Prasidėjus 2023 m., verta prisiminti, kuo praėjusieji metai buvo tokie puikūs. Dar kartą apžvelkime svarbiausius praėjusių metų įvykius. Šiame sąraše ypatingas dėmesys skiriamas geriausiems 2022 m. mokslinės fantastikos filmams. Įvairovės kiekis turėtų fantastikos mėgėjams padėti rasti tai, ką verta pažiūrėti.

10. „VESPER” (2022)

Nepaprastas kinematografinis grožis ir nebeatpažįstami Lietuvos miškai – pirmieji žodžiai, kurie ateina į galvą pažiūrėjus Kristinos Buožytės ir prancūzo Bruno Samper filmą.

Filmo pasakojimo prielaidos, atrodo, gan realistiškos: mokslininkai, norėdami pasiekti progresą, pasinaudoja genų inžinerija ir netyčia sukuria įvairiausių virusų bei bakterijų, kurios ne tik sunaikina pasaulio ekosistemą, įskaitant augalus ir gyvūnus, bet ir išnaikina didžiąją dalį žmonijos populiacijos. Išgyvena vos keli ir jie spiečiasi į mažas bendruomenes, dėl maisto trūkumo vos sudurdami galą su galu. Mat pasaulio galios svertus dabar laiko „Citadelė“, kuriai priklauso vienintelės žmonijai likusios sėklų rūšies atsargos. Kadangi visiems šių maisto atsargų neužteks, kova dėl būvio žiauri – niekas nieko už ačiū neduoda ir retas atvejis, kad vienas žmogus parodytų gerumą kitam. Stebėtina, kaip kas nors išvis liko gyvas.

Tokiomis aplinkybėmis susipažįstame su filmo heroje Vesper (Rafiella Chapman) – maištinga 13-os metų mergaite, kuri nenori pasiduoti savo varganam likimui ir pasitelkdama aštrų protą daro mokslinius eksperimentus – ji bando sukurti gyvybę, kuri padėtų jai su tėvu išsimaitinti. Vesper tėvas Darius (Richard Brake) tarnaudamas „Citadelės“ armijoje liko visiškai paralyžiuotas, praradęs balsą ir gebėjimą judėti. Tačiau jis vis dar turi sąmonę ir gali kalbėti per senovišką sklandantį droną, kuris visur lydi Vesper.

Mergaitės motina vis dar gyva, tačiau ji juos paliko prieš metus kartu su piligrimais, paslaptingais vualiais veidą dengenčiais keliautojais, kurie renka metalo ir kitokį laužą. Vesper lieka viena prižiūrėti tėvą ir šeimos ūkį. Dar netoliese gyvena Dariaus brolis Jonas (Eddie Marsan), tačiau jo ketinimai – blogi. Nors jis nesikiša į atsiskyrėlių giminaičių reikalus, mezga verslo santykius su „Citadele“. Jo pagrindinė prekė – vaikų kraujas, taigi savo mažame ūkelyje jis turi visą haremą žmonų, kurios jam gimdo vaikus. Jonas labai norėtų, kad ir Vesper prisidėtų prie jo didelės „šeimos“, tačiau Vesper per daug protinga, be to, ji turi rūpintis savo prie lovos prikaustytu tėvu. Priešprieša tarp Jono ir Vesper auga. Ji negali baigtis geruoju. Katalizatoriumi tampa Kamelija (Rosy McEwen) – jauna baltapūkė mergina, kurią Vesper sužeistą randa miške. (D.Ž.)

9. „Įsikūnijimas: vandens kelias“ (Avatar: The Way of Water)

Greičiausiai daugiausiai žiūrovų į kino sales sutraukęs Džeimso Kamerono filmas „Įsikūnijimas: vandens kelias“, Lietuvoje pasirodęs prieš pat Kalėdas, – didžiausias praėjusių metų įvykis Holivude, mat režisierius antrą „Avataro“ dalį kūrė daugiau nei dešimt metų, o mums daugiau nei dešimt metų reikėjo laukti, kol vėl išvysime mėlynus žmogeliukus ir sužinosime, kas toliau jiems nutiko. Kameronas, kaip tikras savo srities amatininkas, statydamas šį filmą kartu išradinėjo ir naujas kompiuterinės grafikos technikas, kol galiausiai mes turime tai, ką turime, – nepaprasto grožio vaizdų rinkinį, bėgantį prieš mūsų akis bent tris valandas.

Filmas neabejotinai užima tarpinę stotelę tarp viso pasakojimo pradžios ir kulminacijos, mat jame Džeiko, buvusio JAV armijos kario, dabar gyvenančio tolimoje Pandoros planetoje, šeima (taip, dabar jis jau turi visą navių šeimą – žmoną, du sūnus ir dukrą) daugelį metų laimingai kartu leidžia savo dienas miškuose. Džeikas moko vaikus medžioti ir žvejoti, suprasti miško paslaptis. Taip pat jis vadovauja šiokiam tokiam navių kariniui padaliniui, kuris puldinėja atėjūnų iš Žemės erdvėlaivius. Jiems sekasi puikiai. Deja, gyvenimas negali būti tik rožėmis klotas, mat horizonte pasirodo iš mirties gniaužtų išsivadavęs senas Džeiko priešas pulkininkas Kvaričas. Jo vienintelis tikslas ir troškimas – atkeršyti Džeikui už tai, kad bandė jį nužudyti ir sugadino jo misiją. Kvaričas, susikūręs savo navio avatarą, su būreliu karių įsiveržia į taikų navių pasaulį ir priverčia Džeiką su šeima bėgti į vandenų gentį… Būtent ten mums ir atsiveria gražiausi filmo vaizdai.

Kino juosta trunka netrumpai – jame daug veiksmo ir kitokių scenų, kuriose veikėjai dramatiškai bando išnarplioti savo gyvenimo peripetijas. Atrodo, kad filme galima rasti net kelias pabaigas, nors iš tikrųjų tikrosios pabaigos dar neišvystame, – net neskaitęs internete gali aiškiai suprasti, kad mūsų laukia dar ir trečia „Įsikūnijimo“ dalis, mat Džeko ir Kvaričo reikalai lieka vis dar nesuvesti, o tikroji kova – vis dar neprasidėjusi. (D.Ž.)

8. „ATEITIES NUSIKALTIMAI“ (Crimes of the Future, 2022)

Tie, kurie seniai domisi Kanados režisieriaus Davido Cronenbergo kūryba, žino, kad šio psichofizinių siaubų meistro darbai būtinai privers pasinerti į klaikaus sapno atmosferą, o personažai patirs neįtikėtinas metamorfozes arba taps fantastiškų mutacijų aukomis.

Žino šio režisieriaus fanai ir jo firminį humorą, vadintiną pakaruoklišku arba juoduoju, bet būtent jis dažnai suteikia iš visų logikos ribų išsprūdusiai istorijai paradoksalaus absurdo ar intelektualios parodijos pavidalus

Pernai D. Cronenbergas sugrįžo prie savo pirmojo filmo „Ateities nusikaltimai“ (Crimes of the Future, 1970 m.) ir iš jo išplėtojo naują versiją, kurią kritikai iš karto priskyrė prie vadinamųjų „Kūniškų siaubo trilerių“ (body horror“).

Anonsuodamas šį filmą pats režisierius sakė, kad jautriausi žiūrovai ištvers ne ilgiau, negu penkias minutes, bet patikino, kad jis turėjęs kuo rimčiausius ketinimus: „Jokių juokų, tik faktai“ (not a joke, just a fact).

Faktas, kad šiais laikais organų donorystės problema tiesiogiai susijusi su bandymais pratęsti žmonių biologinę gyvenimo trukmę. Matėme ne vieną šiurpą keliantį filmą, kuriame žmonės grobiami negalioms organų transplantacijos operacijoms arba specialiai auginami laboratorijose, kad laikui atėjus jų organai būtų perkelti į kitų žmonių kūnus.

D. Cronenbergas siūlo absoliučiai originalų būdą transplantacijoms reikalingų organų „prisigaminti“ natūraliu būdu. Filme vaizduojamas ateities pasaulis, kuriame žmonės jau nebejaučia fizinio skausmo. O valdžia nebespėja fiksuoti naujos rūšies anomalijų. Vieni ateities pasaulio gyventojai sąmoningai paverčia savo kūnus šiukšlių perdirbimo mašinomis ir taip prisideda prie gerėjančios ekologijos. O seną gerą seksą aštrių pojūčių mėgėjai mielai keičia į chirurginius eksperimentus.

O ten, kur yra paklausa, būtinai atsiras ir pasiūla. Kadangi transplantacijai reikalingų organų paklausa yra didžiulė, performansų menininkas Solas Tenseris (Viggo Mortensenas) augina juos savo kūne, o chirurgė Kaprisė (Léa Seydoux) juos atskiria nuo savanorio „donoro“ kūno.

Antiutopijų matėme visokių. Bet akivaizdu, kad D. Cronenbergas rado dar nežinomą kelią į „nuostabų naują pasaulį“. Tik kur šis kelias gali nuvesti? (G.J.)

7. KAŽKAS PURVE” (Something in the Dirt, 2022)

Per daugelį metų režisierių duetas Moorheadas ir Bensonas susilaukė nedidelio, bet ištikimo gerbėjų būrio. Tokie filmai kaip „Begalinis“ ir „Pavasaris“ sulaukė gerų atsiliepimų dėl savo jaudinančių temų ir natūralistinių dialogų.

Atsižvelgiant į jų filmografijoje nuolat vykstančius painius pasakojimus, jų darbai buvo poliarizuojantys, tačiau apskritai reakcijos ir toliau išlieka teigiamos.

Naujausias jųdviejų pilnametražis vaidybinis filmas „Kažkas purve“ yra toks pat ambicingas, kaip ir galima tikėtis. Jis sklidinas daugybės kontroversiškų idėjų, ir kartais tai gali trukdyti grynam malonumui. Kitaip tariant, filmą ne visada įdomu žiūrėti. Vis dėlto juostoje yra pagrindinė žinia, kurią lengva įvertinti, ir pora pagrindinių vaidmenų atlikėjų, kurie puikia atlieka savo darbą ir pakylėja įtemptą pasakojimą iki pakankamai įdomaus kampo.

6. „Ne” (Nope, 2022)

Tai naujausias, tik ką didžiuosius ekranus pasiekęs 2022-ųjų metų Jordan Peele režisuotas mokslinės fantastikos siaubo filmas, nukeliantis mus į rančą, kurioje šeima užsiima žirgų dresiravimu. Broliui OJ (vaid. Daniel Kaluuya) ir sesei Emerald (vaid. Keke Palmer) bandant atsigauti po tėčio netekties ir puoselėjant jo paliktą verslą, jų dėmesys ir laikas staiga tampa nukreiptas į neaiškios kilmės objektą, tūnantį danguje, kurį jie pasiryžę užfiksuoti ir iš to užsidirbti.

Nors iš pirmo žvilgsnio šis filmas atrodo kaip įprastas mokslinės fantastikos filmas, tačiau turime įžvelgti gilesnes interpretacijas, kurias mums bando perteikti kūrėjas. Jordan Peele ir ankstesniuose savo filmuose nevengė politinių, rasistinių temų, todėl ir čia galite to tikėtis. Šis filmas atskleidžia, koks žmogus yra priklausomas nuo kino ir Holivudo. Kokį mes ryšį kuriame su kinu ir kokia yra šlovės kaina. Filme pagrindiniai veikėjai juodaodžiai (aktorius Daniel Kaluuya jau vaidino kitame Peele filme ,,Pradink“, – aut. past.), kurie tam tikrame kontekste tampa aukomis. Taip pat siauru kampučiu atskleidžiamas vaikų išnaudojimas kino industrijoje, kuris palieka nepataisomas pasekmes jų gyvenime. Galime įžvelgti ir žmogaus prigimtinį smalsumą neįprastiems reginiams, kurie gali kainuoti gyvybę. Mes esame pasiruošę atiduoti save, kad tik pamatytume tai, ko nesame regėję ar girdėję.

Šis filmas privers jus patirti visas emocijas – išgąstį, juoką, nerimą, liūdesį. Emocijoms išryškėti padės puikiai sukurtas filmo muzikinis takelis. Žiūrėdami šį filmą spėsite ir atsipalaiduoti, ir įsitempti, bei tuo pačiu ieškosite atsakymų į savaime kylančius klausimus. Norisi sakyti, kad Jordan Peele pats pranoksta save. Šis šedevras tikrai yra vertas jūsų dėmesio, tad skubėkite išvysti lietuviškuose kino ekranuose ir savu kampu pažvelgti į šią istoriją. (T.B.)

5. „GROBIS“ (Prey, 2022)

Ko gero, nė viena didesnė populiarių filmų apžvalga negali apsieiti be efektingo veiksmo reginio, kuriame superdrąsios merginos traiško galingus priešus savo rankomis, kurias pavadinti švelniomis liežuvis neapsiverčia. Kažkodėl tokios merginos vis dažniau filmuose ginkluotos tik peiliu ir lanku (linkėjimai „Bado žaidynėms“ ir naujajai Larai Kroft!)

Toks yra ir naujausias režisieriaus Dano Trachtenbergo filmas „Grobis“. Formaliai tai gerai mums žinomų keturių fantastinių „Grobuonių“ priešistorė. Jos veiksmas prasideda 1719-ųjų rudenį Didžiųjų Šiaurės lygumų teritorijoje. Seniausi šių žemių šeimininkai Amerikos indėnai vis dar kovoja su kolonizatoriais europiečiais – britais bei prancūzais. Bet filmo autoriams tokia istorinė konfrontacija, matyt, pasirodė per menka. Todėl jie pasitelkė dar grėsmingesnį pavojų, į Ameriką atvykusią iš kosmoso.

Jauna komančių genties mergina Naru (ją vaidina iš tikrųjų indėniško kraujo turinti aktorė Amber Midthunder) trokšta tapti tikra kovotoja kaip jos brolis Tabė. Kartą elnio medžioklės metu mergina tampa neįtikėtino įvykio liudytoja. Iš dangaus nusileido milžiniškas „Žaibo paukštis“ – kosminis laivas, atskraidinęs fantastišką pabaisą – Grobuonį.

Pirmajame filme „Grobuonis“ (1987 m., rež. Johnas McTiernanas) kosminė pabaisa džiunglėse išžudė gerai ginkluotą profesionalių desantininkų būrį. Ir tik Arnoldo Schwarzeneggerio raumeningas smogikų būrio vadas, pažadinęs savyje grobuonį, sugebėjo pabaisą nugalėti.

Naujoji seno siužeto versija akcentuoja visai ne grubią fizinę jėgą, kuri gali nugalėti fantastinį monstrą. Dabar Gėrio pusėje gamtos vaikų išgyvenimo įgūdžiai, prigimtinis sumanumas ir, žinoma, gerai žinomas kiekvienas laukinės gamtos užkaboris – natūralūs spąstai bet kokiam nekviestam svečiui. Visa tai gerai tinka veiksmo kino siužetui, kur medžiotojas ir auka gali labai greitai pasikeisti vietomis.

Finalą numatyti nesunku. O už narsą nugalėtojai Naru (nepamirškime, kad tai XVIII a. pradžios mergina) atitenka dar ir pistoletas.

O kad ši fantastinė epopėja, tikriausiai, dar nesibaigė, simbolizuoja tai, kad finaliniuose titruose tarp stilizuotų indėnų tapybos paveikslėlių, užfiksavusių medžioklės ir kautynių vaizdus, trumpam šmėsteli ir iš dausų žemyn slenkantis dar vienas „Žaibo paukštis“. (G.J.)

4. Brajanas ir Čarlzas” (Brian and Charles, 2022)

Ši palaipsniui rutuliojama mokslinės fantastikos komedija prasideda ne visai su trenksmu. Priešingai, Jimo Archerio režisūrinio debiutao pradžioje žiūrovai susipažįsta su Brajanu, vienišu išradėju, gyvenančiu mažame Velso miestelyje. Apsėstas meistras, kuris didžiąją laiko dalį namuose praleidžia vienas, galiausiai randa būdą, kaip atgaivinti savo ilgai lauktą draugą robotą. Po to susipažįstame su Čarlzu ir per kitas trisdešimt minučių sužinome apie įvairias keistojo roboto subtilybes.

Įžanginis veiksmas malonus, tačiau jis retai stengiasi aktyviai palaikyti žiūrovų emocinį įsitraukimą. Vis dėlto, filmui įsibėgėjus, žiūrovai greitai supranta, kad šis lėtas augimas turi labai svarbų tikslą. Stebėdami, kaip stiprėja Brajano ir Čarlzo santykiai, vis labiau įsitraukiame į jų draugystę ir dėl to tampame vis labiau priklausomi nuo jų gerovės.

Filmo „Brajanas ir Čarlzas“ metodika nėra visiškai novatoriška, tačiau patoso naudojimas, nepaisant to, pasirodo, yra puikus ingredientas. Taip yra daugiausia dėl to, kad žiūrovams pateikiami du be galo simpatiški personažai. Lengva sirgti už herojų porą, nes jie tokie gerai parašyti ir kupini gyvybės. Net jei filmas „Brajanas ir Čarlzas“ neatveria naujų galimybių, jis tikrai randa būdą susaistyti žiūrovus su neįtikėtinu duetu.

3. „Už begalinių dviejų minučių” (Beyond the Infinite Two Minutes, 2022)

„Už begalinių dviejų minučių“ yra vienas iš tų ypatingų mažo biudžeto mokslinės fantastikos perliukų, kurių sulaukiame tik kartą per kelerius metus. Ši japonų mokslinės fantastikos komedija, kaip ir „Primer“, „Coherence“ ir „Another Earth“, įrodo, kad norint sužavėti žiūrovus nereikia milijonų dolerių. Vos 20 000 dolerių, nežinomų aktorių trupė ir keli televizoriai – filmas „Už begalinių dviejų minučių“ turėtų žiūrovus užburti per visą savo ne ilgesnę nei 90 minučių trukmę.

Savo esme „Už begalinių dviejų minučių“ yra tarsi triukų filmas. Prielaida, kuri sukasi apie ekraną, leidžiantį veikėjams matyti dvi minutes į ateitį, išlieka nuosekliai įtraukianti, nepaisant jos pasikartojančio pobūdžio. Padeda tai, kad filme yra daugiau posūkių, nei galima tikėtis, tačiau net ir be jokių posūkių filmo pranašumas yra simpatiški veikėjai, su kuriais tiesiog smagu bendrauti.

Apskritai tai tiesiog žavus, įtraukiantis filmas, kuris pasinaudoja tuo, kas galėjo būti triukas, ir galiausiai jį papildo. Po laiko kilpos išdaigomis slypi sluoksniai, o trumpa filmo trukmė užtikrina, kad tie sluoksniai jums niekada nepabos.

2. „PO JANG” (After Yang, 2022)

Kogonada padarė nemenką ažiotažą su savo debiutiniu pilnametražiu filmu „Kolumbas“. Kritikai dievino santūrią dramą, net jei paprastesni žiūrovai jautėsi sutrikę dėl didelių statymų trūkumo. Kogonados antrasis darbas „Po Jang“ sukurtas pagal panašų šabloną.

Kuomet sugenda jaunos dukters mylimas kompanionas androidas, vardu Yang, Džeikas ieško būdo, kaip jį pataisyti. Šiame procese Džeikas atranda gyvenimą, kuris prabėgo prieš jį, kai jis vėl užmezga ryšį su žmona ir dukra.

Tai lėta, rami drama, kurioje greta vertingos istorijos vaidina puikūs aktoriai. Atsižvelgiant į filmo tempą, jis neišvengiamai sukels nuomonių skirtumų, tačiau tokio tipo filmams tikrai yra auditorija. Pavyzdžiui, „mažiau yra daugiau“ siužeto gerbėjai turėtų jaustis kaip namie. Akivaizdu, kad jūsų pagreitis gali skirtis, todėl nepamirškite savęs paklausti, ar tai jums tinkamas filmas.

1. „Viskas iškart ir visur“ (Everything Everywhere All at Once. 2022)

„Viskas iškart ir visur“ – daugiasluoksnis ir visomis prasmėmis įspūdingas filosofinis filmas, kuris žiūrovą pamąstymui gilesnėmis temomis įtraukia pasitelkdamas dabar „ant bangos“ esančią paralelinių visatų egzistavimo idėją. Šis filmas yra tarsi šviežio oro gurkšnis, įrodantis, kad filmų rinkos persisotinę žiūrovai matė dar ne viską. Filme analizuojamos idėjos gali priversti Jus patirti egzistencinę krizę, o vizualai – pasijausti taip lyg būtumėte paragavę haliucinogenų.

Istorija prasideda gana įprastai. Michelle Yeoh vaidina Evelyn, vidutinio amžiaus azijiečių kilmės amerikietę, pastebimai nusivylusią savo gyvenimu bei rutina. Santykiai su vyru ir dukra taip pat įtempti. Prie visų problemų prisideda ir tai, kad jos savitarnos skalbyklos verslą tiria JAV vidaus pajamų tarnyba. Veiksmo filme iš pradžių ne daug, bet per daug laukti netenka, nes Evelyn, nors ir priešindamasi, bet patenka į beprotiškos istorijos epicentrą – tik ji vienintelė gali išgelbėti pasaulį nuo sunaikinimo. Idėja, kad veikėja, kuri mažiausiai tikėtina taps pagrindine heroje nėra nauja (prisiminkime Bilbo iš „Hobito“ ar Neo iš „Matricos“), tačiau šiame filme Evelyn prideda papildomo desperatiškumo ir nihilizmo. Apskritai, tam tikros filmo idėjos visiškai nėra originalios. Tai, kas daro jį ypatingu ir originaliu yra kaip istorija pateikiama vizualiai.

Michelle Yeoh žiūrovams pažįstama iš tokių filmų kaip „Džeimsas Bondas: Rytojus Niekada Nemiršta“ (1997), „Sėlinantis tigras, tūnantis drakonas“ (2000), ir „Geišos išpažintis“ (2005). 2021 m. ji pasirodė Marvel kino studijos filme „Šang-Či ir dešimties žiedų legenda“. Malaizijoje gimusi aktorė išgarsėjo vaidyba devintojo dešimtmečio Hong Kongo veiksmo filmuose, vėliau pripažinimo sulaukė ir tarptautiniu mastu. Michelle „Viskas iškart ir visur“ – nepriekaištinga ir įtikinanti. Įdomu tai, kad iš pradžių scenarijus rašytas galvojant, kad pagrindinį vaidmenį filme atliks žiūrovams puikiai pažįstamas Jackie Chan‘as. Vis tik vėliau režisieriai ir scenarijaus autoriai Dan Kwan ir Daniel Scheinert persigalvojo. Santykiai tarp žmonos ir vyro, pasak jų, žiūrovams bus artimesnė tema. Mano nuomone, šiuo klausimu buvo priimtas puikus sprendimas.

Pagrindinės veikėjos vyrą Waymond‘ą vaidinantis Ke Huy Quan taip pat puikus – vaidmuo atrodo išpildytas. Key Huy rimčiau nevaidino nuo 1984-jų, kai, būdamas 12 metų amžiaus, pasirodė filme „Indiana Džounsas ir lemties šventykla“. Aktorius žiniasklaidai teigė, kad apie 1998-ius apskritai metė aktorystę, nes nematė galimybių tęsti karjerą. Grįžti į vaidybą jį paskatino filmo „Pasakiškai turtingi“ (2018) sėkmė. Pastaraisiais metais kino ekranuose pasirodė daugiau filmų, kuriuose atsisakoma su azijiečių kilmės žmonės susijusių stereotipų arba jie vaidino pagrindinius vaidmenis. Evelyn dukrą Joy vaidina Stephanie Hsu, pasižymėjusi seriale „Nuostabioji ponia Maisel“, o tėvą Gong Gong – ekrano legenda James Hong‘as. Jamie Lee Curtis veikėja – JAV vidaus pajamų tarnybos inspektorė – taip pat nepaliks abejingų.

Žiūrint šį filmą kilo jausmas, kad viskas yra ne taip kaip atrodo – veikėjai yra gilūs, problematiški, žmogiški, nors, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti žiaurūs ar nejautrūs. Kiekvienam veiksmui ekrane egzistuoja paaiškinimas, motyvas, kad ir koks absurdiškas jis būtų. O absurdo filme yra daug. Ir juoko, ir siaubo, ir šleikštulio. Be abejonės, toks ir buvo režisierių tikslas. Kiekviena detalė, kiekvienas kadras, kiekvienas žodis ar kostiumas – kruopščiai apgalvoti. Norint, kad būtų sukurtas toks vizualiai užburiantis ir išskirtinis filmas kaip „Viskas iškart ir visur“ visi, pradedant kostiumo dizaineriais, prodiuseriais, baigiant specialiųjų efektų kūrėjais, turėjo puikiai žinoti, ką daro ir koks rezultatas siekiamas. (A.N.)

Gediminas Jankauskas, Dora Žibaitė, Augustė Nalivaikė, Taurė Bosaitė

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: