Pastaraisiais metais romantinių komedijų žanras smarkiai pasikeitė – daugėja filmų, skirtų suaugusiųjų auditorijai. Šiuose filmuose, dažnai vadinamuose „suaugusiųjų romantinėmis komedijomis“, unikaliai dera humoras, romantika ir brandžios temos, todėl jie yra populiarus pasirinkimas žiūrovams, ieškantiems lengvos ir verčiančios susimąstyti pramogos.
Suaugusiesiems skirtos romantinės komedijos skiriasi nuo tradicinių romantinių komedijų tuo, kad jose gvildenamos sudėtingesnės ir subtilesnės temos. Šiuose filmuose dažnai rodomi herojai, kurie susiduria su suaugusiųjų gyvenimo iššūkiais, pavyzdžiui, karjeros sunkumais, santykių dinamika ir asmeniniu tobulėjimu. Suaugusiesiems skirtų romantinių komedijų humoras paprastai būna rafinuotesnis ir dažnai apima šmaikščius juokelius, situacijų komizmą ir kultūrines užuominas, kurios atsiliepia vyresnio amžiaus žiūrovams. Be to, šiuose filmuose vaizduojami romantiniai santykiai pasižymi didesniu emociniu rezonansu, juose brandžiau ir tikroviškiau sprendžiami tokie klausimai kaip įsipareigojimai, kompromisai ir sudėtingi meilės klausimai.
Romantiškos komedijos, skirtos suaugusiesiems, atnaujina žanrą, nes jose pateikiamas brandesnis ir subtilesnis požiūris į meilę, santykius ir suaugusiųjų gyvenimą. Šie filmai, pasižymintys suprantamomis temomis, rafinuotu humoru ir emociniu gilumu, užėmė atskirą nišą kino pramonėje ir yra patrauklūs žiūrovams, ieškantiems pramogų, atitinkančių jų, kaip suaugusiųjų, patirtį.
10. „Nieko asmeniško“ (No Hard Feelings, 2023)
„Nieko asmeniško“ („No Hard Feelings“) – vasariška, vulgarumo prieskonių turinti ir labai neįpareigojanti režisieriaus Gene Stupnitsky N-16 komedija, priversianti juoktis kiekvieną komedijų žanro mylėtoją, ir ne tik.
Pagrindinė filmo herojė Madė (akt. Jennifer Lawrence) – nerūpestinga, įsipareigoti nemėgstanti „Uber“ pavėžėja ir barmenė vietiniame bare, dėl susidariusių skolų ne tik praranda savo mašiną, vieną iš pagrindinių pajamų šaltinių, bet gali prarasti ir iš motinos paveldėtą namą, kurio išsaugojimas jai itin svarbus. Gyvendama kurortiniame Montoko miestelyje, Niujorko valstijoje, ji smarkiai kritikuoja vasaroti čia atvykstančius turčius, besikurdami jos gimtame mieste kelia žemės mokestį. Galvodama, iš kur greitai ir pigiai gauti mašiną darbui ir taip išsaugoti savo namą, internete ji aptinka skelbimą, kuriame turtingi tėvai Alison (akt. Laura Benatti) ir Lairdas (Matthew Broderick) savo sūnui Persiui (akt. Andrew Barth Feldman), rudenį turinčiam išvykti studijuoti į Prinstono universitetą, ieško merginos, galinčios padėti jų užsidariusiam, savo pasaulyje gyvenančiam ir nedrąsiam sūnui atsiverti, įgauti pasitikėjimo savimi. Už tai jie dovanoja ne pirmos jaunystės, bet tvarkingą „Buick Regal“ automobilį. Abejodama ar skelbimas tikras, Madė nusprendžia pabandyti, ir nors yra šiek tiek vyresnė, negu Persio tėvai pageidauja, gauna ir imasi šio darbo.
Įdomu tai, kad sukurti šį filmą režisierių įkvėpė tikra panašaus pobūdžio reklama, kurią prieš 4 metus jam atsiuntė kolega. „Nieko asmeniško“ nėra ilgas (1h 43 min.), bet jame telpa itin daug. Čia susipina daug įvairių idėjų, kurios ir sudaro bendrą istoriją. Vaizduojami pernelyg savo vaikus saugantys tėvai, kurie dažnai ir per daug intensyviai kišasi į jų gyvenimus, taip pat vadinamoji Z karta, didžiąją laiko dalį praleidžianti savo telefonuose ar internete, taip pat akcentuojamas tam tikras kartų skirtumas, ypatingai atsiskleidžiantis kai kuriose filmo scenose. Pirmasis veiksmas, ar pirmoji dalis – itin gaivališka, nenuspėjama, komiška, priverčianti ne tik juoktis, šypsotis, bet kartais gal ir susiraukti (ne blogąją prasme) ir kelti klausimą „kodėl kažkas taip darytų?“. Na o antroji filmo pusė daugiau orientuojasi į savi apmąstymus, filmo veikėjų emocinę kaitą, augimą, savo klaidų pripažinimą ir jų sprendimus. Vyrauja daugiausia sentimentali nuotaika, tačiau netrūksta ir pirmajai pusei būdingų komedijos elementų. Visame filme netrūksta ir kandžių bei juokingų dialogo eilučių, keiksmažodžių. Vaizdine prasme filmas taip pat žiūrisi gražiai, savyje turi šiokį tokį retro pojūtį.
Pastaruosius keletą metų daugiausiai kinų ekranus pasiekia trileriai, veiksmo, siaubo ar fantastiniai filmai, tad ekranuose pasirodžius komedijai, galima pajausti šiokią tokią atgaivą. „Nieko asmeniško“ itin vasariškas, gaivališkas filmas, skirtas gerai praleisti laiką ir smagiai pasijuokti, todėl nėra itin įpareigojantis, puikiai tinka tiesiog atsipūsti. (Justina Danylaitė – Krivinskienė)
9. „Be šansų“ (Long Shot, 2019)
Tai kol kas naujausias filmas su Charlize Theron, kurį dar galime pamatyti didžiuosiuose ekranuose. Jis galėtų vadintis kaip neseniai rodyta amerikiečių komedija „Nes ji yra moteris“ (2018 m., rež. Mimi Leder), kadangi abu šie filmai su centriniu moterišku personažu, yra istorijos apie sėkmingas karjeras. „Nes ji yra moteris“ pasakoja apie Ruth Bader Ginsburg (Felicity Jones), kuri Amerikoje ilgai kovojo prieš diskriminaciją lyties pagrindu ir savo karą laimėjo – tapo JAV Aukščiausiojo teismo teisėja.
Filmo „Be šansų“ herojė Šarlotė Fild taip pat yra viena įtakingiausių ir galingiausių moterų pasaulyje: protinga, stilinga, graži ir nestokojanti įvairiausių talentų. Ji jau padarė puikią politinę karjerą – tapo JAV gynybos sekretore, tačiau ryžtasi dar giliau įsiveržti į vyrų dominuojamą sritį – paskelbia apie apsisprendimą kandidatuoti JAV prezidento rinkimuose. Kaip tik tada Šarlotė susitiko savo seną pažįstamą – ekscentrišką žurnalistą Fredą Flarskį, dėl savo bohemiško gyvenimo būdo bei pažiūrų nuolat įsiveliantį į visokiausius nesusipratimus. Kažkada Šarlotė buvo Fredo aukle, o Fredas ją buvo vaikiškai įsimylėjęs. Dabar kandidatė į prezidentus pasiūlo vyrui tapti jos kalbų rašytoju. Kadangi dėl savo ūmaus charakterio vyrukas neseniai neteko darbo laikraštyje (atsisakė aklai paklusti naujojo boso diktatūrai), avantiūristo prigimtis (ir, žinoma, nuo vaikystės niekur nedingusi simpatija Šarlotei) padeda greitai apsispręsti ir priimti pasiūlymą.
Šarlotė ir Fredas yra visiškos priešingybės. Ji jau senokai sukasi politikų pasaulyje, todėl neblogai išmano čia vyraujančias taisykles. Ji elegantiška, rafinuotų manierų moteris, mokanti kelias kalbas, įpratusi būti dėmesio centre ir pozuoti blizgių žurnalų viršeliams. Jis atrodo kaip visuomenėje priimtoms normoms abejingas plevėsa, dar neišbarstęs kompromisų nepripažįstančio idealizmo ir bjauraus įpročio sakyti tai, ką galvoja. Todėl perdėtai rimtų politikų apsuptyje Fredas jaučiasi lyg balta varna. Jis kur kas patogiau jautėsi dirbdamas žurnalistu. O drąsos jam niekada netrūko – kartą jis rizikuodamas sveikata, o gal net gyvybe, sugebėjo prasmukti į neonacių sueigą, norėdamas demaskuoti šią organizaciją. Bet demaskuoti politikų pasaulyje įprastas niekšybes yra kur kas sudėtingiau.
Tačiau „Be šansų“ nėra filmas vien apie politiką – tokie filmai dažniausiai būna arba rimtos dramos arba negailestingos satyros. Režisierius Jonathanas Levine‘as suranda tarpinę nišą tarp šių kraštutinumų ir pasirenka romantinės komedijos formą. Šis žanras jam ir anksčiau nebuvo svetimas: „Šilti kūnai“ (2013) buvo ekstremali komedija apie jauną zombį ir merginą, kurių meilė gali išgelbėti pasaulį nuo išnykimo. O kurdamas komediją „Kūčiukai, narkotikai ir seksas“ (taip filmą „The Night Before“ pakrikštijo mūsų kino platintojai, nors originaliame pavadinime neminimi nei kūčiukai, nei narkotikai, nei seksas), režisierius filmavimo aikštelėje susitiko su Seth‘u Rogenu – pripažintu nešvankiu komedijų aktoriumi. Naujame filme jis suvaidino Fredą, net tapo… romantišku personažu, netikėtai puikiu Charlize‘s Theron partneriu. Ir tai yra vienas iš daugelio filmo „Be šansų“ privalumų. (Gediminas Jankauskas)
8. „Slėpkit pamerges!“ (Wedding Crashers, 2005)
Filme skyrybų tarpininkai Džonas (akt. Owenas Wilsonas) ir Džeremis (akt. Vince’as Vaughnas) yra įžūlūs, nerūpestingi ir greitakalbiai aferistai. Dieną jie konsultuoja susipykusias ar kitaip nelaimingas poras, tačiau prasidėjus vestuvių sezonui, jie, pasivadinę netikrais vardais, dalyvauja vestuvėse, kad galėtų pavalgyti, išgerti ir susipažinti su moterimis.
Viskas pasikeičia, kai Džonas sesers vestuvėse įsimyli Klerę (akt. Rachel McAdams). Atrodo, kad šios naujausios apgavystės statymai dideli, nes jos tėvas yra iždo sekretorius Viljamas Kleris (akt. Christopher Walken), jos geidulinga sesuo Glorija (akt. Isla Fisher) aistringai pamėgsta Džeremį, o jos motina Katlė (akt. Jane Seymour) bando suvilioti Džoną. Be to, Klerė yra susižadėjusi su turtingu, gerą padėtį užimančiu chuliganu Saku (akt. Bradley Cooper), todėl Džono ir Džeremio savaitgalis šeimos komplekse susideda iš varžybų ir apgaulių, nes Džonas bando laimėti Klerę, o Džeremis – išvengti Glorijos (ir jos brolio, kuris nusprendžia, kad įsimylėjo Džeremį).
Grubus ir linksmas filmas „Slėpkit pamerges!“ šaiposi iš melagių ir apgavikų, o galiausiai švenčia ganėtinai vykusią „tikros meilės“ versiją. Beprotiškos kūrėjo Davido Dobkino komedijos prielaida apibūdinama kaip grįžimas prie suaugusių kategorijos juokelių, kurie yra skirti tik suaugusiųjų auditorijai. Šiame filme reitingas „suaugusiems“ lemia ne tiek rizikingą ar net išradingą rašymą, bet ir atviros kalbos, seksualinių situacijų ir paaugliško humoro naudojimą. Klerės namuose „susipažinkime su tėvais“ stiliaus šurmulys apima gerai pažįstamą ir šmaikštų humorą.
Na, taip, šis filmas niekada negaus „Oskaro“, bet jis vis tiek nustebina. Siužetas, kaip ir visų gerų vasariškų komedijų, paprastas. Du vyrukai, kurie išmetami iš vestuvių, norėdami gauti moterį, patiria beprotiškų nuotykių ir pakeliui kai ko išmoksta. Tikrasis šio filmo smagumas slypi aktoriuose, kurie puikiai atlieka savo vaidmenis. Owenas Wilsonas – senstantis Kalifornijos banglentininkas, kuris gali būti pasirengęs gyventi toliau. Vince’as Vaughnas – jo geriausias draugas, kuris dažnai elgiasi kaip išlepintas, raguotas vaikas, bet iš tikrųjų yra geras vaikinas. Christopher Walken – šiek tiek bauginantis simpatijos tėvas. Ir aktoriai filme tikrai puikai dera kartu. Čia – pakankamai tikrų emocijų, kad jums rūpėtų, ir pakankamai absurdo ir plataus masto fizinės komedijos, kad jus juokintų. Tai ne Šekspyras, bet jis juokingas.
7. „Amerikietiškas pyragas“ (American Pie, 1999)
Keturi vaikinai, baigiantys vidurinę mokyklą, turi vieną bendrą tikslą: Džimas, Kevinas, Finčas ir Ozas beprotiškai trokšta prarasti nekaltybę. Giliausiu jų įsitikinimu, tai labai svarbu padaryti dar prieš studijas koledže. Blogiausia, kad tik vienas iš keturių vaikinų turi rimtą draugę, tačiau ir ši vis dar abejoja, ar yra pasiryžusi tikram seksui. Todėl išleistuvių vakarėlis – paskutinė galimybė vyrukams nekaltybę prarasti visiems kartu. Kad entuziazmas pasiekti užsibrėžtą tikslą neišblėstų, Džimas, Kevinas, Finčas ir Ozas susitaria „palenktyniauti“, kuriam pavyks pirmajam įvilioti į lovą kokią nors mokyklos gražuolę. Kurį vaikiną lydės sėkmė, kuris taps tuo laiminguoju – pirmuoju, praradusiu nekaltybę?
Šiame filme vaizduojamas paauglių gyvenimas iš kitos perspektyvos. Pirmoji filmų serijos dalis tapo pasauliniu popkultūros fenomenu. Tai juokingas filmas, nes personažai nesusiję su pokštu. Jie yra sutrikę. Mes dalijamės su jais ir, būdami žmonės, manome, kad tai juokinga. Jei Stilleris pasisveikintų su Diazu, žinodamas, kas yra jo ausyje, tai nebūtų juokinga. Humoras atsiranda tada, kai veikėjai yra aukos, o ne kai jie yra kaltininkai. Humoras atsiranda ne dėl turinio, o dėl konteksto.
Filme daug seksualinio turinio, kuris, gal ir yra per daug pažengęs vidurinei mokyklai, ir yra daug personažų, kurie elgiasi laisviau nei tikri paaugliai. Tačiau jame laikomasi komedijos taisyklių. Kai laimingasis herojus į savo miegamąjį įsileidžia užsienio studentę pagal mainų programą ir ji pasirodo esanti pasiruošusi pasimylėti, juokinga, kad jis pamiršo ir paliko įjungtą CU-See Me programinę įrangą, kad visa interneto bendruomenė galėtų stebėti, jo gėdą.
Filmas atitinka visų naujesnių paauglių sekso komedijų tradicijas. Jis nėra įkvepiantis, bet linksmas, darbštus, kartais juokingas ir štai kas svarbu – nėra piktas. Jo veikėjai yra mieli ir pakvaišę. Filmas, kuriuose bent jau jaučiama meilė savo veikėjams. Šmaikštumas ir geros nuotaikos užtaisas, ko daugiau reikia… ar ne?
6. „Velniop tą Sarą Maršal“ (Forgetting Sarah Marshall, 2008)
Jasono Segelio penis pats savaime tikriausiai neparduotų daug bilietų. Ne dėl to, kad tai būtų kažkas blogo, bet dauguma iš mūsų apie šio filmo žvaigždę taip negalvoja. Kaip išmintingi vyrai (ir moterys) visada pabrėžia, svarbu ne pats daiktas, o tai, ką su juo darai. O tai, ką su juo daro Segelis, kaip filmo „Velniop tą Sarą Maršal“ žvaigždė ir scenaristas, yra nuostabu. Tarp trumpos nuogo vyro scenos pačioje pradžioje (žeminančio, emociškai nuogo išsiskyrimo ir žlugimo) ir dar trumpesnės finalinės scenos (savotiško sveikintino susitikimo) jis per savo genitalijas sužino gana daug apie save.
Filme Saros vaikinas (dabar jau buvęs) Piteris Bretteris (akt. Segelis) kuria jos pasirodymų muziką, kurią sudaro vien įprasti rifai, stygos ir grėsmingi akordai. Jis mieliau rašytų roko operą, bet tik ne melodijas jai.
Kai Sara meta kvailą simpatišką vaikiną Piterį dėl juokingo, šlykštaus popdainininko Aldo Sniego (puikiai išradingas britų televizijos veikėjas Russellas Brandas), jis iš visų jėgų stengiasi ją pamiršti: girtuokliauja iki išnaktų, mėgaujasi vienos nakties nuotykiais, televizijos realybės šou. Tačiau nė vienas iš jų nepadeda jam pasijusti geriau. Todėl jis pabėga į Havajų salos kurortą, į kurį, kaip košmaras, pabėgti nuo visko atvyko ir Sara su Aldu. Viešbučio darbuotoja Reičelė Jenson (akt. Mila Kunis, mažytė šmaikštuolė) pasigaili Piterio skausmo, bet kur tai nuves?
„Velniop tą Sarą Maršal“ malonumas slypi tame, kaip jis ten patenka. Tai nereiškia, kad reikia nuvertinti gerus ir gausius juokelius Segelio scenarijuje, kuris yra 10/10. Modernaus romano ir „Geriau jau mirti, nei…“ mišinys, neabejotinai pagyvintas spontaniškų išradimų filmavimo aikštelėje.
Apskritai filmas primena atostogas, kurių metu nuolat susiduri su linksmais pažįstamais, kuriuos iš tikrųjų malonu matyti ir kurie geriau žino, kad nereikia per ilgai laukti: Jonah Hillas ir Billas Haderis atitinkamai vaidina žvaigždžių išlepintą padavėją ir geraširdį patėvį. Jackas McBrayeris (nuostabusis Kenetas) vaidina seksualinių problemų turintį medaus mėnesį kenčiantį gyventoją, kuriam sunkiai sekasi įtikti savo naujajai žmonai. Kiekviena iš jų – tarsi romo šlakelis ar truputis aštraus padažo prie gausaus salos švediško stalo. Nesvarbu, kad jų vaidmenys niekada nebus didesni – jie visi nusipelnė būti didžiulėmis žvaigždėmis už tai, ką daro per nedidelį ekrano laiką.
Kaip ir dauguma Apatow įtakos gavusių filmų, šis iš esmės yra apie atleidimą. Visi darome kvailus, destruktyvius ir save naikinančius dalykus, už kuriuos tikriausiai patys sau neatleisime, todėl geriausia pasaulyje, kai kas nors kitas mums atleidžia. Filmo moralinėje visatoje nėra nepataisomai blogų žmonių – tik tie, kuriuos įvairiu laipsniu kamuoja paviršutiniškumas, nesubrendimas, savanaudiškumas, užmaršumas, ambicijos. Pagrindinis sunkumas bus rasti būdą, kaip atleisti storžieviui, minkštakūniui Piteriui už tai, kad jis nėra pakankamai gražus, kad pritrauktų tokias nuostabaus grožio moteris kaip Sara ar Reičelė. Tai yra taškas, nuo kurio prasideda filmo maniakiška fantazija. Bandymas iš tikrųjų išlaikyti šiuos santykius reikalauja sunkaus darbo, kruopštumo, introspekcijos, empatijos ir daugiau nei šiek tiek nusivylimo. O kai filme kas nors yra toks juokingas, kaip Segelio vaidinamas Piteris, galima daug ką atleisti. Jam net nereikia atrodyti, kad jis ką nors daro.
5. „40-ties ir vis dar skaistus“ (The 40-Year-Old Virgin, 2005)
Tai filmas, kuris galėjo turėti tokį patį pavadinimą ir būti tik šiurkšti sekso komedija, paniekinanti savo veikėjus. Vietoj to „40-ties ir vis dar skaistus“ yra stebėtinai įžvalgus, kaip ir kitos komedijos, ir turi gerą širdį bei mielą herojų. Endis Stitzeris ne tik važinėja dviračiu į darbą, bet ir signalizuoja apie savo posūkius.
Endžiui (akt. Steve’as Carellas) iš tiesų yra 40 metų ir jis skaistus, nes po ankstyvų pralaimėjimų lyčių karuose jis tapo ne kovotoju. Jo strategija, kaip susidoroti su gyvenimu, – apsupti save manijomis, įskaitant veiksmo figūrėles, vaizdo žaidimus, aukštųjų technologijų įrangą ir „kolekcionuojamus daiktus“.
Endis yra vienas iš tų vaikinų, kurių gyvenimas – tai aplinkkelis. Ko jis nesupranta, to vengia, išsisukinėja arba apsimeta. Elektronikos superparduotuvėje, kurioje jis dirba, jo kolegos daug laiko praleidžia kalbėdami apie moteris, o jis kikena, tarsi mokėtų šią kalbą. Paskui jie įtraukia jį į pokerio žaidimą, pokalbis pakrypsta apie seksą, ir jie keistai žiūri į jį, kai jis entuziastingai pastebi, kad moterų krūtys panašios į smėlio maišus.
Bičiuliai yra puikiai suvaidinti. Deividas (akt. Paul Rudd) vis dar beviltiškai įsimylėjęs moterį, kuri jau seniai išaugo iš bet kokio galimo susidomėjimo juo. Džėjus (akt. Romany Malco) – mergišius, kuris save laiko nenugalimu viliotoju, o Kalas (akt. Seth Rogen) – vyrukas su praktiniais patarimais, tokiais kaip „susitikinėk su girtuokliais“ ir „niekada iš tikrųjų nieko nesakyk moteriai, tik klausinėk“. Visi šie vaikinai turi savų problemų ir, atrodo, yra pasirengę perduoti jas Endžiui kaip patarimus. Darbe taip pat dirba Polė (akt. Jane Lynch), Endžio viršininkė, aukšta, ryški moteris, kuri tikrai nėra 40-metė senmergė ir dar nekalta. Ši pasiūlo Endžiui būti draugais su įsipareigojimais.
Nors Endis norėtų likti namie ir žaisti su savo figūrėlėmis, tačiau jo draugai mano, kad nutraukti 40 metų trukusią sausrą yra šventa misija. Tuomet prasideda linksmybės. Viso šito šou sūkuryje atsiranda Triša (akt. Catherine Keener) ir Endis iškart žino, kad ji jam labai patinka, bet jį paralyžiuoja drovumas ir baimė, o tai, kaip ji įkalbinėja jį pakviesti ją į pasimatymą, parašyta taip gerai, kad galėtų būti rimtesniame filme. Po šio filmo paviršiumi slypi subtilus, bet nuoširdus įžvalgumas ir supratimas.
Iš pirmo žvilgsnio filme surinkti tokie pat įvairūs etniniai tipai. Filme su jais linksminamasi, bet jie patinka, ir tai švelnus linksmumas, kuriame ieškoma žmogiškumo, o ne pigių juokelių. Prisiminkime personažą, kuris netikėtai atlieka gvatemaliečių meilės dainą, arba Endžio kaimynus, kurie mėgsta kartu su juo žiūrėti „Išlikusįjį“, nors jis turi atsinešti filmą. Filme prie homoseksualumo temos priartėjama be įprasto gėjų peikimo, scenoje, kurioje vaikinai keičiasi vienaskaitos replikomis, prasidedančiomis „Žinau, kad tu gėjus, nes“, o jų priežastys rodo daugiau įžvalgumo nei išankstinių nusistatymų. Chemiją tarp pagrindinių aktorių taip pat puiki, tai filmas, kurį baigę žiūrėti – šypsositės.
4. „Pakvaišę dėl Merės“ (There’s Something About Mary, 1998)
Koks palaimingas palengvėjimas yra juokas. Jis prieštarauja manieroms, vertybėms, politiniam korektiškumui ir padorumui. Jis atskleidžia mus tokius, kokie esame – vieninteliai gyvūnai, turintys humoro jausmą. Mums patinka kai filmas perima kontrolę, išsklaido mūsų abejones ir prieštaravimus ir priverčia juoktis. Būtent šis filmas toks ir yra.
„Pakvaišę dėl Merės“ yra brolių Peterio ir Bobby Farrelly’ių, kurių ankstesni filmai yra „Bukas ir bukesnis“ ir „Kingpinas“, darbas. Geras skonis nėra jų stiprioji pusė, bet komediją jie sukurti tikrai moka.
Tai filmas apie gražią, saulėtą, gerą ir tyrą moterį, kuri įkvepia įsimylėti daugybę keistuolių. Joje… tiesiog kažkas yra. Merę vaidina Cameron Diaz – vidurinės mokyklos gražuolė, kuri nustebina keistuolį Tedą (akt. Benas Stilleris) pakviesdama jį į išleistuves, nors ant jo dantų kabo kilogramai breketų.
Praėjo trylika metų. Tedas vis dar myli Merę. Jis pasamdo apsukrų tyrėją Healį (akt. Matt Dillon), kad šis ją surastų. Healis, dėvintis vieną iš tų ūsų, kurie šaukia: „Nepasitikėk manimi!“, suranda ją Majamyje, sužino, kad ji yra neįtikėtina gražuolė, kuri vis dar vieniša, ir nusprendžia ją pasiimti sau. Jis papasakoja Tedui, kad ji sveria 250 svarų, turi keturis vaikus nuo trijų tėvų ir ką tik iškeliavo į Japoniją kaip paštu užsakyta nuotaka.
Healio gudrybė – klausytis Marijos pokalbių, kad žinotų tik tai, ką ji nori išgirsti. Jis mano, kad taip laimės jos ranką ir širdį. Na, o tolesnis siužetas gal ir nuspėjamas, tačiau vis vien toks artimas, kad žiūrėti jį gera. Ar Tedas pasitikės Healiu? Ar kuris iš vaikinų gaus Merės ranką?
Tarp kitų filmo veikėjų yra Chrisas Elliottas, vaidinantis Domą, Tedo draugą, sergantį nervine odos liga, ir kaimynė Magda (akt. Lin Shaye), kurios įdegis atrodo taip, tarsi ji būtų buvusi apdorota tuo pačiu būdu, kaip ir „Slim Jims“. Magda yra juokinga keistu perdėtu būdu, bet Domas yra labiau baisus nei juokingas, o gal tiesiog bijome, kad neužsikrėstume jo odos bėrimu. Tai proto darbo nereikalaujanti, paprasta, lengva komedija, kurią pasižiūrėjus per daugelį metų greičiausiai sugrįšite dar nekartą. Ji vis išliks jūsų atmintyje, kaip gero laiko praleidimas.
3. „Palm Springsas“ (Palm Springs, 2020)
Pastebėtas ir teigiamai įvertintas buvo 2020 metų liepos mėnesį pasirodęs internetinio televizijos kanalo „Hulu“ filmas „Palm Springsas“. Jei jus domina fantastika, romantika ir komedija vienoje vietoje tai „Palm Springsas“ skirtas būtent jums.
Romantinė komedija skiriasi nuo tų, kurias žiūrovai pratę matyti. Iš pradžių galima pagalvoti, kad istorija apie vestuves ir jaunavedžius Talą ir Abe, kuriuos vaidina amerikiečių aktoriai Camila Mendes, žinoma iš serialo „Riveirdeilas“ („Riverdale“) , ir Tyler Hoechlin, kuris žiūrovams žinomas iš serialo „Jaunasis vilkas“ („Teen Wolf“) . Pirmas įspūdis yra klaidingas, nes istorijoje svarbiausi ne sutuoktiniai ar pačios vestuvės, bet du vestuvių svečiai. Kaip jau supratote, pagrindiniai veikėjai yra Naislsas (Nyles) ir Sara (Sarah).
Nailsą vaidina amerikietis komikas, aktorius, rašytojas, prodiuseris ir muzikantas Andy Samberg. Aktorius yra vaidinęs filmuose „Pakvaišęs tėtis“ („That‘s My Boy“) ir „Myliu tave, žmogau“ („I Love You, Man“), taip pat įgarsinęs animacinius filmus „Debesuota, numatoma mėsos kukulių kruša“ („Cloudy with a Chance of Meatballs franchise“) ir „Monstrų viešbutis“ („Hotel Transylvania“). Nailsas yra juokingas vaikinas, kuris įstrigęs laiko kilpoje. Kiek laiko jis vis gyvena vienoje dienoje žiūrovams neatskleidžiama, tik leidžiama suprasti, kad tai tęsiasi jau ilgą laiką. Net pats Nailsas nebeatsimena kas buvo ir ką veikė prieš įstringant vienoje dienoje.
Pagrindinė veikėja Sara yra irzli, nelaiminga, tačiau atkakli nuotakos Talos sesuo. Filmo pradžioje galima pastebėti, kad ji savo šeimoje jaučiasi atskirta, nepritampa. Jos gyvenimas pasikeičia nusekus Nailsą. Merginai pakliuvus į laiko kilpą, Nailsas atskleidžia tokio gyvenimo taisykles, privalumus ir trūkumus, su kuriais supažindinama ne tik Sara, bet ir žiūrovai. Į Saros vaidmenį įsikūnija amerikiečių aktorė ir dainininkė Cristin Miliot. Aktorę dauguma žino iš filmų „Volstryto vilkas“ („The Wolf of Wall Street“) ir „Kaip aš sutikau tavo motiną“ („How I Met Your Mother“), kur vaidino motiną, taip pat žmonės Cristin Miliot atpažįsta ir iš „Tony“ apdovanojimą pelniusio miuziklo „Kartą“ („Once“), už kurį ji laimėjo „Grammy“.
Nailsas ir Sara kartu pasineria į nuotykius laiko kilpoje, kur kartojasi ta pati Talos ir Abe vestuvių diena. Veikėjai džiaugiasi vienas kito draugija, mėgaujasi ta pačia diena vis iš naujo, kartu nuveikia beprotiškus dalykus, nors ir turi vienas nuo kito tamsių paslapčių. Staiga toks gyvenimas Sarai pasirodo beprasmis, o atsibudimas ir tos pačios dienos išgyvenimas per daug skausmingas, todėl mergina pasiryžusi ištrūkti iš šios kilpos.
„Palm Springsas“ kupinas fantastikos, tačiau tuo pačiu pagrįstas tikrais fizikos dėsniais. Norėdama ištrūkti iš laiko kilpos Sara ima ją tyrinėti, atlieka bandymus. Čia žiūrovas išgirsta tikrus, fizikos dėsnius. Tam, kad Saros bandymas ištrūkti būtų paremtas fizika, buvo pasamdytas garsus anglų fizikas Clifford V. Johnson. Jis taip pat pasirodo filme, vaidindamas patį save ir mokydamas Sarą fizikos. Taigi, „Palm Springsas“ žiūrovus gali išmokyti ir keletą fizikos dėsnių. (Austėja Grabauskaitė)
2. „Tegyvuoja meilė“ (Love Actually, 2003)
Sunku patikėti, kad legendiniam filmui ,,Tegyvuoja meilė“ jau daugiau nei 20 metų. Nuostabi Kalėdinė-romantinė-komedija yra vienas geriausių režisieriaus Richard Curtis darbų, amžiams pakeitęs mūsų požiūrį į šventinius filmus. Ši kino juosta buvo tokia sėkmingas, kad išleistas filmo DVD tapo dažniausiai nuomotu Jungtinėje Karalystėje 2004 metais.
Istorija, kuri pasakoja tarpusavyje susijusių žmonių gyvenimus Londone, gali drąsiai didžiuotis savo garsenybių eilute : Hugh Grant, Liam Neeson, Martin Freeman, Keira Knightley, Bill Nighty, Emma Thompson, Billy Bob Brown ir Andrew Lincoln… Susitikimai, išsiskyrimai, neprilygstama meilė kuri mus supa visur – laidotuvėse ar oro uostuose (beje filmuota medžiaga iš Heathrow oro uosto yra tikra – filmavimo komanda čia praleido ištisą savaitę filmuodami realių šeimų, draugų ir įsimylėjėlių susitikimus). Neveltui sakoma, kad Kalėdos yra stebuklų metas, nes viskas romantinis chaosas prasideda iki jų likus 5 savaitėms… šis filmas privers jus juoktis ir verkti kartu su visais herojais. (Gabija Lapinskaitė)
„Tegyvuoja meilė“ – tai šėlsmas romantinių komedijų jūroje. Joje yra apie tuzinas įsimylėjusių porų. Tai apytikslis skaičius, nes kai kurios iš jų įsimylėjusios paprastai, kitos – dvigubai arba keičia partnerius. Taip pat yra vienas viltingas solistas, kuris tiki, kad nuskridęs į Milvokį ir užėjęs į barą ras draugišką Viskonsino merginą, kuri mano, kad jo britiškas akcentas toks mielas, kad norės su juo permiegoti. Pasirodo, tai tiesa.
Richard Curtis parašytame filmo scenarijuje medžiagos užtektų ir kitiems trims filmams. Vienintelis filmo trūkumas kartu yra ir privalumas: jame gausu personažų, istorijų, šilumos ir juoko, todėl kartais atrodo, kad Curtis dirba pagal privalomų kino meilės situacijų sąrašą ir nenori nieko praleisti. 129 minučių trukmės filmas šiek tiek primena gurmanišką patiekalą.
Filme neišvengiamos tokios situacijos kaip mokyklos šventinis koncertas, biuro vakarėlis, šeimos vakarienė, paauglys, įsimylėjęs merginą, kuri nežino, kad jis egzistuoja, ir įvairūs atsitiktiniai susitikimai – ir laimingi, ir ne. Richard Curtis į savo komedijas visuomet įtraukia šiek tiek liūdesio, sielvarto. Filmas – lyg emocijų koliažas, kurį gera žiūrėti.
1. „Optimisto istorija“ (Silver Linings Playbook, 2012)
Dabar kaip niekad žmonėms reikalingas optimizmo užkratas, ir jį kino salėse bando paskleisti nuotaikingi filmai. Vienas jų taip ir vadinasi „Optimisto istorija“. Originalus pavadinimas, kaip dažniausiai būna, nesutampa su lietuvišku. Tiesa, šį kartą vertėjams buvo tikrai nelengva surasti atitikmenį angliškai frazei „Silver Linings Playbook“. Pažodinis vertimas būtų beprasmis žodžių rinkinys. O pagal prasmę, kylančią iš paties siužeto konteksto, geriausiai tiktų „Vilties spindulėlių knyga“.
Pagrindinis „Optimisto istorijos“ herojus, buvęs mokytojas Patas Solitano (jį vaidina Bradley Cooperis) net košmariškiausiame sapne negalėjo regėti to, kas jam atsitiko realybėje. Vyras prarado viską – namą, darbą, netgi žmoną. Už tai, kad primušė žmonos Nikės meilužį, aptikęs porelę nedviprasmiškoje situacijoje, impulsyvusis Patas išvengė įkalinimo už akivaizdų smurtą. Šią kardomąją priemonę pakeitė kur kas „švelnesnis“ variantas – izoliavimas nuo visuomenės specifinėje įstaigoje, kurią Keno Kesey knygos ir pagal ją sukurto režisieriaus Milošo Formano filmo dėka seniai vadiname „gegutės lizdu“. Paprasčiau kalbant, tai yra banalus beprotnamis, kuriame Patas praleido aštuonerius mėnesius ir iš kurio rašė žmonai graudžius laiškus.
Anksčiau laiko sugrįžti į namus Petui padeda tėvai, laidavę už tai, kad sūnus paklydėlis daugiau iš doros kelio nepasuks į šunkelius. Tiesa, vien tėvų (kuriuos net pradedantis teisininkas pavadintų suinteresuotais asmenimis) garantijų nepakako. Teko susitaikyti su viena specifine aplinkybe – nuo šiol Petas nuo buvusios žmonos turi laikytis saugiu atstumu.
Norėdamas išgelbėti Patą nuo depresijos geriausias draugas supažindina jį su vieniša moterimi Tifane (aktorė Jennifer Lawrence), kuriai mirus vyrui taip pat sunku prisitaikyti prie naujos realybės. „Štai ir susitiko dvi vienatvės“, – pasakytų poetas. „Banalus ir spekuliatyvus holivudinis triukas“, – paprieštarautų skeptikas. O kai kas pagirtų autorius už tikrai išradingą meilės romaną, susiejusį du šizofrenikus.
Tik dviejų vienišų širdžių sąjunga čia gimsta ne iš abi puses užvaldžiusių jausmų, o sudaroma kaip racionali sutartis abiem pusėm naudingomis sąlygomis: Tifanė pažada sutaikyti Petą su žmona mainais už tai, kad šis taps jos partneriu šokių konkurse. (Gediminas Jankauskas)
