Filmo High Life (2018) kadras

Žmonės visais laikais troško pažvelgti ne tik už horizonto, bet ir į artimą arba dar geriau – į tolimą ateitį. Pirmieji įsivaizduoti ateities pasaulį pradėjo filosofai ir rašytojai, vis pateikdavę savas „utopijos“ versijas.

XX amžiaus tragedijos plačiai pravėrė duris į antiutopijos sferas, ir ateities pasauliu susirūpinę kino kūrėjai pradėjo realizuoti vienas už kitą apokaliptiškesnius siužetus.

Kitame šio proceso poliuje – labiau filosofiniai negu fantastiniai filmai (A. Tarkovskio, S. Kubricko ir pan.). O šio lauko viduryje yra daug vietos filmams, kurių autoriai veiksmo kupiną pramogą bando susieti su rimtesniais kontekstais.

Šiandien siūlome dešimt fantastinių filmų, kuriuos sunku priskirti pagrindiniam šio žanro kūrinių srautui. Tai filmai, turintys akivaizdžius autorinio kino bruožus.

10. „GYVENIMAS AUKŠTYBĖSE“ (High Life, 2018)

Prancūzų kino režisierės Claire Denis „Gyvenimu aukštybėse“ – tai mokslinės fantastikos kūrinys, kuriame filosofiniai samprotavimai apie žmogaus žemiškosios būties prasmę begalinės visatos kontekste persipina su kriminaline fabula. Veiksmas neskubiai plėtojasi tolimajame kosmose už Saulės sistemos ribų. Čia kosminiu erdvėlaiviu su specialia misija siunčiama įgula, sukomplektuota iš pavojingų nusikaltėlių.

Jau matėme filmų apie ateities pasaulį, kuriame itin pavojingi recidyvistai izoliuojami, ištremiant juos į kosmose įrengtus kalėjimus. Bet „Gyvenimas aukštybėse“ skirtas kitai problemai. Pasmerktieji keliauja link juodosios skylės, keliančios grėsmę Žemės gyventojams. Bet tai, ko gero, tik priedanga. Slapta nuo daugumos erdvėlaivio keleivių vykdomas kitas mokslinis eksperimentas, kurio tikslas – sukurti idealų žmogų, pasinaudojus dirbtiniu apvaisinimu kosmoso sąlygomis. Po kelis metus trukusių biologinių eksperimentų erdvėlaivyje lieka tik du žmonės – atskalūnas Montis (jį suvaidino Robertas Pattinsonas) ir iš jo apvaisintos spermos gimusi mergaitė Vilou. (Gediminas Jankauskas)

9. „Nakties priešingybė“ (The Vast of Night)

Tai režisieriaus Andrewso Pattersono debiutinis mokslinės fantastikos filmas, kuris 2019 metų „Slamdance“ kino festivalyje laimėjo apdovanojimą už geriausią pasakojimą. Prisidengęs Jameso Montague slapyvardžiu, režisierius, kartu su Craigu W. Sangeriu parašė ir šio filmo scenarijų. Filmo istorija apytiksliai paremta 1965 metų Kecksburgo NSO įvykiu, kai žmonės iš šešių Amerikos valstijų pranešė apie danguje šmėžuojantį ugnies kamuolį, ir Foss Lake ežero dugne rastus du 1960-1970 metų automobilius su žmonių skeletais viduje.

Filmo siužetas vyksta 1950 metais išgalvotame Naujosios Meksikos mieste Cayuga, kuriame vyksta vidurinės mokyklos krepšinio rungtynės. Vienas iš pagrindinių veikėjų, Everetas (Jake‘as Horowitzas), visažinis vietinis didžėjus, varžybų metu transliuoja savo naktinę radijo laidą, tačiau įrašo ir varžybų komentavimą, kad galėtų transliuoti jį kitą dieną. Jo draugė Fay (sierra McCormick), kita pagrindinė veikėja, yra telefonų stoties operatorė. Vieną dieną, Fay eteryje išgirsta itin keistus garsus, apie kuriuos praneša Everetui. Šis transliuoja Fay įrašytus garsus savo laidoje ir prašo žmonių, žinančių šio garso kilmę su jais susisiekti. Ieškodami informacijos apie galimai antgamtiškų garsų šaltinį, Fay ir Everetas atranda dalykų, kurie sukelia pavojų ne tik jiems, bet ir visam miesteliui.

Režisierius Pattersonas buvo vienintelis filmo rėmėjas. Tai reiškia, kad šį filmą jis ne tik režisavo, parašė jam scenarijų, bet ir už viską sumokėjo iš savo kišenės. Ir nors šio filmo biudžetas buvo ganėtinai mažas – 700 tūkst. dolerių – tačiau režisierius sugebėjo paversti šį kūrinį įtraukiančiu, puikiai savo siužeto laikmetį atspindinčiu mokslinės fantastikos filmu. Taigi, jei pasiilgote gero, tačiau ne per daug ateiviško filmo apie antgamtinius reiškinius, sąmokslo teorijas ir jaunimo santykius, nepraleiskite progos pažiūrėti „Nakties priešingybė“.

8. „AUN: VISŲ DALYKŲ PRADŽIA IR PABAIGA“ (AUN: The Beginning and the End of All Things, 2011)

Filmas „AUN – visų dalykų pradžia ir pabaiga“ tikrai išsiskiria standartinės fantastinio kino produkcijos fone keliais parametrais. Visų pirma tai neįprastas Europos ir Rytų kultūrų integracijos produktas: šis kūrinys yra Austrijos ir Japonijos kinematografininkų, mokslininkų bei filosofų koprodukcija.

Filmą sukūrė austras Edgaras Honetschlägeris, kurį drąsiai galimas vadinti multiinstrumentininku. Ketverius metus praleidęs JAV, dvylika – Japonijoje, trejus – Italijoje ir vienerius – Brazilijoje jis dažnai rengė savo nuotraukų, piešinių, paveikslų, vaizdo įrašų parodas ir instaliacijas garsiausiuose pasaulio muziejuose (Mudam Liuksemburge, Taivano nacionaliniame rūmų muziejuje, Danijos Kunsthallen Brandts Odense, Milano trienalėje, Kunsthalle Vienna, Hammer muziejuje Los Andžele, Art Basel ar Sagatcho Exhibit Space Tokijuje ir kt).

Jo darbų galima rasti viešose ir privačiose kolekcijose. O kine Edgaras Honetschlägeris pagarsėjo kaip avangardininkas, sukūręs keletą dokumentinių filmų ir tris vaidybinius.

Pats Edgaras Honetschlägeris filmą „AUN – visų dalykų pradžia ir pabaiga“ komentavo taip: „Filmą įkvėpė mintys, kurias velionis Claude’as Lévi-Straussas atskleidė savo antropologinėse esė XX amžiuje, taip pat unikalaus Japonijos šintoizmo filosofijos mokymas. Filmas sutelkia dėmesį į žmogaus ir gamtos dichotomiją ir numato ateities pasaulį, kuriame gyvenimas labiausiai bus grindžiamas jausmais. Jame yra nuorodų į brazilų rašytoją Clarice Lispector, italų antropologą Fosco Maraini ir japonų rašytoją Yoko Tawada“.

AUN – visų dalykų pradžia ir pabaiga“ pasakoja apie žmonijos ateities ieškojimus, troškimą kurti rytojų, apokalipsės baimę ir troškimą užkirsti jai kelią.

Filme plėtojama faustiškoji tema ir tikėjimas neišsenkančiu krikščionišku tikėjimu progresu, kuris iki XXI amžiaus buvo užvaldęs visą pasaulį, bet ir atvedė į situaciją, kurios svarbiausias problemas jau neįmanoma išspręsti vien ekonomikos priemonėmis. Nes amžinųjų įstatymų neigimas ir nepaisymas veda į individo ir visos žmonių giminės išnykimą.

Filmo siužeto užuomazgoje ieškodamas alternatyvių energijos šaltinių tragiškai miršta japonų mokslininkas Sekai, norėjęs išrasti vandeniu varomą variklį. O po dvidešimties metų brazilų matematikas Euklidas tęsia savo tyrimus ir atsiduria aklavietėje. Panašu, kad tik velionio Sekai sūnus turi raktą, galintį apsaugoti žmoniją nuo sunaikinimo.

Po branduolinės tragedijos Fukušimos atominėje elektrinėje filmas „AUN – visų dalykų pradžia ir pabaiga“ atrodo kaip pranašystė.

Ypatingą atmosferą filme formuoja Christiano Fenneszo ir Ryuichi Sakamoto muzika, kurianti fantastišką bei jaudinantį pasaulį, tolimą nuo realybės. Bet kaip tik to ir siekė režisierius, ne kartą pabrėždavęs, kad jo nedomina tikrovė.

Filmas labiausiai patiks ne fantastinių veiksmo filmų gerbėjams, bet tiems, kurie nori drauge su autoriais pamąstyti apie dabartinę pasaulio situaciją ir artimiausios ateities perspektyvas, o jos nelabai nuteikia optimizmui. (G.J.)

7. „KVANTINĖS ENERGIJOS DVIGUBAS AGENTAS“ (QEDA, 2017)

Kokių tik apokalipsės scenarijų nepanaudojo fantastinių filmų kūrėjai! Atrodo, kad kažko naujo jau nebeįmanoma sugalvoti.

Vieni fantastinių filmų kūrėjai gąsdina amžina žiema, o paskutinius žmones pasmerkia nesibaigiančiai kelionei traukiniu („Sniego traukinys“, rež. Bong Joon-ho), kiti mato pasaulio pabaigą energijos krizėse, treti jau vis drąsiau įsisavina globalaus atšilimo baubą.

O skandinavų (Švedijos, Suomijos bei Danijos) kinematografininkai bendromis pajėgomis sukurtame filme „Kvantinės energijos dvigubas agentas“ (2017 m., rež. Maxas Kestneris) prognozuoja, kad jau 2095-aisiais metais visas gėlas vanduo taps sūriu.

Pasaulio vandenynų lygis pakilo ir paskandino visus kontinentus. Panašiai kaip filme „Vandens pasaulis“ (Waterworld, 1995 m.) su Kevinu Costneriu. Per 200 milijonų dolerių kainavęs amerikiečių filmas vaizduoja galimą tolimos ateities katastrofą, kai sutrinka ekologinė pusiausvyra ir visas Žemės rutulys virsta milžinišku vandenynu. Tokiame šlapiame civilizacijos kapinyne išlikusi žmonijos atplaiša lengvai pasidalija į dvi priešiškas stovyklas: saujelę gerųjų ir legioną blogiečių. Agresyvių piktadarių gauja ieško paskutinio sausumos lopinėlio, kurio buvimo vietą galima sužinoti tik iš žemėlapio, ištatuiruoto ant mažos mergaitės nugaros.

Žinoma, „Vandens pasaulis“ yra tradicinis Holivudo blokbasteris. Čia svarbiausia nuotykiai ir įspūdinga gėrio pergalė prieš blogį. Į kovą su jūrų plėšikais stoja narsuolis Kevino Costnerio pavidalu (čia aktorius vaidina postapokaliptinį mutantą, žmogų su žuvies žiaunomis). Nesunku suprasti, kuo viskas baigsis. Tačiau pamatyti šią avantiūrinę utopiją ir pamastyti apie balon įmerktus neatsipirkusius šimtus milijonų dolerių kiekvieno Kevino Costnerio fano pareiga.

Kvantinės energijos dvigubo agento“ autorių tikslai kitokie. Jie nė nesirengė lenktyniauti su Holivudu nei kukliu biudžetu, nei specialiaisiais efektais. Jie eina kitu keliu, kurį fantastai (ir literatūroje, ir kine) taip pat mielai naudoja – tai kelionės laiku. Idėja sena, bet metodas tikrai originalus: mokslininkai sukūrė technologiją, leidžiančią laiku keliauti ne patį žmogų, bet jo kloną. O tam reikia žmogaus kūną specialiai apdoroti molekuliniu lygiu.

Taip iš 2095-ųjų į 2017-uosius siunčiamas ateities kurjeris. Jo misija išties sudėtinga ir mirtinai pavojinga. Svarbiausias pavojus – „Drugelio efektas“. Jeigu dar nežinote, kas tai, skaitykite JAV fantastą Ray‘ų Bradbury… (G.J.)

6. PAŽINIMAS“ (Realive, 2016)

Kai kuriuose šalyse šis filmas buvo vadinamas „Lozoriaus projektu“, tik nereikia jo painioti su mūsų ekranuose rodytu amerikietišku „Lozoriaus projektu“ (The Lazarus Project, 2008, rež. Johnas Glennas). Jame pasakojama apie myriop pasmerktą jauną nusikaltėlį, kuriam suteikiama galimybė prisikelti naujam gyvenimui, bet vyras negali suprasti, ar tikrai apgavo mirtį, ar tik tapo grėsmingesnio mokslinio plano dalimi.

Belgijos, Ispanijos ir Prancūzijos kinematografininkų filmas „Pažinimas“ (rež. Mateo Gilis) pasakoja apie žmogų, sutikusį užšaldyti savo kūną, kad išvengtų fizinės mirties. Tokiam eksperimentui pasiryžta jaunas žmogus Markas Džarvis (Tomas Hughes), nepanoręs susitaikyti su vilties gyventi neteikusia diagnoze. Vaikinas tikėjosi, kad iš ledinio miego gniaužtų bus pažadintas po septyniasdešimties metų, kai medicina pažengs gerokai į priekį. Bet jo „prisikėlimas“ pasirodė esąs visai ne toks, kokio tikėtasi.

Istorijų apie „hibernacijos“ (paprasčiau kalbant, užšaldymo) eksperimentus matėme ir anksčiau. Dažniausiai komedijose ir fantastiniuose veiksmo filmuose.

Dar sovietmečiu matėme dvi šią temą plėtojusias komedijas. Prancūziškoje komedijoje „Užšaldytas“ (Hibernatus“, 1969 m., rež. Edouard’as Molinaro) pačioje pradžioje rodoma, kaip kažkur už Poliarinio rato mokslininkai rado į ledo luitą įšalusį 1905 metų ekspedicijos dalyvį, kurį pavyko atšildyti ir atgaivinti. Paaiškėjo, kad tai turtingo pramonininko (jį suvaidino ekscentriškas komikas Louis de Funèsas) žmonos senelis, kuriam dabar tik dvidešimt penkeri…

Ne mažiau smagi buvo ir sovietų sąjungai žlungant rodyta lenkų kino komedija „Seksmisija“ (rež. Juliuszas Machulskis): filmo pavadinimas tarybinių cenzorių buvo pakeistas į neutralias „Naująsias amazones“, nes sekso tuomet, kaip žinote, Sovietų sąjungoje nebuvo.

Filmas pasakojo apie1991-aisiais du savanorius, kurie sutinka pasiaukoti mokslui ir ryžtasi dalyvauti užšaldymo eksperimente. Su vyrukais buvo sutartą, kad jie bus atgaivinti po trijų metų, tačiau jie užšaldyti miegojo 53 metus. O prabudę 2044 -aisiais jie sužino, kad ateities pasaulyje gyvena vien moterys.

Jokių juokų nebuvo jau naujaisiais laikais matytame fantastiniame veiksmo trileryje „Visa griaunantis“ (Demolition Man, 1993 m., rež. Marco Brambilla). Jame tenka atšildyti patyrusį komandosą Džoną Spartaną (Sylvestras Stallone), kad jis likviduotų ateities Los Andžele chaosą keliantį juodaodį nusikaltėlį Saimoną Feniksą (Wesley Snipesas).

Pažinimas“ iš šių minimų filmų pastebimai išsiskiria. Nes tai nei komedija, nei holivudinis veiksmo filmas. Greičiau filmas – perspėjimas apie panašių moksliškai medicininių eksperimentų pavojus. (G.J.)

5. „Lemtis“ (Predestination, 2014)

Broliai australai, Maiklas ir Piteris Spirigai, trumpą Amerikos mokslinės fantastikos rašytojo Roberto A. Heinleino istoriją pavertė pasakojimu apie susinaikinimą, šokinėjantį pirmyn atgal iš vieno dešimtmečio į kitą tarp 1930-ųjų ir 1990-ųjų. Itanas Houkas atlieka laikino agento vaidmenį, kuris pasitelkdamas į smuiko dėklą panašią įrangą ir apmokytas savo viršininko (Nojus Teiloras) keliauja laiku, kad sustabdytų „Šnypščiančiu bombonešiu“ (angl. Fizzle bomber) vadinamą lunatiką teroristą, ketinantį nužudyti 10 tūkst. žmonių susprogdindamas didelę dalį Niujorko. Papildoma jo užduotis – apmokyti naują narį Džoną Do (Sara Snuk), interseksualu gimusį žmogų, kuris būdamas moterimi susilaukė vaiko, o tada pasirinko gyventi kaip vyras.

Broliai Spirigai atliko įspūdingą darbą prikeldami Heinleino istoriją, kurią jis parašė per vieną dieną. Kurdami filmą jie pasirūpino, kad jis būtų pakankamai aiškus ir suprantamas didžiajai auditorijai, tačiau tuo pačiu ir pakankamai sudėtingas bei painus, jog priverstų žiūrovus peržiūrėti jį dar kartą. Kaip bebūtų, pačiame „Lemties“ centre vis dėlto puikuojasi du pagrindinius veikėjus įkūnijančių aktorių Itano Houko ir Saros Snuk pasirodymai, kurie siužeto liniją papildo nuoširdžiu emociniu bagažu. Houkas paskutiniais metais dažnai dalyvaudavo originaliuose ir išskirtiniuose projektuose, todėl jo vardas aktorių sąraše garantuoja, kad filmas tikrai bus vienaip ar kitaip įdomus. Nors šiame filme jis atlieka paprasto ir sąžiningo vyruko vaidmenį, jis lengvai atpažįsta pikantišką istoriją vos ją pamatęs ir veikėjui, kuris lengvai galėjo nugrimzti užmarštyje, suteikia gyvybingumo bei tikroviškumo.

4.ANTIVIRUSAS“ (Antiviral, 2012)

Šis fantastinis trileris įdomus jau vien tuo, kad juo debiutavo seniai modernaus kino klasiku tapusio režisieriaus Davido Cronenbergo sūnus Brandonas.

Jaunam menininkui būna nelengva, kai jis yra garsaus menininko palikuonis. Viena vertus garsi pavardė padeda atverti duris (šiuo atveju kino studijų), bet kita vertus esi pasmerktas neišvengiamiems palyginimams. O jie toli gražu (ypač karjeros pradžioje) būna palankūs naujokui.

Visa tai kaip sakoma, „pagal pilną programą“ patyrė ir Brandonas Cronenbergas. Pirmieji jo tėvo filmai savo metu buvo mažai suprantami ir kinematografinėje visuomenėje garsėjo kaip avangardinės estetikos ir provokuojančio turinio kūriniai. Režisierius drąsiai laužė tabu ir plėtė žanrines (visų pirma fantastinio kino) ribas. Galiausiai tapo pripažintu klasiku.

Brandonas kol kas yra panašaus kelio pradžioje. Du trumpametražiai filmai „Sulaužytos tulpės“ (Broken Tulips, 2008 m.) bei „Kamera ir Kristoferis Merkas“ (The Camera and Christopher Merk, 2010 m.) buvo savotiškas „apšilimas“ prieš tikrai ambicingą projektą. Pirmas pilnametražis vaikino filmas „Antivirusas“ (2012 m.) yra rimtas bandymas pasisakyti kasmet vis aktualėjančia žmonėms pragaištingų virusų tema. Ją jaunas režisierius drąsiai jungia su tuo, kas vakarų pasaulyje vadinama „kūniškais siaubais“ (Body horror arba Biological horror) – jais Cronenbergas-tėvas žiūrovus gąsdino gana dažnai.

Antiviruso“ įvykiai plėtojasi netolimoje ateityje, kai nauju verslu tampa užkrečiamų virusų prekyba. Brandonas Cronenbergas taip komentavo pradinį kūrybinį impulsą: „Mane ilgai kankino medikų išsakyta mintis, kad mūsų organizme esantys mikrobai anksčiau galėjo būti kokio nors kito žmogaus kūne. Tada pagalvojau, kad tame slypi kažkas paslaptingo ir intymaus“.

Pagrindinis „Antiviruso“ herojus Sidas Marčas (Calebas Landry Jonesas) dirba klinikoje, kurios vadovai pažangiausias medicinines technologijas panaudojai itin originaliam pasipelnymo būdui: jie prekiauja vakcinomis su garsenybių virusų užkratais.

Pasinaudojęs savo tarnybine padėtimi Sidas pakliūva į nelegalią rinką ir artimiau susipažįsta su kriminalinėmis medicinos paslaptimis. Net tampa aktyviu šio verslo dalyviu, pradžioje, žinoma nesusimąstydamas apie jo amoralumą.

O paskui atsitinka kažkas panašaus į tai, apie ką neseniai informavo žiniasklaida. Turiu omenyje info apie Čekijoje mirusią folkloro dainininkę, skiepų priešininkę, 57-erių metų Haną Horką, kuri specialiai užsikrėtė COVID-19, kad gautų „galimybių pasą“ ir galėtų lankytis saunoje bei teatre… Nes Čekijoje norint patekti į kultūros ir sporto objektus, barus ir restoranus, norint keliauti reikia pateikti įrodymą, kad pasiskiepyta nuo COVID-19 arba neseniai persirgta šia liga.

Šis šiurpus dabartinės realybės įvykis yra dar vienas įrodymas, kad gyvenimas kartais pranoksta bet kokias fantastinio kino kūrėjų fantazijas. (G.J.)

3.MAŠINA“ (The Machine, 2013)

Daug vandens nubėgo nuo tų laikų, kai čekų rašytojas Karelas Čapekas pirmasis panaudojo “roboto” terminą. Dabar be šio personažo neįsivaizduojamas beveik joks fantastinis filmas. Tiesa, per trumpą laiką jis patyrė milžinišką transformaciją – iš primityvaus geležinio monstro pavirto kiborgu (kibernetiniu organizmu) ir kiekviename žingsnyje stengiasi sulaužyti tris Isaac’o Asimovo suformuluotus „robotų etikos“ reikalavimus, kurių svarbiausias teigia: „Robotas niekada negali pakenkti savo sutvėrėjui žmogui“.

Kokių tik robotų nesame matę kine! Štai filme „Tūkstantmečio žmogus“ (1999 m.), beje, taip pat sukurtame pagal Isaac’o Asimovo apsakymą) Robinas Williamsas vaidino naujausios kartos robotą – idealią auklę, kuri tampa turtingo žmogaus namuose ne tik tikru nauju šeimos nariu, bet ir nepakeičiamu pagalbininku atliekant namų ruošos darbus, gaminant valgį ir prižiūrint vaikus.

Fantastiniame trileryje „Aš robotas“ (2004, taip pat Isaac’o Asimovo ekranizacijoje) matome visiškai priešingą situaciją: aktorius Willas Smith’as vaidina netolimos ateities (2035 metai) Čikagos detektyvą, tiriantį neįprastą bylą, kurioje pagrindinis įtariamasis yra robotas Sonis, nusižengęs svarbiausiam robototechnikos dėsniui.

Tarp šių dviejų priešingų polių telpa visi kiti filmai apie robotus. Vienas jų – Didžiojoje Britanijoje 2013 m. sukurtas filmas „Mašina“. Jaunas režisierius Caradogas W. Jamesas pasiryžo papasakoti gražią žmogaus ir jo sukurto roboto draugystės istoriją.

Kai mokslininkas Vincentas Makartis (Toby Stephensas) gavo užduoti sukonstruoti žmogaus pavidalą turintį robotą, jis puikiai šią užduotį įvykdė. „Mašina“ – tai ir yra į dailią merginą panaši robotė. Vincentas daug laiko praleidžia laboratorijoje, ne tik tobulindamas savo tvarinio išvaizdą, bet ir su ja bendraudamas: juk reikia dirbtiniam intelektui išaiškinti žmonių pasaulyje egzistuojančias taisykles.

Tik nereikia tikėtis fantastiniame kine retai pasitaikančios žmogaus proto ir dirbtinio intelekto harmonijos. Dažniausiai mokslinius eksperimentus finansuojantys žmonės turi visai priešingus tikslus. Ir vargu, ar jie bus patenkinti tuo, kad Vincentas stengiasi techninį progresą pasitelkti taikiems darbams. Vyro vadovybė brandina planus simpatišką androidą naudoti kaip idealų kibernetinį žudiką.

Idėja toli gražu ne nauja. Prisiminkime kad ir „Terminatorių“ epopėją… (G.J.)

2. „VIDURNAKČIO DANGUS“ (The Midnight Sky, 2020)

Retai kada garsių aktorių savarankiškai režisuoti filmai tampa ženkliais kino meno įvykiais. George‘ui Clooney pavyko išvengti tokiais atvejais dažnai pasitaikančios profanacijos. Jau pirmas jo savarankiškai sukurtas filmas „Pavojingo žmogaus išpažintys“ (Confessions of a Dangerous Mind, 2003 m.) sumaniai balansavo tarp šiurpaus trilerio ir satyrinės komedijos, nesibodinčios juodo humoro. Pagrindinis herojus čia buvo Misteriu Reitingu pramintas populiarių JAV televizijos žaidimų autorius ir vedėjas Čakas Berisas, kuris 1984 metais išleistoje knygoje prisipažino, kad pertraukose tarp savo TV šou jis dirbo samdomu žudiku, dažnai važinėjo į Rytų Europą ir Lotynų Ameriką, kur nužudė 33 revoliucionierius ir komunistus…

Antrasis G. Clooney filmas – nespalvota drama „Labanakt ir sėkmės“ (Good Night, and Good Luck, 2005 m.) priminė šeštojo dešimtmečio „Raganų medžioklės“ laikus, kai pokario Amerikoje garsus naujienų žurnalistas Edvardas Merou išdrįso mesti iššūkį galingam senatoriui Džozefui Makarčius, kurio pavardė nuo anų laikų reiškia gėdingą „makartizmo“ laikotarpį.

Žavi retro komedija „Odinės galvos“ (Leatherheads, 2008) pasakojo apie keistuolio Dodžo Konelio (jį suvaidino pats G. Clooney) bandymus 1925-aisiais metais suburti geriausią Amerikoje futbolo komandą.

Purvinuose žaidimuose“ (The Ides of March, 2011 m.) atskleidžiamos nuo senų laikų JAV prezidentines kampanijas lydinčias „juodąsias technologijas“.

Brangenybių medžiotojai“ (The Monuments Man, 2014 m.) pasakojo apie tarptautinę komandą, po II pasaulinio karo ieškojusią nacių iš muziejų pagrobtų relikvijų.

Matėme ir jo režisuotą keistą siurrealistinę komediją „Suburbikonas“ (Suburbicon, 2017 m.). O 2020-aisiais platforma Netflix suteikė galimybę populiariam aktoriui pagal Lily Brooks-Dalton knygą „Labas rytas, vidurnakti“ sukurti jo septintąjį filmą „Vidurnakčio dangus“. Pagal žanrinius apibrėžimus filmui labiausiai tiktų dar vienos apokaliptinės antiutopijos apibrėžimas.

Tai pirmas fantastinis G. Clooney režisuotas projektas (S. Soderbergho „Soliaryje“ jis tik vaidino). „Vidurnakčio danguje“ veiksmas užsimezga 1949-ųjų vasarį, praėjus trims savaitėms po aiškiai neįvardintų „negerų įvykių“.

Dėl žilos barzdos sunkiai atpažįstamas G. Clooney vaidina mokslininką Augustiną Lofthauzą, kuris vienintelis nepanoro evakuotis iš Arktyje esančios observatorijos, iškilus „negerų įvykių“ grėsmei. Pasišventimas mokslui čia niekuo dėtas: tiesiog vyras serga kraujo vėžiu ir suvokia, kad yra pasmerktas.

Mokslininkas Augustinas visą gyvenimą tyrinėjo žvaigždes ir bekraštėse kosmoso platybėse tikėjosi surasti planetą, tinkamą gyventi. Kad tokia planeta egzistuoja, jis buvo įsitikinęs dar būdamas jaunas mokslininkas (praeities epizoduose jauną Augustiną vaidina į G. Clooney nepanašus Ethanas Peckas) ir, regis, tokią planetą atrado.

Dabar Augustinas stengiasi užmegzti ryšį su astronaute kapitone Salę (akt. Felicity Jones), erdvėlaiviu „Eteris“ po dvejus metus trukusios ekspedicijos sugrįžtančia kaip tik iš šios planetos. O Arkties observatorijoje jis bendrauja su nelauktai čia atsiradusia paslaptinga mergaite Airise (ją suvaidino septynmetė Caoilinn Springall), kuri kalbėti atsisako, bet mintis išreiškia piešiniais.

Vidurnakčio dangus“ skiriasi nuo fantastinių filmų, kuriuose svarbus vaidmuo skiriamas veiksmui. G. Clooney naujausias kūrinys priklauso filosofinės fantastikos kinui, kai žiūrovo dėmesio neblaškantis lėtas tempas leidžia pamąstyti apie pasaulio ateitį (šį procesą puikiai stimuliuoja ir operatoriaus Martino Ruhe nufilmuoti vaizdai, ir meditatyvi Alexandre‘o Desplat muzika). (G.J.)

1. „PROKSIMA“ (Proxima, 2019)

Fantastinės dramos „Proksima“siužetas plėtojasi labai artimoje ateity. Pagrindinės herojės profesija ryškiai išsiskiria labai margame skirtingų profesijų spektre. Prancūzė Sara Loro (akt. Eva Green) yra profesionali astrofizikė, viena auginanti septynmetę dukrą Stelą (akt. Zélie Boulant). Moteris sutiko prisijungti prie vienų metų trukmės misijos į Marsą, sėkmingai praėjo atranką ir dabar jos laukia kelionė… ne, dar ne į pačią Raudonąją planetą, o į paruošiamąsias pratybas, kurios vyks Rusijoje Kosmoso centre. Drauge su amerikiečiu Maikas Šenonu (akt. Mattas Dillonas atrodo tarsi dar neatsigavęs nuo maniako vaidmens Larso von Triero trileryje „Namas, kurį pastatė Džekas“) ir rusu kosmonautu Antonu Oičevskiu (akt. Aleksejus Fatejevas stengiasi vaidinti atlapaširdį vaikiną, retomis poilsio valandėlėmis kolegoms įkvėptai skaitantį… Osipo Mandelštamo lyriką).

Rusišką „dvasingumą“ pabrėžiančių scenų filme yra ir daugiau. Vienoje vietoje treniruočių metu Alisa žiūri rusų režisieriaus Sergejaus Bondarčiuko istorinį kino epą „Karas ir taika“, o aktorės stambus planas montuojamas su filmo heroje Nataša Rostova.

Rusijoje nufilmuota nemaža dalis filmo, o raketos startas – Boikonuro kosmodrome Kazachstane. Paties kosmoso filme labai nedaug, nes režisierę Alice Winocour labiau už kosminių pergalių patosą domina Žemėje gyvenančių žmonių tarpusavio komunikacijos svarba. Nors būdama feministė Alice Winocour nepraleido progos pasišaipyti iš vyriškų pranašumo kompleksų (labiausiai, žinoma, kliūva vulgariam amerikiečiui, savo pažiūrų neslepiančiam seksistui, nepraleidžiančiam progos pasakyti, kad moterims kosmose ne vieta).

Įsimenamą muzikinę partitūrą parašė japonas Ryuichi Sakamoto, pelnęs Oskarą už muziką Bernardo Bertoluccio kino šedevrui „Paskutinis imperatorius“ (The Last Emperor, 1987). Muzika „Proksimoje“ puikiai iliustruoja skirtingas emocines nuotaikas – nuo groteskiškai atrodančių varginančių treniruočių kontrapunktų iki širdį veriančių sentimentų motinos bei dukros atsisveikinimo scenoje bei pergalingo triumfo raketos starto scenoje. (G.J.)

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: