Kanų kino festivalis yra vienas didžiausių pasaulyje kasmet vykstančių kino festivalių, kuriame rodomi filmai iš viso pasaulio. Jis prasidėjo 1946 m. ir nuo to laiko vyksta beveik kasmet. Kaip rodo pavadinimas, jis vyksta Kanuose, Prancūzijoje, ir kasmet pritraukia žvaigždes bei aukšto lygio filmus, o per daugelį metų Kanuose debiutavo daugybė klasikinių filmų.

Kanų festivalyje rodomi visų žanrų filmai, tačiau tam tikros filmų rūšys su festivaliu siejamos labiau nei kitos. Atrodo, kad iš visų žanrų Kanų festivalyje rečiau debiutuoja siaubo filmai nei komedijos, istorinės dramos ar romantiniai filmai. Vis dėlto tai nereiškia, kad šis žanras nebuvo reprezentuojamas. Todėl, pateikiame keletą ryškiausių siaubo filmų, kurių premjeros įvyko šiame prestižiniame kino festivalyje.

10. Titanė (Titane, 2021)

Julia Ducournau filmas, Kanų kino festivalyje apdovanotas „Palme d’Or“, yra kraują stingdantis, košmariškas, tačiau ir šelmiškai komiškas sekso, smurto, fantazijos, profesionalaus pastatymo ir trankios muzikos pliūpsnis. „Titane“ – 2021 m. išleistas siaubo trileris, kurį parašė ir režisavo itin sėkmingo siaubo filmo „Raw“ (2016) kūrėja prancūzų rašytoja ir režisierė Julia Ducournau. Prancūzijos bei Belgijos koprodukcijos filme vaidina Garance Marillier, žinoma dėl pagrindinio vaidmens jau minėtame „Raw“ filme, taip pat – Vincent Lindon, Agathe Rousselle, Myriem Akheddiou ir kiti žymūs minėtųjų šalių aktoriai. Šioje juostoje Agathe Rousselle taip pat atlieka pagrindinį vaidmenį: moteris vaidina jauną merginą Alexia, apie kurios gyvenimą ir sukasi visa kino juosta.

Nenuostabu, jog eidami į Kanų kino festivalį jo dalyviai tikisi pamatyti kažką kitokio, įspūdingo, stebinančio bei įsimenančio. Dažniausiai, kai būtent tokį „desertą“ gauna žiūrovai, juostas režisuoja vyrai, tačiau šį kartą „saldžiu gabalėliu“ pasidalino prancūzų kilmės rašytoja bei režisierė Julia Ducournau, kuri paskatino žiūrovus aikčioti iš nuostabos, susierzinti ir netgi neramiai kikenti.

Graži, tamsi, sukta Ducournau fantazija yra košmariškas, tačiau šelmiškai komiškas lytinių santykių, smurto, ryškaus apšvietimo ir trankios muzikos mišinys. Stebėtina ir reta, kuomet neįmanoma numatyti, kas filme įvyks vėliau. Vienintelė scena, kuri baigiasi taip, kaip galima būtų tikėtis – atidarymo scena, kurioje maža mergaitė (Alexia) netinkamai elgiasi šeimos automobilio gale. Ji reikalauja tėvų dėmesio ir spardo vairuojančio automobilį tėčio sėdynę, kol šis pasisuka į dukrą, jog ją nuramintų ir – jūs, tikriausiai, jau atspėjote – sukelia avariją atsitrenkdamas į betoninę užtvarą. Po nemalonios smegenų operacijos Alexijos galvoje yra sumontuojama titano plokštė, kurios įmontavimas paveikia mergaitę taip, jog ši – pagal idėja turėdama vengti automobilių po skaudžios avarijos, priešingai – pamilsta automobilius ir tik išėjusi iš ligoninės apkabina ir pabučiuoja stovinčią gatvėje transporto priemonę.

Meilė automobiliams ties vaikyste nesibaigia, suaugusi Alexia jaučia tik dar didesnę meilę. Scenoje, kuri gali būti įvardinta kaip „Fast & Furious“ (liet. „Greiti ir įsiutę“) franšizės parodija, filmavimo kamera keliauja neoniniu apšvietimu skęstančioje aplikoje – laidoje, kur jaunos moterys pozuoja prie galingų bei griausmingai atrodančių automobilių. Niekas nepozuoja su siautulingesniu jausmu kaip tai daro Alexia. Pankiška mergina, kurią vaidina Agathe Rousselle, nesikuklina seksualiai pozuoti, demontruodama savo randą galvoje ir šėlmišką tatuiruotę krutinės srityje, kurioje skelbiama: „Meilė yra šuo nuo pragaro“.

Tačiau „Titane“ nėra banali juosta apie seksualią merginą, mylinčią automobilius ir save pačią. Negana to, Alexia pastoja pasimylėjusi su automobiliu. Taip, jūs perskaitėte visiškai teisingai – pastoja. Taigi, „Titane“ yra fantastinių elementų turinti kino juosta ir šiurpus trileris, kuriame kerštinga bei budri mergina suteikia atlygį „plėšriems“ vyrams ir būdama neščia, dėl tam tikrų priežasčių, pradeda apsimetinėti vyriškosios lyties atstovu, slėpdama ne tik didėjantį pilvą bei krūtine, tačiau netgi susilaužydama nosį bei nusikirpdama plaukus…

Ir nors atrodo, jog šiame pasakojime visko labai daug – filmo istorija yra aiški ir veržli, todėl jūs visada aiškiai suprasite, kas vyksta, net jei jums ir nebus iki galo aišku, kodėl vykta vieni ar kiti dalykai. Be to, kaip jau minėjome anksčiau – nors juosta šokiruoja, tačiau kraują stingdančius elementus prancūzų režisierė puikiai subalansuoja su humoru ir net lengvumu, todėl turėsite progą patirti tikrą emocijų antplūdį.

Kino kritikas Peter Debruge pavadino filmą „geidulingu“ ir „tamsiu“, sakydamas, kad „Titane“ yra „drąsiai keistas ir neabejotinai prieštaringas vaizdavimas“. (A.L.)

9. Neoninis demonas (The Neon Demon, 2016)

Šis filmas apibūdinamas kaip psichologinis siaubo filmas, tačiau, jeigu išsigandote, nusiraminkite – siaubo filmo čia tikrai nesitikėkite (nebent tik kelis kiek nejaukesnius, nemalonius ar šokiruojančius vaizdus). Juostą režisavo danų tautybės kino režisierius, scenaristas bei prodiuseris Nicolas Winding Refn, kuris yra gerai žinomas dėl režisuotos trilogijos „Pusher“, kriminalinio filmo „Tik Dievas atleidžia“ ir nemažai kitų. Pagrindinį filmo vaidmenį atlieka Elle Fanning, o antraplaniame vaidmenyje vaidina netgi gerai žinomas aktorius Keanu Reevesas, vaidinęs tokiuose juostose kaip „Diena, kai žemė sustojo“ arba „Matricoje“.

Siužetas seka karjeros modelio profesijoje siekiančios 16-metės Jesse gyvenimą. Po tėvų mirties ji persikelia gyventi iš mažo miestelio Džordžijos valstijoje į Los Andželą. Merginos grožis ir jaunystė mados industrijoje kelia didelį susižavėjimą fotografams, dizaineriams ir kitiems, su ja dirbantiems asmenims, tačiau tuo pačiu žadina ir pavydo jausmą kitų modelių atžvilgiu. Ir, nors pastarieji modeliai iš pradžių demonstruoja jaunai merginai draugiškumą, tačiau, iš tiesų, patyrusios merginos ilgainiui siekia susidoroti su naujoke…

Svarbu paminėti, jog ši kino juosta turi itin menišką „prieskonį“ – filme apstu skoningai bei žaviai pateiktų scenų, puikiai vaizduojančių „tobulą“ mados pasaulį, tačiau už gražaus viršelio slypi kur kas baisesni ir kraupesni dalykai, šokiruojantys žiūrovą ir priverčiantys susimąstyti, kas iš tiesų slypi už „tobulo“ modelių gyvenimo kasdienybės. (A.L.)

8. Švyturys (The Lighthouse, 2019)

Labai lauktas debiutas 2019 m. Kanų kino festivalyje imponuoja vien tuo, kad pagrindinius vaidmenis čia suvaidino Robertas Pattinsonas ir Willemas Dafoe, demonstruojantys aukščiausią aktorinio meistriškumo klasę. Dėl Willemo Dafoe ir anksčiau jokių klausimų nekilo. „Švyturio“ režisierius Robertas Eggersas atkreipė į save dėmesį prieš ketvertą metų, kai žiūrovių bei kritikų teismui pateikė savo pirmąjį siaubo trilerį „Ragana: Naujosios Anglijos liaudies pasaka“ (The VVitch: A New-England Folktale, 2015) – istoriją apie tai, kaip 1630 m. vyras ir žmona su penkiais vaikais bando išgyventi vienišoje sodyboje prie pat miško ir susiduria su nepaaiškinamos blogio jėgomis.

„Švyturį“ taip pat galima pavadinti dar viena baisia pasaka, panašią į tas, kokių pilna visais laikais tikrų jūros vilkų mitologijoje. Režisieriui šį kartą labai svarbus nūnai jau nebemadinga 35 mm. kino juosta (senamadiškas, beveik kvadratinis kadro formatas 1.19:1) ir kontrastingas nespalvotas vaizdas.

Pagrindiniai herojai čia yra du. 1890 metais jaunuolis Efraimas Vinslou (Robertas Pattinsonas) atvyksta į nuošalią salą, mat čia gavo švyturio prižiūrėtojo padėjėjo darbą. Jo naujasis viršininkas Tomas Veikas (Willemas Dafoe) atrodo kaip tikras vėjų nugairintas jūrų vilkas, primenantis ir Jacko Londono, ir Ernesto Hemingway‘aus personažus, ir narsųjį kapitoną Ahabą iš Hermano Melvillio romano „Mobis Dikas“ arba šios knygos ekranizacijų (vienoje scenoje Efraimas šlubį Tomą net pavadina Ahabu).

Siaubo pasakose dažnai figūruoja koks nors paslaptingas kambarys, į kurį nevalia įeiti pašaliniams. Yra tokia vieta ir Roberto Eggerso filme: čia jau pačioje pažinties pradžioje Veikas griežtai uždraudžia naujokui lipti į patį švyturio viršų, kur yra prožektoriai.

Depresyvi aplinka, nemaloni draugija ir monotoniškas kasdienybė greitai padaro savo: gražus, ramaus būdo, darbštus, pareigingas ir alkoholio anksčiau nevartojęs jaunuolis jau per dvi pirmąsias savaites apsileidžia (o prieš ką čia puoštis?), ima gerti taip, kad regi undines, o kai baigiasi viskio atsargos (vienam Veikui jų, aišku, būtų užtekę ilgesniam laikui), abu ima vartoti žibalą ne pagal jo tiesioginę paskirtį.

„Švyturio“ fanai kritikai jau apibudino šį filmą kaip gotikinį nuarą, ir ginčytis su tokia nuomone tikri nesinori. Filmas iš tikrųjų labai stilingas ir turi visus svarbiausius klasikinio gotikinio siaubo filmo dėmenis – paslapčių ir mistikos kupiną siužetą, fantasmagoriškas haliucinacijas, hičkokiškai kraupius paukščius ir tarsi iš klasikinių vokiškų ekspresionistinių filmų nužengusius kontrastingus personažus.

Pagaliau, „Švyturys“ yra puiki metodinė priemonė psichoanalitikams, kuriems suteikiamos didžiulės galimybės samprotauti apie tai, kaip uždaroje aplinkoje atskirtas nuo civilizacijos žmogus neišvengiamai degraduoja, išprotėja arba pavirsta sveiko proto nekontroliuojamu monstru. Žiūrovai gana greitai patenka į tokio psichologinio degradavimo pinkles ir po kurio laiko drauge su herojais ima nebeskirti realybės nuo paranojiškų vizijų.

Filmas sukurtas pagal originalų scenarijų (parašytą paties režisieriaus ir jo brolio Makso), bet visą seanso laiką neapleidžia mintis, kad regime klasikinės literatūros ekranizaciją, nes tai, kas vyksta ekrane, primena Washingtono Irvingo ar Nathanielio Hawthorne‘o prozą, baisias Edgaro A. Poe noveles ar nesuvokiamo siaubo persmelktus Howardo Lovecrafto apsakymus.

Nėra ko stebėtis, kad „Švyturys“ tapo tikra Kanų kino festivalio sensacija. Ir nors filmas į konkursą nepateko, o buvo parodytas programoje „Dvi režisierių savaitės“, filmo reputacijai tai visai nepakenkė. Gal net atvirkščiai… (G.J.)

7. Antikristas (Antichrist, 2009)

Kiekvieno festivalio kasdienybę nuo seno įprasta „pagardinti“ kokiais nors skandalais. Jeigu sensacijos neįvyksta savaime, jos išprovokuojamos arba sumaniai surežisuojamos. 2009-aisiais į Kanų kino festivalio konkursinę programą įtrauktas danų režisieriaus Larso von Triero „Antikristas“ dar iki oficialios premjeros susilaukė beprecedenčio dėmesio, o po seanso kilo baisus triukšmas.

Dar gerokai anksčiau režisierius intrigavo kino pasaulį artimiausiais ateities planais, kuriuose buvo du vienodai sensacingi projektai – arba intelektualus pornografinis (!) filmas, arba šokiruojanti pasaulio sutvėrimo versija, kurioje pagrindinis vaidmuo atitektų šėtonui. Pasirodo, kad tai buvo ne tušti plepalai – pagaliau pamatę „Antikristą“ galėtume liudyti, kad šis filmas apjungia abi žadėtas generalines linijas.

Žiūrovų reakcija Kanuose jau seanso metu buvo nervinga – kai kas neslėpė nusivylimo, kiti laidė piktus juokelius, o kai finale pasirodė užrašas, kad „Antikristas“ dedikuojamas rusų kino genijui Andrejui Tarkovskiui, per salę nuvilnijo garsi nepasitenkinimo banga. Po premjeros įvykusioje konferencijoje režisierius buvo be jokių ceremonijų užsipultas ir apkaltintas pasityčiojimu iš klasiko ir nepagarba žiūrovams. Kai kas net reikalavo, kad režisierius visų atsiprašytų.

L. von Trieras ramiai atrėmė išpuolius, bet festivalio pabaigos jau nebelaukė. Ir, kaip parodė rezultatai, visai be reikalo – vienas svarbiausių prizų (už geriausią moters vaidmenį) buvo įteiktas aktorei Charlotte Gainsbourg, kuriai teko tikrai nelengva užduotis.

Panašu, kad panašios reakcijos režisierius ir tikėjosi. „Piktą kritiką laikau gera pradžia, – tąsyk pasakė filmo autorius. – Man svarbu, kad „Antikristas“ išjudino užsistovėjusį pelkės vandenį ir išprovokavo diskusijas. Aš norėjau, kad žiūrovai, panašiai kaip ir patys filmo herojai, patirtų kažką panašaus į hipnotizuojantį poveikį“.

Šokas ir sąmonę paralyžiuojantis siaubas šio filmo žiūrovą apimą ne kartą. Be jokių įžangų jau pradiniuose kadruose skambant nuostabiai F. Haendelio muzikai tėvų kūniškos ekstazės metu (kai kurie meilės akto vaizdai nufilmuoti taip, tarsi tai iš tikrųjų būtų pornografinis filmas) mažas vaikas, lyg kažkokių saldžiabalsių sirenų paviliotas (o gal lunatizmo paveiktas) iškrenta pro langą.

Jau nuo šio momento sutuoktinių poros (ji – rašytoja, jis – psichoterapeutas) tragedija nenumaldomai artėja prie žiaurios atomazgos. Skausmo palaužta motina pakliūva į psichiatrinę ligoninę, o vėliau jos dvasinius lūžius hipnozės pagalba ima gydyti pats vyras. Sadomazochistinės terapijos eksperimentų aikštele tampa „Edenu“ pavadintas namelis miško tankmėje. Bet nelaukime įprastų ir banalių asociacijų su žemiškuoju rojumi. Gamta čia, anot beprotybės apimtos herojės, – „tai šėtono šventykla“. Šiai svarbiai filmo minčiai antrina ir dar vienas personažas – tikra lapė, kuri žmogaus balsu (!) ištaria mylimiausią režisieriaus frazę „Chaosas valdo“ (sakoma, kad ši sentencija „Chaos Reigns“, raudonomis raidėmis užrašyta virš durų į L. von Triero biurą).

Antikristo“ seanso metu žiūrovas visą laiką jaučia, kad jausmai ir protu gimdomos asociacijos, užuot papildę vieni kitus, juda skirtingomis trajektorijomis, todėl sumaištis yra tiesiog neišvengiama. Iš chaoso tik gerokai vėliau gimsta minčių ir vaizdinių fragmentai, palengva susidėliojantys į paradoksalių išvadų mozaiką.

O į priekaištus dėl natūralistinių scenų režisierius atsakė: „Man kino dramaturgija ir yra viena iš prievartos formų. Kinas turi teikti skausmą, kaip aštri skeveldra batuose, priešingu atveju nėra prasmės filmus kurti ir juos žiūrėti. Žiūrovą reikia priversti mąstyti, o tokio tikslo šiais laikais galima pasiekti tik itin radikaliomis priemonėmis“. (G.J.)

6. Apsėdimas (Possession, 1981)

Apsėdimas yra vienas iš nedaugelio siaubo filmų, kurio neįmanoma patobulinti perdirbiniais. Tai dar vienas galingas, bet sudėtingas žiūrėjimo būdas, kaip ir Antikristas, nes jame kalbama apie romaną, kuris žlunga.

Nors palaipsniui filmas tampa labiau siaubo filmu, Apsėdimas didžiąją jo dalį taip pat atrodo kaip itin dinamiška meilės drama. Filmas prasideda kaip psichologinis trileris, tačiau trečiajame veiksme virsta visaverčiu siaubo filmu. Tai keistas ir intriguojantis filmas, kuris, ko gero, yra labiausiai neįprastas ir nerimą keliantis filmas, kurio premjera įvyko 1981 m. Kanų festivalyje.

5. Oda, kurioje gyvenu (The Skin I Live In, 2011)

Ispanų režisierius Pedro Almodóvaras anksčiau Kanuose yra laimėjęs geriausio režisieriaus ir geriausio scenarijaus apdovanojimus, Tačiau jam dar nėra pavykę pelnyti taip trokštamos Auksinės palmės šakelės. Įdomiam eksperimentui P. Almodóvaras ryžosi kurdamas filmą intriguojančiu pavadinimu „Oda, kurioje gyvenu“. Dabar vietoje šiam režisieriui būdingos žanrinės mišrainės dominuoja siaubo trileris ir neišvengiamos asociacijos su šio žanro meistro Alfredo Hitchcocko šedevrais.

Scenarijaus pagrindą sudaro Thierry Jonquet (Tjeri Žonkė) romanas „Tarantulas“. Šią nedidelio formato ir visai nestorą knygą lietuviškai galima perskaityti per porą valandų, bet lyginti knygos ir filmo nevertėtų. Sunku vadinti „Odą, kurioje gyvenu“ ekranizacija. Niekada nestokojęs originalių idėjų režisierius šį kartą pasinaudoja svarbiausiomis kriminalinio romano kolizijomis, bet projektuoja jas į sau artimesnius kontekstus. Todėl ir pagrindinis knygos herojus Rišaras Lafargas filme pavirsta Robertu Ledgaru (jį suvaidino Antonio Banderas). Nesikeičia tik jo profesija – plastinės chirurgijos specialistas, tiksliau, šio amato virtuozas. Prieš keletą metų jo žmona žuvo autokatastrofoje, ir Robertas daug laiko paaukojo kurdamas dirbtinę žmogaus odą, kuri nedegtų ir kartu būtų atspari uodų įkandimams.

Akivaizdu, kad šie eksperimentai buvo nesuderinami su medicinine etika, todėl juos teko atlikti savo namo rūsyje įrengtoje slaptoje laboratorijoje. O ji, kaip galima suprasti iš pirmųjų filmo kadrų slepia daug šiurpių paslapčių. Atskleisti jas filmo dar nemačiusiam žiūrovui būtų tikras nusikaltimas. Nusikalsti kino kritiko etikai šį kartą tikrai neketinu, todėl pasitenkinsiu tik lakoniška užuomina: filmo siužetas labai painus, apstu netikėtų siužeto posūkių, patologijos ir šiurpių praeities paslapčių, o svarbiausia intriga susijusi su itin rafinuotu „medicininiu“ kerštu, kurį tarsi beprotiškos idėjos apsėstas maniakas plastikos chirurgas ilgai rengė savo dukros prievartautojui. Nieko panašaus jūs tikrai dar nesate matę!

P. Almodóvaras šį filmą komentavo taip: „Visi mano filmų personažai yra rizikos zonoje ir pažeidinėja taisykles. Mane visada vilioja žmonėms nuo seno žinoma svajonė – įsivaizduoti save kitos lyties kūne. Daugumai žmonių ši svajonė taip ir lieka fantastikos srityje. O transseksualai daro ryžtingą žingsnį, kurio tikslas – suvokti savo tikrąjį identiškumą. Filme „Oda, kurioje gyvenu“ parodoma situacija, kai lyties pakeitimas daromas priverstinai – kaip bausmė už nuodėmes. Bet net jei galima neatpažįstamai pakeisti kūną, žmogaus siela pasilieka tokia pati. Būtent tai teigia filmas ir kaip tik čia slypi jo humanizmas bei pagarba žmogaus asmenybei.

Aš nenorėjau nieko gąsdinti, vengiau kraujo ir fizinio žiaurumo. Filmo tema – psichologinė prievarta, piktnaudžiavimas savo valdžia ar pranašumu ir tai, kaip išgyventi ekstremaliomis sąlygomis. Fantastinė ir, atrodytų, neįmanoma istorija, papasakota filme, gali būti viso mūsų gyvenimo metafora“. (G.J.)

4. Pakvaišę žaidimai (Funny Games, 1997)

Režisierius Michaelis Haneke tapo vienu iš daugiausiai apdovanojimų pelniusių režisierių per visą festivalio istoriją ir vienu iš devynių režisierių, du kartus laimėjusių Auksinę palmės šakelę. Filmas Pakvaišę žaidimai tebėra vienas sunkiausiai žiūrimų jo filmų. 

Viena draugiška šeima (tėtis, mama ir aštuonerių metų sūnus) išvyko pailsėti į kalnų vilą. Čia ramiai atostogaujančią trijulę kartą aplankė du baltai apsirengę simpatiški jaunuoliai, kurie netrukus pasirodė esą rafinuoti sadistai. Jie pradėjo savo žaidimą nuo nekaltų plepalų, net buvo pabrėžtinai mandagūs ir galantiški. Pradžioje jiedu prisistatė apaštalų Petro ir Povilo vardais, vėliau žaismingai vadino vienas kitą Tomu ir Džeriu arba Byviu ir Tešlagalviu. Draugai užėjo iš šeimininkės pasiskolinti kelių kiaušinių omletui. Tačiau apie tikruosius savo vizito ketinimus jie atvirai pasakė gana greitai („Pažaiskime vieną žaidimą. Rytoj tokiu metu visi jūs būsite negyvi. Sutinkate?“).

Režisierius M. Haneke retai komentuoja savo kūrinius. Bet, tikriausiai, nesunku nuspėti, kodėl jis antrą kartą ryžosi bristi į tą pačią upę. Mat Europoje sukurtus „Smagius žaidimėlius“ pasaulyje mažai kas žino. O „Pakvaišę žaidimai“ susilaukė kur kas platesnio rezonanso. Nes filmas sukurtas Amerikoje ir jame vaidina garsūs aktoriai Ūsutuoktinių porą – Naomi Watts ir Timas Rothas).

M. Haneke neskuba daryti išvadų. Jis tik bando be ryškios autorinės intonacijos parodyti, ką iš tikrųjų reiškia prievarta, ir priverčia žiūrovą pasijusti aukos kailyje. Ištverti tokį seansą nelengva. Bet ryžtis šiai šoko terapijai būtina.

3. Sekundės (Seconds), (1966)

Filmas Sekundės neabejotinai yra vienas pirmųjų siaubo filmų, kurio premjera įvyko 1966 m. Kanų kino festivalyje. Šis psichologinis siaubo, trileris ir mokslinės fantastikos filmas pasakoja apie įmonę, kuri leidžia klientams pakeisti savo išvaizdą į bet kurio esamo žmogaus išvaizdą. Tačiau tai taip pat apima ir šio esamo asmens nužudymą bei įrodymų apie jį ištrynimą.

Prielaida yra novatoriška ir įgyvendinta taip, kad sukeltų nerimo jausmą. Nepaisant to, kad 1966 m. filmui Sekundės jau keli dešimtmečiai, jis vis dar šokiruoja ir neramina žiūrovus savo trikdančiomis temomis. Filmas siūlo tamsią ir intriguojančią žiūrėjimo patirtį tiems, kurie mėgsta netradicinį 1960-ųjų kiną.

2. Traukinys į Busaną (Train to Busan, 2016)

Pietų Korėjos režisieriaus Sang-ho Yeon sukurtas zombių veiksmo filmas „Traukinys į Busaną“ (Train to Busan, 2016) – kiek kitoks kūrinys itin populiaria zombių tematika. Nors pastarieji neretai tampa banalių siaubo filmų arba komedijų atributu, tačiau šioje kino juostoje jie puikiai dera su režisieriaus sumanymais ir norima perduoti žinute. „Traukinys į Busaną“ debiutavo Kanų kino festivalyje, tačiau nesivaržė dėl jokių nominacijų. To užteko – kino juosta netruko išpopuliarėti ir sulaukti pripažinimo. Tais pačiais metais režisierius Sang-ho Yeon pristatė ir animacinį filmą panašia tematika, o šiandien jis jau laikomas kone geriausiu zombių režisieriumi Pietų Korėjoje.

Filmas pradedamas scena, kurioje – karantino zona. Dėl esą nedidelio pavojingų medžiagų nutekėjimo žmonės neįleidžiami į teritoriją, dėl to skubąs sunkvežimio vairuotojas, vykdamas aplink, nepastebi ir partrenkia stirną. Ją, nerodančią jokių gyvybės ženklų, palieka tįsoti ant kelio, ir jam nuvažiavus, stirna pabalusiomis akimis pašoka ir pasileidžia tolyn…

Siužeto centre – savanaudis darboholikas Seok-woo (akt. Yoo Gongas), dirbantis finansų sferoje. Išsiskyręs su žmona, jis augina jųdviejų dukrą Su-an (akt. Kim Su-an), tačiau šiai beveik neskiria dėmesio, pastovų savo laiko trūkumą bando atpirkti dovanomis, kurios pradeda kartotis, mergaitę prižiūri jo motina. Savo gimimo dienos proga dukra nori praleisti dieną su mama, kuri gyvena Busano mieste. Seok-woo teigia, kad turi daugybę darbo, o išleisti dukros vienos nenori, tad pažada, kad vyks kitą dieną. Jiems vis tik susiruošus į kelionę, kuri greituoju traukiniu turėjo trukti tik apie valandą, pakeliui į stotį pro juos pralekia keletas ugniagesių brigadų – netoliese užsiliepsnojo dangoraižis. Įsėdus į traukinį, tėvas užmiega, o geležinkelio darbuotojai susirūpina galimai be bilieto keliaujančiu apskretėliu, nekreipdami dėmesio į merginą su žaizda kojoje. Užsikrėtusi mergina užpuola ją pastebėjusią darbuotoją, ir taip prasideda traukinyje esančiųjų kova už būvį…

Siužetinė filmo linija palieka gerą įspūdį ir neleidžia žiūrovui nuobodžiauti. Pasirinkta klaustrofobiška aplinka – traukinys, iš kurio nėra šansų ištrūkti, įkalina veikėjus kartu su juos puolančiais zombiais, todėl svarbu tampa ne bėgti, o veikti apgalvotai. Didelį įspūdį palieka realiai vaizduojamas kelionės laikas – maždaug valandą turėjusi trukti kelionė nuo tos akimirkos, kai tėvas su dukra įsėda į traukinį, vaizduojama realios trukmės. Zombiams į savo gretas pasiglemžiant vis daugiau traukinyje esančių žmonių, prasideda likusiųjų sveikų kova už gyvenimą.

Tėvas Seok-woo vis dar elgiasi egoistiškai ir tiesiog siekia apsaugoti save ir dukrą, kuriai taip pat liepia žiūrėti tik savęs, nepaisyti aplinkinių. Tačiau susidūrę su kitais bendrakeleiviais, taip pat kovojusiais už išlikimą, tačiau neatsisakiusiems padėti, egoistams tenka rinktis – ar bandyti savanaudiškai, aukojant kitus, likti gyviems, ar susivienyti, ir bendromis jėgomis atsilaikyti prieš žmogienos ištroškusius siaubūnus. Tai tampa išbandymu daugeliui, ir pabaigoje atsiskleidžia daugelio keliautojų tikrieji veidai. Įtemptas siužetas neleis nuobodžiauti, o personažų poelgiai ir pokyčiai privers susimąstyti apie savo elgesį kritinėje situacijoje.

Aktorių darbas – puikus. Nuo pagrindinių veikėjų – tėvo ir dukros, iki epizodiškai pasirodančių personažų, tokių kaip traukinio konduktorius ar vyresnio amžiaus seserys, taip pat keliaujančios traukiniu. Ypač gerą įspūdį paliko dukrą Su-an vaidinusi Kim Su-an, kuriai pavyko puikiai įsijausti į vaidmenį. Po tėvą vaidinusio Yoo Gongo, ji buvo antras svarbiausias personažas kino juostoje, todėl jai buvo skirta nemažai dėmesio, kuris daugeliui žiūrovų turėtų kelti pasigėrėjimą mažosios aktorės darbu. Taip pat labai pagirtinas aktoriaus Ma Dong-seok, vaidinusio su nėščia žmona keliavusį darbininkų klasės atstovą Sang-hwa, darbas. Išraiškingas veikėjas įnešė daug spalvų į visą siužetą. Šiek tiek gaila, kad jo žmona, Sung-kyung (akt. Jung Yu-mi), liko neišplėtotu charakteriu. Nors užėmė nemažai ekrano laiko, tačiau jai nebuvo suteikta galimybė plačiau atsiskleisti. Kone visi personažai atrodė savo vietose, įskaitant ir zombius, vaidyba nekelia jokių neigiamų emocijų.

Žinoma, koks gi zombių filmas be specialiųjų efektų – šie smarkia nekrito į akis, atrodė pakankamai realistiški ir kokybiškai atlikti. Kadangi didžioji filmo veiksmo dalis vyko būtent uždarame traukinyje, techninė kino juostos pusė taip pat atrodo be priekaištų. Retai matomas bendras kajutės vaizdas, daugiau koncentruojamasi į artimo plano kadrus, todėl vizualiai sukuriamas įspūdis, kad traukinys yra didesnis nei iš tiesų. Garso takelio šiame filme nebuvo, tačiau pernelyg nestebina žinant, kokiam žanrui jis priskiriamas. Verta pastebėti, kad buvo keletas ilgesnių scenų, vykusių išskirtinai veikėjams tylint. Girdimas tik jų alsavimas ir zombių riaumojimas sustiprina visos situacijos įspūdį. (V.Š.)

1. Tvin Pyksas: ugnie, sek paskui mane (Twin Peaks: Fire Walk with Me), (1992)

Vienas mėgstamiausių 1990-ųjų žiūrovų serialų, daugelio kritikų vadinamas vienu įtakingiausių visų laikų televizijos kūrinių, kultinis „Tvin Pyksas“. Mažą Tvin Pykso miestelį sukrečia nusikaltimas – žiauriai nužudoma mokyklos gražuolė Laura Palmer. Tirti įvykį atvyksta FTB pareigūnas Deilas Kuperis, jis drauge su šerifu Trumanu ima narplioti painų nusikaltimą. Netikėtai tyrimas atskleidžia baisias ir mistines, atrodo, ramaus Tvin Pykso miestelio paslaptis… Taip prasideda pirmasis kultinio režisieriaus Davido Lyncho serialo „Tvin Pyksas“ sezonas. 1990-ųjų balandžio 8-ąją pradėtas rodyti ir 1991-ųjų birželio 10-ąją daugiau nei dvidešimčiai metų iš ekranų dingęs serialas žiūrovams užminė eilę mįslių, kurios galiausiai taip ir nebuvo atskleistos. Nors filmas Tvin Pyksas: ugnie, sek paskui mane buvo išleistas praėjus metams po to, kai buvo atšauktas serialas Tvin Pyksas, žmonės klystų, jei tikėtųsi, kad jis pratęs ar visiškai užbaigs garsiojo serialo siužetą. Šis 1992 m. filmas yra labiau priešistorė nei tęsinys, kuriame daugiausia dėmesio skiriama paskutinėms Lauros Palmer dienoms, likus nedaug laiko iki jos kūno aptikimo premjeriniame TV seriale.

Tvin Pyksas gali būti baisulį keliantis serialas, tačiau Tvin Pyksas: ugnie, sek paskui mane sustiprina siaubo komponentus, todėl filmas yra labai nemalonus ir dažnai šiurpus. Daugelis kritikų jį ignoravo arba nežinojo, ką apie jį manyti, kai įvyko premjera Kanuose, tačiau dabar jis laikomas vienu geriausių Davido Lyncho filmų.

Gediminas Jankauskas, Agnė Lukaševičiūtė, Viktorija Šaulytė

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: