Kino prodiusavimo kompanija „A24“ buvo įkurta 2012 m. ir per pastaruosius dvylika gyvavimo metų sukūrė daug įdomių, savito stiliaus ir įvairių žanrų filmų. Kompanija išleido daugybę kritikų pripažintų ir komerciškai sėkmingų kino juostų, iš kurių kelios sulaukė tikrai didelių pajamų kino kasose.
„A24“ užsitarnavo reputaciją kaip novatoriškų ir meniškai motyvuotų filmų, kuriuose dažnai nagrinėjamos netradicinės ir sudėtingos temos, kūrėja ir platintoja. Kompanija pelnė platų pripažinimą dėl savo įsipareigojimo remti naujus kino kūrėjus ir suteikti platformą unikaliems pasakojimams. „A24“ filmai per gana trumpą gyvavimo laikotarpį pelnė daugybę apdovanojimų, įskaitant „Oskarus“, ir sulaukė atgarsio tarp žiūrovų visame pasaulyje.
Didžiausią pelną surinkusių „A24“ filmų sėkmę galima paaiškinti įvairiais veiksniais. Pirma, bendrovės gebėjimas rasti ir ugdyti talentingus kino kūrėjus leido sukurti patrauklų ir originalų turinį, kuris sulaukia atgarsio auditorijoje. Be to, „A24“ puikiai išmano rinkodaros ir platinimo strategijas ir veiksmingai reklamuoja savo filmus, kad jie pasiektų plačią auditoriją. Galiausiai, prie daugelio „A24“ filmų komercinės sėkmės prisidėjo ir kritikų pripažinimas bei žodinis pritarimas. Na, ir tai tik mažoji dalis veiksnių…
Tikrai nesumeluosime pasakydami, kad kiekvieną dieną „A24“ turi vis daugiau gerbėjų, o tai reiškia didesnį biudžetą ir ryškesnes žvaigždes. Panašu, kad 2024-ieji taps dar vieni dideli kompanijos metai – bus išleista daugybė intriguojančių projektų, įskaitant „Pilietinį karą“ (angl. Civil War). Na, toliau nesigilinsime, leiskime šiems metams kalbėti patiems už save, o mes pasižiūrėkime į iki šiol daugiausiai uždirbusius „A24“ filmus.
10. „Ex Machina“ (2014)
Režisieriaus Alekso Garlando „Ex machina“ įtraukiantis mokslinės fantastikos trileris, vienas įspūdingesnių filmų apie robotus, kuriame yra išbandomos roboto dirbtinio intelekto galimybės.
Į šį išbandymą yra pakviečiamas jaunas programuotojas Kalebas (akt. Domhnallas Gleesonas), dirbantis vienoje didžiausių interneto kompanijų pasaulyje. Jam suteikiamas neeilinis šansas – savaitę praleisti su kompanijos įkūrėju ir vadovu Neitanu (akt. Oscaras Isaacas). Atokioje miško tankmėje, kalnuose esančioje laboratorijoje, Kalebui pateikiama užduotis – testuoti merginą robotę, jos savaime tobulėjantį dirbtinį intelektą. Tačiau įsibėgėjus tyrimui jaunam vaikinui tampa visiškai neaišku ko siekia vadovas Neitanas ir kokia yra robotės pozicija jo laboratorijoje.
Filmas labiau koncentruojasi į žmogaus ir roboto atskirties nykimą, vienas kito suvokimą, jausmus, dėlto čia neišvysite šokiruojančių efektų. Pagrindinis filmo veiksmas vyksta viename pastate, kuriame ir rutuliojasi visa istorija. Didžiosios Britanijos sukurtas filmas nepasižymi milžinišku biudžetu, kaip kad amerikietiški, todėl einama paprastesniu keliu, veiksmas sukasi apie tris pagrindinius personažus ir jų tarpusavio santykių plėtojimą.
Filmo kūrėjas Aleksas Garlandas pristato tobulų formų, žavingos išvaizdos ir nepriekaištingai glotnios odos robotę Avą. Tai ir tampa kur kas galingesniu ginklu, nei jos dirbtinis intelektas. Avos pagrindinė užduotis neišgąsdinti, bet įlysti į Jūsų galvą, ką ji puikiai padaro su Kalebu. Kasdieniai jų trumpi pokalbiai, kelios sekundės privačių prisipažinimų be kamerų Kalebą pastūmėję link artimesnės ir pavojingesnės draugystės su Ava. Toks besiklostantis filmo scenarijus primena vieną Jonathano Glazerio filmą „Under the skin“ (liet. „Po tavo oda“). Esmė yra panaši: kaip žmogaus kūrinys atsigręžia prieš patį kūrėją. Abiejuose filmuose suteikta per didelė laisvė „kūriniui“ sužlugdo siektus tikslus ir bendrą jų taiką. Toks besikeičiantis lyderių vaidmuo vis stipriau prikausto žiūrovus prie ekranų ir dviejų valandų istorija prabėga lyg per 30 minučių. (Renata Stulgaitytė)
„Ex Machina“ ne tik nagrinėja technologinę pažangą ir jos pasekmes, bet ir pateikia apgalvotą komentarą apie mizoginiją ir moterų objektyvizavimą. „Tiesiog labai susidomėjau dirbtinio intelekto sritimi ir ypač tuo, kaip ji susijusi su žmogaus sąmone, nes tai susiję su tuo, ką mes vertiname vieni kitus“, – NPR sakė Aleksas Garlandas. „Mačiau, kad dėl dirbtinio intelekto sklando daug nerimo, ir iš dalies norėjau į jį atkreipti dėmesį, nes maniau, kad jis yra nepagrįstas.“ – teigė kūrėjas. Šis neįtikėtinas „A24“ mokslinės fantastikos filmas visame pasaulyje surinko 37394629 JAV dolerių.
9. „Ragana“ (The Witch, 2015)
„Ragana“ – šiurpinantis šeimos gyvenimo portretas, kai visos negandos ir rūpesčiai kelia išbandymus vienybei, kuomet šeima kovoja, stengiasi susigyventi su jų šeimos nario, mažiausio sūnaus, brolio dingimu, tuo pačiu bandantys palaikyti tikėjimą Dievu. Išgyvent tokią tragediją, kai rūpesčių lavina dar tik prieš akis. Pasakojimas prasideda dar prieš laikus, kai egzistavo Salemo raganos. Istorija sukasi apie dievobaimingą 5 asmenų šeimą, kuri buvo priversta išsikraustyti iš bendruomenės, kurioje gyveno, dėl tėvo William (aktorius Ralph Ineson) pasipriešinimo valdžiai. Vyro išsikraustymas visiškai negąsdina, jis mato tame tik naują pradžią, tačiau motina, pasijunta atstumta, toliau nuo visuomenės ir normalaus gyvenimo.
Režisierius Robertas Eggersas filmu „Ragana“ netikėtai stipriai debiutavo siaubo filmų padangėje. Apie 1630-ius metus puritoniškoje Naujojoje Anglijoje besivystantis siužetas iš dalies primena pasaką, su siaubo elementais. Nors ekrane mažai rodoma tiesioginių siaubo išraiškų, priešas lieka beveik nematomas, tačiau, retas kuris siaubo filmas taip verčia aikčioti iš nuostabos, laukti kas bus toliau bei neleidžia atitraukti akių nuo ekrano. „Raganoje“ nėra įprastų panikos šuolių, (angl. jump scare), kurie būdingi daugumai įprastų siaubo filmų. Scenaristas ir režisierius Robert Eggers sukūrė rimtą, bauginantį ir giliai sujaudinantį, visiškai kitokį siaubo filmą, kurį norint suprasti reikia įdėti šiek tiek pastangų. Filmas konstruojamas tokiu būdu, jog atsiranda begalinis noras pamatyti kas bus toliau ir kartu daugiau niekada nežiūrėti šio filmo dar kartą.
Kaip teigia pats režisierius: „reikėjo ketverių metų tam, kad surasčiau investuotojus, kurie norėtų įgyvendinti filmą ankstyvąja anglų kalba“. R.Eggers praleido beveik penkerius metus tyrinėdamas XVII amžiaus Naująją Angliją, jos folklorą, puritonų tikėjimą ir, žinoma, informaciją apie raganas, kerėjimus, apie tai, kaip žmonės tikėjo, jog tamsa, tai Šėtono darbas ir, kad pabaisos turi valdžią tamsoje, šešėliuose. Režisieriaus neišvargino laikas praleistas tyrinėjant raganų kilmę, Anglijos istoriją, mitologiją, religiją, folklorą ir okultizmą, jis sako, kad jaučiasi laimingas galėjęs su visu tuo susipažinti.
Didžiausiu galvos skausmu Eggersui tapo, vieta filmavimo aikštelei, kurią nebuvo paprasta rasti. Jis norėjo filmuoti Anglijoje, tačiau iškilo tam tikrų kliūčių, tad teko ieškoti palankios vietos Kanadoje. Miško teko ieškoti ilgiausiai, tačiau pavyko rasti tinkamą, atokų ir kaip tik tokį, kokio būtent reikėjo, Kanados Ontarijo provincijoje, Kioske. Filmo kūrimas reikalavo daugybės pastangų, nuo kraujo ir žaizdų išpjaustymo personažų korsetuose iki pastatų statymo. Kaip teigia režisierius, sunku buvo pastatyti namus tam periodui būdingu stiliumi, liaudiška architektūrinė tradicija, kuri neegzistuoja Ontarijuje. Stogų dengimas šiaudais taip pat nebuvo labai paplitęs dalykas, tad režisieriui teko ieškotis žmonių, kurie dirba su muziejais Masačiusetse ir Virdžinijoje. Filmo įgyvendinimas reikalavo kruopštumo ir neįtikėtinos daugybės pastangų, kūrėjų komandai teko dirbti su Anglijos ir Amerikos muziejais, daug laiko praleisti konsultacijose dėl senosios anglų kalbos. Visi veikėjų drabužiai be kišenių, vietoje jų, aktoriai nešiojosi maišelius, tam, kad būtų autentiška ir tikra. Šis neeilinis siaubo filmas pagrįstas režisieriaus vaikystės žavėjimusi raganomis. Po nesėkmingų filmų kūrimo, kurie buvo per daug „nenormalūs“, R.Eggersas suprato, kad jis turi sukurti netradicinį filmą. Kaip teigė pats režisierius: „jei aš ketinu kurti siaubo filmą, tuomet jis turi būti mano asmeninis ir turi būti tikrai geras“.
„Ragana“ žymiai skiriasi nuo kitų šio žanro kūrinių. Juostą galima vadinti tiek siaubo filmu, tiek psichologine drama, kuri koncentruojasi į nevilties ir vienišumo jausmą, baimę. Režisierius žino, kaip meistriškai parodyti piktadarį ir užuot be perstojo rodęs baisų veidą, ar gąsdinimo scenas, jis kruopščiai viską apgalvojęs, pačią raganą parodo tik kelis kartus, kas yra tikrai efektyvu. Auditoriją lydi klausimas, kaip atrodo ragana, kai ją parodo tik kelis kartus ir dar labai trumpai, taip dar labiau sustiprina baimę ir kartu nenumaldomą troškimą pamatyti kas bus toliau. Personažo tikslas, yra laikyti žiūrovus baimėje, o ne be perstojo gąsdinti. Auditorija visą laiką stebi filmą jausdama nerimą. (Agnė Veselgaitė)
„Tai filmas apie šeimą“, – sakė Eggersas pokalbyje su „Criterion“. „Vienas iš dalykų, kurie man patinka klasikinėse pasakose, yra tas pats, kas ir mituose: jose nagrinėjama sudėtinga šeimos dinamika. Šeimos drama yra pati įdomiausia drama, todėl „Hamletas“ ir „Karalius Lyras“ paprastai yra labiausiai giriamos Šekspyro pjesės.“ – teigė jis. Eggerso 40 milijonų dolerių vertės liaudies siaubo filme, kurio centre – puritoniškos, disfunkcinės šeimos žlugimas, fantastiškai nagrinėjamos kartų traumų ir priespaudos temos.
8. „Saulės kultas“ (Midsommar, 2019)
Ar kada nors teko matyti siaubo filmą, kurio stilistika ir atmosfera visai nebūtų panaši į siaubo filmo? Niekada nenusileidžianti saulė, žmonių šypsenos, graži gamta ir su ja susijusios tradicijos. Vyraujanti balta spalva ir jokios tamsos, jokių keistų namų, kuriuose vaidenasi, rodos, nežada nieko neįprasto ir baisaus. Vis dėl to, būtent, tarp visų šių išvardintų dalykų, mes galime atrasti dar nematytą ir nepažintą siaubą. Tai siaubą dienoje. Apie mistiką, baimę ir šiurpumą dienoje pasakoja režisieriaus Ari Asterio filmas „Saulės Kultas“.
Juosta pasakoja Kristijano (vaidina Jack Reynor) ir Danės (vaidina Florence Pugh) poros istoriją, kurios santykiai yra ant nutrūkimo ribos. Filmo metu Kristijanas pakviečiamas į vieną Vidurvasario festivalį Švedijoje, kuris vyksta tik vieną kartą per 90 metų. Susidomėjęs festivaliu, jis pasiūlo kartu vykti ir Danei, galvodamas, kad galbūt tai padės sustiprinti jų santykius.
Atvykus į festivalį viskas atrodo įprasta ir jaunatviška: Švedijos kaimo gyventojai draugiškai pasitinka ir priima naujai atvykusius jaunuolius, juos vaišina, netgi visi kartu pavartoja narkotikų ir linksmai leidžia laiką. Tai tarsi visiškai kitas pasaulis, kuriame neegzistuoja niekas, kas yra įprasta kasdienybei. Laikui bėgant festivalio atmosfera darosi vis keistesnė ir nesuprantamesnė. Naudojamas stiprus vizualinis kontekstas, pasirinktas ryškių spalvų koloritas kuria dviprasmišką jausmą. Viso filmo metu, spalvų ryškumas ir baltų drabužių pasirinkimas sudaro įspūdį, jog kaimo gyventojai yra tyri ir geri, neturintys nieko bendro su blogiu ar siaubu.
Graži švediška gamta, tradiciniai šokiai ir kaimo gyventojų svetingumas palieka įspūdį, tačiau vėliau paaiškėja, kad šis festivalis yra Pagoniško kulto dalis, skirtas surasti ir pritraukti aukas Dievams…
Šį kartą režisierius pasirinko visiškai priešingą stilių nei būdinga siaubo filmams. Mes esame įpratę siaubo filmus matyti tamsius, siekiančius išgąsdinti garsais bei staigiai atsirandančiais šiurpiais vaizdais. Viso filmo metu buvo neįprastai šviesu. Toks režisieriaus pasirinkimas gali atrodyti neįprastas ir visiškai netinkamas siaubo filmo žanrui, tačiau režisieriui pavyko siaubą perteikti psichologiniu kontekstu ir psichologine įtampa. (Klaudija Benosenko)
Daugiau nei 47 milijonus dolerių uždirbęs „Saulės kultas“ siaubo filmui neįprastas tuo, kad beveik visas veiksmas vyksta vidury baltos dienos. Nors filmas pasižymi neįtikėtinai įspūdinga kinematografija, „Saulės kultas“ taip pat kartais kelia nerimą ir baimę, nes jame nėra jokių žiūrovą gąsdinančių scenų, o vietoj to pasikliaujama šiurpą keliančiais vaizdais. Pasak Ari Asterio: „Filmas yra greta siaubo filmo, aš jo nevadinčiau siaubo filmu. Manau, kad tai pasaka su siaubo elementais. Tai liaudiškas siaubo filmas, bet jis pateikiamas su vidurinės mokyklos komedijos atgarsiais“.
7. „Neapdoroti deimantai“ (Uncut Gems, 2019)
Adamas Sandleris neįtikėtinai puikiai vaidina kriminaliniame trileryje „Neapdoroti deimantai“. Sandleris vaidina sėkmingą ir charizmatišką Niujorko juvelyrą, kurio priklausomybė nuo azartinių lošimų priveda jį prie bėdų ir priverčia jį grumtis, kad išliptų iš priklausomybių ir išgyventų.
„Neapdorotų deimantų“ siužeto centre – didelis uolienos luitas, iškirstas Etiopijos rūdynuose ir nelegaliais keliais pasiekęs Niujorką. Būtent šis, anot specialistų, „dinozauras“, patenka į Hovardo Ratnerio rankas. Filmas net prasideda gražiais kadrais, kai kamera tiesiog „neria“ į uolienoje įaugusius deimantus, kad galėtume pasigrožėti neįtikėtinu gamtos stebuklu – nuostabiais brangakmenių struktūros raštais ir jų pasakiška spalvine gama. Tačiau po kurio laiko suvokiame, kad šį pirmapradės gamtos stebuklą nepastebimai pakeitė visai kitos „vidinės struktūros“ stebėjimas: pro medikų zondą kompiuteryje matome Hovardo Ratnerio storosios žarnos tyrimo rezultatus… (Gediminas Jankauskas)
Netrukus paaiškės, kad Hovardas turi rimtų problemų ne tik su sveikata. Kur kas didesni pavojai su neprognozuojamomis, bet tikrai rimtomis pasekmėmis, vyro tykoja jo profesinėje veikloje. Mat jis yra stipriai prasiskolinęs tiems, kurie nemėgsta „nemokių“ draugų ir bet kuriuo metu gali pas juos pasiusti „gorilomis“ vadinamus smogikus, kurie diplomatiniais sugebėjimais tikrai nepasižymi. Atrodytų, kad į Hovardo rankas patekusi neapdorota brangakmenių kolekcija turėtų išspręsti visas komplikuotas vyruko problemas. Bet, sprendžiant iš nieko gera nelemiančių pradinių signalų, „Neapdoroti deimantai“ neturėtu būti dar viena holivudinė neįtikėtinos sėkmės istorija. (Gediminas Jankauskas)
Nuo pradžios iki pabaigos žiūrovai nebuvo tikri, ar jie mėgsta Sandlerio personažą, ar jo nekenčia ir nori, kad jis žlugtų. Daugelis žiūrovų sutinka, kad „Neapdoroti deimantai“ – toks intensyvus ir pripildantis juos nuolatinio nerimo viso filmo metu.
Nerimą keliantis filmas „Neapdoroti deimantai“, kuriame pabrėžiamas savidestruktyvus potraukis laimėti nesvarbu, kokia kaina, neabejotinai patenka į daugiausiai uždirbusių „A24“ filmų sąrašą, visame pasaulyje uždirbęs 50023780 JAV dolerių. Nesunku suprasti, kodėl. „Idėja ta, kad Hovardas iš išorės yra šiurkštus, bet jei įbrėžtum po paviršiumi, pamatytum grožį ir tuos dalykus, apie kuriuos iš pirmo žvilgsnio nelabai žinojai, kad jie ten yra“, – „Vulture“ sakė kūrėjas Bennis Safdie. „Reikia jį suprasti, kad iš tikrųjų pamiltum ir sužinotum, kas jis yra.“ – teigė režisierius.
6. „Banginis“ (The Whale, 2022)
Amerikietis režisierius Darrenas Aronofsky yra tikrai neeilinis menininkas, visada išsiskyręs ir savo filmų temomis, ir įsimenama stilistika.
Jau po jo debiutinio kūrinio lakonišku pavadinimu „Pi“ (1998 m.) tapo aišku, kad originalių kinematografininkų gretas papildė labai ryškus meistras, nustebinęs ir savo talentu, ir idealistams visada būdinga nepaprasta drąsa. Minimalistinėmis avangardinio kino priemonėmis nespalvotoje juostoje gabus naujokas sukūrė metaforišką istorija apie fanatiškai mokslui atsidavusį matematiką, kuris trokšta atskleisti ir materialaus, ir dvasinio pasaulių slėpinius.
Antrą D. Aronofsky filmą „Rekviem svajonei“ (2000 m.) visi jį mačiusieji tikrai įsiminė ilgam. Nors ši drama prasideda ramaus gyvenimo vaizdais ir pokalbiais apie šviesią ateitį, būtent ją netrukus brutaliausiu būdu sugriaus kvaišalai. Pradžioje jie provokuoja idiliškas vizijas, tačiau didėjant narkotikų dozėms herojai (ir filmo žiūrovai) įtraukiami į siaubingus košmarų akivarus, iš kurių ištrūkti gyvam beveik neįmanoma.
Trečiasis D.Aronofsky filmas „Versmė“ (2006 m.) pirmiausiai nustebino nepaprastu vizualiniu grožiu ir tikra spalvų fiesta, sukurta be jokių kompiuterinių efektų. Filmas susideda iš trijų siužetinių linijų, kurios apima tris skirtingus laikotarpius – šiandieninę dabartį, šešioliktąjį amžių ir sunkiai įsivaizduojamą ateitį.
Tikra kino pasaulio sensacija tapo ir garsusis „Imtynininkas“ (2008 m.), sugražinęs į pirmojo ryškumo žvaigždžių galeriją aktorių Mickey Rourke‘ą. Filmas apie klasikinį baletą „Juodoji gulbė“ (2010 m.) virto kraują gyslose stingdančiu trileriu. Trilerio elementų esama ir kol kas naujausiame D. Aronofsky filme „Banginis“, kurį visų pirma galima drąsiai vadinti aktoriaus Brendano Fraserio benefisu. Žiūrovų, labiausiai šį aktorių pažįstančių iš televizijų dažnai kartojamų „Mumijų“, laukia šokiruojantis siurprizas – neišpasakytai pasikeitusi aktoriaus išvaizda.
„Banginis“ – tai kamerinės Samuelio D. Hunterio pjesės ekranizacija, tad ir filmui režisierius pasirinko, anot vieno lenkų kino kritiko, „už pragaro vartų“ esantį butą, kuris neišsiskiria nei ypatingu dizainu, nei įmantriomis komforto detalėmis, kokiomis taip mėgsta pasigirti šiuolaikinių lietuviškų komedijų kūrėjai. Tai savotiška „žemiškoji bedugnė“, kurioje gyvena (jeigu taip galima pavadinti skaudžią egzistenciją) pagrindinis filmo herojus Čarlis, kenčiantis nuo kritinio viršsvorio ir emociškai palūžęs asmeninių dramų: artimiausias draugas mirė, ryšiai su buvusia žmona ir paaugle dukra praktiškai nutrūko, vienintelė parama buvo jį lankiusi slaugytoja.
Čarlis taip gėdijasi savo kūno, kad bendraudamas su internetinio rašymo kurso studentais niekada neįsijungia internetinės kameros. Negana to, Čarlio sveikata sparčiai prastėja ir reikalauja brangaus gydymo. Jeigu galima surinkti visus ekstremalios izoliacijos košmarus, tai jie sufokusuoti šiame filme. Regis, tai pats pesimistiškiausias D. Aronofsky kūrinys. Bet izoliuotas nuo pasaulio ir įkalintas savo kūne Čarlis sielojasi ne tik dėl nekontroliuojamo nutukimo sukeltų komplikacijų, sukeltų ankstesnių stresų sutrikdyto hormoninio kolapso.
Tačiau režisierius šį kartą kuria ne socialinę dramą. Seniai nekontroliuojamo viršsvorio išprovokuotos sveikatos problemos – toli gražu ne pati svarbiausia filmo tema. Čarlio sveikatos problemos veikiau pasitarnauja kaip pretekstas giliai analizuoti jo sielos ir proto būseną – traumuojančią praeitį, atskirtį nuo šeimos ir stiprėjantį pralaimėjimo jausmą.
Bet labai pesimistiniu kūriniu „Banginį“ tikrai negalima pavadinti. Jame esama ir optimizmo gaidelių, ir humoro (tegu ir su kartėlio prieskoniu ir ašaromis akyse).
Filme yra visai neužmaskuotos ir labai logiškos paralelės su didžiuoju amerikietišku romanu „Mobis Dikas“ ir citatų iš Walto Whitmano „Dainos apie save“. Iš H. Melville‘io romano į filmą atėjo pavadinimas ir epinės intonacijos, o iš poeto Whitmano – gebėjimas viename žmoguje įžvelgti visą žmoniją.
O kur dar gražios biblinės asociacijos, kurių tikrai nemažai. Kaip pasakyta, turintis akis tepamato! (Gediminas Jankauskas)
Šiuo metu „Banginis“ yra tarp daugiausiai uždirbančių „A24“ filmų ir tarptautinėje kino teatrų kasoje surinko 54883206 JAV dolerių, nors dažnai kritikuojamas už tai, kad iš tikrųjų į šį vaidmenį nebuvo pasirinktas 600 kg sveriantis vyras ir, kai kurių žiūrovų nuomone, tyčiojamasi iš nutukusių žmonių. Vis dėlto tai buvo įspūdingas Fraserio sugrįžimas, su kuo sutiktų ir Aronofsky: „Kartą tapęs kino žvaigžde, jis visada bus kino žvaigždė“, – sakė režisierius pokalbyje su BFI. „Ir tiesiog įdomu matyti, kaip šis menininkas grįžta į gyvenimą ir jam suteikiamas toks sudėtingas personažas.“ – Daniela Gama.
5. „Mėnesiena“ (Moonlight, 2016)
Kai filmas nuskina „Auksinį gaublį“ tapdamas geriausia dramine juosta ir patenka tarp nominantų dar penkiose kategorijose – natūralu, kad šie titulai suformuoja didžiulius lūkesčius. Režisieriaus Barry Jenkinso filmas „Moonlight“ turi aštrių vietų, nagrinėja keblias temas ir įsuka žiūrovą į sunkių emocijų sūkurį. Kuo išskirtinė ši drama?
Skurdas, patyčios, narkomanė motina – toks nesvetingas pasaulis nuo pat vaikystės lydi pagrindinį juostos herojų Chironą. Paradoksalu, tačiau prieglobstį jis suranda narkotikų prekeivio Juano namuose. Čia jis ne tik slepiasi nuo jį kamuojančios vienatvės, bet ir leidžia laiką, kai nuo narkotikų apsvaigusi motina neranda kada juo pasirūpinti.
Filme Chirono istorija padalijama į tris dalis: vaikystę, paauglystę ir suaugystę. Užaugęs jis pats tampa narkotikų prekeiviu, kopijuodamas Juano gyvenimo būdą. Tačiau po auksinėmis grandinėmis, brangiu automobiliu, raumenimis ir išoriniu pasitikėjimu savimi, slepiasi tas pats sutrikęs, jautrus vaikas.
Sužalotos asmenybės vidinės dramos yra pagrindinė ašis, aplink kurią sukasi filmas. Nubrėžiamos gana akivaizdžios sąsajos tarp trauminių patirčių ir gynybinių mechanizmų, siekiančių jas nuslopinti. Vaikystėje vadintas „mažyliu“ ir persekiotas savo klasiokų, užaugęs jis įtvirtina savo viršenybę pinigais ir išpampusiais bicepsais. Kriminaliniam pasauliui filme dėmesio neskiriama, paliekant jį nuošalyje, ir šis manevras tik suteikia juostai subtilumo.
Kine mane visuomet erzina klišės. Juodaodis narkotikų prekeivis, vyrus į namus parsivedanti motina, mokyklos chuliganai, priverčiantys geriausią ir vienintelį Chirono draugą jam trenkti. Šie ir kiti motyvai ganėtinai nuvalkioti, tačiau negaliu sakyti, kad labai rėžiantys akį. Tiesa, filmui kartais pritrūksta įtaigumo. Kai kurios scenos man pasirodė pernelyg dirbtinos ir nuspėjamos. Kita vertus, žmogaus gyvenimas, apskritai yra velniškai nuspėjamas. Tai gal tada viskas tvarkoje.
„Kažkada turi nuspręsti, kuo tu nori būti ir neleisti kitiems už tave priimti sprendimo“, – sako Juanas. Bręsdamas Chironas artėja link šios minties, kuri nuveda žiūrovą į filmo kulminaciją. Tas lūžio taškas tampa jo naujo gyvenimo pradžia, kurioje jis ne visai sėkmingai siekia atsiriboti nuo savo praeities.
Filmas neša stiprų emocinį užtaisą ir būtent tai yra jo stiprybė, kurią įvertino daugybė žiūrovų visame pasaulyje. Tai nėra kažkoks šedevras, kurį žūtbūt privaloma pamatyti, tačiau 2016 m. „iškeptų“ filmų kontekste, jis tikrai nenublanksta. (Karolis Bareckas)
„Kai pirmą kartą perskaičiau Tarello (Alvino McCraney) pjesę, pasakiau jam, kad jis tarsi paėmė mano prisiminimus ir sudėjo juos į šį karštligišką sapną“, – BFI atskleidė Jenkinsas. „Džiaugiuosi, kad vizualiai būtent toks tapo filmas. Visada stengiausi rasti būdą, kaip pasitelkus kino estetiką prisiliesti prie pasąmonės. Tokia yra kino galia.“ Filmas „Mėnesiena“, pakylėtas stulbinančių vaizdų ir jaudinančio pasakojimo apie tapatybę, savęs atradimą ir seksualumą, kaip daugelis sutiks, yra išties neįtikėtinai jaudinantis kino reginys – tai įrodo 65172611 JAV dolerių uždarbis.
4. „Boružėlė“ (Lady Bird, 2017)
Holivudo filmas apie maištaujančią paauglę, reikėtų pripažinti, skamba ganėtinai nuobodžiai arba bent jau stereotipiškai. Visgi, tokio pobūdžio filmai kasmet sulaukia didelio būrio kinomanų dėmesio dėl savo nostalgiškos, o gal kai kam labai artimos, siužetinės linijos.
Filmas „Boružėlė“ (angl. Lady Bird) didžiuosius kino ekranus pasiekė 2017-tais metais, susižerdamas daugybę komplimentų ne tik iš auditorijos, bet ir iš kino kritikų. Pastarieji šį įvertino taip palankiai, kad „Boružėlė“ kurį laiką puikavosi Rotten tomatoes topo viršūnėje su 100 % teigiamu įvertinimu, aplenkdama anksčiau rekordininku laikytą „Žaislų istorija 2“. Boružėlės tvirtą charakterį bei aštrią nuomonę galima aiškiai pastebėti jau pirmojoje filmo scenoje, kuomet pagrindinė filmo veikėja iššoka iš važiuojančio automobilio ir susilaužo savo ranką. Viskas dėl mažo, nekalto ginčo su mama. O tokių ir didesnių mamos-dukros konfliktų filme – apstu. Ne be reikalo, „Boružėlės“ režisierė iš pradžių šiai kino juostai norėjo suteikti „Mamos ir dukros“ (angl. Mothers and Daughters) pavadinimą.
Filmo režisierė Greta Gerwig savo debiutinio filmo, nuominuoto net penkiems Oskarams, nedrįsta laikyti autobiografine juosta. Tačiau ši neslepia, kad Boružėlės veikėją inspiravo pačios aktorės bei režisierės paauglystės išgyvenimai. Prieš pradedant filmavimą, Gerwig supažindino kiekvieną aktorių su sava praeitimi, surengdama turą po gimtąjį miestelį ir aprodydama senas mokyklos nuotraukas ar net dienoraščius.
Pasakojimo apie Boružėlę negalima įsprausti į aiškius žanrų rėmus, mat jame nepaviršutiniškai spalvinamas realistiškas, nors ir keistas, septyniolikmetės paauglės paveikslas, kuris pastato žiūrovą į nepatogią padėtį. Filme taip pat aiškiai parodoma veikėjos šeima, suskirstyta vaidmenimis: motina, kuri nuolat nepritaria Boružėlės veiksmams, ir tėvas, kuris bando nuraminti abi moteris visame šeimos katile. Visgi, tokiam šeimos portretui Boružėlės valiūkiška energija įneša ne tik šilumos, bet ir pykčio ar nusivylimo, tad žiūrovas turi progą ir susimąstyti, ir saldžiai pasijuokti.
Boružėlė, iš pirmo žvilgsnio, absoliučiai nepiktybinė asmenybė, galbūt, jaučiasi nesuprasta. Čia verčiau reikėtų paauglystės stereotipą nustumti į šalį ir atsižvelgti į veikėjos gyvenimo būdą: vidurinės klasės šeimoje auganti, vienintelė dukra, lankanti privačią krikščionišką turčių mokyklą. Jos mamą užklumpa milžiniška atsakomybė išlaikyti šeimą. Ji kiaurą parą praleidžia darbe, mat Boružėlės tėvas praranda darbą, o vėliau paveiktas sunkios padėties, suserga depresija. Tokia finansinė situacija namuose dar labiau aštrina šeimyninius tarpusavio santykius, tad paskutinius abitūros metus „kenčianti“ Boružėlė planuoja pabėgimą į Niujorką, kur ketina studijuoti išsvajotame „miesto“ koledže. Anot jos, būtent ten slypi tikroji „kultūra“. Žinoma, toks utopinis mąstymas, įžengus į plačiuosius miesto vandenis, atveria naiviosios Boružėlės akis.
Todėl bene geriausias, visai neįpareigojantis filmo aspektas – tai labai sklandžiai, lengvai pereinanti siužetinė linija bei įvykių chronologija. Režisierė tarsi nujaučia, kada geriausiai pradėti ir užbaigti sceną, per daug žiūrovo neapkraunant emociškai. Vienu metu matome Boružėlę skrendančią pro automobilio duris, o kitu – paauglę išvystame ant gipso rašančią žodžius „Eik šikt, mama“ (angl. „Fuck you, mom“). Tokiu komišku momentu, rodos, senos žaizdos užgyja ir Boružėlei tenka judėti toliau.
Pusantros valandos trunkančioje dinamiškoje juostoje žiūrovas yra supažindinamas su visų pagrindinių veikėjų charakteriais iki smulkiausių detalių. Čia šis išvysta metus trunkančią Boružėlės kelionę – nuo mokyklos Sakramente iki koledžo Niujorke. Čia nėra jokių dramatiškų ar netikėtų posūkių, didelių laimėjimų ar tragedijų, priverčiančių aikčioti iš nuostabos. Čia parodoma realybė, gebanti sužavėti savo nuoširdumu. (Gabija Stankevičiūtė)
„Oskarą“ pelniusi „Boružėlė“ yra ne tik vienas pelningiausių studijos filmų, bet ir vienas žiūrimiausių. Tai logiška, turint omenyje, kad ši istorija gali būti artima jaunesniems žiūrovams ir kad nesvarbu, kokio amžiaus žmogus yra, jam lengva ją užjausti. „Norėjau ištirti faktą, kaip paauglystėje bandome suprasti, kas esi, per kitų žmonių lūžius“, – prisipažino Gerwig NPR. „Per santykius ieškai savęs apibrėžimo ir kartais atmeti tuos, kurie tau artimi, nes esi įsitikinęs, kad kažkas kitas yra geresnis, kažkas tau atspindėtų geresnį „aš“.“ Pasauliniu lygiu filmas uždirbo virš 79 milijonų dolerių.
3. „Paveldėtas“ (Hereditary, 2018)
2018 metais režisieriaus Ari Aster sukurta psichologinė siaubo juosta „Paveldėtas“, buvo išrinkta baisiausia siaubo juosta istorijoje. Visas filmo dėmesys skiriamas psichologijai ir veikėjų vidinėms dramoms.
Po senelės netekties, šeima stengiasi gyventi įprasta gyvenimą: du paaugliai vaikai eina į mokyklą, tėvai dirba ir į visko centą atsidūrusi mama, stengiasi kuo labiau išlaikyti šeimą. Tiesa, mirusi senelė slėpė daug paslapčių, kurios kažkokiu tai mistiniu būdu susiejamos su dabartimi.
Senelė užsiėmė neaiškiais ir slaptais spiritizmo seansais ir satanistiniais ritualais, kuriais susižavi ir keista jų dukra. Filmo šiurpumas daugiausiai atsispindi labai realiai išreikštame pasakojime – čia viskas atrodo tikra. Žiūrovui tenka nuolat spėlioti ir „šokinėti“ nuo realybės prie kažko paranormalaus. Aktoriai puikiai atlikę savo darbą, sugebėjo įtikinti, o siaubo juostoje vykstantys netikėti ir baisūs įvykiai verčia tik dar labiau spėlioti, ką gi slėpė jų mirusi senelė ir kaip tai yra susiję su jų šeima.
Nuolat jaučiama įtampa filmo metu, kompanijai „A24“ pakišo mintį padaryti eksperimentą ir išmatuoti žiūrovų, dalyvavusių filmo premjeroje, širdies pulsą. Ramybės būsenoje, normalus žmogaus pulsas yra 60-100 dūžių per minutę. 30-tą filmo minutę žiūrovų pulsas pagreitėjo iki 130-ties, po valandos 150, o filmui pasibaigus pasiekė net 160.
Bene populiariausias ir, ko gero, geriausias Ari Asterio projektas „Paveldėtas“ visame pasaulyje uždirbo 82729816 JAV dolerių. Tai išties siaubingas siaubo filmas, kurio centre – gedinti šeima, kurią po motinos mirties kankina demoniška būtybė. Pamažu atskleidžiamos tamsios jos praeities paslaptys, sukrečiančios ir šeimą, ir žiūrovus.
„Žinojau, kad tikrai noriu sukurti filmą apie žalingą traumos poveikį šeimos nariams“, – VOX atskleidė Asteris, paaiškindamas filmo esmę. „Žinojau, kad noriu sukurti filmą, kuris būtų apie šeimą, kuri iš esmės ėda pati save iš sielvarto. Tai istorija, kurią tikrai turėjau savyje.“ Be abejonės, „Paveldėtas“ tapo vienu iš labiausiai nerimą keliančių sielvarto ir disfunkcinių šeimų portretų kino istorijoje.
2. „Kalbėk su manimi“ (Talk to Me, 2023)
Ar prisimenate tuos šiurpius vakarėlių žaidimus, kai spiritizmo lentos, adatos ir siūlo pagalba bandome išsikviesti dvasias iš ano pasaulio? Tikriausiai jaunystėje su draugais tai daryti bandėme daugelis. Tai laikotarpis gyvenime kada trokštame stipresnių pojūčių… Filmas „Kalbėk su manimi“ siūlo išbandyti naują būdą bendrauti su mirusiaisiais – senovinę balzamuotą ranką.
Žaidimas tikrai paprastas. Tereikia uždegti žvakę, prisirišti prie kėdės, laikyti rankos šaltus pirštus ir kreiptis į dvasių pasaulį sakant žodžius: „Kalbėk su manim“. Tada prieš akis pasirodys demonas, kurį išsikvietė pasąmonė. Jei dar mažai adrenalino, ištariame: „Aš tave įsileidžiu“ – akimirksniu žaidėjo akys tampa visiškai juodos, kūną tampo traukuliai, iškviestas demonas lenda po oda, pasiekia sielą, užvaldo mintis, o tada atsiveria durys į pragaro ertmę, kurioje galima likti tik 90 sekundžių, o jei užtrunkame ilgiau iškviestasis demonas visiems laikams pasilieka mumyse, iš kur nebus kelio atgal. Štai apie ką šis filmas…
Danny ir Michaelo Philippou filme „Kalbėk su manimi“ gudriai įsivaizduojama mirtina manija, kuri lengvai užvaldytų visą kartą – šio siaubo filmo tikroviškumas yra vienas keisčiausių dalykų. Socialinių tinklų šėlsmas susijęs su dvasiniu apsėdimu, kuris tampa įmanomas paėmus į rankas keramikoje įkalintą nupjautą ranką, išgrafituotą vardais ir simboliais, rodančiais ilgą ankstesnių savininkų eilę.
Spiritizmo ritualu, kuris socialiniame tinkle „TikTok“ plinta kaip virusas, susidomi ir filmo herojė Mija (akt. Sophie Wilde) ir jos geriausia draugė Džeidė (akt. Alexandra Jensen). Mijai tai galimybė pakalbėti su neseniai mirusia mama, o Džeidei patenkinti smalsumą. Draugai linksminasi kalbėdamiesi su mirusiais tol, kol į ritualinį seansą neįsitraukia ir jaunasis Džeidės broliukas Railis (akt. Joe Bird).
Nuo šio momento žaidimas tampa mirtinai pavojingu. Draugai supranta, kad nuėjo per toli ir įleisdami demoną į vaiko kūną jie atidarė vartus į tamsų anapusinį pasaulį. Demonai apsėda Railio sielą, o Miją nuolat persekioja paranormalios, kraupios ir kraują stingdančios vizijos. Pamažu merginos gyvenimas virsta košmaru, iš kurio ištrūkti nebėra jokių šansų. Tai tikrai tas filmas, kur nuolat į nugarą kvėpuojanti baimė ir įtampa užvaldys kūną taip, kad ilgam turėsite ką prisiminti.
„Kalbėk su manimi“, surinkęs daugiau nei 92 milijonus dolerių, tapo antruoju iki šiol daugiausiai uždirbusiu „A24“ filmu, o tai visiškai suprantama, atsižvelgiant į tai, kokie laukiami yra „A24“ filmai, ypač kai kalbama apie siaubo filmus. Nagrinėdamas labai žmogiškas, universalias sielvarto ir netekties temas, „Kalbėk su manimi“ nušviečia žmogaus ryšį su mirtimi per prakeiktą ranką. Tai labai prasminga, kai apie tai pagalvoji. „Tai, kaip rankos susijusios su žmogaus ryšiu, visada buvo tokia stipri idėja mano galvoje. Visą pirmąjį scenarijaus variantą, dar prieš tai, kai atradome balzamuotos rankos koncepciją, rankos buvo toks didelis motyvas, pasikartojanti teminė sąvoka, simbolizuojanti ryšius tarp žmonių“, – apie filmą aiškino Danny Philippou.
1. „Viskas iškart ir visur“ (Everything Everywhere All at Once, 2022)
„Viskas iškart ir visur“ – daugiasluoksnis ir visomis prasmėmis įspūdingas filosofinis filmas, kuris žiūrovą pamąstymui gilesnėmis temomis įtraukia pasitelkdamas dabar „ant bangos“ esančią paralelinių visatų egzistavimo idėją. Šis filmas yra tarsi šviežio oro gurkšnis, įrodantis, kad filmų rinkos persisotinę žiūrovai matė dar ne viską. Filme analizuojamos idėjos gali priversti Jus patirti egzistencinę krizę, o vizualai – pasijausti taip lyg būtumėte paragavę haliucinogenų.
Istorija prasideda gana įprastai. Michelle Yeoh vaidina Evelyn, vidutinio amžiaus azijiečių kilmės amerikietę, pastebimai nusivylusią savo gyvenimu bei rutina. Santykiai su vyru ir dukra taip pat įtempti. Prie visų problemų prisideda ir tai, kad jos savitarnos skalbyklos verslą tiria JAV vidaus pajamų tarnyba. Veiksmo filme iš pradžių ne daug, bet per daug laukti netenka, nes Evelyn, nors ir priešindamasi, bet patenka į beprotiškos istorijos epicentrą – tik ji vienintelė gali išgelbėti pasaulį nuo sunaikinimo. Idėja, kad veikėja, kuri mažiausiai tikėtina taps pagrindine heroje nėra nauja (prisiminkime Bilbo iš „Hobito“ ar Neo iš „Matricos“), tačiau šiame filme Evelyn prideda papildomo desperatiškumo ir nihilizmo. Apskritai, tam tikros filmo idėjos visiškai nėra originalios. Tai, kas daro jį ypatingu ir originaliu yra kaip istorija pateikiama vizualiai.
Michelle Yeoh žiūrovams pažįstama iš tokių filmų kaip „Džeimsas Bondas: Rytojus Niekada Nemiršta“ (1997), „Sėlinantis tigras, tūnantis drakonas“ (2000), ir „Geišos išpažintis“ (2005). 2021 m. ji pasirodė Marvel kino studijos filme „Šang-Či ir dešimties žiedų legenda“. Malaizijoje gimusi aktorė išgarsėjo vaidyba devintojo dešimtmečio Hong Kongo veiksmo filmuose, vėliau pripažinimo sulaukė ir tarptautiniu mastu. Michelle „Viskas iškart ir visur“ – nepriekaištinga ir įtikinanti. Įdomu tai, kad iš pradžių scenarijus rašytas galvojant, kad pagrindinį vaidmenį filme atliks žiūrovams puikiai pažįstamas Jackie Chan‘as. Vis tik vėliau režisieriai ir scenarijaus autoriai Daniel Kwan ir Daniel Scheinert persigalvojo. Santykiai tarp žmonos ir vyro, pasak jų, žiūrovams bus artimesnė tema. Mano nuomone, šiuo klausimu buvo priimtas puikus sprendimas.
Pagrindinės veikėjos vyrą Waymond‘ą vaidinantis Ke Huy Quan taip pat puikus – vaidmuo atrodo išpildytas. Key Huy rimčiau nevaidino nuo 1984-jų, kai, būdamas 12 metų amžiaus, pasirodė filme „Indiana Džounsas ir lemties šventykla“. Aktorius žiniasklaidai teigė, kad apie 1998-ius apskritai metė aktorystę, nes nematė galimybių tęsti karjerą. Grįžti į vaidybą jį paskatino filmo „Pasakiškai turtingi“ (2018) sėkmė. Pastaraisiais metais kino ekranuose pasirodė daugiau filmų, kuriuose atsisakoma su azijiečių kilmės žmonės susijusių stereotipų arba jie vaidino pagrindinius vaidmenis. Evelyn dukrą Joy vaidina Stephanie Hsu, pasižymėjusi seriale „Nuostabioji ponia Maisel“, o tėvą Gong Gong – ekrano legenda James Hong‘as. Jamie Lee Curtis veikėja – JAV vidaus pajamų tarnybos inspektorė – taip pat nepaliks abejingų.
Žiūrint šį filmą kilo jausmas, kad viskas yra ne taip kaip atrodo – veikėjai yra gilūs, problematiški, žmogiški, nors, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti žiaurūs ar nejautrūs. Kiekvienam veiksmui ekrane egzistuoja paaiškinimas, motyvas, kad ir koks absurdiškas jis būtų. O absurdo filme yra daug. Ir juoko, ir siaubo, ir šleikštulio. Be abejonės, toks ir buvo režisierių tikslas. Kiekviena detalė, kiekvienas kadras, kiekvienas žodis ar kostiumas – kruopščiai apgalvoti. Norint, kad būtų sukurtas toks vizualiai užburiantis ir išskirtinis filmas kaip „Viskas iškart ir visur“ visi, pradedant kostiumo dizaineriais, prodiuseriais, baigiant specialiųjų efektų kūrėjais, turėjo puikiai žinoti, ką daro ir koks rezultatas siekiamas. (Augustė Nalivaikė)
Pasak režisierių Daniel Kwan ir Daniel Scheinert, filme kalbama apie „bandymą egzistuoti ir gyventi šiuolaikinio gyvenimo chaose“. „Būtent tai ir bandėme užfiksuoti, – aiškina Kwanas. Filme nėra jokio blogiuko, išskyrus patį chaosą – egzistenciją, todėl galėjome paliesti visus šiuos dalykus: kartų problemas, seksualumą, queer tapatybę, Azijos amerikiečių tapatybę, mokesčius!“ Apskritai viskas labai gerai pavyko. Ir mes visi labai džiaugiamės, kad taip buvo. Tiesą sakant, ši geriausia „A24“ pripažinta veiksmo juosta buvo tokia gera, kad prie jo net susidarė žiūrovų eilės tarptautiniuose kino teatruose, o galiausiai ji surinko 143414741 JAV dolerių pajamas.
