Filmo įžanga yra labai svarbus komponentas, padedantis išlaikyti žiūrovų dėmesį ir susidomėjimą visą filmo laiką. Tačiau ne mažiau svarbus aspektas yra meistriškai sukurta filmo pabaiga. Įsimintinos pabaigos nebūtinai turi būti grandiozinės. Gero filmo pabaiga, turi būti kruopščiai parengta taip, kad patenkintų reikliausio žiūrovo lūkesčius.

Prastai sukurta pabaiga gali lengvai sužlugdyti puikų filmą. Todėl labai svarbu tinkamai atsižvelgti į šį svarbų filmo kūrimo elementą. Taigi, sudarėme geriausių filmų finalinių scenų akimirkų sąrašą. Šios akimirkos yra labai svarbios iš naujo apibrėžiant istoriją ir paliekant žiūrovams neišdildomą įspūdį.

Įspėjimas: tekste galimai atskleidžiami #SiaubingiSpoileriai (gadintojai).

10. Prieš saulėlydį (Before Sunset, 2004)

Šis nešiuolaikiškai romantiškas ir sentimentalus filmas labai primena senas melodramas apie platonišką meilę, nors jo herojai yra jauni žmonės, susipažįstantys iš Budapešto į Vieną vykstančiame traukinyje. Džesis (Ethanas Hawke’as) yra nedrąsus ir kompleksuotas amerikietis iš Teksaso, o Selina (Julie Delpy) – visai netipiška prancūzaitė. Ji gerai kalba angliškai, todėl kalbos barjerų jų bendravimui nebus. Tačiau šiuos atsitiktinius pažįstamus iš karto sujungs gerokai glaudesnis panašios pasaulėžiūros ir artimos vidinės giminystės ryšys.

Vienoje jie gali kartu praleisti visą parą. Tik gaila, kad pramogoms abu neturi pinigų. Užtai gali iki valios pasikalbėti, paslampinėti naktinėmis miesto gatvėmis ir atverti vienas kitam slapčiausias savo sielos kerteles. Pradžioje jie tiktai žaidžia žodžiais ir mėgaujasi galimybe be užuolankų atsakinėti į kebliausius klausimus. Vėliau toks „atvirumo testas“ pakoreguos žaidimo taisykles, o paryčiui po nemigo nakties ateis laikas skirtis. Ar dabar abu pagaliau išdrįs ištarti pačius svarbiausius žodžius?..

Kadangi pačių svarbiausių žodžių porelė vienas kitam filme „Prieš saulėtekį“ taip ir neišdrįso ištarti, režisierius ir abu pagrindinių vaidmenų atlikėjai E. Hawke’as bei J. Delpy po devynerių metų nusprendė dar kartą sugrįžti prie šios istorijos. Filme „Prieš saulėlydį“ (Before Sunset, 2004 m.) Džesis ir Selina susitiko Paryžiuje ir suteikė galimybę romantikos išsiilgusiems žiūrovams dar kartą patirti malonų širdies nerimą.

Prieš saulėlydį – antroji puikiai parašytos trilogijos dalis, kurioje pasakojama apie Julie Delpy ir Itano Houkaso personažus, kurie susitinka po romano, kuris įvyko prieš penkis metus. Šiame Ričardo Linklaterio filme jiedu pasivaikščioja po Paryžių ir aptaria vienas kito gyvenimą.

Filmas Prieš saulėlydį  turi daug nuostabių aspektų – nuo nuoširdžių pokalbių iki stulbinančių vaizdų. Antrojo filmo pabaiga yra itin nuostabi.

O trečią kartą Džesį ir Seliną filme „Prieš vidurnaktį“ (Before Midnight, 2013 m.) sutinkame graikiškoje Mesenijoje. Čia jiedu kartu su dvynėmis dukrelėmis atostogauja. Abiem tai puiki proga atitrūkti nuo rūpesčių, pasimėgauti nieko neveikimo malonumais, vėl ramiai paslampinėti ir pasinerti į prisiminimų svaigulį („Prisimeni, kai man rodei sau pačiam parašytą laišką?“).

9. Pabėgimas iš Šoušenko (The Shawshank Redemption, 1994)

Frankas Darabontas, ko gero, yra bene dažniausiai Stepheno Kingo kūrinius ekranizuojantis režisierius. 1994 m. Franko Darabonto dramatiškame filme Pabėgimas iš Šoušenko, kuriame pagrindinius vaidmenis atliko Morganas Frimanas ir Timas Robinsas, vaizduojamas pasakojimas apie gilų ryšį tarp dviejų nusikaltėlių, kurie vienas kitame randa ramybę ir paguodą, taip pat atpirkimą ir draugystę.

Apkaltintas žmonos nužudymu pasiturintis bankininkas Endis Diufrenas (Timas Robbinsas) įkalinamas iki gyvos galvos. Jis yra nekaltas, bet šią tiesą gali įrodyti tik būdamas laisvas.

Stepheno Kingo kūriniams būdinga situacija, kurioje žmonės patenka į ekstremalias situacijas, iš kurių, regis neįmanoma ištrūkti sveikam. Griežto režimo kalėjimas kaip tik yra tokia ekstremali vieta, kurioje išlikti gyvam ir išsaugoti žmogišką orumą nelengva. Ypač tokiame kalėjime, kuriame sadistas direktorius (Bobas Guntonas) jau pirmąją dieną visiems naujai atvykusiems be užuolankų pareiškia: „Nuo šiol visos jūsų subinės priklauso man“.

Endis Diufrenas nė iš tolo nepanašus į tvirtos valios kovotoją. Į kalėjimo kiemą jis įžengia kaip pasigailėjimo vertas palūžęs žmogus, tiesiog pasmerktas būti patyčių objektu. Tačiau Timas Robbinsas palengva sugeba įtikinti, kad tai tik sąmoningai pasirinkta veikimo taktika. Būtent jis puikiausiai įkūnija svarbiausią filmo idėją: „Baimė padaro tave kaliniu. Viltis gali tave išlaisvinti“.

Nors žinome, jog knygos pabaiga neaiški, džiaugiamės, kad filmas pasuko kitu keliu ir parodė žmnėms, kad Endis ir Redas vėl susitiko paplūdimyje. Be to, pabrėžtina ir tai, kokia fantastiška yra Thomo Newmano muzika.

8. Geras, blogas ir bjaurus (The Good, the Bad, and the Ugly, 1966)


Epiniame 1966 m. Serdžijas Leonės vesterne Klintas Ystvudas atliko vieną įsimintiniausių savo vaidmenų, o jo centre – lenktynės, kurių metu siekiama iškasti kaimo kapinėse užkastą aukso lobį, iliustruojančios nelengvo bendradarbiavimo tarp trijų vyrų ir prieš ketvirtąjį pradžią. Trilogijos „Dolerių trilogija“ („Dollars Trilogy“) finalinė dalis „Geras, blogas ir bjaurus“, ko gero, yra žymiausias spagečių vesternas visame pasaulyje. Pastarasis, kiek komiškai skambantis pavadinimas prilipo amerikietiško stiliaus vesternams, kuriuos kūrė italų režisieriai. Jiems būdinga niūri nuotaika, daugiareikšmės pauzės, stambūs planai, choreografiškos prievartos scenos.

Pilietinio karo metu vykstanti istorija pasakoja apie tris herojus: paslaptingą, daug nekalbantį atėjūną „Gerą“, šaltakraujį premijų medžiotoją „Blogą“ ir apsukrų, bet ne itin protingą Meksikos banditą „Bjaurų“. Trijulė lenktyniauja bet kokia kaina rasti nežymėtame kape užkastą auksą. Iš tiesų, visi trys pagrindiniai veikėjai nėra nei geresni, nei blogesni už vienas kitą. Desperatiškose aukso paieškose net ir „Geras“ veikėjas ne kartą nusižengia tiek įstatymams, tiek moralei. Nuo aktorių rolių ir įsimintinų eilučių iki veikėjų aprangos ir garso takelio — sunku surasti detalių, kurios dar nebūtų panaudotos kaip įkvėpimas tolimesniems vesternams. Plačiai pripažintas vienu geriausiu net tik tarp vesternų, bet ir tarp filmų apskritai, „Geras, blogas ir bjaurus“ kiekviena scena nusipelno dėmesio.

Filmas Geras, blogas ir bjaurus vaidyba, išsiskiria nepamirštamu pasakojimu ir puikių aktorių vaidyba.

7. Atvykimas (Arrival, 2016)

Vienas geriausių 2016-ųjų filmų, lemiantis prancūzų-kanadiečių režisieriaus Denis‘o Villeneuve pripažinimą vienu geriausių šios kartos kūrėjų, žiūrovus ir kritikus nustebino savo aikštingais, neįvertintais ir nežemiškais atspalviais.

Skirtingose Žemės vietose nusileidžia dvylika kosminių erdvėlaivių. Armijos pareigūnas Kolonelis Vėberis (akt. Forest Whitaker) pagalbos prašo pas lingvistę Luizę Benks (akt. Amy Adams) ir fiziką Ianą Donelį (akt. Jeremy Renner) , kurių pagrindinė užduotis yra padėti suprasti, koks yra ateivių tikslas Žemėje. Luizė ir Ianas ateivius pramina heptapodais ir bando su jais komunikuoti. Ateiviai bendrauja keistu būdu – ore piešdami neaiškius paveikslus, kuriuose atsikartoja vaizdai ir taip sudaro atskirus sakinius. Kol pasaulis eina iš proto ir likusios vienuolika šalių yra pasirengusios blogiausiam, Luis išsiaiškina, kad heptapodų tikslas nėra Žemės sunaikinimas, jie čia, kad padėtų žmonių rasei tobulėti.

Deni Vilnevo filmas Atvykimas, protą apnuoginantis mokslinės fantastikos filmas. Tikroji filmo prasmė ir jo pabaiga yra sklandžiai integruotos į visą istoriją, todėl išvada yra galinga ir puikiai įgyvendinta.

6. Įprasti įtariamieji (The Usual Suspects, 1995)

Šiuo filmu į kinematografinį pasaulį triukšmingai įsiveržė trisdešimtmetis režisierius Bryanas Singeris. Jo debiutas neliko nepastebėtas ir kritikai ėmė jį linksniuoti kartu su trimis metais anksčiau pasirodžiusiais Quentino Tarantino „Pasiutusiais šunimis“ kaip gabių debiutantų vykusius bandymus nauju turiniu praturtinti klasikines kriminalinio kino schemas.

Recenzentai, rašydami apie „Įprastus įtariamuosius“ griebėsi kino klasikos pavyzdžių ar citatų iš auksinių minčių kolekcijos. Vieni priminė „Tvyn Pyksą“ („Pelėdos nėra tai, kas atrodo“), kiti žvalgėsi į teologinį kontekstą („Pats gudriausias velnio triukas yra įtikinti pasaulį, kad jis neegzistuoja“).

Abu šie teiginiai filmui tinka. Ir velnias čia nėra tik graži metafora. Velnio funkcijos patikėtos paslaptingam nusikaltėliui, vardu Kaizeris Soza. Norintiems suprasti, kas jis yra iš tikrųjų, teks gerokai palaužyti galvą. Arba sulaukti filmo pabaigos.

Siužetas čia baisiai painus nuo pirmųjų kadrų. Veiksmas plėtojasi sąmoningai perpintuose keliuose laiko lygmenyse: praėjusią naktį San Pedre, šešiomis savaitėmis anksčiau Niujorke ir dar tarpe tarp šių dviejų įvykių, kai penki nusikaltėliai, nekaltai įtariami dėl sunkvežimio su ginklais pagrobimo, išėję iš policijos nuovados iš tikrųjų susivienija bendriems darbeliams.

Naktį viename įlankos uoste susprogdinamas laivas, kuriame buvo nemažai žmonių ir beveik 100 milijonų dolerių verta kokaino siunta. Per stebuklą lieka gyvi tik du naktinio įvykio dalyviai – vengras Arkošas Kovačas (jis su stipriais kūno nudegimais paguldomas į ligoninę) ir cerebriniu paralyžiumi sergantis menininkas Rodžeris Kintas (Kevinas Spacey).

Pastarasis suteikia policijai vertingos informacijos. Tuoj pat suimami net penki įtariamieji, kuriuos greitai tenka paleisti dėl nepakankamų kaltės įrodymų. o šio momento filmas pavirsta painia šarada, o tiesos paieškos ne kartą atsiduria aklavietėje. Viskas, kaip ir dera geram detektyvui, paaiškės tik finaliniuose kadruose.

Daugelis žiūrovų pritarė, kad scena, kai Virgilijaus išeina iš policijos nuovados, yra ypač verta dėmesio paskutinėmis filmo akimirkomis. Nepaisant to, kad filmą aptemdė Kevino Speisio vaidmuo, kūrinio pabaiga buvo netikėta ir daugelį pribloškė.

5.  Atkirtis (Whiplash, 2014)

Andrewsas Neymanas yra ambicingas jaunas džiazo būgnininkas turintis tik vieną tikslą – pasiekti aukštumų rytų pakrantėje esančioje muzikos konservatorijoje. Dėl nesėkmingos tėvo, kaip rašytojo karjeros, Andrewsas labiau už viską nori tapti geriausiu. Konservatorijoje džiazo ansambliui vadovauja instruktorius Terence‘as Fletcheris, kuris garsus ne tik savo talentu mokyti, bet ir siaubą keliančiais metodais. Fletcheris pastebi Andrewso gabumus ir perkelia šį karjeros siekiantį būgnininką į savo grupę, tokiu būdu amžiams pakeisdamas jaunuolio gyvenimą. Andrewso užsidegimas pasiekti tobulybės gretai tampa tikra manija, o nuožmaus mokytojo spaudimas vyruką pastato ne tik ant savo gebėjimų, bet ir sveiko proto ribų. Mokytojas pasiryžęs padaryti viską, kad padėtų savo mokiniams atskleisti tikrąjį potencialą.

Šis dramatiškas filmas apie užsispyrusį būgnininką pelnė 3 Oskarus ir vieną Auksinio Gaublio apdovanojimą. Iš pradžių niekas netikėjo Damieno Chazelle‘o idėja. Bet vėliau jis nufilmavo įžymųjį filmą „Kalifornijos svajos“: muzikinį trilerį, kuris, atrodė, neturi jokios ateities. Prodiuseriai manė, kad bandyti suprasti painius 19-mečio būgnininko ir džiazo grupės lyderio santykius žiūrovams nebus įdomu.

Šis 2014 m. filmas neabejotinai prikaustys žiūrovus prie kėdžių. Be to, jame yra įspūdinga filmo pabaiga.  „Stambiu planu parodytos JK akys, kai jis pagaliau nusišypso, yra fenomenalios“, – rašė vienas iš Reddit naudotojų.

4. Karštis (Heat, 1995)

Kriminalinių trilerių autoriai dažnai konsultuojasi su pareigūnais, gerai pažįstančius nusikalstomo pasaulio specifiką.

Režisierius Michaelas Mannas – ne išimtis. Jo patikimu padėjėju ne kartą yra buvęs Čikagos policijos profesionalas Chuckas Adamsonas, konsultavęs režisierių itin svarbiais atvejais. Jis Michaelui Mannui ir papasakojo apie savo ilgai trukusią dvikovą su patyrusiu ir klastingu recidyvistu Nilu Makojumi. Ši dvikova galiausiai pasibaigė įstatymo sergėtojų pergale: pavojingas nusikaltėlis po dar vieno įžūlaus apiplėšimo buvo likviduotas.

Kai pavyko susitarti, kad pagrindinius vaidmenis suvaidins Alas Pacino ir Robertas De Niro, pradėjo suktis reklamos karuselė, intriguodama tuo, kad „pagaliau akis akin ekrane susitiks dvi garsiausios kino žvaigždės“.

Laikas parodė, kad ši pasirinkta taktika buvo labai teisinga. Abiem aktoriams „Karštis“ (kartais dar vadinamas „Susirėmimu“) tapo svarbiu biografijos faktu ir pradėjo ilgai trunkančią kūrybine draugystę.

Šio filmo epigrafu galėtų būti žodžiai, užrašyti Jeano-Pierre’o Melville’io „Samurajaus“ (1968 m.) titruose: „Nėra didesnės vienatvės už tigro vienatvę džiunglėse“. Tokia budistinė maksima prancūzų kino režisierius apibrėžė gangsterio egzistencijos esmę.

Puikiai tinka ši charakteristika ir Nilui Makouliui (Robertas De Niro). Bet Nilo pėdomis jau seniai seka Los Andželo policijos leitenantas Vincentas Hana (Alas Pacino), kurį užvaldė medžiotojo azartas. Netoli ta diena, kai jų keliai susikirs.

Patyręs nusikaltėlis Nilas Makoulis turi neįtikėtiną intuiciją ir beveik gyvulišką pavojaus nuojautą. Jis vadovaujasi paprasta gyvenimo filosofija – gyvenime neprisirišk prie nieko, nuo ko negalėsi atsitraukti, kai bus „karšta“.

Per daugelį metų gan šiurkštus filmo siužetas patraukė daugelio žmonių dėmesį, o mes tiesiog negalim atitraukti akių nuo paprastos, bet jaudinančios pabaigos. Paskutinis filmo Karštis kadras, kuriame Pačino ir De Niro laikosi už rankų, yra absoliuti tobulybė.

3. Memento (2001 m.)

„Memento“ (2000) režisierius Christopheris Nolanas istoriją sukonstruoja taip, kad visą laiką atrodo, kad sprendi kažkokį rebusą, kuriame viskas sujaukta, o realus gyvenimas išskaidytas į sudužusio veidrodžio šukes. Jos nuolat įsiterpia į chaotišką istoriją, kurioje sulaužytos visos nuoseklaus pasakojimo taisyklės. Toks metodas puikiai perteikia komplikuotą herojaus savijautą. Buvusį draudimo tarnybos agentą Leonardą Šelbį (Guy Pearce’as) kamuoja reta liga, vadinama trumpalaikiu atminties praradimo sindromu. Vyrukas prisimena tik tai, kas įvyko iki žmonos žūties. Norėdamas rasti žudiką Šelbis turi atstatyti visų tragiškų įvykių seką. Ir prisiminti viską.

Christopheris Nolanas savo ir taip supainiotą fabulą pasakoja per epizodus, vis toliau nušokančius į Šelbio praeitį, tačiau kaskart tie epizodai pradedami nuo pabaigos, kai dar neaiški veikėjų poelgių logika. Atminties motyvas čia tampa dominuojančiu. Jis deklaruojamas jau pavadinimu, kuriame iš Horacijui priskiriamos garsios lotyniškos frazės „Memento mori“ (Prisimink apie mirtį) liko tik pirmas žodis. Paties filmo sukūrimui buvo įsteigta kino kompanija „I Remember“ (Aš prisimenu) ir sugalvotas gerai siužeto esmę atspindintis bei tinkamas asociacijas provokuojantis reklaminis šūkis „Kai kuriuos įvykius geriau neprisiminti“.

Tokių įvykių, kurių geriau neprisiminti, Leonardo Šelbio praeityje buvo daug. Praktiškai visi, išskyrus tuos momentus, kada jiedu su žmona buvo laimingi. Kam ir kodėl prireikė sugriauti jųdviejų laimę, o Leonardą paversti paranojos apsėstu maniaku, karštligiškai bandančiu užčiuopti siūlą, kuris galėtų išpainioti piktavališkai suraizgytą aistrų ir nuodėmių kamuolį?

Režisierius sąmoningai vengia aiškinti veikėjų poelgių motyvacijas, ir šį metodą vienoje filmo scenoje aiškina Leonardo antagonisto Tedžio (Joe Pantoliano) žodžiais: „Faktai nėra prisiminimai, jie priklauso tik nuo to, kaip juos tirsi ir interpretuosi“.

Nėra abejonių, kad Memento yra išties pribloškiantis filmas, o prie to neabejotinai prisideda ir jo sukta pabaiga. Įvykių, kurių geriau neprisiminti, Leonardo Šelbio praeityje buvo daug. Praktiškai visi, išskyrus tuos momentus, kada jiedu su žmona buvo laimingi. Kam ir kodėl prireikė sugriauti jųdviejų laimę, o Leonardą paversti paranojos apsėstu maniaku, karštligiškai bandančiu užčiuopti siūlą, kuris galėtų išpainioti piktavališkai suraizgytą aistrų ir nuodėmių kamuolį?

Nolanas filmuodamas filmą naudojo nelinijinę struktūrą, dauguma filmo veiksmų vaizduojami atvirkštine tvarka. Dėl tokios struktūros susidaro dvi filmo pabaigos: tikroji pabaiga, kai Leonardas nusprendžia nužudyti Tedį, ir chronologinė pabaiga (pradžia, kurioje Tedis galiausiai nužudomas). Šią dėlionę galutinai užbaigia paskutinė filmo scena. Leonardas nuvažiuoja automobiliu, o paskui sustoja, kad pasidarytų automobilio valstybinio numerio tatuiruotę, kuri galiausiai lems Tedžio mirtį.

2. Bus kraujo (There Will Be Blood, 2007)


Režisieriaus Paulo Thomaso Andersono 2007 m. filme „Bus kraujo“ pasakojama apie Danielio Plainvudo (Daniel Day-Lewis) ir jo kelią nuo ambicingo kalnakasio iki naftos barono. Dviem Oskarais apdovanota drama „Bus kraujo“ yra tikra žmogiškų ambicijų epopėja. Tai biblines asociacijas žadinanti istorija apie triumfą ir žlugimą, godumą ir žiaurią ambicijų kainą, kurią savo kailiu patyrė amerikietišką svajonę pagauti panūdęs šachtininkas Danielis Pleinvju. Kartą jis sužinojo, kad valstijos pietvakariuose esančio miestelio žemėje glūdi milžiniški naftos klodai. Kartu su mažu sūneliu vyras apsigyveno Mažajame Bostone ir iš tikrųjų netrukus bevaisėje žemėje aptiko „juodąjį auksą“. Kartu su juo keliauja ir Eli Sunday (Paulas Dano), kurio šeimos ūkį Danielis įsigyja dėl žemėje esančios naftos. Eli yra vietinis pamokslininkas ir nori iš Danieliaus gauti pinigų, kad galėtų sumokėti už savo bažnyčią.

„Bus kraujo“ nuo pat pasirodymo buvo plačiai giriamas kaip šedevras, tinklalapis Gawker.com jį įtraukė į bendrą kino kritikų sudarytą geriausių dešimtmečio filmų sąrašą, o 2016 m. BBC jį įvardijo kaip 3 geriausią XXI a. filmą. Filmo „Bus kraujo“ pabaigoje Danielis tampa alkoholiku ir atsiskyrėliu, gyvenančiu savo dvare. Eli apsilanko pas Danielių, ieškodamas pinigų, ir Danielis užpuola Eli, sudaužydamas jam galvą boulingo kėgliu.

Kai kas teigia, kad Danieliaus ir Eli istorija filme „Bus kraujo“ yra kapitalizmo ir religijos Amerikoje metafora ir kas nutinka, kai šios dvi jėgos susiduria ir konfliktuoja tarpusavyje. Paskutinėje scenoje Danieliaus tarnas nusileidžia laiptais patikrinti, kas atsitiko, ir Danielius pareiškia: „Man galas“.

1. Trumeno šou (The Truman Show, 1998)

Panašu, kad tik dabar pradedame suvokti tikrąją prasmę, slypėjusią sename anekdote: pažvelgęs iš pragaro į dabartinį pasaulį Hitleris su nuostaba konstatuoja – jeigu aš savo metu būčiau turėjęs tokią televiziją, tai niekas iki šiol nežinotų, kad aš karą pralaimėjau!

Ne taip seniai miręs garsus kultūrologas Karlas Poperis šį pokštą komentavo jau be jokios ironijos: „Hitlerio laikais televizijos nebuvo, bet propaganda buvo organizuota taip tobulai, kad išpranašavo televizijos galimybes. Dabar jaunasis Hitleris, kontroliuojantis palydovinę televiziją, įgautų neribojamą valdžią“. Kokie jau čia juokai…

Beveik vienu metu pasaulio ekranuose pasirodė trys filmai, kuriuos vienija kasmet vis aktualesnė tema. „Beprotiškas miestas“ (Mad City, 1997, rež. Costa-Gavras), „Uodega vizgina šunį“ (Wag the Dog, 1997, rež. Barry Levinsonas) ir „Trumeno šou“ skiriasi stiliumi, intonacijomis ir fantazijos lygiu, tačiau visų išvados identiškos: televizija jau seniai peržengė ribą, skiriančią informaciją nuo įžūlios propagandos ir vis labiau stiprina galingiausio psichinio poveikio priemonės pozicijas.

Dėl televizijos reklamos dabar milijonai žmonių pasaulyje pradeda dieną nuo šiuo metu reklamuojamos kavos puodelio, o savo šalies prezidentu renka tą kandidatą, kurį TV sugeba gražiausiai „įpakuoti“.

Beje, per ilgus dabar vykstančio futbolo čempionato reklaminius blokus girdėdamas nesibaigiančiu raginimus lošti (lažybose, kazino, kortomis, rulete ir pan.) rimtai pradedu galvoti apie tokios įžūlios invazijos į mūsų tautiečių pasąmonę pasekmes.

Australų režisierius Peteris Weiras Amerikoje sukurtame filme „Trumeno šou“, regis, idealiai realizavo tai, ką kažkada pranašavo vienas stagnacijos laikų rusų kino herojus filme „Maskva ašaromis netiki“: „Artimoje ateityje neliks teatro ir kino, juos pakeis viską apimanti televiziją“. Rusų televizijoje dirbančiam naivuoliui toks pasaulis, matyt, tada buvo panašus šviesios žmonijos ateities viziją.

Kaip tik tokį žemiškąjį rojų ir regime filme „Trumeno šou“. Šioje kandžioje satyroje TV manipuliavimas žmonėmis įgauna klaikaus absurdo pavidalus.

Televizijos šiais laikais nekeikia tik aistringi serialų, „muilo operų“ ir realybės šou mėgėjai. Tačiau vis dažniau pasigirsta balsų apie tai, kad ši masiškiausia komunikacijos priemonė įžūliai manipuliuoja žiūrovų sąmone, primesdama žmonėms primityvaus mąstymo šablonus ir įkaldama į pasąmonę reklamuojamų prekių pavadinimus.

Jimo Carrey suvaidintas Trumenas Berbankas gimė prieš dvidešimt devynerius metus ir jį įsisūnijo TV kompanija. Beveik trisdešimt metų jaunuolis pragyveno nė neįtardamas, kad kiekvieną sekundę yra filmuojamas kamerų, o vaizdai non stop transliuojami milijonams TV žiūrovų beprotiškai populiariame realybės šou.

Trumenas nežino, kad saulėtas miestelis, kuriame jis gyvena – tai didžiulė dekoracija, o jį supantis žmonės – aktoriai. Net jo švelni žmona ir ištikimas draugas – pasamdyti aktoriai dirbantys pagal kontraktą.

Trumenas gal net būtų laimingas vaikinas, jeigu ne tas kankinamas jausmas, kad jį kažkas stebi. Pamažu vaikinas pradeda suvokti klastą… Tik ar ne per vėlai?

Trumeno šou pabaiga neabejotinai yra viena iš geriauasių. Positivecynik komentarui apie šio filmo pabaigą daugelis pritarė, nors pažymėjo, kad tai galbūt nėra geriausias filmas, kokį jie kada nors žiūrėjo. Atsakydamas į kolegos Redditoriaus komentarą, kuriame minimi paskutiniai Jimo Carrey personažo žodžiai, kitas Reddit naudotojas išreiškė susižavėjimą aktoriaus nuoširdumus, teigdamas: „Absoliuti šiluma ir nuoširdumas, būtent tai spinduluoja Keris.“

Gediminas Jankauskas, Sandra Šidlauskaitė

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: