Clintas Eastwoodas filmo "The Good, the Bad and the Ugly" plakatas

Visai neseniai mūsų žiniasklaidoje ilgokai buvo linksniuojama Clinto Eastwoodo pavardė ne todėl, kad pasaulio ekranuose pasirodė naujausias šio jau 91-erių metų kino režisieriaus darbas „Vyro ašaros“ (Cry Macho, 2021 m.), bet dėl kitos priežasties. Mat laikraštis „The New York Times“ pirmasis pranešė, kad legendinis aktorius bei režisierius Jungtinėse Valstijose laimėjo bylą prieš Lietuvos bendrovę „Mediatonas“, savo reklamose melagingai teigusią, kad jis remia kanapių produktų vartojimą. Teismas priteisė 6,1 mln. dolerių (5,26 mln. eurų).

Nereikia būti pranašu, kad galėtum teigti, jog šios kompensacijos Eastwoodas tikrai negaus. Nes jau pradėtas prasikaltusios bendrovės likvidavimas ir tikriausiai bus skelbiama bankroto byla.

Apmaudu, kad mūsų šalis vis dažniau pakliūva į visokius blogiausiųjų sąrašus.

Būtų kur kas prasmingiau ir gražiau kalbėti apie Clinto Eastwoodo svarų indėlį į pasaulinį kiną ir jo filmus. Tarp jų nemažai vesternų. Ir tų, tradicinių, amerikietiškų, ir itališkų (dėl to kino kritikų septintajame dešimtmetyje pavadintų spagečių vesternais).

Neseniai Clintas Eastwoodas paskelbė jo mylimiausių vesternų dešimtuką. Pabandykime juos prisiminti ir pakomentuoti.

OKS-BOU INCIDENTAS“ (The Ox-Bow Incident, 1943)

Antrojo pasaulinio karo metu susuktas vesternas (rež. Williamas A. Wellmanas), sukurtas pagal 1938 metais parašytą Walterio Van Tilburgo Clarko romaną. Savo knygą rašytojas komentavo taip: „Visas pasaulis tada buvo susirūpinęs dėl greitai augančios fašizmo grėsmės, ir mano knyga išaugo iš šio nerimo. Dauguma kritikų vertino knygą kaip nacių vykdomų žiaurumų alegorišką istoriją, kaip perspėjimą, kad fašizmo neįmanoma nugalėti demokratiškais metodais, įsitikinimais ir protu. Bet kritikai tada nesuprato, kad aš visų pirma turėjau omeny amerikietišką fašizmą ir tuos mūsų visuomenės atstovus, kuriems autoritariniai metodai atrodė labai patrauklūs. Norėjau pasakyti: „Tai gali atsitikti ir pas mus. Tai jau daug kartų buvo atsitikę, tik nepalyginamai mažesniais mastais“.

Tai koks gi incidentas įvyko ramiame miestelyje Oks Bou Sjera Nevados kalnų papėdėje?

885-aisiais metais čia atklydo du bastūnai – Džilas Karteris (Henry Fonda) ir Artas Kroftas (Harry Morganas). Svetimšaliai pasirodė itin netinkamu metu: kažkas nužudė vietinį fermerį Larį Kinkaidą ir pagrobė jo gyvulių kaimenę. Įpykę miestelėnai trokšta keršto ir šios nelaimės kaltininkais palaiko atvykėlius.

Bet netrukus trys tikrieji kaltininkai su pagrobtais galvijais aptinkami miške. Trijulės lyderis Donaldas Martinas (Dana Andrewsas) prisiekinėja, kad galvijų negrobė, o juos teisėtai nusipirko.

Paskubomis surengiamas Linčo teismas, ir įtariamieji pakariami. Netrukus paaiškėjo, kad fermeris Laris Kinkaidas nebuvo nužudytas. O ir tikrieji gyvulių vagys buvo sugauti.

Be Henrio Fondos suvaidinto Džilo Karterio miestelio gyventojus apėmusiai masinei isterijai priešinasi vos keli žmonės – krautuvininkas (Harry Davenportas) ir juodaodis dvasininkas (Leigh Whipperis). Pastarasis turi savų priežasčių protestuoti, nes panašiomis aplinkybėmis buvo nulinčiuotas jo brolis.

Filmas akcentuoja amerikiečių kine visada aktualų raginimą bet kokiomis aplinkybėmis vadovautis ne emocijomis, bet įstatymu.

Finale tai pabrėžiama dviem emocingais akcentais. Džilas Karteris atvėsina įsisiautėjusios minios aistras, perskaitęs vieno iš pakartųjų laišką žmonai. Ir reziumuoja tragiškai pasibaigusią neteisėto nuosprendžio įvykdymą skaudžiu monologu: „Kai aš galvoju apie šiuos įvykius, tai stebiuosi, kaip lengvai rėksniams pavyko nugalėti. Kai kurie dalyviai patys vagiliavo, o keli net buvo įvykdę žmogžudystes. Bet juos uždegė kai kurių kalbėtojų gražbylystė, reikalavusi paimti teisingumą į savo rankas“. 

MANO BRANGIOJI KLEMENTINA“ (My Darling Clementine, 1946)

Nors tarp 144-ių Johno Fordo sukurtų filmų (žr. www.imdb.com) pasitaiko skirtingų žanrų kūrinių, šis JAV režisierius visą gyvenimą prisistatinėjo taip: „Esu Johnas Fordas ir filmuoju vesternus.“ Jo autoritetas kino pasaulyje buvo didžiulis. Knygos „Kino istorija“ autorius Davidas Parkinsonas teigia, kad „J. Fordas statė itin sentimentalius ir konservatyvius filmus, dažnai net primindavo Davidą Griffithą, tačiau jis paveikė tokius skirtingus filmų kūrėjus, kaip Sergejus Eizenšteinas, Akira Kurosawa, Ingmaras Bergmanas“. Orsonas Wellesas, kartą paprašytas išvardyti tris jam didžiausią įtaką padariusius režisierius, atsakė: „Tai trys senieji meistrai – Johnas Fordas, Johnas Fordas ir Johnas Fordas.“

J. Fordas priklausė pirmajai kino vesternų kūrėjų kartai. Jis ne tik įteisino šį ilgai „nekilmingu“ vadintą žanrą, bet, nuolat šlifuodamas jo struktūrą, suteikė jam aristokratiško kilnumo ir filosofinės gelmės.

Vienas po kito ilgėjo J. Fordo šedevrų sąrašas. Garsusis „Diližanas“ (1939 m.) tapo dar vienu chrestomatiniu kūriniu, net, galima sakyti, vesterno etalonu.

Vėliau paties sukurtą nepriekaištingą klasikinį stilių J. Fordas pradėjo puošti barokine ornamentika ir padovanojo pasauliui dar kelis reikšmingus vesternus, kuriuose taip pat buvo naujų korektyvų.

Mano brangioji Klementina“ (1946 m.) pasakoja apie vesternų herojumi dažnai buvusius Laukinių vakarų veikėjus. Vienas jų – legendinis šerifas Vajetas Erpas (jį vaidino režisieriaus mylimas aktorius Henry Fonda). Centrinė visų šių pasakojimų dalis vaizdžiai perteikia garsųjį susišaudymą, kuriame šerifas Vajetas Erpas su broliais Verdžilu bei Morganu ir jų bičiuliu Holidėjumi susidorojo su nusikaltėlių Klentonų gauja. Amerikiečiai sako, kad būtent tą dieną į Laukinius vakarus atėjo tvarka ir įstatymas.

Klentonų terorizuojamame Tumstono miestelyje galvijų bandą per visą šalį į Kaliforniją varę trys broliai Erpai apsistojo, kaip jiems patiems atrodė, neilgam. Bet kai trečiasis brolis Džeimsas buvo nužudytas Vajetas buvo priverstas prisisegti šerifo žvaigždę ir įvykdyti teisingumą.

Šis finalinis Gėrio ir Blogio susirėmimas tapo nuodėmių atpirkimu Džonui Holidėjui (Victoras Mature‘as), buvusiam gydytojui, bet dabar garsėjusiam kaip azartiškas lošėjas ir vietinis girtuoklis.

Bet filme yra ir graži meilės linija, neveltui filmas vadinasi „Mano brangioji Klementina“ pagal populiarią ir, žinoma, filme skambančią dainą“. 

SJERA MADRĖS TURTAI“ (The Treasure of the Sierra Madre, 1948)

JAV kino režisierius Johnas Hustonas amerikiečių kine užima ypatingą vietą. Garsaus teatro bei kino aktoriaus Walterio Hustono sūnus nuo vaikystės vaidino teatre su tėvu. Žinomos aktorės Anjelicos Huston (labiausiai žinomos kaip ekscentriškos Adamsų šeimynėlės motina Mirtišė) tėvas ir Jacko Nicholsono uošvis.

1941 m. J. Hustonas sukūrė pirmąjį savo filmą „Maltos sakalas“ (The Maltese Falcon, pagal D. Hammettą), kuris laikomas pirmuoju klasikiniu juoduoju (film noir) filmu. Būtent po jo ypatingai išgarsėjo cinišką privatų seklį Semą Speidą suvaidinęs Humphrey Bogartas. Vėliau jis vaidino ir kituose savo bičiulio J. Hustono filmuose: „Largo rifas“ (Key Largo, 1948 m.), „Afrikos karalienė“ (The African Queen, 1951 m.) bei „Pergudrauti velnią“ (Beat the Devil, 1954 m.).

Sjera Madrės turuose“ jis taip pat vaidina vieną iš trijų pagrindinių veikėjų – bastūną Fredą Dobsą, kuris atsidūręs Meksikos mieste Tampiko priverstas prašyti išmaldos.

Knygoje „1001 filmas, kurį privalai pamatyti per savo gyvenimą“ šiam filmui skirta apžvalga pradedama šiais žodžiais: „Nesėkmingos paieškos, skatinamos garbės troškimo ir žlungančios dėl godulio ir nesutarimų, buvo Johno Hustono mėgstamas siužetas. Jį traukė romantikos ir cinizmo, būdingų jo paties charakteriui, mišinys. Valkatos amerikiečiai – visiškai skirtingo būdo, nesugebantys susitarti tarpusavyje – atsidūrę Meksikoje susivienija ieškoti aukso“.

Pradžioje Dobsas susipažįsta su dar vienu nelaimėliu Bobu Kertinu (Timas Holtas), su kuriuo sunkiai dirba juos apgaudinėjančiam nedoram darbdaviui, o nakvynės namuose iš plepaus senio Hovardo (jį suvaidino režisieriaus tėvas) išgirsta apie aukso ieškotojų sėkmes ir apie tai, kad aukso gyslą suradę bičiuliai, apimti godumo, dažniausiai tampa mirtinais priešais.

Šiuos pavojus savo kailiais išbando visi trys, kai juos irgi aplanko panaši sėkmė.

Filmas buvo kuriamas ne Holivudo paviljonuose, bet Meksikoje, netoli kaimelio, esančio 140 mylių į šiaurę nuo sostinės. Dėl šios aplinkybės kontroliuoti filmavimo darbų negalėjęs studijos vadovas Jackas Warneris liko nepatenkintas rezultatu ir net buvo pavadinęs filmą „bjauriu“.

Tačiau JAV kino akademijos nariai galvojo kitaip. Filmas buvo apdovanotas trimis Oskarais. Johnas Hustonas gavo Oskarus už scenarijų ir režisūrą, o Walteris Hustonas – už geriausią antro plano vaidmenį. Tai berods vienintelis atvejis, kai Oskarais vienu metu apdovanojami tėvas ir sūnus. 

RAUDONOJI UPĖ“ (Red River, 1948)

JAV režisierius Howardas Hawksas sėkmingai kūrė skirtingų žanrų filmus – melodramas, komedijas, karines dramas, kriminalinius detektyvus. Yra jo sąskaitoje ir kelio vesternai. Ypatingai jų tarpe išsiskiria klasika tapusi „Raudonoji upė“. JAV kino institutas jam skyrė penktąją vietą geriausių vesternų sąraše. O JAV Kongresas įtraukė „Raudonąją upę“ į Nacionalinį kino registrą: į jį patenka filmai, kurie yra „reikšmingi kultūriniu, istoriniu ar estetiniu požiūriu“.

Po ilgoko prologo matome, kaip nuskurdęs gyvulių ūkio savininkas Tomas Dansonas (Johnas Wayne’as) ir jaunuolis Metju Gartas (Montgomery Cliftas) gena didžiulę bandą iš Teksaso į Misūrį vadinamuoju „Čisholmo keliu“ (taip vadinosi ir Bordeno Chase‘o romanas, pagal kurį parašytas filmo scenarijus). Sunkios kelionės metu abu ima pyktis. Galiausiai Metju, atskyręs savo dalį bandos, veža ją geležinkeliu į Kanzasą. O supykęs Tomas pažada atkeršyti jam iššūkį išdrįsusiam mesti vaikinui.

Į vesterno epus pretenduojančio filmo veiksmas užsimezga 1851 metais, kai Tomas Dansonas drauge su porininku Nadinu Grutu (Walteris Brennanas) varę gyvulių bandą į Kaliforniją Teksase prie Raudonosios upės buvo užpulti indėnų, bet atsigynė. Kaip tik tada Tomas sutiko našlaičiu tapusį vaikiną Metju ir jį įsūnijo.

Jie įsikuria meksikiečiui turtuoliui Donui Diego priklausančiose žemėse, nežinodami, kad šiam, už 400 mylių nuo šių vietų gyvenančiam žemvaldžiui priklauso didžiuliai žemės plotai abiejose upės Rio Grande pusėse.

Vėlesni įvykiai plėtojasi jau po Pilietinio karo išvargintą šalį apėmusios ekonominės depresijos metu. Dansono ranča, tapusi stambiausia gyvulių valda Teksase, klesti, nors už sėkmę teko sumokėti brangia kaina – indėnų buvo nužudyta Tomo mylimoji, o dar septini padėjėjai žuvo gindami savo teises.

Viskas pasikeitė po karo, kai mėsos kaina drastiškai krito. Tada Tomas ir buvo priverstas ginti milžinišką gyvulių bandą beveik tūkstantį kilometrų.

Knygoje „1001 filmas, kurį privalai pamatyti per savo gyvenimą“ rašoma: „Didysis vyriškų poelgių metraštininkas Howardas Hawksas nustumia kaubojus į antrą planą, į pirmą iškeldamas gražius, lyriškus, jaudinančius paniško bėgimo, audros ir susišaudymo su indėnais epizodus. Pagrindiniai aktoriai nuostabūs. Wayne‘as savo subtilumu papildo Cliftą, Walteris Brennanas vaidina bedantį prastuolį, Johnas Irelandas – išstypusį banditą, Joanne Dru – merginą, sugebančią ištverti sužeidimą… Hawksdas turi fordišką požiūrį į pavojingas Vakarų grožybes, kaip ir Dmitrijaus Tiomkino muzika, sukurta folkloro dainų pagrindu“. 

LYGIAI VIDURDIENĮ“ (High Noon, 1952)

Keturiais Oskarais apdovanotas režisieriaus Fredo Zinnemanno filmas yra vienas garsiausių vesterno žanro kūrinių, taip pat įtrauktų į JAV Kongreso Nacionalinį kino registrą.

Jis gimė iš Johno W. Cunninghamo apsakymo „Skardinė žvaigždė“.

Mažame Naujosios Meksikos valstijos miestelyje Hedlivilyje savo vestuvių dieną šerifas Vilas Keinas (Gary Cooperis) iš telegramos teksto sužino, kad iš kalėjimo pabėgęs banditas Frenkas Mileris (Ianas MacDonaldas) 12-os valandos traukiniu atvyksta, kad jį nužudytų. Miestelyje draugo jau laukia Frenko bendrai, o šerifas kreipiasi į gyventojus pagalbos.

Jaunoji šerifo žmona Emi (ją suvaidino Hitchcocko filmų blondinė ir būsimoji Monako kunigaikštienė Grace Kelly) siūlo vyrui kuo greičiau iš miestelio pasišalinti. Taip pat pasielgti ragina ir draugai. Keinas net paklauso protingų patarimų, bet netoli nuvažiavęs sugrįžta, nenorėdamas tapti bailiu („Aš dar nuo nieko niekada nebėgau“).

Belaukiant traukinio miestelyje paaštrėja vietinių gyventojų tarpusavio konfliktai ir paaiškėja kai kurios ilgai slėptos praeities paslaptys.

Lemiamą akimirką miestas ištuštės – visi pasirengę stebėti žūtbūtinę dvikovą pro vos praviras langines.

Finale vienui vienas Keinas susidoroja su banditais ir, numetęs ant grindinio šerifo žvaigždę, su žmona išvyksta iš miesto.

Amerikiečiams šio filmo potekstė aiški – panaši baimės atmosfera tuo metu buvo apėmusi visą šalį (vadinamoji makartizmo epochos „raganų medžioklė“).

Svarbiausi filmo įvykiai plėtojasi realiu laiku: tai retas atvejis, kai filmo veiksmo laikas sutampa su realiu laiku. Čia kiekviena sekundė įgauna lemiamą prasmę. Vis arčiau girdisi laikrodžio tiksėjimas ir suskamba baladė – viso filmo leitmotyvas „Do not forsake me, oh, my darling“ (Nepalik manęs, brangioji) – ją atliko dainininkas Texas Ritteris.

P.S. 1981 m. sukurtas fantastinis trileris „Svetima žemė“ (Outland, rež. Peteris Hyamsas) išnaudoja pagrindinę vesterno „Lygiai vidurdienį“ siužetinę schemą: veiksmas vyksta netolimoje ateityje, o Seanas Connery suvaidino Jupiterio palydovo planetos Io kosminį šerifą, kuris laukia atvykstant banditus, ketinančius su juo susidoroti.

P.P.S. Vienoje animacinių „Simpsonų“ serijoje parodijuojamas vesternas „Lygiai vidurdienį“. 

PASISLĖPTI SAUGIOJE VIETOJE“ (Run for Cover, 1955)

Holivudo perfekcionistu” vadintas režisierius Nicholas Ray’us į JAV kino istorija visu pirma įrašytas kaip režisierius, ženkliai prisidėjęs prie anksti žuvusio aktoriaus Jameso Deano pomirtinio mito. Iš trijų aktoriaus filmų bene svarbiausią – „Maištininką be priežasties“ (Rebel Without a Cause, 1955) sukūrė būtent jis.

Susuko jis ir kelis vesternus – „Džonį Gitarą“ (Jonny Guitar, 1954), „Tikrąją Džesio Džeimso istoriją“ (The True Story of Jesse James, 1957) ir kiek mažiau žinomą šio žanro filmą „Pasislėpti saugioje vietoje“.

Penkiasdešimtmetis Matas Dou (James Cagney) ir dvidešimtmetis kaubojus Deivas Bišopas (Johnas Derekas) vos susipažinę Medisono miestelyje patenka į nemalonią bėdą: jie palaikomi traukinio plėšikais ir apšaudomi, neleidus jiems nei pasiteisinti, nei taikiai pasiduoti. Vyrus įsiutusi minia būtų pakorusi, bet Deivis buvo atpažintas, ir abu išsaugojo gyvybes.

Matas buvo tik nesunkiai sužeistas, o jo jaunasis draugas nukentėjo rimtai: jis buvo sužeistas į koją ir gydomas fermoje, kurioje gyvena švedas Svensonas su dukra Helga. Vaikinas išgijo, bet liko raišas.

Norėdami išpirkti kaltę Medisono gyventojai pasiūlo Matui tapti miestelio šerifu, o Deivui – jo padėjėju.

Netrukus du nepažįstamieji apiplėšia vietinį banką. Vienas jų suimamas ir uždaromas kalėjime. Kitą banditą – Morganą – Matas persekioja, sugauna ir atgabena į miestelį. Bet per tą laiką, kol jo nebuvo, įsiutę miestelėnai pakorė pirmąjį banditą, ir Deivas nepajėgė tam užkirsti kelią.

O Morganui pavyko iš kalėjimo pabėgti…

Toliau iki finalo dar bus daug netikėtų siužeto posūkių ir dramatiškų įvykių.

Scenarijų rašė du vesterno istorijų specialistai Harrietas Frankas jaunesnysis ir Irvingas Ravetchas. 

DIDŽIOJI TYLA“ (Il grande silenzio, 1968)

Italų režisieriaus Sergio Corbucci „Didžioji tyla“ priklauso vadinamiesiems „spagečių vesternams“ (taip ironiškai septintajame dešimtmetyje kritikai vadino Europoje (dažniausiai Italijoje ir Ispanijoje) sukurtus vesternus, kurie, palyginus su amerikietiškais, buvo ženkliai žiauresni.

1964 Italijos ekranuose pasirodė pirmasis šio režisieriaus „spagečių vesternas“ Žudynės Didžiajame kanjone (rež. pasirinko Stanley Corbetto slapyvardį). Kiti šio žanro f.: Minesotos Klėjus (1964); Džango (vaid. Franco Nero); Džonis Oro; Navahas Džo (vaid. Burtas Reynoldsas, visi trys 1966); Žiaurieji (1967); Samdinys (vaid. Franco Nero ir Tony Musante, abu 1968); Specialistai (1969, vaid. Johnny Hallyday‘us); Eime žudyti, draugužiai (1970, vaid. Franco Nero ir Tomas Milianas).

Šių efektingai nufilmuotų veiksmo kupinų ir labai triukšmingų vesternų galerijoje „Didžioji tyla“ išsiskiria visu pirma savo… tyla. Ir tai suprantama – vienas iš dviejų pagrindinių personažų čia yra nebylys.

XIX a. pabaigoje (konkrečiai 1898-aisiaus metais) JAV ir Meksikos pasienyje esančiuose Jutos kalnuose randa saugų prieglobsti tie, kuriuos persekioja valdžia. Čia pagrobtus žmones slepia ir bandito Loko (Klausas Kinski) vadovaujamos gaujos nariai.

Po to, kai Polinos Midlton vyras taip pat tapo Loko auka, moteris pasisamdo nebylį šaulį Gordoną (jį suvaidino romantiniais vaidmenimis tada pagarsėjęs prancūzų aktorius Jeanas-Louis Trintignant’as), kad šis atkeršytų ne tik už jos vyrą, bet ir už visas žiauraus bandito įvykdytas piktadarystes.

Tylenio keršytojo praeityje slypi baisi paslaptis: jis buvo suluošintas korumpuoto bankininko Henrio Polikuto nusamdytų piktadarių, kurie nužudė jo tėvus, o paaugliui sūnui perrėžė gerklę, kad jis negalėtų kalbėti, tačiau paliko gyvą.

Po daugelio metų Polikutas yra įtakingas žmogus Snou Hilo mieste ir naudojasi premijų medžiotojo Loko gaujos paslaugomis, kad atsikratytų jam trukdančių žmonių.

Kaip tik tuo metu apylinkėse ir pasirodo nebylys šaulys, provokuojantis dvikovas ir žudantis premijų medžiotojus.

Didžioji tyla“ – tikrai originalus vesternas. Sakoma, kad idėją padaryti vieną iš pagrindinių herojų nebyliu režisieriui pasiūlė jo bičiulis aktorius Marcello Mastroianni. Mat Sergio Corbucci norėjo padirbėti su prancūzu Jeanu-Louis Trintignant’u, bet šis nemokėjo kalbėti angliškai..

 „KARTĄ LAUKINIUOSE VAKARUOSE“ (C’era una volta il West, 1968)

Septintajame dešimtmetyje vesternus imta masiškai gaminti Italijoje. Šie filmai, kad publika juos atskirtų nuo amerikietiškųjų, buvo vadinami „spagečių vesternais“. Ironiška etiketė greitai prigijo. Anksti išryškėjo ir tokių vesternų specifika. Amerikietiško šio žanro kanoną paprastai sudaro istorijos apie gero herojaus konfliktą su blogais, vainikuojamą įspūdingos gėrio pergalės. Itališkuose vesternuose veikėjai skirstomi ne į gerus ir blogus, o į blogus ir dar blogesnius. Dar blogesniųjų fone pagrindinis personažas jau atrodo kaip teigiamas herojus.

Ryškiausiai itališko vesterno bruožai pasireiškė režisieriaus Sergio Leone’s filme „Už saują dolerių“ (1964). Pagrindinio vaidmens atlikėjas Clintas Eastwoodas pasakojo, kad į šį projektą pakliuvo po to, kai už mikroskopinį honorarą atsisakė filmuotis Jamesas Coburnas: „Jei režisierius būtų turėjęs didesnį biudžetą, jis į mane būtų nė nežiūrėjęs, o pasisamdęs Jamesą Stewartą arba Bobą Mitchumą.“ Filmo scenarijus rėmėsi japonų režisieriaus Akiros Kurosawos filmo „Asmens sargybinis“ istorija, tik veiksmas iš viduramžių Japonijos buvo perkeltas į amerikietiškus laukinius Vakarus, filmuotus Ispanijoje. C. Eastwoodas vaidino Žmogų Be Vardo, kuris „padaro tvarką“ banditų terorizuojamame miestelyje.

Daugelis Sergio Leone’s išradimų – ilgos pauzės, stambūs planai, įspūdingos kadro kompozicijos, neįprasti kameros rakursai, kontrastingų scenų kaita – tuoj pat paplito kituose filmuose. Prie sėkmės prisidėjo originali Ennio Morricone’s muzika ir tai, kad C. Eastwoodo herojus mokėjo įspūdingai tylėti. Taip nusprendė pats aktorius, manydamas, jog šitai išeis į naudą. Jis neklydo. Labai greitai C. Eastwoodo fenomeną patvirtino psichiatras Stanley Platmanas: „Kuo mažiau žinome apie žmogų, tuo labiau esame linkę tikėti, kad jis yra tas, kuo mes norime jį matyti.“

Toks pat paslaptingas tylenis yra ir Charleso Bronsono herojus dar viename Sergio Leone’s vesterne „Kartą Laukiniuose vakaruose“. Kaip ir C. Eastwoodo itališkų vesternų personažai, aktoriaus herojus yra Žmogus Be Vardo, kuris vadinamas tiesiog Armonika, nes mėgsta groti nesudėtingas melodijas lūpine armonikėle. Kas jis, iš kur atvyko, kur keliauja ir ko nori, ryškėja pamažu iš trumpų sugrįžimų į praeitį, dažniausiai palydimu originalia Ennio Morricone‘s muzika. Lygiai taip pat fragmentiškai atkuriamos dar kelios istorijos, kurias įkūnija Claudia Cardinale (našlė Džilė Makbein), Jasonas Robardsas („kilnusis“ prerijų banditas, pravarde „Čejėnas“) ir Henry Fonda (nuožmus žudikas Frenkas).

Amerikoje filmas „Kartą Laukiniuose vakaruose“ nėra itin mėgstamas. Tik 2009 metais jis pagaliau buvo įtrauktas į JAV Kongreso bibliotekos sudarinėjamą Nacionalinį kino registrą: į jį patenka filmai, kurie yra „reikšmingi kultūriniu, istoriniu ar estetiniu požiūriu“. Kodėl filmas buvo įvertintas tik po 40 metų, paaiškinti nesunku. Amerikiečiai visada truputį su panieka vertino itališkus vesternus, kurie „pasikėsino“ į JAV klasikinio kino vesterno standartus. Amerikiečiams (ypač tradicijų sergėtojams) nepatiko tokiuose filmuose tiesiog privalomos žiaurios smurto scenos. Ir, pagaliau, Holivudo gerbėjai buvo nepatenkinti, kad negailestingo žudiko vaidmeniui buvo pakviestas Henry Fonda, kuris per savo ilgą ir sėkmingą karjerą vaidino tik teigiamus personažus.

Įveikti stereotipus taip pat sunku, kaip ir nugalėti blogį.

Makkeibas ir ponia Miller (McCabe & Mrs Miller, 1971)

Paslaptingas lošėjas Makkeibas atvyksta į atokų Vašingtono miestelį ir ten įkuria viešnamį. Netrukus miestelyje pasirodžiusi Konstansa Miller pasisiūlo viešnamiui vadovauti. Miesteliui suklestėjus į jį plėstis pradeda turtinga kasyklų kompanija, kuri Makkeibui pasiūlo parduoti jo verslą. Net ir girdėjęs gandus apie tai, kad visi nesutikę parduoti savo turto būna nužudyti, viešnamį parduoti jis atsisako.

Baimindamasis premijų medžiotojų Makkeibas apsaugos kreipiasi pas teisininkus, tačiau kasyklų kompanija iš jo nusprendžia padaryti pavyzdį, taigi neišvengiama pralieto kraujo. Nors iš pirmo žvilgsnio nuo kitų vesternų filmo istorija neišsiskiria, dalis ekspertų šį filmą vadina anti-vesternu.

„Makkeibas ir ponia Miller“ paneigia kelis esminius vesternų bruožus. Jėga atimtas nuosavas verslas simbolizuoja griūvančią amerikietišką svajonę, o istorijos herojus Makkeibas nėra užkietėjęs kovotojas ir aiškiai bijo prieš jį pasiųstų premijų medžiotojų. Melancholiškas ir pesimistiškas pasakojimas apie neigiamą kapitalizmo pusę nėra tipiškas vesternas, tačiau išlieka neabejotinai svarbi žanro istorijos dalis. (Mindaugas Maželis)

DŽESIO DŽEIMSO NUŽUDYMAS, KURĮ ĮVYKDĖ BAILYS ROBERTAS FORDAS“ (The Assassination of Jesse James by the Coward Robert Ford, 2007)

Amerikos mitologijoje, kurios seniausi laikai siekia laukinių vakarų užkariavimo epochą, ypatingą vietą užima Džesis Džeimsas ir jo brolis Frenkas. Jų kriminalinė karjera prasidėjo brolžudiško pilietinio karo metu, kai broliai papildė Pietinėse valstijose liūdnai pagarsėjusios Anderseno gaujos gretas.

Būdamas vos septyniolikos Džesis jau galėjo pasigirti devyniomis žmogžudystėmis. Kai karas baigėsi, broliai subūrė savo gaują ir ilgai terorizavo apylinkes traukinių, diližanų ir bankų apiplėšimais. Karą laimėję šiauriečiai šiuos gaujos veiklą vadino banditizmu, o pietiečiai, atvirkščiai, įžūlius išpuolius romantizavo ir vadino juos narsuolių saujelės rezistencine kova.

Galiausiai Misurio valstijos valdžiai teko imtis radikalių priemonių prieš įsisiautėjusius brolius. 1882-aisiais gaujos lyderis Džesis Džeimsas buvo klastingai nužudytas saviškio Bobo Fordo, o Frenkas, anot jo paties, „pavargęs nuo nuolatinio gyvenimo už įstatymų ribų“, pats pasidavė valdžios atstovams.

Tokie akivaizdūs Amerikos istorijos faktai. Bet jie nesuskaičiuojamą daugybę kartų kino ekrane buvo revizuojami, romantizuojami ir net parodijuojami. Naujojo filmo režisierius Andrew Dominikas pasiryžęs atskirti tikrus įvykius nuo gražių legendų, todėl savo kūrinį pavadina ilga sauso protokolo eilute „Džesio Džeimso nužudymas, kurį įvykdė bailys Robertas Fordas“.

Veiksmas koncentruojasi aplink paskutiniuosius Džesio Džeimso gyvenimo metus. 1881-ųjų rudenį legendinis „razbaininkas“ susipažino su savo žudiku. Džesis – toks, kokį jį vaidina Bradas Pittas – jau nebeprimena romantiškos aureolės apgaubtą „svieto lygintoją“. Greičiau tai – savo pasmerktumą vis ryškiau jaučiantis tragiškas antiherojus. Jis norėtų visiškai pakeisti savo gyvenimo būdą. Deja, kruvinų nusikaltimų šleifas jau neleidžia tikėtis laimingo finalo.

„Bailiu“ pavadintas Robertas Fordas (jį suvaidino Casey Affleckas) – ne tokia jau vienspalvė figūra. Prie gaujos jis prisidėjo todėl, kad nuoširdžiai simpatizavo Džesiui, tačiau netrukus nusivylė lyderiu ir pats užsimanė užimti jo vietą. O ir valdžios pasiūlymas sumokėti 10 tūkstančių dolerių atlygį suvaidino ne paskutinį vaidmenį.

Tačiau, kaip ir bibliniam Judui, išdavystė ir už ją sumokėti pinigai laimės neatnešė. Judas, kaip žinia, pasikorė, o broliui Bobui talkinęs Čarlis po dviejų metų nusižudė. 1882 m. viename Kolorado salūne buvo nušautas ir pats Robertas.

Rekomenduojame

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: