Nicole Kidman – australų aktorė ir prodiuserė, padariusi itin sėkmingą karjerą kine. Bėgant metams ji suvaidino daugybę įvairaus žanro personažų, atskleisdama savo įvairiapusiškumą ir talentą. Šiame straipsnyje nagrinėsime geriausius ir įsimintiniausius Nicole Kidman vaidmenis filmuose ir serialuose – nuo pirmųjų vaidmenų iki pat šių dienų.
Nicole Kidman karjera prasidėjo aštuntojo dešimtmečio pabaigoje ir greitai pelnė pripažinimą už vaidmenis keliuose australų filmuose. Vienas pirmųjų jos „proveržio“ vaidmenų buvo trileryje „Dead Calm“ (1989), kur ji suvaidino Rae Ingram – moterį, kuri, plaukiodama jachta su vyru, atsiduria pavojingoje situacijoje. Suvaidinusi Rae Kidman pademonstravo savo gebėjimą perteikti pažeidžiamumą ir stiprybę, taip padėdama pagrindą jos būsimai sėkmei kino pramonėje.
Nicole Kidman talentas ir atsidavimas savo darbui neliko nepastebėti – per savo karjerą ji gavo daugybę apdovanojimų ir premijų. 2003 m. už Virginijos Woolf vaidmenį filme „Hours“ (2002) ji pelnė geriausios aktorės „Oskarą“, taip įtvirtindama savo, kaip vienos iš labiausiai gerbiamų ir aukštumas pasiekusių aktorių, statusą. Jos gebėjimas giliai ir autentiškai įkūnyti sudėtingus personažus yra nuolatinis jos bruožas karjeroje, pelnęs tiek žiūrovų, tiek kritikų susižavėjimą.
25. „Nuotaka iš Rusijos“ (Birthday Girl, 2001)
Internetiniai meilės ryšiai ir paštu užsakytos nuotakos retai kada pasiteisina, ir Džonas turėjo tai žinoti…
Kadangi meilės žaidime jam niekada nesisekė ir jis pavargo laukti, kol atsiras tobula moteris, Džonas nusprendžia rizikuoti ir internetu užsako nuotaką iš Rusijos. Iš pradžių viskas atrodo tobula: jo naujoji nuotaka Nadia (Nuostabioji Nicole Kidman) – nuostabi moteris, ir nors ji nelabai moka anglų kalbą, jos įgūdžiai miegamajame su kaupu kompensuoja bet kokias bendravimo problemas. Kai netikėtai švęsti jos gimtadienio atvyksta Nadios „pusbroliai“, Džonas įtraukiamas į jų korupcijos ir nusikaltimų tinklą.
Istorija įtraukianti, o Nicole Kidman ir Beno Chaplino chemija netrukus prikausto jūsų dėmesį. Aktorių vaidyba – aukščiausios klasės, o personažai puikiai perteikti. Kartais atrodo, kad režisierius pats negalėjo apsispręsti tarp dramos ir romantinės komedijos. Beno įkūnytas įstatymų besilaikantis ir drovus anglas su miegamajame paslėptais pornografiniais žurnalais sukuria daugybę puikių akimirkų juokui… Kaip ir Nicole Kidman žvilgsnis, kai ji pasiūlo Džonui pirmą kartą po ilgo laiko paragauti intymumo. Nicole Kidman, gana meistriškai suteikia šiai komedijai dramatišką atspalvį.
24. „Kūrikas“ (Stoker, 2013)
Indija Stoker (Mia Wasikowska) nebuvo pasiruošusi netekti tėvo ir geriausio draugo Ričardo (Dermotas Mulroney) tragiškoje autoavarijoje. Jos miškingos šeimos sodybos vienatvę, ramaus miestelio ramybę ir neslepiamą namų gyvenimo niūrumą staiga sugriauna ne tik šis paslaptingas nelaimingas atsitikimas, bet ir netikėtai atvykęs dėdė Čarlis (Matthew Goode’as), apie kurio egzistavimą ji niekada nežinojo. Kai Čarlis apsigyvena pas ją ir jos emociškai nestabilią motiną Eivę (Nicole Kidman, šiame vaidmenyje ji: impulsyvi, gyvenime nuobodžiaujanti, emociškai lengvai pažeidžiama moteris ir motina), Indijai atrodo, kad tėvo mirties paliktą tuštumą pagaliau užpildo jo artimiausia giminė. Netrukus po jo atvykimo Indija ima įtarti, kad šis paslaptingas, žavus vyras turi slaptų motyvų. Tačiau užuot jautusi pasipiktinimą ar siaubą, ši draugų neturinti jauna moteris vis labiau juo susižavi.
Dėka Chan-wook Parko, psichologinio trilerio meistro, šis filmas tapo puikiu meno kūriniu. Manipuliuodamas žiūrovų emocijomis, jis kruopščiai konstruoja filmą taip, kad per visą juostą jūs atsidurtumėte būtent ten, kur jis nori, kad atsidurtumėte. Galbūt jis šiek tiek drąsus, bet žino, kaip išlaikyti pusiausvyrą. „Kūrika“ įpareigoja visą laiką būti sąmoningam, kad neatsiliktumėte nuo simbolikos ir kviečia pasitelkti vaizduotę. Režisierius nori dalyvaujančios auditorijos, tyčia yra dviprasmiškas, mėgsta priversti mus stebėtis ir spėlioti lygiai taip pat, kaip ir palikti mums vietos interpretacijoms, kai filmas baigiasi. Sąmoningai palikti laisvi galai ir iškirptos scenos, skirtos žiūrovui suklaidinti ir sukelti netikrumą.
23. „Praktinė magija“ (Practical Magic, 1998)
Seserys Sally Owens (akt. Sandra Bullock) ir Gillian Owens (akt. Nicole Kidman) turi ypatingą tarpusavio ryšį, nors jų asmenybės ir pažiūros skiriasi. Užaugusios kartu su senmerge teta Frančeska (akt. Stockard Channing) ir teta Džeta (akt. Dianne Wiest) Owensų šeimos namuose saloje prie Masačusetso krantų po tėvo, o vėliau ir motinos mirties, jos yra paskutinės gyvosios kartas besitęsiančioje raganų giminėje.
Mažame uždarame miestelyje, kuriame jos gyvena, gandai apie tai, kad Owensų moterys yra raganos, sklando iš kartos į kartą, nors nėra jokių svarių įrodymų. Owensų moterys taip pat yra prakeiktos, kad bet kuris vyras, kurį jos įsimyli, yra pasmerktas. Tai patyrusi ekstravertiškoji Gillian nusprendžia palikti salą ir gyventi visavertį gyvenimą, tačiau įsimyli Džimį Angelovą (akt. Goran Visnjic), bulgarą, užaugusį netoli Transilvanijos.
Na, o Sally, prisiekusi nenaudoti magijos, išskyrus jai labai prireiks, ėmėsi priemonių, kad dėl prakeiksmo neįsimylėtų, bet galiausiai įsimyli ir veda vietinį prekeivį Maiklą (akt. Markas Feuersteinas), jie galiausiai susilaukia dviejų dukterų. Kaip sužinome toliau, prakeiksmas skirtingai įsilieja į Gillian ir Sally gyvenimus. Prakeiksmo pasekmės jų gyvenimams dar labiau komplikuojasi, kai į miestą atvyksta Tuskono policijos detektyvas Garis Halletas (akt. Aidanas Kvinas), kurio atvykimas nėra atsitiktinis ir susijęs ne tik su jo profesiniu tikslu… Juosta – tamsi komedija, kurioje Bullock ir Kidman duetas labai gerai atlieka pagrindines veikėjas, įtikinamai vaizduodamos skirtingas, bet tarpusavyje susijusias seseris. Kidman yra šiek tiek drovi, todėl šis personažas gerai veikia kontekste.
22. „Atpildas“ (The Railway Man, 2013)
EriKas Lomaxas (Firth) – vienas iš tūkstančių sąjungininkų karo belaisvių, kurie Antrojo pasaulinio karo metais buvo priversti dirbti tiesiant Tailando ir Birmos geležinkelį. Po to, kai buvo aptiktas jo sukonstruotas slaptas radijo imtuvas, kuriuo jis savo kolegoms pranešė naujienas ir viltį, jis patyrė traumą ir buvo atskirtas nuo pasaulio. Po daugelio metų jis traukinyje sutiko gražią moterį Patti (Kidman) ir įsimylėjo. Patti buvo pasiryžusi padėti atsikratyti Eriko demonų. Sužinojusi, kad jaunas japonų karininkas, persekiojęs jos vyrą, vis dar gyvas, ji susiduria su siaubingu sprendimu. Ar Erikui turėtų būti suteikta galimybė susidurti su savo kankintoju? Ar mylimoji jį palaikytų, kad ir ką jis darys?
Tai pilkas, senovinio stiliaus, niūrus filmas, jame mažai humoro, o vienintelė „spalva“ filmo pradžioje yra Nicole Kidman (daugiau ar mažiau pašalinis) „meilės intereso“ vaidmuo. Ji lyg laimės žiburėlis šioje juostoje. Filme akcentuojama, kad moteris stovi šalia savo vyro ir mato jį per jo nelaimes, ir aktorė tai daro. Jai puikiai pavyksta. Tai puikus jausmų gilumą tyrinėjantis vaidmuo Kidman.
Tai lėto tempo pasakojimas, kuriame atsispindi tikras gyvenimas ir emocijos. Tai jaudinantis, liūdnas, širdį draskantis ir širdį šildantis pasakojimas arba triumfas per nelaimes, drąsa ir dvasios stiprybė su pabaiga, kuri privers nubraukti ašarą.
21. „Paslaptingi žvilgsniai“ (Secret in Their Eyes, 2015)
Paslaptinga ir bauginanti istorija, kurioje visi veikėjai kažką slepia. Ji prasideda nuo vieno itin kraupaus nutikimo, kai šiukšlių konteineryje netoli mečetės aptinkamas jaunos merginos lavonas. Į įvykio vietą atvykusi FTB tyrėjų komanda lieka priblokšta: konteineryje guli vienos iš komandos darbuotojų – Džesės (pribloškiantis J. Roberts vaidmuo) – dukra.
Rėjus (akt. Chiwetel Ejiofor) pasiryžęs surasti žudiką ir patupdyti jį už grotų, bet gerų norų toli gražu nepakanka. Negelbsti ir naujosios kolegės Kler (akt. N. Kidman, ji filme atrodo buvo savo stichijoje, tokia nuožmi ir įtikinama) parama – galiausiai tyrėjai priversti paleisti į laisvę įtariamąjį ir jis netrukus dingsta iš akiračio.
Rėjus nusivylęs savimi nusišalina iš tarnybos, tačiau nenuleidžia rankų. Po 13 metų jis vėl pasibeldžia į Kler (jau tapusios vyriausybės patarėja) duris ir tvirtina, kad pagaliau aptiko Džesės dukters žudiką. Prašydamas atnaujinti bylą, Rėjus net neįtarė, kad susidurs su tokiais praeities vaiduokliais, kurie tikrai privers pasigailėti… Filmas sukurtas pagal argentiniečių režisieriaus Juano José Campanellos 2009 m. filmą „El secreto de sus ojos“, kuris pelnė „Oskarą“ ir sulaukė visuotinio pripažinimo. Scenaristo ir režisieriaus Billy Ray versija nėra visiškas perdirbinys. Jį veikiau derėtų laikyti itin sėkminga ir labai paveikia parafraze. Netikėti siužeto vingiai ir nenuspėjama pabaiga privers aiktelti ne vieną žiūrovą.
20. „Damos portretas“ (The Portrait of a Lady, 1996)
Izabelė Arčer (Nicole Kidman), amerikietė paveldėtoja ir laisva mąstytoja, keliauja į Europą ieškoti savęs. Ji taktiškai atmeta Kasparo Gudvudo, kito amerikiečio, kuris atvyko paskui ją į Angliją, pasiūlymus. Jos pusbrolis Ralfas Touchettas, išmintingas, bet ligotas, tampa savotišku jos sielos draugu. Ji sudaro nelaimingą sąjungą su baisia madam Merle, dėl kurios ji sudaro dar nelaimingesnę sąjungą su Gilbertu Osmondu, sklandžiu, bet šaltu meno objektų kolekcininku, kuris ją suvilioja intensyviu, bet nepasiekiamu seksualumu.
Izabelė išteka už Osmondo tik tada, kai supranta, kad yra tik dar vienas meno kūrinys jo kolekcijoje, o madam Merlė ir Osmondas yra meilužiai, kurie sukūrė velnišką planą, kaip pasisavinti Izabelės turtą. Vienintelė Izabelės paguoda – nekalta Osmondo dukra Pansija, tačiau net ir šią draugystę sugadina grafienė Gemini, Osmondo sesuo, atskleidusi tikrąją vaiko kilmę. Izabelė pagaliau išsilaisvina nuo Osmondo ir grįžta prie Ralfo lovos, kur, jam paskutinį kartą atsikvėpiant, abu supranta, kokie iš tiesų jie susiję fiziškai, emociškai ir dvasiškai…
Šiame filme aktoriai vaidina įtikinamai – nuo Nicole Kidman paralyžiuotosios Izabelės iki Johno Malkovichiaus kaip hipnotizuojančio persekiotojo. Jiems talkina solidus aktorių būrys, atliekantis antraeilius vaidmenis, ir visi jie prisideda prie sudėtingos Izabelės visuomeninės tragedijos. Damos portretas, ypač ši ekranizacija, yra puikus pavyzdys, kaip istorijos gali išlikti tos pačios, bet jų prasmė laikui bėgant keičiasi.
19. „Vertėja“ (The Interpreter, 2005)
Įvykiai įsibėgėja, kai Jungtinių Tautų vertėja Silvija Bromė (N. Kidman) teigia išgirdusi grasinimą mirtimi Afrikos valstybės vadovui, išsakytą retu dialektu, kurį supranta tik keli žmonės. Žodžiai „Mokytojas niekada neišeis iš šio kambario gyvas“ akimirksniu apverčia Silvijos gyvenimą aukštyn kojomis, nes ji tampa medžiojamu žudikų taikiniu.
Silvijos pasaulis, kurį saugo federalinis agentas Tobinas Keleris, darosi vis košmariškesnis. Keleriui gilinantis į liudininkės praeitį ir jos slaptą pasaulinių ryšių pasaulį, jam kyla vis daugiau įtarimų, kad ji pati gali būti įsipainiojusi į sąmokslą. Kiekviename žingsnyje jis randa vis daugiau priežasčių ja nepasitikėti. Ar Silvija yra auka? Ar įtariamoji? O gal dar kas nors? Ir ar Tobinas, įveikdamas savo asmeninį širdies skausmą, gali užtikrinti jos saugumą? Nors jie turi priklausyti vienas nuo kito, Silvija ir Tobinas negali būti labiau skirtingi.
Silvijos stiprioji pusė – žodžiai, diplomatija ir prasmės subtilybės, o Tobinui svarbiausia – instinktas, veiksmas ir pirmapradis žmogaus elgesys. Dabar, kai didėja nužudymo JAV teritorijoje pavojus ir Silvijos gyvybė pakimba ant plauko, jiedu žaidžia įtemptą išsisukinėjimo ir atsiskleidimo šokį, kuris verčia juos abu sunerimti, nes jie lenktyniauja su laiku, kad sustabdytų siaubingą tarptautinę krizę, kol dar nevėlu. Šiame filme Nicole Kidman atlieka bene geriausią pasirodymą karjeroje. Kidman šalto proto ir paslaptinga, o tai žiūrovui užmezga intrigą.
18. „Invazija“ (The Invasion, 2007)
Filme, grįžtant į Žemę, erdvėlaivis sprogsta, o jo nuolaužos paskleidžia ateivių virusą, kuris perkoduoja žmogaus DNR. Vašingtone psichiatrė Kerolė Bennel (Kidman) pastebi, kad iš pradžių pasikeitė vieno iš jos klientų elgesys, paskui – jos buvusio vyro, o galiausiai – visų gyventojų. Kartu su savo draugu daktaru Benu Driscollu tyrėju daktaru Stephenu Galeano jie išsiaiškina, kad nežemiška epidemija žmones paveikia miegančius, o jos sūnus Ollis, kuris vaikystėje sirgo vėjaraupiais, turi imunitetą šiai ligai ir gali išgelbėti žmoniją nuo protrūkio.
Šiame filme Nicole Kidman be galo patraukli veikėja, kaip žinia, mokslinės fantastikos juostose šios aktorės dažnai nepamatysi, todėl reikia džiaugtis šia naujove jos karjeroje. Čia vyksta personažų tobulėjimas. Kidman personažas iš tiesų vystosi, nes ji priversta keistis, kad išgyventų ir apsaugotų save bei savo sūnų. Taip pat užsimezga šilti Kidman veikėjos santykiai su sūnumi ir Benu.
Visi aktoriai atliko gerą darbą, ypač Kidman. Ji puikiai pasirodė: nuo rūpestingos psichiatrės, mylinčios motinos, išsigandusios moters iki desperatiškos motinos, kuri padarytų viską, kad apsaugotų savo vaiką.
17. „Žlugęs gyvenimas“ (The Undoing, 2020)
HBO platformoje pasirodęs mini, 6 serijų serialas prikaustantis prie ekranų žiūrovus ne tik intriguojančia istorija, bet ir akį traukiančiais bei visiems pažįstamais aktoriais. Nicole Kidman ir Hugh Grant puikiai perteikia psichologinio trilerio nuotaiką ir turtingos poros paslaptis.
Niujorke gyvenanti šeima atrodo lyg tobula. Greisė Freizer – garsi terapeutė, kuri poroms padeda išpainioti netvarkingą asmeninį gyvenimą, jos vyras Džonatanas Freizeris sėkmingas vaikų onkologas. Atrodo, kad laimingai santuokai netrukdo nei darbai, nei kitos buitinės problemos. Paauglys sūnus Henris lanko privačią, prabangią mokyklą, o Greisės tėvas turbūt vienas iš turtingiausių Niujorko gyventojų. Viskas atrodo nuostabu iki tos dienos, kai pranešama, apie įvykusią žmogžudystę jų rajone.
Pagrindinius vaidmenis atlieka Nicole Kidman ir Hugh Grant, jiems puikiai pavyko įkūnyti inteligentiškus ir paslaptingus personažus. herojai žiūrovus veda per istoriją, per jos vingius sukeldami įvairius jausmus. Serialo eigoje išaiškėja, daug nemalonių ir netikėtų dalykų. Pasirodo, Greisė labai ne daug žino apie savo vyrą, su kuriuo kartu beveik dvidešimt metų. Bet ji drąsiai tvirtina, kad jos vyras negalėjo nužudyti moters. Istorija priverčia susimąstyti ir kyla klausimas: kaip gerai iš tikro pažįstame tuos, kurios mylime labiausiai?
16. „Tolima šalis“ (Far and Away, 1992)
1990-aisiais metais gabią jauną aktorę Nicole Kidman pastebėjo Holivudo prodiuseriai ir iš Australijos pasikvietė į Ameriką. Nors pirmas vaidmuo „Griaustinio dienose“ buvo visai nedidelis, debiutas filme su pirmojo ryškumo žvaigžde Tomu Cruise‘u jaunai aktorei tapo dvigubu startu – vienu metų labai sėkmingai prasidėjo jos karjera ir abiejų vedybinis gyvenimas, kuris truko bemaž 11 metų. Antras susitikimas su Tomu filmavimo aikštelėje įvyko 1992-aisiais, kai tuo metu jau spaudoje plačiai linksniuojama pora filmavosi epinėje dramoje „Tolima šalis“. Tomas vaidino iš Airijos mirus tėvui į pažadėtąją žemę išvykusį jauną fermerį Džozefą Donelį, o Nicole – jo mylimąją Šenon. Tačiau teisę į kasdienės duonos kąsnį Amerikoje porelei teks išsikovoti kumščiais. Kiekviena diena tolimoje ir visai nesvetingoje šalyje virsta žūtbūtiniu mūšiu už savo ateitį.
Atsidūrusi Bostone porelė pradeda savo visai nelinksmą odisėją svetimoje žemėje. Kiekviena diena virsta žūtbūtiniu mūšiu už savo ateitį. Pradžioje mergina netenka visų savo atsivežtų brangenybių. Tenka susirasti darbus, kad emigrantai galėtų prasimaitinti. Šenon įsidarbina vištas prekybai paruošiančiame fabrike (vėliau gauna šokėjos darbą klube), o Džozefas mėgina užsidirbti bokso ringe. Šiaip taip galą su galu suduriantiems įsimylėjėliams visgi nekaip sekasi taupyti pinigus kelionei į Oklahomą, kur, kaip jie girdėjo, žemė naujakuriams dalijama nemokamai. O ir tų varganų santaupų porelė netenka po to, kai Džozefas pralaimi bokso ringe rungtinėse su dideliu priziniu fondu.
Bet tai toli gražu dar ne pabaiga. Įsimylėjėliams net tenka išsiskirti. Laimė, kad neilgam. Džozefas ir Šenon vėl susitinka jau Oklahomoje 1893-aisiais metais. (Gediminas Jankauskas)
15. „Nekaltas melas“ (Big Little Lies, 2017)
Jean–Marc Vallee mums pateikia esmines vertybes puoselėjančių herojų portretus ir tik dar kartą patvirtina seniai žinomą tiesą, kad ištaigingi rūmai ir milijoninė suma banko sąskaitoje nėra laimingo gyvenimo garantas.
Seriale glaudžiai susipina trys siužetinės linijos, kurių centre trijų skirtingų moterų gyvenimai. Madeline (akt. Reesė Witerspoon) – aštrų liežuvį ir gerą širdį turinti prašmatni namų ponia, su nevaldomais vyro pykčio protrūkiais kovojanti Selestė (akt. Nicole Kidman, kuri čia pasirodo kaip begalinę stiprybę turinti moteris) ir neseniai į miestelį atsikrausčiusi vieniša mama Džeinė (akt. Shailenė Woodley), po savo drovia išvaizda slepianti siaubingos patirties randus.
Pirmasis sezonas savo išpildyta istorija nustebino daugelį. Dauguma žiūrovų sutinka, kad serialui „Nekaltas melas“ net nereikėjo tęsinio. Vertindamas antrąjį sezoną, „The Atlantic“ žurnalistas sakė: „Juk dabar yra daugiau serialų nei bet kada anksčiau, todėl serialas, kuriame vaidina gausus būrys talentingų aktorių, turi daug šansų tapti nevykusiu.“
14. „Šventojo elnio nužudymas“ (The Killing of a Sacred Deer, 2017)
Yorgoso Lanthimoso „Šventojo elnio nužudymas“ nėra, kaip galėtų pasirodyti, Euripido aprašytos mitologinės istorijos ekranizacija, o sudėtingas pasakojimas apie šiuolaikinį kardiochirurgą Stiveną (jį vaidina Colinas Farrellas), kuris, būdamas neblaivus, nesėkmingai operavo ligonį ir dabar bando išpirkti savo kaltę, bendraudamas su mirusiojo šešiolikmečiu sūnumi Martinu. Pradžioje judviejų santykiai atrodo dviprasmiškai, tačiau netrukus vaikinas ima piktnaudžiauti savo globėjo gerais ketinimais, ir Stiveno šeimą užgriūva nelaimių lavina, kurią sustabdyti galima tik sakralinės aukos kaina. Kanų festivalyje už geriausią scenarijų apdovanotame filme daug absurdiškų situacijų ir lengvos ironijos, bet artėjant finalui spalvos tirštėja ir siužetas, kaip įprasta šiam režisieriui, virsta varginančia intelektualia šarada.
Stivenas įtakingas ir sėkmingas, bei turi nuostabią žmoną Aną (Nicole Kidman), kuri yra oftalmologė. Kidman atlieka puikų darbą suvaidinusi be galo komplikuotą ir gilią asmenybę. Ji žmogus, kuris vengia kaltės ir atsakomybių, vietomis net atsisako žmogiškumo.
Režisierius siūlo šiuolaikiniam žiūrovui, kaip dabar madinga sakyti, „palikti komforto zoną“, pamiršti amžiną skubėjimą (už kurio dažniausiai slypi karštligiškas trypčiojimas vietoje) ir pasinerti į hipnotizuojančią nenumaldomai artėjančio blogio atmosferą. Ne staiga ir be jau pirmuose kadruose už gerklės griebiančio siaubo, bet palengva artinantis prie šokiruojančių atradimų ribos, už kurios nustoja galioti bet kokie racionalūs sprendimai. Artėjimą prie lemtingos ribos režisierius „orkestruoja“ meistriškai: beveik valandą trunkančioje ekspozicijoje neskubiai vienas kitą keičia kino kameros judesiai kardiologinės klinikos koridoriais, daug nerišlių ir keistai atrodančių pokalbių, primygtinai teatrališka aktorių vaidyba, lyg antikinės dramos inscenizacijoje tariamos frazės, nemažai iš pirmo žvilgsnio visai nereikšmingų detalių – visa tai panašu į rafinuotai spendžiamų spąstų sistemą, slopinančią žiūrovo budrumą, kad reikiamu momentu smogti visų į vieną vietą surinktų detalių emocinėmis salvėmis. (G.J.)
13. „Roar“ (2022)
„Roar“ – antologinis serialas, kuriame pasakojamos aštuonios istorijos apie skirtingas moteris įvairiais gyvenimo etapais. Sumanus komedijos ir dramos derinys ir neįtikėtinas aktorių kolektyvas, šį serialą padaro dar įdomesnį ir perteikia mintį: ką šias laikais reiškia būti moterimi. Jei ieškote keisto serialo, šis skirtas jums. „Apple TV“ transliuojamos aštuonios serijos ir aštuonios neįprastos istorijos, kurios pabrėžia konkrečias problemas su kuriomis susiduria vos ne visos šių laikų moterys. Serijos įtraukia, nes serijos pradžioje nesupranti nieko, bet pabaigoje, viskas išaiškėja.
Nenorint atskleisti siužeto, kad sukelti jums intrigą trumpai paminėsime apie ką kiekviena istorija, o interpretuoti kas joje vykta, koks siužetas, galite patys. Susikūrę interpretacijas, pažiūrėkite ar buvote teisūs, ar istorija jūsų galvoje sutampa su rodoma seriale…?
Pirmoji moteris – Vanda Shepard (akt. Issa Rae) – moteris, kuri dingo. Antroji – namų šeimininkė (akt. Nikolė Kidman) – moteris, valganti šeimos prisiminimus (nuotraukas). Trečioji – „žmona trofėjus“ – moteris, kuri laikoma lentynoje. Ketvirtoji – moteris, kuriai atsiranda bjaurios žymės ant kūno, bet kodėl? Ir kaip tai sustabdyti? Penktoji – Elisa – moteris, kurią maitino antis. Šeštoji – moteris, kuri išsprendžia savo žmogžudystę. Septintoji – moteris, kuri grąžino savo vyrą. Na ir aštuntoji – mergina, kuri mylėjo arklius.
Šie epizodai pagrįsti protingomis idėjomis, tvarkingais „kas būtų, jeigu būtų?“. Taigi, kaip dažnai būna su antologijomis, tai nevienareikšmis dalykas, kartais labiau įdomus nei visiškai įgyvendinta vizija. Tačiau kai viskas pavyksta, tai pavyksta tikrai ir reikalauja jūsų dėmesio. Juk būtent šios serialo moterys ir bando tai padaryti. Taip, skamba tikrai intriguojančiai. Linksmas serialas, su daugybe įdomių posūkių, siužeto vingių, kurį tikrai verta pažiūrėti.
12. „Stepfordo moterys“ (The Stepford Wives, 2004)
Filme Džoana Eberhart (Kidman), be galo sėkminga televizijos tinklo prezidentė, po kelių sukrečiančių įvykių patiria nervinį sukrėtimą, todėl ji ir jos vyras Valteris persikelia iš Manhatano į prašmatnią, aukštesnės klasės ir labai modernią planuojamą Stepfordo bendruomenę Konektikute. Ten ji susidraugauja su aštrialiežuve Bobbie Markowitz, žydų rašytoja, kuri taip pat gydosi nuo alkoholizmo. Kartu jos išsiaiškina, kad visos miestelio namų šeimininkės yra keistai palaimingos ir kažkodėl… pasmerktos. Kas vyksta už uždarų Stepfordo vyrų asociacijos ir Stepfordo dienos SPA durų? Kodėl čia viskas tobula? Ar Džoanai ir Bobbie pasmerktos tapti namų šeimininkėmis?
Kidman vaidina personažę, kuri nė per plauką nepanaši į savo vyro žudiką filme „To Die For“ (1995), nors šį kartą ji yra auka. Galime pripažinti, kad jai aukos vaidmuo tikrai tinka ir galima jausti jos nerimą ir patiriamus sunkumus.
Juostoje nerasite jokio nusivylimo aktorių komanda, aktoriai padarė filmą gražiai tekantį. Filmas toks lengvas, keistas ir komiškas. Tai labai neįprasta istorija, bet manome, kad būtent dėl to ji tokia įdomi. Personažai yra gana gerai nupiešti, nors nėra sudėtingi.
11. „Nine Perfect Strangers“ (2021)
Tai naujas Amazon Prime serialas, paremtas Liane Moriarty to paties pavadinimo knyga. Pasakojimas sukasi apie devynis nepažįstamus žmones, atvykusius į nuošalią dvasinio tobulėjimo stovyklą atsigauti nuo praeities traumų ar susitvarkyti su savimi. Tarp jų esama šeimos, kuri gedi vaiko, poros, kuri bando išsaugoti savo santykius, reabilituoto narkomano ir kitų veikėjų, kurie gailisi dėl praeities ar tiesiog bando pakeisti savo gyvenimą. Visiems reikia išmokti atleisti sau ir kitiems, išgyti ir judėti į priekį.
Jie užsiima visokiausiomis bendromis veiklomis, tokiomis kaip žygiai, terapija, meditacija, o tuo tarpu mes sužinome daugiau apie jų asmenybes ir praeitį, kuriasi tarpusavio santykiai. Stovyklai vadovauja buvusi verslinikė Maša iš Rytų Europos. Viskas kaip ir atrodytų gerai, tačiau netrukus ima aiškėti, kad Maša imasi keistų gydymo metodų, pavyzdžiui, apsvaigina svečius LSD, kad jie lengviau atsivertų, arba užrakina namuose, kad negalėtų išeiti. Pamažu ima dėtis tikra velniava.
Pagrindinį Mašos vaidmenį atlieka Nicole Kidman. Ši veikėja dvelkia mistika ir su savo baltais plaukais bei oda, kuriuose atsispindi mėlynų akių šaltumas, panašėja į vienaragį iš Rytų Europos. Taip ir lieka neaišku, ko ji iš tikrųjų nori: ar tikrai tiki, kad padeda šiems žmonėms? Ar tikrai yra sveiko proto? Ar turi slaptų užmačių? Aplink save ji kuria chaosą ir užveda siužetą. Nors idėja buvo parodyti ne tik Mašos mistiškąją pusę, tačiau ir žmogiškąją, vis dėlto ji mums lieka paslaptis.
Seriale pirmu smuiku groja ne siužetas ar pati istorija, tačiau personažai, kuriuos vaidina puikūs aktoriai. Dėl jų pasirodymų serialas pakyla virš vidutinybės. Per jų vaidybą atskleidžiamos tokios temos kaip sielvartas, traumos ir psichologinės problemos, o santykių dramos pasirodo ryškesnėje šviesoje.
10. „Lemtinga pagunda“ (The Beguiled, 2017)
Tai filmas, sukurtas pagal 1966 m. išleistą Thomaso Cullinano romaną „The Beguiled“, kurio pavadinimą reikėtų versti „Apgautasis“ arba „Suvedžiotas“.
„Lemtinga pagunda“ žiūrovą nukelia į XIX a. antrosios pusės Virdžinijos valstiją ir bando atkurti JAV pilietinio karo atmosferą. Priglaudusi uždarame merginų pensionate sužeistą šiaurietį karininką Džoną Makbernį (Collinas Farrellas) šios įstaigos direktorė Marta Farnsvort (Nicole Kidman), žinoma, vadovaujasi bendražmogišku gailestingumu ir krikščioniškąja morale. Bent jau pradžioje. Tačiau situacija ima keistis, kai patrauklus įnamis ima sveikti ir išprovokuoja masinį ilgai tramdomų seksualinių emocijų proveržį. Prasideda net savotiškos lenktynės dėl žavaus bruneto dėmesio, o ir pats Džonas netrukus ima mėgautis savo privilegijuota vienintelio „gaidžio vištidėje“ padėtimi.
Euforijos ir neįtikėtinų galimybių užvaldytas Džonas Makbernis pradeda intymiai bendrauti ir su melancholiškąja auklėtoja Edvina Debni (Kirsten Dunst), ir su lengvabūde auklėtine Elizą (Elle Fanning), visai pamiršęs tai, kad tokiu savo elgesiu paniekina subordinacijos taisykles. Atpildo už šį prasižengimą ilgai laukti nereikės. (G.J.)
Kidman su kitomis aktorėmis žiūrovui suteikia emocinę kelionę, kuri taip pat yra stipri patirtis. Seksualinė įtampa, flirtas, geismas ir erotika kaitaliojasi su baime, įtampa ir net siaubu. Ir, žinoma, puiki Cappola režisūra verčia nemirksėti bijant praleisti bent vieną iš nepriekaištingai sukurtų ir sukomponuotų nežemiškų, egzotiškų, svajingų vizijų scena po scenos.
9. „Australija“ (Australia, 2008)
Kai 1939-aisiais metais Europoje kilo Antrasis pasaulinis karas, sunerimo ir toli nuo šio kontinento gyvenantys žmonės. Amerikos ir Australijos piliečiai savo kailiu karinės agresijos pavojus pajuto vėliau, tačiau neramūs permainų vėjai pamažu sklaidė mitą, kad už Atlanto ir Ramaus vandenyno ilgai pavyks gyventi ramybės oazėje. Visai prieš pat Perl Harboro tragediją tapo aišku, kad ir Amerika, ir Australija priartėjo prie paskutinės ribos, už kurios neutraliteto nebeliks, o žmonės bus įsukti į siaubingus karo verpetus. Taip baigėsi seno gero pasaulio epocha.
Filme „Australija“ žavi anglų aristokratė ledi Sara Ešli (Nicole Kidman) dar prieš Antrojo pasaulinio karo pradžią atvyko į tolimąją Australiją, kai įstabaus grožio krašte paveldėjo didžiulius žemės plotus ir milžiniškas galvijų bandas. Tačiau naujas Saros gyvenimo etapas kontinento šiaurėje nėra lengvas. Aplinkiniai žemvaldžiai ir stambūs galvijų augintojai prieš atvykėlę surezgė sąmokslą, ketindami atimti jai priklausantį turtą. Vienai atremti tokias darnias atakas būtų neįmanoma. Laimė, Sara susipažįsta su gyvenimo vėtytu ir mėtytu vienišu fermeriu Droveriu (Hugh Jackmanas). Grubaus sukirpimo tylenis ir romantiška gražuolė ilgokai neslepia vienas kitam priešiškumo, tačiau priversti kartu ginti du tūkstančius galvijų kelis šimtus mylių iki pat Darvino miesto, kur herojus užklups visiškai neseniai Perl Harborą sutriuškinusių japonų atakos.
Ilgos kelionės metu porelė patiria begalę pavojų, o žiūrovai ilgai mėgaujasi kvapą gniaužiančiais laukinės gamtos peizažais ir stebi jaudinančius akcentus, kurie tirpdo bendrakeleivių priešiškumo ledus. Filmas prasideda kaip klasikinis amerikietiškas vesternas, o antroje dalyje priartėja prie holivudinių karinių epų, ypač garsaus filmo „Perl Harboras“ (2001, rež. Michael Bay). (G.J.)
8. „Keršto kelias“ (Destroyer, 2018)
„Keršto kelias“ pasakoja apie Los Andžele dirbančią detektyvę Erin Bell (akt. Nicole Kidman). Siužetas pradedamas Johno Doe žmogžudystės vieta, į kurią atvykusi Erin kolegas informuoja, kad žino, kas yra žudikas. Grįžusi į nuovadą, ji randa sau adresuotą 100 dolerių čekį, suteptą dažais. Pasitelkusi ryšius FTB, detektyvė gauna patvirtinimą, kad pinigai – iš prieš šešiolika metų Kalifornijoje įvykusio banko apiplėšimo, kuriame jiedu su kolega Krisu dalyvavo po priedanga ir buvo įsilieję į gaują. Su savo vadais Erin pasidalija įtarimu, kad šis radinys galimai reiškia, kad gaujos vadeiva, Silas, vėl tęsia savo nusikalstamą veiklą.
Pasikliaudama savo nuojauta, detektyvė randa buvusius gaujos narius ir bando iš jų išpešti informaciją apie dabartinę Silo buvimo vietą. Pamažu artėdama prie tikslo, ji sužino apie būsimą pinigų perdavimą, kuriam vadovaus Silo mergina Petra. Susekusi ją, susigrumia ir pagrobia, taip sutrukdydama gaujai įvykdyti banko apiplėšimą. Atsiminimai iš praeities atskleidžia, kad Erin su Krisu siejo daugiau nei darbo santykiai – jiedu palaikė romantiškus ryšius, ir Erin susilaukė jųdviejų dukros. Tiesa, dalyvaudami banko apiplėšime, Erin su Krisu turėjo gauti dalį grobio, ir pranešti, kad jiems nepavyko susemti nusikaltėlių. Tačiau paaiškėjo, kad pinigai buvo sutepti dažais, todėl Silas nužudė banko darbuotoją, o Krisui bandant sutrukdyti, nušovė ir jį. Galiausiai detektyvė susitinka su Silu, kuriam siekia atkeršyti už nužudytą mylimąjį.
Pagrindinę istorijos veikėją įkūnijusi Nicole Kidman už savo vaidmenį buvo nominuota „Auksinio Gaublio“ apdovanojimui. Aktorės profesionalumas ir patirtis tapo kone pagrindiniu filmo varikliu, lėmusiu puikiai išpildytą istoriją. Tiesa, šis vaidmuo buvo kardinaliai kitoks nei jai įprasta, todėl pati aktorė kalbėjo, kad ši patirtis buvo unikali ir netgi kelianti baimę. Vedama karšto keršto troškimo, Erin buvo itin agresyvi ir atrodė tarsi ne iš šio pasaulio. (G.J.)
7. „Triušio urvas“ (Rabbit Hole, 2010)
Ši puiki psichologinė drama, sukurta pagal prestižine Pulitzerio premija apdovanoto amerikiečių dramaturgo Davido Lindsay-Abaire‘o pjesę. Pagrindinius filmo herojus – Beką (ją ir vaidina N.Kidman) bei Hovardą (Aaronas Eckhartas) Norbertus – aptinkame tuo metu, kai abu sutuoktiniai negali atsigauti po jų šeimą užgriuvusios nelaimės. Prieš aštuonerius mėnesius tragiškai žuvo jųdviejų vienintelis sūnelis, ir šis įvykis perskyrė laimingos poros gyvenimą į du periodus – „iki“ ir „po“ . Iki tragedijos viskas buvo gerai – šeima gyveno priemiestyje, namuose vyravo sutarimas ir harmonija, o po nelaimingo atsitikimo viskas pasikeitė. Dabar Beka ir Hovardas kiekvienas savaip stengiasi susidoroti su staiga prasivėrusia dvasine tuštuma. Jis vis dažniau užsibūna su draugais ir daug sportuoja, ji atsitvėrė nuo išorinio pasaulio savo namų „tvirtovės“ sienomis ir vengia kontaktų net su artimiausiais kaimynais. Abu kartu lanko psichologinės pagalbos kursus, bet, panašu, kad netiki (bent jau Beka) tokios grupinės psichoterapijos nauda.
Amerikietiškose psichologinėse dramose dažnai regime scenas psichoanalitikų kabinetuose, kuriuose ant kušetės gulinčiam pacientui patyręs „sielų inžinierius“ aiškina jį kamuojančius kompleksus, pasitelkęs chrestomatines S. Freudo formuluotes. Kas kita – psichologinės pagalbos kursai, kuriuose savo sielos skaudulius reikia atverti ne Dievui ar medikui, bet tokiems pat nelaimėliams. Kai kam tokia praktika tampa saugia užuovėja nuo pasaulio negandų, kuomet kito nelaimė padeda lengviau apsiprasti su savąja. Tačiau Bekos netenkina kitus paprastai paguodžiantys teiginiai („Dievas pasiima geriausius“, „Dabar jie angelai danguje“).
Išoriškai N. Kidman vaidinama Beką atrodo visai rami. Bet akivaizdu, kad ši ramybė moteriai kainuoja labai daug. Aišku, kad kiekvieną savo būties akimirką jį galvoja tik apie savo prarastą vaiką. Anksčiau ar vėliau ši įtampa turi garsiai sprogti, ir apie tokias pasekmes baisu net galvoti. Johno Camerono Mitchello „Triušio urvas“, nesigriebdamas madingų triukų, neverčia žiūrovo blaškytis, bet neįkyriai ragina jį kartu pamąstyti apie tai, kur ir kaip galėtų apsigyventi žemiškąjį pasaulį ne savo valia palikę nekalti vaikeliai. (G.J.)
6. „Šaltasis kalnas“ (Cold Mountain, 2003)
Seniai įrodyta, kad į karo verpetus įtrauktų žmonių dramatiškos meilės peripetijos romanuose ir filmuose žmones paprastai jaudina kur kas labiau už paties karo eigą. Tai patiria visi, kas skaito knygą „Vėjo nublokšti” ar žiūri jo ekranizaciją. Apie ketverius metus trukusį JAV pilietinį karą, paprastai vadinamą Šiaurės ir Pietų karu parašyta daug storų romanų ir susukta begalė filmų, bet jų garbingoje galerijoje svarbią vieta užima Margaret Mitchell literatūrinis epas, parašytas 1937 m. ir po dviejų metų pagal šią knygą Holivude sukurtas vienas garsiausių visų laikų filmas tokiu pat pavadinimu.
Šaltasis kalnas – tai vieta Šiaurės Karolinoje, kur gyvena pagrindiniai herojai – jaunas stalius Inmanas (Jude’as Law) ir pastoriaus dukra Ada Monrou (Nicole Kidman). Jiedu pamilo vienas kitą, bet buvo ilgam išskirti pilietinio karo audrų. Mirus tėvui Ada tapo didelės plantacijos ir sodybos paveldėtoja, nors nežino, ką su visu tuo turtu daryti. O perėjęs kruviną mėsmalę Inmanas ryžosi dezertyruoti iš pietiečių kariuomenės. Nuo šiol jo laukia ilga kelionė namo, o žiūrovų – emocijų kupinas laukimas, nors (ką čia slėpti!) finalas aiškus nuo pradžių. Tačiau net ir Homerui buvo svarbus ne tiek tikslas, kiek ilgas kelias į jį. (G.J.)
Filme žavėsitės Kidman ir Law suvaidintais personažais, nors kiekvienas iš jų yra gana atskiri personafai, vet visada esybe išlieka savimi. Ados personažas yra vienas ryškiausių filmo aspektų, o tai svarbu, nes žiūrovai šį filmą patiria iš trečiojo asmens perspektyvos, tačiau istorija nuo pradžios iki pabaigos aiškiai priklauso Kidman.
5. „Plačiai užmerktos akys“ (Eyes Wide Shut, 1999)
Šį paskutinį savo filmą režisierius Stanley Kubrickas kūrė visiškos konspiracijos sąlygomis. Ilgai buvo aišku tik tai, kad pagrindinius vaidmenis vaidina tada garsi Holivudo pora Tomas Cruise’as ir Nicole Kidman, o siužeto pagrindą sudaro austrų dramaturgo Arthuro Schnitzlerio dar 1926 metais parašyta dekadentiška „Sapnų novelė“ (Traumnovelle). Bet veiksmo vieta – ne XX a. pradžios nuodėmėse skęstančios Vienos aristokratų salonai, o šiuolaikinis Niujorkas. Čia į milijonieriaus Viktoro Zidlerio (jį suvaidino garsus JAV kino režisierius Sydney‘us Pollackas) surengtą Kalėdų balių pakviesti daktaras Bilas Harfordas (Tomas Cruise’as) ir jo žmona Elis (Nicole Kidman) pradeda visai naują intymaus gyvenimo etapą. Nuo šiol jų santykius ims nuodyti iki šiol slėptų erotinių fantazijų, prisipažinimų ir aklo pavydo demonai.
Sapnai filme iš tikrųjų užima svarbią vietą. Ypač Bilo žmonos erotiniai sapnai, su kurių turiniu Elis vyrą kartą supažindino filmui vos įsibėgėjus. Po apsilankymo elitiniame vakarėlyje, kuriame Bilo žmoną ilgai šokdino ir akivaizdžiai su ja flirtavo impozantiškos išvaizdos pagyvenęs vengras vardu Šandoras (Sky du Montas), Elis (prieš tai „dėl drąsos“ parūkiusi „žolytės“) ima drąsiai provokuoti vyrą ir net prisipažįsta troškusi mylėtis su gražuoliu karininku, kuris į ją atkreipė dėmesį vasaros atostogų kurorte metu.
Paveiktas tokių žmonos atviravimų Bilas stipriai pasikeičia. Jį vis dažniau ima kamuoti pavydo priepuoliai, vaizduotė piešia nurimti neleidžiančius žmonos „neištikimybės“ vaizdus, o jis pats vis dažniau pakliūva į dviprasmiškas ar net atvirai siurrealistines situacijas. Praktiškai iki siužeto pabaigos veiksmas plėtojamas taip, kad žiūrovui vis dažniau tenka pačiam sau užduoti klausimą, ką jis regi ekrane – erotines fantazijas sapnuose ar jų materializuotus pavidalus realybėje? (G.J.)
4. „Kiti“ (The Others, 2001)
Filmo veiksmas rutuliuojasi paskutiniaisiais Antrojo pasaulinio karo metais, bet nesitikėkite pamatyti dar vieną amerikiečių kinui dabar įprastą karinę dramą. „Kitų“ fabulą sudaro psichologinė baimės studija, balansuojanti tarp „Egzorcisto“ tipo siaubo filmų ir klasikinių A. Hitchcocko kūrinių. Taip pat akivaizdžios šiame filme vadinamojo „gotikinio siaubo romano“ tradicijos, o jos seniai suformavo kanoną istorijų, kuriose dažniausiai kaip tik senose pilys yra ne tik paslapčių, bet ir nenurimstančių vėlių buveinė.
Viename Niu Džersio salos name jauna moteris Greisė (nuostabus N. Kidman pasirodymas) laukia iš fronto grįžtančio vyro. Didžiuliame dvare ji augina du vaikus ir kažkodėl yra įsitikinusi, kad tik už sandariai užtrauktų užuolaidų dukrelei Anai ir sūnui Nikolui negresia jokie pavojai. Nenuostabu, kad čia gyvenančius persekioja klaustrofobijos košmarai. Netrukus prasideda kur kas baisesni dalykai. Bet juos atskleisti tikrai neketiname.
Amenábaras parodė, kad gąsdinti žiūrovą tikrai moka. Ir ne tik kokiais nors akivaizdžiais siaubais. Baisiausi košmarai šio režisieriaus filmuose gimsta žmonių pasąmonėje. O jie neretai yra siaubingesni už bet kokių žmogžudysčių vaizdus.
3. „Valandos“ (The Hours, 2002)
Tai modernaus kino šedevras, sukurtas pagal Michaelo Cunninghamo romaną, kuriame tampriai persipina trijų moterų likimai. Rašytoja Virginia Woolf (už šį vaidmenį Nicole Kidman buvo apdovanota „Oskaru“) 1923 metais rašo Londono priemiestyje mūsų skaitytojams gerai žinomą romaną „Ponia Dalovėj“. 1952 metais šią knygą Los Andžele skaito ponia Lora Braun (Julianne Moore) ir mėgina iš jos sužinoti, kaip pakeisti savo nusistovėjusį gyvenimą, o dar po keturiasdešimties metų į pačią ponią Dalovėj persikūnija Niujorko knygų leidėja Klarisa Vohan (Meryl Streep). Kas iš tokios reinkarnacijos išeina, spręskite patys.
Režisierius Stephenas Daldry, padedamas talentingų bendradarbių orkestruoja filmą kaip daugiabalsį simfoninį kūrinį (bravo muzikos autoriui Philipui Glassui!), kurio forma primena klasikinę fugą, o visų trijų istorijų nuotaiką vienija vienatvės ir savižudybės motyvai. Pati V.Woolf prieš parašydama romaną „Ponia Dalovėj“ du kartus mėgino nusižudyti. Trečiasis bandymas 1941-aisiais buvo lemtingas.
Filmas priverčia susimąstyti apie terapinį kūrybos poveikį ir apie tai, kad būdami savo herojų likimų valdovais menininkai patys neretai atsiduria tokioje situacijoje, kai pasitraukimas į tą pasaulį, kuriame laikas jau nebetenka jokios prasmės, atrodo vienintelė alternatyva žemiškajam gyvenimui. Kartais viena vienintelė diena gali būti panaši į amžinybės metafora… Stepheno Daldry nuostabus filmas „Valandos“ – kaip tik apie tai. (G.J.)
2. „Dogvilis“ (Dogville, 2003)
„Dogvilio“ pradžioje – didžiulėje teatro scenoje kreida nupieštos gatvės ir namų kontūrai. Šiame teatrališkai sąlygiškame pasaulyje rutuliuojasi tikrai originaliai pateikta istorija. „Dogvilis“ – dar viena grandiozinė provokacija. Šį kartą režisierius Larsas von Tieras pasiryžo įrodyti, kad kvapą gniaužiančiu reginiu gali tapti teatrališka statika, o visiško atsiribojimo metodas ir brechtiška spektaklio struktūra yra puikiausias būdas priartėti prie gilių psichologinių kontekstų. Ypač tada, kai nekreipi dėmesio į tradicijas ir apribojimus, o taip pat nebijai rizikuoti.
Didžiosios depresijos laikais trečiojo dešimtmečio Amerikos kalnų miestelyje pasirodo nuo gangsterių besislapstanti gražioji bėglė Greisė (Nicole Kidman). Atsidėkodama už pagalbą moteris pasisiūlo kiekvienam miestelėnui pagelbėti namų darbuose. Pradžioje toks sandėris tenkina visus. Tačiau, kai gyventojus pasiekia žinia, jog už bėglės galvą siūloma didelė pinigų suma, viskas pasikeičia, ir Greisė tampa godumo užvaldytų miestelėnų verge, nes kaip sakoma vienoje scenoje, „Dogvilyje neįprasta nei iš šio nei iš to tramdyti savo neapykantą“. „Dogvilis“ – tai ir psichologinio eksperimento erdvė, kurioje telpa savotiška pasaulio miniatiūra. Visi penkiolika Dogvilio gyventojų patiria didesnę ar mažesnę charakterio transformaciją, kai žmogus pasikeičia (kartais neatpažįstamai) paveiktas baimės ar patikėjęs savo galia valdyti kitus.
Režisierius neieško ribos tarp gėrio ir blogio – ją, kaip ir kreida nupeštas sienas galima lengvai kirsti: kartais pakanka tik vieno žingsnio, kad iš šviesos zonos patektum į tamsos teritoriją (šviesos ir spalvų svarbai filme galima būtų skirti detalesnę studiją). Ko gero, didžiausią transformaciją patiria pačios Greisės charakteris: jame giliai ir ilgai slėptos senos psichologinės traumos nenužudė tikėjimo žmonių gerumu. Tačiau ši iliuzija buvo Dogvilyje palaidota, o pats miestas susilaukė pelnyto likimo. Nes kaip pasakyta finale, „žmogus privalo atsakyti už savo poelgius“. (G.J.)
1. „Mulen Ružas“ (Moulin Rouge!, 2001)
Triukšmingo karnavalo apstu Bazo Luhrmanno „Mulen Ruže“. Režisierius įrodė, kad gali ne tik radikaliai modernizuoti klasikinį veikalą, bet ir padaryti kur kas daugiau – meno objektu paversti visų keikiamą kičą. Kičo ir prasto skonio apstu ir „Mulen Ruže“, bet jis taip vykusiai įkomponuotas į labai originalų stilių, kad jokių pretenzijų autoriui reikšti nesinori. Atvirkščiai, norisi karštai ploti ir garsiais pritarimo šūksniais reikšti pasitenkinimą.
Dar pačioje pradžioje pirmi visai ramios muzikos taktai staiga lyg pašėlę sprogsta beprotiško prancūziško kankano salvėmis. O poetui Kristianui (Ewanas McGregoras) po kelių absento taurelių apsireiškia žavinga Žalioji fėja (ją suvaidino dainininkė Kylie Minogue), lengvai plasnojanti virš Paryžiaus stogų ir kviečianti į Mulen Ružą pratęsti bohemiškos pramogos.
Ir šou, kaip sakoma, prasideda! Nuo spalvų net mirga akyse, o niekaip nenurimstančios kino kameros piruetai užliūliuoja labiau už pasiskraidymą sūpuoklėse. Šioje nevaržomos linksmybės fiestoje į vieną didelio šventinio pyrago tešlą sumaišyti keli labai pikantiški „įdarai“ – išmintingas mitas apie Orfėją ir graudi „Damos su kamelijomis“ istorija, ornamentuota prieškario amerikietiškų melodramų „nėriniais“ bei šiems laikams jau nebūdingais sentimentais, kuriuos dar galima aptikti tik senoje geroje operetėje.
„Mulen Ružas“ ir yra operetė, kurioje tarp autorių sufantazuotų personažų šmirinėja linksmoji Henri Toulouse‘o-Lautrec‘o (Johnas Leguizamo) dvasia, filmo autoriams labiau svarbi kaip autentiškas veiksmo vietos simbolis. (G.J.) Ewenas MacGregoras vaidmenyje labai nuoširdus ir simpatiškas Kristianas, o Nicole Kidman pasakiškai seksuali ir nuostabiai tragiška suvargusios Satine vaidmenyje, o jos mirties scena buvo už širdies griebianti ir labai priminė Gretos Garbo filmą „Camille“. Ewano McGregoro ir Nicole Kidman balsai puikiai papildo vienas kitą ir istoriją. Kidman vaidyba čia tiesiog neįtikėtina, sunku žodžiais nusakyti.
