Intriguojančio paslaptingumo tonas, kuris ne tik įtraukia žiūrovus, bet ir verčia juos aktyviai dalyvauti filme, bandant patiems išsiaiškinti tiesą, yra patrauklus visiems, kurie mėgsta gerus ir dėmesį kaustančius filmus. Paprastai mįslės tokiose kino juostose sudaro dvi istorijas: pirmoji – tai linijinė siužeto eiga, kurioje seka detektyvas, pradedantis savo tyrimą, o antroji – kai palaipsniui atskleidžiami šešėliniai nusikaltimo (dažniausiai žmogžudystės) įvykiai.
Įtariamųjų daugėja, žudikai vėl smogia, siužetai tirštėja, o žiūrovai karštligiškai suka galvą dėl įkalčių, stengdamiesi aplenkti mįslę tiriantįjį herojų ir nustatyti kaltininką. Dėl šio unikalaus istorijos ir žiūrovų santykio mįslių kupini filmai (angliškai šis specifinis žanras vadinamas „whodunits“) tapo pagrindiniu amerikiečių kino žanru, kuriame klesti įvairūs filmai – nuo senosios klasikos iki naujų fenomenų. Nuo ribotų trilerių, vykstančių vienoje vietoje, iki didžiulių paslapčių, išsibarsčiusių po miestus ar net šalis ir valstijas, – štai 10 geriausių visų laikų mįslių filmų.
10. „Žiūrėkit, kaip jie bėga“ (See How They Run, 2022)
Kriminalinių romanų karaliene tituluojama Agatha Christie kine vis dar turi paklausą. Jos kūrinių ekranizacijos artėja prie dviejų šimtų atžymos, ir ši graži statistika kasmet vis pildosi ne tik televizijos serialų dėka. Vienas paskui kitą ekranuose pasirodo modernios ne kartą ekranizuotų kūrinių adaptacijos, kurias režisuoja britas Kennethas Branagh, sau rezervavęs seklio Erkiulio Puaro pagrindinį vaidmenį. Tris tokius filmus jau matėme ir mes. Tikriausiai, sulauksime jų ir daugiau.
O štai debiutanto režisieriaus Tomo George‘o filmas „Žiūrėkit, kaip jie bėga“ (2022 m.) nėra A. Christie siužeto ekranizacija. Tik filmo veiksmas plėtojasi šeštojo dešimtmečio Londone, kur 1953-aisiais metais Vest Endo teatras „Ambassadors“ rengiasi šimtajam spektakliui pagal romanų karalienės garsią kriminalinę pjesę „Pelėkautai“. Šį žiūrovų pamėgtą populiarų spektaklį ne itin sėkmingas Holivudo filmų režisierius Leo Kopernikas (akt. Adrienas Brody) nori paversti kino hitu, tačiau visi planai staiga sustoja, kai jis viename vakarėlyje nužudomas.
Vos susipažinus su pirminėmis nusikaltimo aplinkybėmis profesinių rūpesčių išvargintam ir stiklelio nevengiančiam inspektoriui Stopardui (akt. Samas Rockwellas) ir nekantriai jo padėjėjai naujokei Stalker (akt. Saroise Ronan) darosi aišku, kad atvirų priešų ir pavyduolių velionis tikrai nestokojo. Kaip tai dažnai būna pačios A. Christie kūriniuose, įtarti galima praktiškai visus.
Žiūrovams pradinė informacija pateikiama dviem būdais – vaizdais ir užkadriniu Leo Koperniko monologu, kuris pristato dažniausiai naudojamas kriminalines schemas, kai įtariami visi, o auka įprastai būna tas, kurio mažiausiai tikimės. Kurį laiką tyrimas bus įstrigęs, bet iš mirties taško jį išjudins kokia nors, dažniausiai iš pirmo žvilgsnio visau nereikšminga detalė, esanti visiems matomoje vietoje, bet kaip tik todėl į ją ilgai niekas nekreipia dėmesio. Taip bus ir šį kartą. Ir, žinoma, tirdami paslaptingą žmogžudystę tyrėjai ne kartą rizikuos savo gyvybėmis.
Atrodytų, prityrusiam detektyvų gerbėjui nėra nieko naujo, išskyrus tai, kaip šis kriminalinis pasjansas dėliojamas. O šiai dėlionei išradingas režisierius pasitelkė kelis tūzus. Kitaip sakant, išgalvotą kriminalinę istoriją susiejo su tikrais įvykiais ir realiais teatro veikėjais.
1952-aisiais teatre „Ambassadors“ iš tikrųjų buvo pastatytas spektaklis pagal A. Christie pjesę „Pelėkautai“ (The Mousetrap), kuris paskui be pertraukos (tik 1974 m. perkeltas į kitą Londono teatrą) buvo rodytas iki 2000—ųjų. Gal būtų rodytas ir toliau, bet kovido epidemija tada buvo paralyžiavusi teatrinę veiklą.
Tame legendiniame spektaklyje pagrindinius vaidmenis vaidino Richardas Attenborough ir jo žmona Sheila Sim. Jie dabar yra ir naujojo filmo personažai (juos vaidina Harris Dickinsonas ir Pearl Chanda). Tarp filmo veikėjų pamatysime ir anų laikų kino prodiuserį Johną Woolfą (akt. Reece‘as Shearsmithas) i scenaristą Mervyną Cocker-Norrisą (Davidas Oyelowo), ir net… pačią Agathą Christie (ją suvaidino Shirley Henderson).
Ir visa tai nuspalvinta Weso Andersono filmų pasaulį primenančiomis spalvomis. Ir tik nesakykite, kad po viso to nenorėsite šio filmo pažiūrėti…(Gediminas Jankauskas)
9. „Mirtina žmogžudystė“ (Murder by Death, 1976)
Filmas „Mirtina žmogžudystė“, kuriame klasikinė mįslinga prielaida susikerta su kvailu smagumu, yra bene labiausiai neįvertintas iš visų septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje išpopuliarėjusių parodijų. Filme, kuriame vaidina išties įspūdingi aktoriai: Peteris Sellersas, Davidas Nivenas, seras Alecas Guinnessas ir Dame Maggie Smith, penki geriausi pasaulio tyrėjai atvyksta į nusikaltėlių genijui priklausančią pilį. Kadangi šeimininkas suplanavo „neišsprendžiamą“ žmogžudystę, detektyvai turi imtis darbo, o pirmasis išsprendęs bylą gauna piniginį prizą.
Dauguma aštuntojo dešimtmečio komedijų parodijų su žvaigždėmis, ypač tų, kuriose dalyvauja daugybė garsių vardų, persirengusių juokdariais yra siaubingos, tačiau šis Neilo Simono parašytas mėgstamų detektyvų personažų pastišas yra stebėtinai žavus, turintis daugiau gerų ir protingų replikų nei bet kuris kitas konkurentas, o jo aktoriai – aukščiausios klasės.
Siužetas sąmoningai absurdiškas, paskutiniuose kadruose atskleidžiama daugybė dalykų, kurie niekada atrodo neturėjo prasmės, o demaskavimų ir neįtikėtinų teorijų yra daugiau nei penkiose Agatos Kristi knygose kartu sudėjus. Filmas buvo pakankamai sėkmingas, kad susilauktų savotiško tęsinio, kurio scenarijų taip pat parašė N. Simonas, kuriame pagrindinis tyrėjas vėl vilkėjo treningą ir vaidino „Pigų detektyvą“ (angl. The Cheap Detective).
Kiekvienas iš komedijos žvaigždžių parodijuoja vis kitą garsų literatūros ir (arba) kino herojų, todėl „Mistina žmogžudystė“ – tai nepakeičiama pramoga visiems detektyvų mėgėjams, ypač tiems, kurie mėgsta kvailas komedijas. Nors filme yra keletas trūkumų ir kai kurie juokeliai gana prastai paseno, vis dėlto filme yra daugybė dalykų, dėl kurių jis yra vienas iš sąmojingiausių ir kūrybiškiausių šio žanro filmų.
8. „Užuomina“ (Clue, 1985)
„Užuomina“ – tai komedija apie tai, kas nutiko, kuri platinama su trimis skirtingomis pabaigomis. „Paramount“ išradingai tvarkosi su daugybę pabaigų turinčiu filmu. Kiekvieną pabaigą jie rodo trečdalyje kino teatrų, kuriuose filmas užsakytas. Tai reiškia, jei nori pamatyti visas filmo pabaigas teks važinėti po visą miestą į skirtingus kino teatrus ir pirkti daug bilietų.
Siužetas susijęs su įprastais įtariamaisiais (pulkininkas Mustardas, ponia Skarletė, profesorius Plumas, ponia Peacock ir t. t.), susirinkusiais į didžiulį dvarą ir sužinojusiais, kad jie visi yra šantažuojami. Šviesos tai įsijungia, tai išsijungia, žudymo ginklai atsiranda ir dingsta, kaupiasi aukų lavonai.
Taigi, pagal „Hasbro“ stalo žaidimą „Užuominoje“ bandoma paaiškinti, kaip šeši tarpusavyje nesusiję ekscentriški veikėjai, gyvendami po vienu stogu, tampa įtariamaisiais žmogžudyste. Istoriją veda ir pasakoja personažas, kurio nėra stalo žaidime – tarnas (akt. Tim Curry), kuris vadovauja vakarienei, į kurią pakviesti pažįstami personažai. Svečiai sužino, kad juos visus šantažuoja tas pats žmogus, ponas Bodis (akt. Lee Ving), kuris prisijungia prie vakarėlio įpusėjus vakarienei. Po neišvengiamos pono Bodžio mirties žmogžudysčių padaugėja, nes grupė aptinka dar kelis kūnus, įskaitant tarnaitės ir virėjos.
Kadangi nė vienas iš šių įvykių neturi nė menkiausios reikšmės, filmo kūrėjai pavertė „Užuominą“ komedija su daugybe iš piršto laužtų juokelių ir vienkartinių replikų. Kai kurios iš šių komedijos akimirkų iš ties yra juokingos.
Filmą, kartu su Johnu Landisu režisavo scenarijų parašęs Jonathanas Lynnas, prodiusavo Debra Hill. Įkvėptas stalo žaidimo pobūdžio, filmas, kaip jau minėjiome iš pradžių buvo išleistas su įvairiomis skirtingomis pabaigomis, į kiekvieną kino teatrą buvo siunčiama viena iš trijų variacijų, o namams skirtose laikmenose išleistuose filmuose visos trys pabaigos pateikiamos iš eilės. Iš pradžių filmas sulaukė nevienareikšmiškų vertinimų ir prastai pasirodė kino teatrų kasose – Jungtinėse Valstijose uždirbo 14,6 mln. dolerių, kai jo biudžetas siekė 15 mln. dolerių, tačiau vėliau susilaukė nemažai kultinių gerbėjų.
Aktoriai puikiai ir be jokių kliūčių suvaidina kiekvieną vaidmenį kaip klišę, net kai replikos toli gražu ne tokios. Curry vaidina su tokiu kvailumu, kad supranti, kodėl scenarijus toks. Aktorių vaidybos rezultatai, tiesiog fantastiški. Nors tai nėra pati protingiausia, aštriausia ar socialiai išmintingiausia visų laikų žmogžudystės mįslė, ją iškelia neįtikėtini aktoriai, kurie suteikia jai neįprasto patrauklumo, dėl kurio ji tapo vertinama 80-ųjų komedija. Žvelgiant į filmą tik kaip į mįslę, „Užuomina“ kviečia žiūrovus dalyvauti mįslėje su lengvu lengvabūdiškumu, kuris pirmą kartą žiūrinčius žiūrovus įtraukia į istorijos chaosą.
7. „Plyta“ (Brick, 2005)
Rajano Džonsono romanu paremtas ir kritikų pripažintas filmas „Plyta“, kuriame vaidina Džozefas Gordonas-Levitas, Nora Zehetner, Lukas Hasas, Nojus Flaisas, Emilė de Reivin, Nojus Seganas ir Megan Gud, iki šiol laikomas kultiniu filmu su itin įdomiu žanro posūkiu.
Susipažinkite su Brendanu, akiplėšišku šmaikštuoliu atstumtuoju, kuris, sužinojęs jog smulkus narkotikų prekeivis Džaretas pardavinėja jo merginai narkotikus, įskundžia jį. Niekam nepatinka skundikai, įskaitant ir pačią Emilę, tad po šio įvykio Brendanas didžiąją laiko dalį praleidžia vienas, nuolat vengdamas piktų Džareto pirkėjų ir draugų žvilgsnių. Visa tai pasikeičia, kai praėjus keliems mėnesiams, Brendanui paskambina Emilė. Išsigandusi ir beviltiška ji pasako, jog „nežinojo, kad tai blogai“ ir kad „Smeigtukas dabar kėsinasi į Frisko“. Ji pabėga, nespėjusi pasakyti nieko konkretaus, o tai paskatina Brendaną jos ieškoti. Nuolat kartodamas, kad tai ką ji daro ir kas jai vyksta yra jos pačios kaltė, jis vis tiek leidžiasi į jos paieškas, kadangi ji pirmiausia kreipėsi į jį. Brajano nelaimei, naujoji Emilės aplinka (Dodas ir narkomanai jo draugai, karštakošis Mušeika, fatališkoji Laura Doner) yra pavojinga ir dėl to Emilė randama negyva. Vietoj to, kad paskambintų policijai, Brendanas nusprendžia pats surasti merginos žudiką ir pareiškia savo informatoriui Brajanui, kad „švariam iš šios balos išlipti beveik neįmanoma“.
Jei dar nesupratote, „Plyta“ priklauso juodajam kinui. Jo veikėjai atlieka tokius vaidmenis, kurie aktualūs šiam žanrui: Brendanas privatus detektyvas, Laura fatališka moteris, Brajanas informatorius, Dodas visų planų griovėjas, Smeigtukas paslaptingas narkotikų prekeivis/mafijos bosas, Mušeika karštakošis pakalikas. Prekiavimas užkampiuose, šmaikštūs sąmojai, žargonu perpildyti dialogai, lėtas siužeto dėstymas ir slegianti atmosfera, daugiasluoksnė istorija, kuri atsiskleidžia palengva, intriguojančios draugystės ir itin įdomi įvykių grandinė, privedanti prie Emilės mirties, paverčia filmą „Plyta“ juodojo kino atstovu iš pagrindų. Pagrindinis skirtumas tarp „Plytos“ ir kitų juodojo kino filmų yra tai, kad jo veiksmas vyksta šiuolaikiniame pasaulyje, o tiksliau, 2005 metais, neįvardintoje vidurinėje mokykloje. Visi anksčiau paminėti filmo veikėjai, išskyrus Smeigtuką, yra vidurinės mokyklos mokiniai, kai tuo tarpu daugumoje įprastinių juodojo kino filmų veiksmas vyksta 1950-ųjų Čikagoje su daugybe kostiumuotų vyrų, besišaudančių ginklais. „Plytoje“ visos muštynės vyksta į pagalbą pasitelkus kumščius ar peilius, bet susišaudymų nerasite nei vieno. Bet svarbiausia tai, jog šie mokinukai kalba klasikiniu juodojo kino žargonu, pavyzdžiui, policiją vadina „buliais“, ir būtent ši anachronistika filmo kalbą ir įvaizdį paverčia išties unikaliu reginiu.
Tačiau „Plyta“ neleidžia savo savotiškam stiliui užgožti esminių žanro savybių. Geram juodajam kinui reikalinga tvirta, palaipsniui atskleidžiama istorija. Filme išlaikoma klasikinė, sluoksnis po sluoksnio išrutuliojama siužeto linija, o atsižvelgiant į veiksmo vietą ir pagrindinių veikėjų amžių, įvaizdis pritaikytas būtent pagal jį. Vyrukai nevaikšto apsiginklavę, beveik niekas iš jų nerūko, o mafijos bosas Smeigtukas laikomas „itin senu, kokių 25-erių metų“ vyruku. Kaip bebūtų, įvykiai, perteikiami filme, sudaro puikų kontrastą. Kaip ir daugumoje juodojo kino filmų, taip ir „Plytoje“ matoma moters, kurią pagrindinis veikėjas mylėjo ar rado negyvą, mirtis. Be šios mirties yra ir keletas kitų, bet visos jos pateikiamos itin subtiliai. Taip pat juodajame kine dažnai vaizduojamos fatališkos, pavojingos moterys, kurios pagrindiniam veikėjui daro didelę įtaką. „Plytoje“ šios moterys tai Emilė ir Laura Doner. Pirmoji yra beviltiškoje padėtyje atsidūrusi mergina iš praeities, kurią Brendanas iš pradžių bando išgelbėti, o vėliau išsiaiškinti, kas ją nužudė. Kita, Laura, įtraukia Brendaną į pavojingus žaidimus ir itin rizikingą gyvenimo būdą. (Sarpas Esinas)
6. „Kas pakišo triušį Rodžerį“ (Who Framed Roger Rabbit, 1988)
Roberto Zemeckio komedija „Kas pakišo triušį Rodžerį?“ tapo tikru stebuklu. Juostoje režisierius šauniai sujungė vaidybinį kiną ir animaciją. Daugiau nei dešimt metų (iki pat 2000-ųjų) filmas puikavosi pelningiausių visų laikų kino kūrinių šimtuke.
Čia į neįtikėtinų įvykių verpetą įsukami privatus detektyvas Edis Valiantas (Bobas Hoskinsas) ir jo labai keistas porininkas – animacinis triušis Rodžeris.
Siužeto schemoje akivaizdžiai matome amerikietiškojo „juodojo“ kriminalinio romano struktūrą. Ir šio literatūrinio žanro pradininkų (Dashiello Hammeto, Raymondo Chandlerio) bei jų pasekėjų romanai įprastai prasidėdavo tuo, kad privatus seklys (Semas Speidas „Maltos sakale“, Filipas Marlou Chandlerio knygose ir kiti) gauna užduotį (dažniausiai iš moters, kuri, kaip paskui paaiškėja, pati yra intrigantė, mokanti įtraukti dar nieko neįtariančius detektyvus į pavojingas pinkles) ką nors pasekti. Pradžioje tokia užduotis pasirodo esanti visai nesudėtinga, tačiau kuo toliau tuo labiau situacija komplikuojasi.
„Kas pakišo triušį Rodžerį?“ prasideda panašia įžanga. Detektyvas Valiantas (jo pavardė reiškia „Narsusis“) priima animacinių filmų kino studijos Maroon Cartoons vadovo pasiūlymą pasekti animacinio triušio Rodžerio žmonelę Džesiką, mat jos vyras pastaruoju metu praradęs reikiamą profesinę formą ir aiškiai jaučiasi sutrikęs. Pasirodo, kad Rodžerio nerimauta visai ne be pagrindo – jo seksualioji žmonelė slapta susitikinėja su kitu kino magnatu Marvinu Akme (jį suvaidino populiarus JAV televizijos komikas Stubby Kaye).
Netrukus Akmę kažkas nužudo, o pagrindinis įtariamasis triušis Rodžeris kažkur pradingsta. Taigi Valiantui tenka ir toliau vykdyti savo misiją: šįkart reikia įrodyti, kad pavyduolis Rodžeris žmonos meilužio tikrai nežudė. Filme taip šauniai animacija sujungta su vaidybiniu kinu, kad net darosi sunku apibrėžti, koks tai filmas – vaidybinis su animaciniais personažais, ar animacinis su gyvais veikėjais.
Už kadro lieka fantastiškos techninių darbuotojų pastangos: animacinius personažus piešė ir į vaidybines scenas integravo net 326 animatoriai, o visa kūrybinę grupę sudarė 750 skirtingų profesijų atstovai, kuriems vadovavo patyręs animacinių efektų specialistas Richardas Williamsas. Nors jis titruose neįvardintas kaip animacijos režisierius, būtent Richardas Williamsas buvo atsakingas už tobulą vaidybinių bei animacinių kadrų dermę.
Filmas laimėjo tris „techninius“ Oskarus: už geriausią montažą ir geriausius vaizdo bei garso efektus. (Gediminas Jankauskas)
5. „Kieti bičai“ (The Nice Guys, 2016)
Režisieriaus Shane Black filmas „Kieti bičai“ („The Nice Guys“) viena iš tų amerikietiškų veiksmo komedijų, kuri jus privers nusijuokti ar bent nusišypsoti. Nors amerikietiškas humoras patinka ne visiems, šiame filme jis kiek kitoks – savotiškas ir įtraukiantis.
Holland March yra samdomas privatus detektyvas, šiek tiek nusivylęs savo gyvenimu ir niekaip nerandantis gyvenimo džiaugsmo. Pagrinde jis imasi darbų iš jau „nuprotėjusių“ senučių, kurios pačios nebesupranta ko nori ar kas vyksta aplinkui. Kitoje pusėje barikados vaizduojamas Jackson Healy, kuris yra samdomas žmonių kaip smogikas, tramdytojas ar tiesiog mušeika. Filmo eigoje, šie du veikėjai suvedami moters vardu Amelija. Holland buvo pasamdytas surasti Misty Mountains kuri paslaptingai dingo, o Jacksonas buvo pasamdytas Amelijos, kuri paprašė, kad jis įkrėstu Hollandui į kaulus, nes mat šis ją sekioja. Kai šie veikėjai pagaliau susitinka – prasideda linksmybės…
Tiek Russell Crowe, tiek Ryan Gossling gana neblogai padirbėjo. Buvo tikrai įdomu stebėti pastovius ginčus, gašlius juokelius, bei nejaukius dialogus tarp šių aktorių. Tikriausiai jei ne darnus duetas, filmas nebūtų susilaukęs nei pusės tiek liaupsių. Ryan vaidmuo išties įtraukia į blogų emocijų liūną. Kasdienės problemos, pinigų trūkumas, alkoholizmas, blogi santykiai su dukra. Ir tai tik pradžia… Visa tai seka nuolatinės traumos ir sužalojimai, kurių šis personažas sulaukia iš savo kasdienio darbo. Ką jau kalbėti, kai jis pagaliau sutinka Jacksoną… Russell taip pat pasistengė iš peties. Kiek keistokas vaidmens paskyrimas šiam aktoriui, bet tikrai gan sėkmingas. Kietaširdis užpakalių spardytojas. Tikriausiai taip būtų galima apibūdinti jo vaidmenį. Emociją bandantis įnešti aktorius, atrodo, kad vis lieka neišgirstas, kol pagaliau Hollando dukra Holly pradeda tikėti, kad jis yra geras žmogus ir jį tai priverčia susimąstyti, o vėliau net pasigailėti niekšelio.
Išties puiki vaidyba atperką didžiąją dalį šio filmo trūkumų. Puikiai vaidino ne tik Ryan Gossling ir Russell Crowe, bet ir kiti antro plano aktoriai. Filmas pasaldintas geru ir sveiku humoru, gal šiek tiek gašloku, bet čia jau skonio reikalas… Juosta tikrai verta peržiūros. Ši veiksmo komedija tikrai neeilinė ir nors chaoso šiam filmui netrūksta, puiki vaidyba atperka siužetines nuodėmes. (Alius Bingelis)
4. „Didysis sapnas“ (The Big Sleep, 1946)
Howardo Hawkso filme „Didysis sapnas“ dažniausiai minimi du vardai – Owenas Tayloras ir Seanas Reganas. Vienas iš jų yra turtingos Sternvudų šeimos vairuotojas. Kitas – airis, kurį senasis generolas Sternvudas pasamdė, kad „išgertų už jį“. Nė vieno iš jų niekas niekada nematė gyvo… Reganas paslaptingai dingo dar neprasidėjus filmui, o Tayloro kūnas ištraukiamas iš Ramiojo vandenyno. Ar jie buvo nužudyti? Ir ar tai apskritai svarbu, nes filme yra dar penkios žmogžudystės?
Filmo veiksmas pasakoja, kaip privatus detektyvas Filipas Marlou (akt. Humphrey Bogartas) skinasi kelią per lošėjų, pornografų, žudikų ir šantažuotojų džiungles, prisiglaudusias prie turtingo seno generolo (akt. Charlesas Waldronas) ir jo dviejų ištvirkusių dukterų (akt. Bacall ir Vickers). Vieni blogiukai žūsta, kiti suimami, bet mums tai nelabai rūpi, nes tikrasis rezultatas yra tas, kad Bogartas ir Lauren Bacall atsiduria vienas kito glėbyje. „Didysis sapnas“ – tai istorija apie geismą, kurios siužetas susijęs su daugybe kitų dalykų.
Filmas buvo baigtas kurti „Warner Brothers“ 1945 m., bet nebuvo išleistas, nes studija skubėjo atsigriebti už Antrojo pasaulinio karo filmus. Tuo tarpu vykstantys įvykiai darė didelę įtaką filmo ateičiai. Įtakingas Bacall agentas Charlesas Feldmanas, kuriam nepatiko pamatytas variantas, iš nevilties parašė studijos vadovui Jackui Warneriui, prašydamas išbraukti, pridėti ir nufilmuoti naujas scenas. Jis perspėjo, kad priešingu atveju aktorė Bacall gali sulaukti dar daugiau blogų atsiliepimų, o tai pakenks daug žadančios žvaigždės, kuri buvo ištekėjusi už didžiausio studijos pinigų uždirbėjo, karjerai.
Warneris sutiko, ir Hawksas su aktoriais grįžo į garso įrašų aikštelę, kad galėtų juostą filmuoti iš naujo. Originalioje „Didžiojo sapno“ versijoje Bogarto ir Bacall santykiai yra problemiški: Marlou nėra tikras, ar jis pasitiki šia šalta, elegantiška viliokle. 1946 m. versijoje jų romanas tampa tikru romanu. Čia jaučiate malonų dviejų įsimylėjusių žmonių, kurie mėgsta žaisti vienas su kitu, vaizdą. Naujos scenos suteikia filmui užtaiso, kurio trūko 1945 m. versijoje, tai atvejis, kai „studijos įsikišimas“ buvo visiškai teisingas.
1946 m. versija, kurią turime visus šiuos metus, yra vienas didžiųjų film noir, nespalvota simfonija, kuri tiksliai perteikia Chandlerio gebėjimą puslapiuose atrasti distanciją išlaikantį, bet kartu šmaikštų, juokingą ir rūpestingą balso toną. „Didžiajame sapne“ gausu dialogų – veikėjai kalba ir kalba, visai kaip Chandlerio romanuose, tarsi varžytųsi, kas turi geresnį žodinį stilių. Martha Vickers čia iš tiesų buvo nepakartojama, vaidindama jaunesniąją seserį.
Pats Bogartas asmeninį stilių pavertė menu. Ką dar jis turėjo? Jis nebuvo itin gražus, nebuvo aukštas ir, regis, visada elgėsi lyg būtų tam tikruose rėmuose. Tai matyti jo akyse: Žinoma, jis įsimylėjęs, bet yra ir kažkas kita. Kai buvo filmuojamas šis filmas, jis išgyveno nesėkmingą išsiskyrimą su žmona Mayo. Jis taip smarkiai gėrė, kad kai kuriomis dienomis nepasirodydavo, ir Hawksams teko filmuoti be aktoriaus. Bogartas matė šį vaidmenį ne tik kaip savo meilę, bet galbūt ir kaip savo išsigelbėjimą. Tai pagrindinė filmo srovė. Gal ir nebuvo smagu tai išgyventi, bet ekrane tai sukuria savotišką džiaugsmingą, desperatišką įtampą. O kadangi visa film noir idėja – išgyventi nenusakomus išgyvenimus ir išsaugoti šaltakraujiškumą, tai buvo tinkamas scenarijus šiam jo gyvenimo tarpsniui ir puikiam filmui gimti.
3. „Žmogžudystė Rytų eksprese“ (Murder on the Orient Express, 1974)
Koridoriuje pasigirsta pavojaus šauksmas, kažkoks prislopintas prancūzų kalbos garsas, kažkas ateina ir išeina. Erkiulis Puaro, reguliuojantis prietaisus, kurie palaiko jo sušukuotus plaukus ir sušukuotus ūsus, akimirkai stabteli traukinio kupė. Jis pakelia antakį. Jis pažvelgia į koridorių. Jis gūžteli pečiais. Kitą rytą paaiškėja, kad Ratčetas, nekenčiamas amerikiečių milijonierius, buvo subadytas peiliu kol miegojo. Tai byla skirta akivaizdžiai garsiausiam pasaulio detektyvui Erkiuliui Puaro, ir per pusryčius jis sutinka ją ištirti.
Įtariamųjų sąrašas ilgas, bet ribotas: į jį įtraukti visi, esantys Rytų eksprese, vykstančiame iš Stambulo į Kalė miestą ir šiuo metu sustojusiame dėl ant bėgių užgriuvusios sniego lavinos. Puaro susitaria pradėti apklausų seriją ir įvelia save (ir visus mus) į tokį gilų, apgaulingą ir labirintinį intrigų tinklą, kad tik Agatha Christie būtų galėjusi jį supinti.
„Žmogžudystė Rytų eksprese“ – nuostabus pramoginis filmas, kokių daugiau nebesukuriama: Tai klasikinis detektyvas, kuriame visos užuominos pasodintos ir visos matomos, ir kuriame vaidina daug ir gerai žinomų žvaigždžių. Albertas Finnis, vaidinantis Puaro, yra įspūdingiausias daugiausia dėl to, kad nė akimirkai negalime pagalvoti, jog jis yra Finnis. Jo plaukai sušukuoti iki lakuotos odos blizgesio, akys kažkodėl tapo tamsios ir įtartinos, prancūziški ūsai nuolat virpa iš nerimo (tikro ir apsimestinio), o jis laksto po traukinį kaip paranojiškas krabas. Spektaklis – puikus.
Juosta be galo įtraukianti, čia nužudymas turi tam tikrą antiseptinį, ritualinį pobūdį, o tyrimas – tai rafinuotos kryžminės apklausos ir pasipiktinimo protrūkių pratybos. Labiausiai šiame filme patinka jo stilius ir režisieriaus Sidnio Lumeto sąmoningai senamadiškos vaizdinės strategijos, ir linksma įtariamųjų vaidyba.
Aktoriai sudaro atitinkamai keistą „žvėryną“ ir iš pirmo žvilgsnio neturi nieko bendra. Lauren Bacall – itin nemaloni amerikietė, Ingrid Bergman – Afrikos misionierė, Michaelas Yorkas ir Jacqueline Bisseta – Vengrijos karališkosios šeimos nariai, Jean-Pierre Casselis – dirigentas, Seanas Connery – anglų karininkas, grįžtantis iš Indijos, Vanessa Red Grave – nuolatinė jo palydovė, Johnas Gielgudas – vedlys, Wendy Hiller – atsiskyrėlė rusų aristokratė, Anthony Perkinsas – Widmarko sekretorius, Rachel Roberts – neonacių tarnaitė, Martin Balsam – geležinkelio linijos direktorius, ir, tikėkite ar ne, yra ir dar daugiau įtariamųjų.
Filme pateiktas aukštas stilius, meilus pagarbinimas ankstesniam kino laikotarpiui ir netikėta premija: filmas baigiasi labai ilga scena, kurioje Puaro prašo visų tylėti, kol jis aiškins įvairias savo bylos teorijas. Jis tai padaro labai išsamiai, ir tai yra ganėtinai piktavališka pramoga, stebint, kaip tuzinas brangiai apmokamų žvaigždžių laikosi užčiaupę burnas ir tiesiog klausosi, o Finnis meistriškai dominuoja scenoje.
2. „Ištraukti peiliai“ (Knives Out, 2019)
Šį detektyvų karalienės Agathos Christie vertą siužetą prieš trejus metus intriguojančiu reginiu pavertęs režisierius Rianas Johnsonas, savo „taupyklėje“ turi ir klasikinio „film noir“ tradicijas interpretuojančią veiksmo komediją („Plyta“/ Brick, 2005 m.), ir komediją apie apiplėšimą („Broliai Blumai“, 2008 m.), ir fantastinį trilerį su Bruce‘u Willisu („Laiko kilpa“, 2012 m.), ir aštuntąjį „Žvaigždžių karų“ epopėjos filmą „Paskutiniai džedajai“ (2017 m.).
Režisierius ne kartą įrodė, kad puikiai jaučiasi skirtingų stilių ir žanrų pasauliuose. Dar kartą sėkmė jį lydėjo ir kuriant „Ištrauktus peilius“. Rianas Johnsonas puikiai valdo ir painią intrigą, ir sumaniai valdo didelį kino žvaigždžių ansamblį (kiekvienas čia vaidinantis aktorius turi ir ryškių solo partijų, ir kartu yra darnaus kolektyvo dalis).
Nereikėtų pamiršti, kad filme yra ne vienas tikrai netikėtas veiksmo posūkis, kas detektyviniuose filmuose tikrai ne dažnai pasitaiko. O nuo pat pradžios gerą pagreitį įgavęs tempas neatslūgsta iki pabaigos.
Kaip dera geram klasikiniam detektyvui, veiksmas plėtojasi sėkmingo bei turtingo rašytojo Harlano Tombrio (akt. Christopheris Plummeris) namuose. Į patriarcho, švenčiančio 85-erių metų jubiliejų čia suvažiuoja didžiulė solenizanto šeima. O jau kitą rytą po audringo vakarėlio Harlanas randamas negyvas.
Bylą tiria keli policininkai, bet kažkas iš šeimos narių pasisamdo dar ir privatų detektyvą Blanką (akt. Danielis Craigas), kuris labai greitai ima įtarti, kad mirtis nebuvo tokia natūrali, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Uždraudęs gausiai susirinkusiems giminaičiams bei tarnams išeiti iš namo, jis ima aiškintis, kas ir kodėl galėjo padėti velioniui persikelti į tobulesnį pasaulį.
Kaip dera geram klasikiniam detektyvui, įtariami visi. Ir visi turėjo savo motyvų. Čia jau scenaristai tikrai pasistengė, charakterizuodami kiekvieną garbingos šeimynėlės atstovą. Regis, tik tyliai kamputyje sėdinti ir už kitus daugiau matanti velionio šimtametė motina galėtų būti, kaip sakė mūsų Prezidentė, „ne prie ko“. Bet kiekvienas detektyvų mėgėjas jums pasakys, kad, kaip dera geram klasikiniam detektyvui, nereikšmingų smulkmenų nebūna.
Rianas Johnsonas neslepia, kad kuria ne tik dar vieną kriminalinį filmą, bet ir tokio kino parodiją. Kai kurie personažai atsikvepianuo jų pečius užgulusių problemų, sekdami per TV rodomą serialą apie detektyvę ponią Marpl. O vieną svarbią liudytoją net pykina, kai ji sako netiesą.
Melo filme tikrai per akis. Jo tiek daug, kad Danielio Craigo detektyvui čia tikrai sunkiau, negu Džeimsui Bondui. Bondiadoje logikos nedaug, ten karaliauja grynas veiksmas.
Kad visas „Ištrauktų peilių“ kolektyvas puikiai susidorojo su nelengva užduotimi, liudija dar ir tai, kad antrasis filmas jau sukurtas (jis turėtų pasirodyti dar šiemet), o trečias pažadėtas 2024-iesiems. (Gediminas Jankauskas)
1. „Maltos sakalas“ (The Maltese Falcon, 1941)
Johno Hustono sukurta Dashiello Hammetto romano adaptacija ne tik turi geriausią visų laikų Makgaufiną, bet ir akivaizdžiai paneigia Raymondo Chandlerio įsitikinimą, kad detektyvinės istorijos priklauso nuo to, ar vyrai su ginklais veržiasi pro duris ar ne. Filme „Maltos sakalas“ žmonės daug kur pasirodo su ginklais, bet dažniausiai be jų. Humphrey Bogarto įkūnytas Samas Spade‘as pabrėžia, kad jam labiau patinka būti neginkluotam, ir turi labai šaunią repliką, kai nuginkluoja kitus žmones.
Čia toks puikus Bogarto vaidmuo: tamsesnis, plieniškesnis ir dviprasmiškesnis nei filme „Kasablanka“, su visu pasaulį nuvarginusiu cinizmu, bet be jokio romantinio pasiaukojimo – tik su keistai neskaidriu manipuliatyvumu, poreikiu išnaudoti moteris, kurios jam pastojo kelią. Tai sunkus, išmintingas vaidmuo, apimantis pantomiminį įsiūčio demonstravimą, siekiant įbauginti žmones, kuris pereina į linksmą, nerūpestingą švilpavimą, kai jis lieka vienas, ir galiausiai virsta kančia ir pasipriešinimu.
Bogartas vaidina San Francisko privatų detektyvą Spade‘ą, į kurio kabinetą, kaip jau įprasta, kreipiasi įtartina dama: tai labai įtūžusi Brigid O’Shaughnessy, kurią vaidina Mary Astor. Ji pasakoja Spade‘ui, kad jai reikia, jog jis sektų žmogų mieste. Spade‘as netiki jos nuogąstavimais, bet leidžia savo energingam partneriui Milesui Archeriui (akt. Jerome Cowan) imtis šio darbo… Keista stebėti kaip Spade‘as lieka sociopatiškai nesujaudintas žinios, kad Milesas buvo nušautas. Kas jį nužudė? Iš daugybės įtariamųjų iškyla slidus vyrukas Džoelis Kairis, kurį vaidina Piteris Lorė, ir stambaus sudėjimo verslininkas Kasperas Gutmanas, kurį vaidina Sidnėjus Grinstritas. Visi jie siekia to paties: stulbinamai vertingo brangakmenio – Maltos sakalo, kurį XVI a. tamplieriai atidavė Ispanijos karaliui kaip duoklę.
Galbūt verta paminėti, kad vienintelė moteris, kurią, atrodo, Spade‘as gerbia, yra jo geraširdė sekretorė Effie (akt. Lee Patrick), kurios ištikimybė galėjo įkvėpti ponią Moneypenny, o žiaurus Semo atsainumas galėjo įkvėpti britų slaptąjį agentą, kurio ji ilgėjosi. Scena, kurioje Samas atima iš Džoelio pistoletą ir jį sumuša, neišimdamas burnos kamputyje įstrigusios cigaretės, yra komiškas triumfas, kurį vainikuoja Samas, grakščiai grąžinantis Džoeliui pistoletą, o paskui pratrūkstantis juoku, kai Džoelis dar kartą jam juo pagrasina.
Keista, svajinga filmo įtampa didėja su kiekvienu nauju susidūrimu, su kiekvienu nauju susišaudymu, su kiekvienu nauju mušimu, kai Gutmanas ir Kairas nufilmuoti iš bauginančio žemo kampo, o košmaras pasiekia kulminaciją, kai kiekvienas įtemptas veidas užfiksuojamas stambiu planu. Spade‘as rūgščiai atsisako „sakalo“, nes tai „medžiaga, iš kurios kuriamos svajonės“, cinizmo ir išgyvenimo antiprosperą. Puiki ir įtraukianti juosta, kurią pamatyti būtina.
