Aš nedariau nieko neteisėto. Indijoje anglui išvis labai mažai kas yra neteisėta.
Abir Mukherjee (Abiras Mukerdži) – Vakarų Škotijoje užaugęs imigrantų iš Indijos sūnus, šiuo metu su šeima gyvenantis Londone. Jo debiutinė knyga „Kalkutos detektyvas“ laimėjo prestižinį Harvill Secker / Daily Telegraph detektyvų konkursą ir iš karto susilaukė skaitytojų dėmesio. Tai kelionė laiku į praeitį, į Britų Indiją – valstybę, kuri nebeegzistuoja, į kolonijinio pasaulio prabangą ir pragaištį. Kalkuta, 1919 metai. Buvęs Skotland Jardo detektyvas Semas Vindemas atvyksta į šį miestą tikėdamasis čia pradėti viską iš naujo ir atsikratyti kankinamų prisiminimų apie karą. Tačiau nespėjęs apsiprasti nei su nauja vieta, nei su savo vidiniais demonais, Vindemas iškart neria tiesiai į žmogžudystės tyrimo sūkurį. Žmogžudystės, kuri privers jį leistis į tamsiausias Britų Indijos gelmes.
Reikalas rimtas: nužudytas aukštas valstybės tarnautojas. Negana to, į jo burną įgrūstas popiergalis su raginimu britams nešdintis iš Indijos. Politinė padėtis darosi vis nestabilesnė, neramumų daugėja, valstybei ima grėsti rimtas pavojus, o sarkastiškasis detektyvas Vindemas drauge su arogantišku savo kolega inspektoriumi Digbiu ir Indijoje gimusiu, tačiau britiškai auklėtu seržantu Banerdžiu narplioja tyrimo gijas, vedančias juos nuo klestinčių britų salonų iki gundančių opijaus landynių.
Nepakartojama Kalkutos atmosfera, kolonijų žavesys ir skurdas, tikras britiškas sarkazmas, revoliuciniai idealai ir nusikaltimo tyrimas – visa tai užburia, suvilioja ir nepaleidžia.
***
– Negaliu patikėti, kad Tagartui negaila taip gaišinti mūsų laiko, – skundėsi Digbis, permirkusia nosine šluostydamasis nuo kaktos prakaitą.
Šiek tiek jį užjaučiau, ir ne tik dėl oro temperatūros, kuri siekė apie šimtą dešimt laipsnių[1] pavėsyje. Tiksliau, būtų siekusi, jei kur nors būtų bent kiek pavėsio.
Balandžio mėnuo Kalkutoje nėra malonus. Malonių mėnesių čia išvis nedaug, bet balandžio mėnesį prasideda vasara, ir padėtis jau dabar buvo blogiausia iš visų įmanomų. Viską slėgė drėgna kaitros antklodė, po kuria lėtai troškinosi ir anglai, ir čiabuviai, nekantriai laukdami ir niekaip nesulaukdami musoninių liūčių, kurios prasidės tik po dviejų mėnesių.
Mes visi trys – Digbis, Banerdžis ir aš – buvome kažkokiame kaime į šiaurę nuo miesto, iki kurio reikėjo važiuoti gerą valandą. Aplinkui iš visų pusių plytėjo žali laukai. Laikas čia buvo sustojęs, vyrai vagojo ganyklų žemę jaučiais pakinkytais plūgais. Vairuotojas sustojo šalikelėje ir mes dabar ropštėmės į aukštą pylimą, gal dvidešimt pėdų iškilusį viršum ganyklų, ant jo buvo nutiesti geležinkelio bėgiai. Priešais mus ant pylimo tarsi storas metalinis šliužas riogsojo nejudantis traukinys su juodu it anglis garvežiu. Aštuoni vagonai, pramaišiui keleiviniai ir krovininiai, visi nudažyti Rytų Bengalijos geležinkelių bendrovės spalvomis. Aplink stoviniavo būrelis čiabuvių konsteblių ir iš paskutiniųjų stengėsi pasislėpti nuo saulės. Jie vilkėjo dengiamosios spalvos uniformas, kaip beveik visi Imperinės policijos pajėgų karininkai ir eiliniai visoje Indijoje. Tik Kalkutoje kitaip. Miesto policininkų uniformos baltos.
– Kaip jis gali tikėtis, kad pradėsime narplioti Makolio bylą, jei pradės mus siuntinėti tirti kiekvieno prašalaičio mirties aplinkybių? – burbėjo jis.
– Neabejoju, kad komisaras žino, ką daro, – atsakiau, nors pats nebūčiau galėjęs prisiekti, kad suprantu jo veiksmus.
– Negalėjo pasiųsti ko nors kito? Nužudytas juodadarbis, dėl Dievo meilės. Negi tokio dalyko negalėjo sutvarkyti vietos thana pareigūnai? – jis sunkiai alsavo nuo kaitros ir pastangų, kurių prireikė kopiant stačiu šlaitu.
Tagarto įsakymu mes buvome pasiųsti tirti šitos žmogžudystės. Pradiniuose pranešimuose buvo minimas dacoit antpuolis, nenusisekęs mėginimas apiplėšti traukinį, dėl kurio žuvo čiabuvis geležinkelio sargybinis. Nužudytojo odos spalva neturėjo būti svarbi bylos tyrimui, tačiau iš tiesų dažniausiai būdavo, ir aš turiu prisipažinti, kad, kaip ir Digbis, nustebau išgirdęs, jog Tagartui pasirodė prasminga atitraukti mus nuo Makolio bylos tyrimo ir liepti aiškintis šį iš esmės nepavykusį apiplėšimą.
Atrodo, viskas iš esmės įvyko traukinio gale, sargybiniams skirtoje kupė. Liepiau Banerdžiui eiti į priešakį ir apklausti vairuotoją, o mudu su Digbiu patraukėme į galą. Du konstebliai kėlė nuo dviašio vežimėlio į audeklą susuktą lavoną.
Liepiau vienam iš konsteblių atidengti aukos galvą. Vaizdas nebuvo malonus: sulaužyta nosis, gausiai mėlynėmis nusėtas veidas, nuo kraujo sulipę plaukai. Tas, kas tai padarė, netausojo kumščių.
Sargybinių kupė buvo matyti dviejų vyrų siluetai; regis, jie karštai ginčijosi. Žemesnysis iš jų, užsidėjęs kepurę su snapeliu, atrodė labiau įsiaudrinęs ir karštai gestikuliavo, baksnodamas storu pirštu pašnekovui į krūtinę. Nusprendžiau, kad tai vyriausias pareigūnas nusikaltimo vietoje. Todėl nustebau pamatęs, kad jis vilki ne policininko, o traukinio konduktoriaus uniforma. Atrodė kaip Indijos anglas, o antrasis žmogus, kurį šis įnirtingai ūdijo, buvo čiabuvis policijos seržantas. Regis, abiem palengvėjo mus pamačius.
– Anglai pareigūnai! – sušuko geležinkelininkas. – Gal dabar pagaliau pajudėsime į priekį.
Aš nekreipiau į jį dėmesio ir pasisukau į seržantą, kuris atrodė pasiūtas ant to paties kurpalio kaip Banerdžis: liesas, akiniuotas ir su panašia kaltės išraiška veide.
– Kas čia nutiko? – paklausiau.
Geležinkelininkas įsiterpė, indui dar nespėjus atsakyti.
– Jei norite sužinoti, – pasakė jis, – aš jums viską papasakosiu, nes esu oficialus geležinkelio pareigūnas, be to, įvykio metu kaip tik buvau čia.
Atsidusau. Niekad nemėgau turėti reikalų su smulkiais valstybės tarnautojais. Jie dažniausiai pernelyg aukštai vertina savo pačių svarbą, o blogiausi iš jų dėvintys uniformines kepures.
– Jūsų vardas?
– Perkinsas, pone. Albertas Perkinsas, – atsakė jis, išpūtęs krūtinę ir išsitiesdamas visu ūgiu (penkios pėdos ir penki coliai, įskaičiuojant ir kepurę). – Šio traukinio sargybos viršininkas.
– Tokiu atveju, pone Perkinsai, papasakokite mums, kas įvyko. Pradėkite nuo pradžios.
– Na, – tarė Perkinsas, – jei norite, kad pradėčiau nuo pradžios, taip ir padarysiu. Vakar naktį, pusę dviejų, pagal tvarkaraštį turėjome išvykti iš Sealdaho stoties, – pradėjo pasakoti jis, – bet teko apytikriai devyniasdešimt minučių užtrukti, todėl galiausiai pajudėjome tik po trijų. Gal kokią valandą viskas buvo kaip visada. Paskui, kai privažiavome šią vietą, kažkas patraukė rankinį stabdį. Be abejo, mašinistas tuojau pat sustabdė traukinį. Aš perėjau per vagonus norėdamas nustatyti, kas atsitiko. Atvirai jums pasakysiu, naktiniame traukinyje retai kas patraukia rankinį stabdį. Neramumai prasidėjo, kai priėjau antrosios klasės keleivių kupė. Ten stovėjo du indai, iš pažiūros tokie padorūs ponai, su kostiumais. Vienas iš jų atsuko man į veidą pistoleto vamzdį ir paliepė kniūbsčiam gultis ant grindų. Be abejo, aš pasielgiau, kaip lieptas. Kai kurie keleiviai puolė į paniką, bet vienas iš vyriškių kažką sušuko bengališkai, ir jie nutilo. Nuo grindų ne kažin ką galėjau įžiūrėti, bet esu tikras, kad antrasis vyriškis išlipo iš vagono. Po kokios minutės išgirdau balsus, kurie sklido nuo geležinkelio bėgių: tai buvo čiabuviai, nemažai čiabuvių. Lauke vyko kažkoks susirėmimas. Maniau, jie pradės eiti per kupė ir rinkti visų keleivių vertingus daiktus, bet jie to nedarė. Nėjo net į pirmosios klasės kupė. Mašinistas sakė, kad jie tik pastatė po vieną iš saviškių kiekviename vagone, dar porą priekyje, prie garvežio, o visi kiti suėjo į traukinio galą.
– Ir kas buvo toliau?
Perkinsas gūžtelėjo pečiais.
– Iš tiesų tai aš nežinau. Tas pašlemėkas visą laiką mane išlaikė ant grindų. Girdėjau tik riksmus iš traukinio galo. Pagaliau, jau turbūt prieš pat penkias, pasigirdo šūksnis, ir tas dacoit iš mūsų kupė išlipo laukan. Tikėjausi, kad netrukus grįš su keletu tėvynainių, bet ne, negrįžo. Ir jis, ir visi kiti tiesiog išnyko.
– Ką jūs tada darėte?
– Nieko nedariau, kol mašinistas ir jo padėjėjas atėjo manęs ieškoti. Iš kur galėjau žinoti, kad tie niekšai dėjo į kojas? Paskui išėjau iš vagono su Evansu, jis mašinistas. Žinot, tikras anglas. Sakosi, kad iš Londono. Keturiasdešimt trečią traukinį vairuoja jau beveik dvidešimt metų. Kai aš iš jo sužinojau, kad nusikaltėliai išsilakstė, pradėjau tikrinti visas kupė iš eilės. Keletas anglių damų pirmosios klasės kupė buvo viso šito įvykio gerokai sutrikdytos, bet nė viena nenukentėjo. Tik perėjęs visą traukinį ir pasiekęs sargybinių kupė radau jaunojo Palo lavoną, – jis parodė ranka į bėgius ir į apdengtą kūną.
– Jo tokia pavardė?
Perkinsas iškilmingai linktelėjo galva.
– Hirenas Palas.
Apžiūrėjau kupė. Ją perpus kirto tinklinė pertvara su durelėmis, kad būtų galima patekti iš vienos pusės į kitą. Šiapus pertvaros stovėjo nedidelis rašomasis stalas, ant jo buvo matyti bet kaip išsklaidyti popieriai. Greta ant grindų gulėjo parversta kėdė, sudaužyta žibalinė lempa ir keletas popierių, kurie nukrito ant žemės ir prilipo krešančio kraujo klane. Kitoje pertvaros pusėje kūpsojo koks tuzinas iš pažiūros sunkių drobinių maišų, greta stovėjo du seifai, abu atidaryti.
– Kaip manote, kodėl jie jį užpuolė? – paklausė Digbis.
– Nežinau, – atsakė konduktorius.
– Ką jie paėmė? – paklausiau.
Geležinkelininkas nusiėmė kepurę ir pasikrapštė pakaušį.
– Tas ir yra. Kiek galiu spręsti, jie nepaėmė nieko.
– Nieko? – pakartojo Digbis. – Gauja dacoit užpuola traukinį, nužudo sargybinį ir pabėga nieko nepaėmę? Juokinga.
– Aš jums sakau, – įnirtingai pakartojo Perkinsas, – visi pašto maišai tebėra vietoje, o keleivių, kaip jau minėjau, jie neapiplėšė.
– O šitie seifai? – paklausiau. – Kas juose buvo?
– Vakar – nieko, – atsakė Perkinsas.
– Tai įprasta?
– Kartais jie būna pilni. Kartais tušti. Čia juk keturiasdešimt trečiasis iš Kalkutos.
Jis teisingai suprato mūsų veidų išraiškas.
– Keturiasdešimt trečiasis yra Dardžilingo pašto traukinys, – paaiškino. – Tai pagrindinė jungtis tarp Kalkutos ir Šiaurės Bengalijos. Praktiškai viskas, ką reikia ten nugabenti – keleiviai, gyvuliai, oficiali vyriausybės korespondencija, – vežama keturiasdešimt trečiuoju iš Kalkutos.
– O kaip jūs perdavėte aliarmo signalą? – paklausiau.
– Kai dacoit išsilakstė, po kokių dešimties minučių pravažiavo dvidešimt šeštasis į Kalkutą. Mes jam davėme signalą sustoti ir papasakojome konduktoriui, kas atsitiko. Jie pasiūlė pagalbą, paskui nuvažiavo iki Naihačio ir perdavė žinią toliau.
Aš vėl atsigręžiau į indą seržantą.
– Kur keleiviai? – paklausiau.
– Antrosios ir trečiosios klasės keleivius nuvežėme į Bandelio mazginę stotį apklausai, – atsakė jis. – Pirmosios klasės keleiviai, pone, visi buvo europiečiai. Juos irgi nuvežė į Bandelį, bet iš ten leido keliauti toliau. Tačiau užsirašėme jų visų pavardes ir adresus.
Pirmosios klasės keleiviai buvo baltieji. Dėl to buvo labai mažai tikėtina, kad jie paklausys čiabuvio pareigūno nurodymų kelias valandas laukti kažkokioje skylėje, kol bus apklausti. Atrodo, Indijoje net tvarkos ir teisingumo jėgos paklūsta tokiems griežtiems faktams, kaip rasinė priklausomybė.
Palikau Digbį užrašyti konduktoriaus parodymų, o pats nužingsniavau per grikšintį žvirgždą traukinio priekio link. Banerdžis kalbėjosi su mašinistu. Pamatęs mane, jis nulipo iš garvežio.
– Ar daug pavyko iš jo sužinoti? – paklausiau.
– Mėginau išgauti iš jo parodymus, pone, bet, pasirodo, tai labai sudėtinga. Jis nekaip kalba angliškai.
– Keista, – atsakiau. – Konduktorius sakė, jog jis anglas.
– Įtariu, pone, kad jis teisus. Gal jūs norėsite pats jį apklausti.
Evansas buvo kresnas vyrukas, atrodė tvirtas kaip jo valdomas garvežys. Jo veidą ir kombinezoną dengė anglių dulkės, o veido raukšlėse įsigėrę suodžiai. Jis man iškart patiko.
Jo pasakojimas apie tai, kas nutiko, buvo panašus į Perkinso: praėjus apytikriai valandai, kai jie išvyko iš Kalkutos Sealdaho stoties, kažkas patraukė rankinį stabdžio signalą ir Evansas sustabdė traukinį. Bet Perkinsas visą tolesnį antpuolio laiką praleido atidžiai apžiūrinėdamas antrosios klasės kupė grindis, o Evansas, sėdintis garvežyje, geriau matė, kas dėjosi toliau.
– Kai tik sustojom, – pasakojo jis, – prie mūsų iš visų pusių pripuolė gaujos tų parazitų. Iš priekio, iš kairės, iš dešinės.
– Kiek jų buvo? – paklausiau.
Evansas gūžtelėjo pečiais.
– Tiksliai negaliu pasakyti, viršininke, nes juk buvo tamsu, nors į akį durk, bet pasakyčiau, kad ne mažiau kaip dešimt. Paskui vienas užlipa čia ir atkiša į mane savo šauninką. Ir liepia man pakelti rankas. Prieš dvidešimt metų būčiau jį vienu smūgiu nuskynęs, bet dabar esu šiek tiek praradęs formą. Tai va, o tada visi kiti pasklinda po visą traukinį. Girdėjau, kaip pradėjo klykti damos pirmosios klasės kupė. Tiesa, greit nutilo. Tikriausiai kuris nors iš tų juodžių ir joms pamosavo šauninku prieš akis, ar kaip.
– Ar jūs galėjote įžiūrėti, kas vyksta sargybinių kupė?
Jis papurtė galvą.
– Nėė. Per toli.
– O kas buvo toliau?
– Tas juodis, kuris čia buvo su manim ir Eriku, – jis parodė į savo padėjėją, uoliai metantį anglis į garvežio pakurą, – norėjo, kad mes išliptume iš garvežio, bet mes nesutikom, ane, Erikai?
Anglių pylėjas linktelėjo ir dirbo toliau.
– Aš jam ir sakau: „Gali mane nušauti, po šimts perkūnų, nes aš vairuoju šitą Dardžilingo pašto traukinį ilgiau, negu tu išvis gyveni šitam palaimintam pasauly, ir nesiruošiu lipti iš jo garvežio, kol neprivažiuosim Hardingo tilto.“ Pagaliau niekšelis persigalvojo ir leido mums čia pasilikti. Tada jau viskas vyko visai mandagiai, sėdėjom sau mudu su Eriku ir tas juodžiukas su nutaikytu į mus savo šauninku. Girdėjom, kad ten gale kažkas darosi, bet tamsoj nieko nebuvo įmanoma įžiūrėti. Paskui, gal po kokios valandos, prieš pat patekant saulei, vienas iš tų niekšų ant gelžkelio bėgių pradeda kažką rėkti. Tada visi tie nelemti šmikiai, įskaitant ir mūsų naująjį draugelį, iššoka iš traukinio ir išsilaksto kas kur. Keletas nubėgo į tą pusę, – jis parodė per laukus šiaurės pusėn. – Kiti nulėkė kelio link. Per kelias minutes neliko nė vieno.
– O paskui?
– Na, mes su Eriku, sakom, šiek tiek palauksim. Saulė jau patekėjo, tai apsidairėm, norėjom patikrinti, ar visur ramu, ar neliko dar kokio pašlemėko. Nė vieno nepamatėm, tada nušokom ant žemės ir pradėjom eiti palei traukinį ieškodami senio Perkinso. Beveik net tikėjausi, kad jie bus jį mažumą apsnukiavę, bet ne, žiūriu, guli sau ant grindų antrosios klasės vagone kaip kūdikėlis, paguldytas pogulio. Na, bet jau kai atsikėlė, tuojau pat liepė man grįžti prie mechanizmų, o pats puolė tikrinti kitų vagonų. Tai jis rado vargšą Palą.
– Papasakokit man apie jį.
Evansas gūžtelėjo pečiais.
– Padorus vaikinas, iš geležinkelininkų šeimos. Dirbo prie gelžkelio nuo vaikystės. Tylus toks buvo vaikis, nedrąsus, žodelio priešais neištars. Niekaip neįsivaizduoju, kad jis galėtų pasipriešinti dacoit gaujai. Kodėl jie sumanė primušti jį, o ne Perkinsą, negalėčiau pasakyti.
– Konduktorius jums ne per labiausiai patinka?
– Na, jūs patys jį matėt. Jums patinka? Dabar įsivaizduokit, kad jums tektų dirbti su šituo senu šešku septynerius metus, kiekvieną mielą dieną.
Aš turėjau dar vieną klausimą.
– Ar šituose kraštuose dažnai pasitaiko dacoit antpuolių?
Evansas papurtė galvą.
– Nėra taip, kad būtų visai negirdėtas dalykas, ypač šalies gilumoje, kur dykvietės, arba Bihare – tas tai, tarp kitko, visiška pasaulio skylė, – bet anksčiau nebuvau girdėjęs, kad dacoit būtų užpuolę traukinį taip arti Kalkutos.
Padėkojęs nušokau ant bėgių ir pašaukiau Banerdžį, besikalbantį su vienu iš vietinių konsteblių.
– Pasivaikščiokim, seržante, – pasiūliau sukdamas į laukus, per kuriuos, kaip sakė Evansas, pabėgo keletas užpuolikų.
Dešimt minučių mes apžiūrinėjome teritoriją į šiaurę nuo traukinio, bet nepamatėme nieko, išskyrus ištryptą žolę.
Grįžę prie traukinio pasukome pietryčių kryptimi link asfaltuoto kelio, kuris, kaip sakė mašinistas, buvo kitų dacoit tikslas.
– Koks čia kelias? – paklausiau Banerdžio.
– Didžioji magistralė, pone.
– Ji veda atgal į Kalkutą?
– Taip, pone.
– O priešinga kryptis?
Banerdžis nusišypsojo.
– Jis daugiau negu dviejų tūkstančių mylių ilgio, pone. Iki Delio, paskui per Chaiberio perėją iki pat Kabulo.
– Manau, seržante, galime atmesti galimybę, kad mūsų nusikaltėliai pabėgo į Afganistaną, – pasakiau. – Iš tiesų norėjau sužinoti, kokį artimiausią didelį miestą galima juo pasiekti.
– Man atrodo, pone, kad visai netoliese šis kelias eina per Narjanpurą.
– Ar tai toli?
– Neįsivaizduoju, pone. Negaliu tiksliai pasakyti, kur mes esame.
Dar kelias minutes paėjome keliu, kol priėjome siaurą dulkiną keliuką.
– Žiūrėkit, – pasakiau Banerdžiui, rodydamas vėžes žemėje.
– Padangų pėdsakai, – pasakė jis. – Čia važiavo kažkoks automobilis, ir tikriausiai neseniai. Lengvasis automobilis?
– Ne, – atsakiau. – Lengvajam automobiliui šios vėžės per plačios. Jas įspaudė didesnė mašina, veikiausiai sunkvežimis.
Mes dar kurį laiką paieškojome, bet nieko neradome. Pažvelgiau į laikrodį. Beveik pusė dešimtos. Jei norime aptikti poną Bakaną Bengalijos klube, netrukus reikės važiuoti. Nenoromis šūktelėjau Banerdžiui, kad metas grįžti prie traukinio.
*
– Teorijos, džentelmenai? – paklausiau, automobiliui važiuojant į Kalkutą.
Visi trys susigrūdę sėdėjome gale.
– Man atrodo, čia viskas ir taip aišku, seni, – atsiliepė Digbis. – Dacoit užpuola pašto traukinį, tikėdamiesi išplėšti seifus. Pamato, kad jie tušti, ir iš apmaudo užpuola sargybinį. Kai jis miršta, jie išsigąsta ir išsilaksto. Reikėtų paliepti apygardos policijai patikrinti vietinius nenaudėlius. Čia mes turime reikalą tikrai ne su proto bokštais. Kuris nors iš jų būtinai prašneks ir viską mums išduos.
Toks veiksmų planas atrodė viliojantis. Paaiškinti nutikimą banditų aplaidumu ir palikti bylą tirti vietiniams. Problema tik ta, kad šis scenarijus neatitiko faktų. Kiek galėjau suprasti, užpuolikai toli gražu nebuvo aplaidūs. Priešingai, iš visų smulkmenų akivaizdu, jog užpuolimas kruopščiai suplanuotas. Išskyrus, žinoma, galutinį rezultatą, ir tai buvo pats didžiausias klausimas. Jei užpuolimas sumanytas dėl apiplėšimo, kodėl užpuolikai nieko nepavogė?
[1] 43 laipsnius Celsijaus.
Abir Mukherjee „Kalkutos detektyvas“ iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė leidykla „Tyto alba“, 2018
