Romantiniai filmai neretai mus nukelia į svajonių pasaulį, leidžia atsipalaiduoti ir užmiršti savo meilės vargus bei skausmus. Malonu pasižiūrėti, kad nors kažkam meilėje sekasi (nors tai ir filmas ne realybė). Jau nuo pat mažens girdime pasakas apie princus princeses, jų beribę meilę, jausmus ir laimingas, amžius trunkančias pabaigas, bet taip būna nevisada…
Neretai, ne tik realiame gyvenime, bet ir filmuose meilė užsibaigia karčia, liūdna nata, ne tokia kokia mes norėtume, todėl pristatome romantinių filmų dešimtuką, kurių pabaiga, deja, bet nėra laiminga.
10. „Selestė ir Džesis amžinai“ (Celeste & Jesse Forever, 2012)
Tai geraširdė romantinė komedija apie simpatišką porą, kurie pažystami jau nuo mokyklos laikų metų ir jau daug metų laimingai gyvena santuokoje, pakankamai ilgai, kad draugai juos laikytų išskirtine pora. Tačiau Selestė sumanė, kad jiems reikia skirtis, jie nusprendė, kad ji liks gyventi name, o jis persikels į savo studiją kieme. „Bet mes vis tiek esame geriausi draugai“, – aiškina jie visiems. Manau daugelis žinome, kad išgirdus šiuos žodžius gero laukti nevertėtų…
Šis poros sprendimas nuliūdina ir net įžeidžia jų draugus. Jei jau Selestės ir Džesio santuoka nesiklosto, tai ko jie gali tikėtis savo gyvenime? Tam tikra prasme jie turi pareigą likti kartu vien tam, kad rodytų gerą pavyzdį.
Jiedu, visiškos priešingybės, o kadangi priešingybės traukia, jie puiki pora, bet Selestės ambicingumas, užsidegimas laimi. O ambicinga ji dėl savęs, ambicinga dėl jo, ambicinga dėl jų santuokos ir nepajėgi likti santuokoje, kurioje nėra jokių ypatingų problemų, išskyrus tai, kad ji gali įsivaizduoti geresnę. Jie susituokę jau šešerius metus, o ji artėja prie septynerių metų „niežulio“. Filme atrodo, kad viskas taip gerai, jog Selestei tiesiog būtina susikurti problemų.
Aktorės Jones ir Sambergo tokia puiki chemiją kartu, kad žiūrovams sunku nesureikšminti šios, atrodytų, tobulos poros. Jų draugystė tokia stipri, kad skyrybos atrodo nesuvokiamos. Šiame komiškame filme apie išsiskyrimą yra daugiau šilumos ir intymumo nei daugumoje romanų, o unikalūs filmo kampai naujai nušviečia šiuolaikinę romantiką. Selestė ir Džesis visiems laikams įrodo, kad reikia drąsos pasitraukti iš „beveik tobulo“ gyvenimo.
9. „Kaip pamišę“ (Like Crazy, 2011)
Amerikiečių romantinė drama, kurią režisavo Drakas Doremusas, o pagrindinius vaidmenis atliko Antonas Yelchinas, Felicity Jones ir Dženifer Lawrence. Filme pasakojama apie Aną (akt. Felicity Jones), britų mainų studentę, kuri įsimyli amerikietį studentą Džeikobą (akt. Antonas Yelchinas), tačiau su juo išsiskiria, kai jai neleidžiama grįžti į Jungtines Amerikos Valstijas, nes ji šalyje išbuvo ilgiau, nei leidžia studento viza.
Doremusas filmo siužetą iš dalies grindė savo paties santykiais per atstumą su Londone gyvenančia moterimi, kol pats gyveno Los Andžele. Taigi, jiems tenka išsiskirti, tik ar ilgam? Nenorėdami išsiskirti, jie kelerius metus bando bendrauti per atstumą, bet kai Ana pagaliau sugrįžta, viskas nebėra taip, kaip anksčiau.
Jaunatviškas meilės ir aistros kupinas filmas, parodantis, kad dėl meilės paaukoti reikia tikrai daug. Reikėtų pažymėti, kad tiek Džeikobas, tiek Ana, būdami išsiskyrę, turi trumpalaikių romanų. Na, jie nėra susituokę ir net nėra susižadėję.
Nors filmo pabaiga ir gali atrodyti atvira interpretacijoms, akivaizdu, kad šie du žmonės nesugebės susitaikyti ilgam laikui, nes laikas, praleistas atskirai, juos per daug pakeitė. Be to, filme aiškiai parodoma, kad Ana ir Džeikobas profesinę sėkmę pasiekia tik būdami atskirai, ir jie abu yra per daug užsispyrę, kad atsisakytų savo svajonių. Nors Ana ir Džeikobas to dar nežino, šie santykiai yra pasmerkti.
8. „Auklėjimas“ (An Education, 2009)
Filme rodomas visiems puikiai girdėtas ir pažystamas uždraustos meilės siužetas, kai jauna mergina įsimyli vyresnį, brandų vyrą.
Dar septyniolikos neturinti Dženė (akt. Carey Mulligan) filme „Auklėjimas“ sutinka dvigubai vyresnį vyrą, ir jai sunku jam atsispirti. Deividas (akt. Peteris Sarsgaardas) yra mokytojas, kuris elgiasi su ja kaip su suaugusiu žmogumi, nusiveda ją į prabangias vakarienes ir naktinius klubus. Jos tėvų protestus ir baimes nuramina Deivido žavesys ir įtikinamas melas, o kai į meilės dramą įsitraukia ir mokytojai, ji tiesiog meta mokslus.
Istorija prasideda, vieną lietingą dieną, kai Dženė nešasi violončelę namo iš orkestro repeticijos, kai savo prašmatniu automobiliu atvažiuoja itin elegantiškas Deividas ir pasisiūlo ją pavežti. Jį vaidina amerikiečių aktorius Peteris Sarsgaardas, kurio lėtas, kruopščiai ištariamas angliškas balsas netyčia ar dėl sumanymo iš tiesų skamba labai šiurpiai. Deividas sužavi ją savo neįpareigojančiu tiesmukumu, egzotišku žydiškumu ir pasaulietiškumu. Deividas turi kompulsyvaus melagio šeštąjį pojūtį kitų žmonių silpnybėms atpažinti. Jis supranta Dženės norus. Ji nori, kad į ją būtų žiūrima rimtai, kaip į suaugusią, beje nepamirškim ir noro pabėgti iš tėvų namų.
Žvelgiant iš tam tikro kampo, tai galėtų atrodyti kaip kančios literatūra, seksualinio išnaudojimo ir klasinės gėdos istorija, jei ne faktas, kad ji labai juokinga. Šiame scenarijuje puikiai pagautas keistesnis už fantastiką absurdas, ir nors jis sušvelnina labiausiai jaudinantį Barberio knygos momentą, jo scenarijus leidžia žiūrovams aiškiai suvokti skaudžias visų susijusių asmenų iliuzijas.
Na, bet kas pernelyg gerai atrodo visada tampa kančia. Sužinome, kad Deividas turi įprotį vilioti jaunas merginas, kai namuose jis turi žmoną ir vaiką. Dženės tėvai nedaug ką ir daro, kad apsaugotų savo nekaltą dukrą, nes visi jie gana saugūs savo 1960-ųjų priemiesčio namuose. Ugdymas, kurį gavo Dženė, nėra toks, kuriam ji buvo pasiruošusi, ir tai vos visiškai nesugriovė jos gyvenimo…
7. „Bruklinas“ (Brooklyn, 2015)
Tai jaudinantis, emociškai protingas ir gaivus senamadiškas filmas. Nors pasakojimas puikiai tinka šeštojo dešimtmečio pradžiai, tačiau filmo kūrimo stilius siekia dar tolimesnius laikus, kai „moterų filmai“ buvo populiariojo kino pagrindas.
Pagal Colmo Tóibíno romaną ir Niko Hornby’io empatiškai adaptuota istorija pasakoja apie Eilis (nepriekaištingoji akt. Saoirse Ronan), jauną moterį iš Enniscorthy, Veksfordo grafystės, kuri atsiduria „toli Amerikoje“ naujuose rytinės pakrantės rajono horizontuose. „Kartais malonu bendrauti su žmonėmis, kurie nepažįsta tavo tetos“, – pareiškia bendrakeleivis, kai Airija tolsta ir artėja Naujasis pasaulis. Tai raudonų batelių, geltonų suknelių, kaštoninių ir mėlynų automobilių pasaulis.
Monrealis puikiai atstoja Niujorką, operatorius Yves’as Bélangeris perteikia besiplečiančius Eilis patirties horizontus, ankstyvosios lietingų Airijos gatvių ir vėsių bažnyčių interjerų scenos keičiamos šiltesniais Amerikos tonais, kurie vėliau grįš atgal už Atlanto, kai visos svajonės dūžta mėlynose Eilis akyse.
Airė, imigrantė Eilis pradeda gyvenimą viena Brukline, kur romanas su italų kilmės amerikiečiu Toniu (akt. Emory Cohen) padeda išblaškyti slogią nuotaiką. Tačiau, mirus seseriai ji privalo grįžti atgal į Airiją. Tuomet, jiedu su Toniu slapta susituokia, bijodami išsiskyrimo. Grįžusi į Airiją ji pamato, kad su Džimiu (akt. Domhnall Gleeson), kuris paprašo jos pasilikti, taip pat nėra jau taip blogai.
Abu sužadėtiniai yra geras, saugus pasirinkimas, ir Eilis jausmus jaučia abiem, tačiau reikia rinktis, ir kažkas grįš namo su sudaužyta širdimi. Jei reikia pasirinkti tą vyrą, kuris parodys kas ir koks yra jos gyvenimas.
6. „Medisono grafystės tiltai“ (The Bridges of Madison County, 1995)
„Medisono grafystės tiltai“ – Amerikoje populiarios knygos, kurią parašė Robertas Jamesas Walleris, ekranizacija. Tai Clintui Eastwoodui ne toks jau dažnas dalykas – iš trisdešimt aštuonerių jo režisuotų filmų dauguma jo sukurti pagal originalius scenarijus.
Emocingos melodramos (šis žanras Clinto Eastwoodo kūryboje itin retas) „Medisono grafystės tiltai“ pradžioje Karolina Džonson (Annie Corley) su broliu Maiklu (Victor Slezak) mirus motinai aptinka velionės Frančeskos (Meryl Streep) niekam nerodytą dienoraštį. Jame aprašyta kruopščiai nuo artimųjų slėpta meilės istorija, nutikusi jai su klajojančiu fotografu Robertu Kinkaidu. Jis Medisono grafystėje žurnalui “National Geographic” fotografavo garsiuosius miestelio tiltus. O pasiklydęs užsuko į vienišą fermą…
Būdama jauna Frančeska įsimylėjo amerikietį ir iš gimtosios Italijos drauge su mylimuoju išvyko į Ameriką. Įsimylėjėliai įsikūrė Ajovos valstijos fermoje, užaugino vaikus, ir nieko jiems, regis, netrūko. Bet Frančeskos ramybę staiga sujaukė atsitiktinė pažintis su artimos sielos žmogumi. Galiausiai naujų jausmų užvaldytai moteriai tenka spręsti nelengvą užduotį – pasiduoti jausmų impulsams ir išvykti kartu su Robertu į platųjį pasaulį ar pasilikti fermoje iki savo dienų pabaigos.
Frančeskos ir Roberto meilė filme „Medisono grafystės tiltai“ trumpa ir saldžiarūgštė, tačiau ji juos negrįžtamai pakeičia. Tai brandi meilės istorija, kurią lemia brandūs sprendimai ir pasiaukojimas. Nors keturios dienos ir neatpirko visą gyvenimą trukusios vienatvės, bet Frančeskos pasirinkimas neabejotinai geras. Juk geriau mylėti, patirti tuos jausmus ir prarasti, nei išvis viso to neturėti.
Filmas tikrai pavyko – tai patvirtina ir begalė teigiamų recenzijų, ir puikūs finansiniai rodikliai. (Gediminas Jankauskas)
5. „Skaitovas“ (The Reader, 2008)
„Skaitovas“ – tai trumpas vasaros romanas tarp penkiolikmečio Maiklo Bergo (akt. David Kross) bei dvidešimčia metų už jį vyresnės Hanos Schmitz (akt. Kate Winslet). Juosta, pasakojanti ne tik tai, koks gali būti pavojingas meilės ir aistros persunktas žaidimas tarp dviejų visiškai skirtingų žmonių.
Pirmosios filmo scenos mus supažindina jau su subrendusiu bei pakankamai sėkmingu advokatu Maiklu Bergu ( akt. Ralph Fiennes). Nepaisant amžiaus ir pasiekimų gyvenime jis vis dar blaškosi tarp praeities šešėlių. Jo prisiminimai mus nukelia į darganą 1958-ųjų metų Vokietiją: jaunasis Maiklas ( akt. David Kross), keliaudamas iš mokyklos staiga pasijunta blogai bei sprunka iš važiuojančio tramvajaus. Iš paskos sergančio jaunulio išbėga ir tramvajaus kontrolierė Hana Schmitz. Ji, jausdama atsakomybę, būdama nuoširdi ir rūpestinga pasistengia, jog negaluojantis vaikinas saugiai pasiektų namus. Palydėjusi vaikiną iki namų moteris atsisveikina, tačiau penkiolikmetis Maiklas jau tada pajunta tai, ko dar gerai ir pats nesuprato.
Po kelių mėnesių praleistų lovos patale, Maiklas po truputį atgauna prarastas jėgas. Jo galvoje – moteris palydėjusi jį namo. Pilnai pasveikęs vaikinas nutaria ją aplankyti ir taip išreikšti padėką. Nors ir apimtas jaudulio, vaikinas neatspiria Hanos moteriškumui. Nežiūrint į amžiaus skirtumą, nekaltas Hanos gestas nulėmė aistros ir meilės kupino romano pradžią. Po kelių mėnesių žaidimų bei pirmų kartų, Hana vis labiau stengiasi pažinti jaunąjį Maiklą. Netikėtai paprašydama jo paskaityti ištrauką iš „Iliados ir Odisėjos”. Netrukus Maiklas Hanai skaito kiekvieną vakarą, o išgyvendama prisiminimus tampa vis artimesnė jaunuoliui.
Pats Maiklas – viso labo jaunas vaikinas, kilęs iš griežtos bei rūpestingos šeimos, kuriam pirmuosius kartus dovanojo vyresnė moteris. Po kelis mėnesius trukusio romano pabaigos, praėjus kiek daugiau nei 6 metams, Maiklas matomas kaip brandus studentas, savo išmone išsiskiriantis iš kitų. Visai netikėtai jam tenka susitikti su pirmąja savo moterimi Hana bei sužinoti tikrąją jos istoriją. Vieną dieną, kartu su grupe kitų studentu jie vyksta į Berlyną tam, jog dalyvautų viename iš bylų susijusių su karo nusikaltimais. Tai, ką jis pamato teismo salėje romantinius vaikino prisiminimus sudaužo į šipulius.
Moteris – pagauta aistros ir malonumų pasineria į besaikę meilę su žymiai jaunesniu už save, taip grįždama dvidešimčia metų atgal. Užmezgus santykius Hana išgyvena skaudžius prisiminimus ir tampa blaškoma abejonių ar tai, ką ji patyrė yra normalu bei atleistina. (Erikas Prokopas)
Žinant judviejų santykių praeitį, Maiklas supranta Hanos motyvus, todėl vaikinas yra pasimetęs jausmuose. Jis negali jos matyti ir įvertinti kaip pačios baisiausios monstrės, sugriovusios jo gyvenimą, bet tuo pačiu negali jai ir atleisti už praeities klaidas.
4. „Pasiklydę vertime“ (Lost in Translation, 2003)
Holivudo aktorius veteranas Bobas (Billas Murray) atvyksta į Japonijos sostinę Tokiją filmuotis viskio reklaminiame klipe. Bobas išgyvena didžiulę krizę – jis pats nežino, ko nori, jaučiasi pavargęs nuo žmonos, negali užmigti ir yra labai nusivylęs gyvenimu.
Tame pačiame Tokijaus viešbutyje apsistojusi ir jauna mergina Šarlotė (akt. Scarlett Johansson). Ji dažniausiai leidžia dienas visiškai viena viešbutyje. Šarlotė ką tik baigusi studijas universitete, tačiau taip pat nežino, ko nori iš gyvenimo. Bobas ir Šarlotė vis atsitiktinai susitinka viešbučio lifte, bare, foje, koridoriuose. Nepaisydami solidaus amžių skirtumo, jie stengiasi pamiršti asmenines problemas, pradeda bendrauti, aptarinėti pačius įvairiausius dalykus, tokius, kaip meilė, laimė ar gyvenimo prasmė.
Dviems vienišiems, be ne laisviems žmonėms, ši platoniška draugystė, ilgi pokalbiai vakarais, karaoke, vaikštinėjimas po nepažįstamą didžiulį miestą, kuriame beveik niekas nekalba angliškai, padeda pabėgti nuo gyvenimo beprasmybės jausmo. Dvi šiame gyvenime pasiklydusios ir pasimetusios sielos suranda viena kitą. Bet jie abu Tokijuje apsistoję tik trumpam.
Melancholija dvelkiančioje filmo atmosferoje ne paslaptis, kad šie du neįtikėtini įsimylėjėliai laimingos pabaigos kartu neturės. Procesas, kurio metu jie prieina prie neišvengiamo išsiskyrimo, yra užburiantis ir palieka žiūrovus svarstyti, kas galėjo būti, jei aplinkybės būtų susiklosčiusios kitaip.
„Pasiklydę vertime“ – režisierės Sofios Coppolos šedevras, vienas iš geriausių, įsimintiniausių ir romantiškiausių 2003 m. filmų, pelnytai apdovanotas 3-jomis “Auksinio gaublio” premijomis ir gavęs „Oskaro“ statulėlę už geriausią scenarijų. Tai komiški epizodai iš japoniškų – amerikietiškų papročių, tradicijų ir įpročių radikalių skirtumų, jaudinančios romantiškos scenos, puiki muzika, scenarijuje nenumatytos improvizacijos ir žodžiais neaprašoma aktorių vaidyba.
3. „Vadink mane savo vardu“ (Call Me by Your Name, 2017)
Luca’o Guadagnino juosta apie vasarišką dviejų vyrų aistrą buvo įvertinta kaip geriausia „Sundance“ atidaryme. Šis filmas yra apie brendimą, jausmų paieškas ir begalinį jaunuolio susižavėjimą ir romaną su tėvų viloje besisvečiuojančiu atvykėliu.
Armie’is Hammer’is atlieka gundančio svečio vaidmenį ir pilna amplitude atskleidžia savo talentą, ko nebūtų galima pasakyti apie šį aktorių David‘o Fincher‘io „Socialiniame tinklalapyje“ (angl. The Social Network). L. Guadagnino‘as pažymi, kad šiame filme gausu įtampos bei nuoširdumo, kurie koreliuoja iki pat kulminacinio siužeto taško.
Svarbu ir paminėti ir tai, kad prie scenarijaus rašymo prisidėjo James‘as Ivory‘is – britų režisierius, sukūręs kitą klasikinę juostą apie gėjų santykius „Morisas“ (angl. Maurice) 1987 m. Pagrindinio aktoriaus rolę užimantis Timothe’is Chalamet’as, įneša intelektualumo ir sudėtingumo šiam pamišusiam ir nenuspėjamam filmui.
Skaudi odė apie pirmosios meilės pakilimus, skausmus ir nuosmukius. „Vadink mane savo vardu“ yra tokia populiari istorija, nes sutampa su daugybės žiūrovų visame pasaulyje, kurie užjaučia Elio ir puikiai žino, kaip jam skaudu. Filmas lėtas, gražus ir be galo veriantis širdį.
2. „Arčiau“ (Closer, 2004)
Iš esmės filmas yra apie meilę, santykius ir pilnatvės paieškas, o nuo ko viskas prasideda? Nuo pažinties, žinoma. Toks Denas, neva žurnalistas – nekrologų skilties rašeiva, prisipažįstantis, kad jam trūksta talento imtis kažko rimtesnio, vieną dieną ima ir sutinka paslaptingumu ir seksualumu spinduliuojančią jauną merginą Elis. Toji greitai apsuka Deno galvelę ir tampa jo mūza, įsiplieskia meilė ir bene galima regėti juos drauge senstančius balta tvora aptvertoje lauko terasoje, bet deja gyvenimas esti kiek sudėtingesnis…
Taip jau yra, kad gyvendami savo gyvenimus žmonės nori nenori sutinka kitus individus. Kartais tie piliečiai erzina, o kartais visai netikėtai ima ir patinka. Taip nutinka ir Denui. Jį patraukia žavi fotografė Ana ir čia jau atsiranda trikampis, o laikui bėgant jis dar pavirsta ir į keturkampį. Nors keturkampis gal ne visai tinkamas daiktavardis šiai istorijai – tai apskritimas. Viskas sukasi ratu, o emocijų, klaidų, pakilimų ir nusivylimų gausa ilgam pripildo galvą.
„Arčiau“ tiesiog skriete praskrieja ir nei karto nepasidaro smalsu, ką rodo laikrodis. Scenarijaus paprastumas ir genialumas žavi, išpildymas ir pateikimas apgalvotas iki smulkmenų, geresnius aktorius atrasti būtų sunku. Stipru iki pačio aukščiausio lygio, tačiau tai filmas, kurį žiūrėti galima tik kartą… Na, galima ir antrą, jei turite prastą atmintį arba tarkim norite pažiūrėti jį su antrąja puse, tačiau bet kokiu atveju efektas žiūrint antrą kartą bus jau nebe tas.
1. „Kalifornijos svajos“ (La La Land, 2016)
Mija (akt. Emma Stone) dievina senuosius Holivudo filmus ir trokšta tapti garsia aktore. Tačiau dabartiniame tų pačių tikslų siekiančių žmonių perpildytame Los Andžele tai nėra taip paprasta. Kol kas Mijos pasiekimas toks, kad ji barmenė ir aptarnauja žvaigždes vienos kino studijos kavinėje.
Su panašiomis problemomis susiduria ir jaunas džiazo muzikos žanro pianistas Sebastijanas (akt. Ryanas Goslingas). Vaikinas svajoja atidaryti savo muzikos klubą, tačiau tam reikia didelių pinigų, tad muzikantas vakarais uždarbiauja kitiems priklausančiuose baruose.
Romantiški ir senaisiais idealais besivadovaujantys jaunuoliai sunkiai pritampa dabartiniame pinigų valdomame pasaulyje. Drovumo kaustomi Mija ir Sebastijanas, nors ir atpažįsta vienas kitame giminingą sielą, ne iš karto pasiduoda širdyje užgimstantiems jausmams. Tačiau jų naivumas ir nesuvaidintas nuoširdumas pagaliau pastūmi juos vienas kitam į glėbį.
Nuo svajingo pirmojo atsitiktinio susitikimo iki širdį draskančio galutinio atsisveikinimo – kiekviena akimirka filme vaizduojama su aistra ir emocionalumu, dėl kurių jis išsiskiria iš kitų žanro filmų. Tragiškas Sebastijano ir Mijos romanas yra masiškai populiarus, daugiausia dėl to, kad žiūrovams pataiko tarsi smūgis į paširdžius. Jų pražūtinga meilės istorija išryškina tai, kaip vieni žmonės turi atleisti, kad kiti galėtų klestėti ir siekti savo svajonių.
