Baroko laikotarpis buvo meno judėjimas, pasižymėjęs dramatiškais, baimę ir įvairias kitas emocijas keliančiais kūriniais. Vienas iš menininkų, atsakingų už pagrindinių šio stiliaus bruožų kūrimą, yra italų menininkas Caravaggio. Jis buvo audringas žmogus ir aistringas tapytojas, o jo menas atitrūkdavo nuo tvyrančios Renesanso ir Manierizmo meno estetikos. Vietoj to jis kūrė radikaliai, jo paveiksluose gausu dinamiškų kompozicijų, intensyvaus apšvietimo ir realistinių figūrų.
Italų menininkas Michelangelo Merisi, geriau žinomas kaip Caravaggio (1571–1610), buvo žymus XVII a. tapytojas, kurio dramatiškas stilius padarė didelę įtaką baroko tapybai. Jis žaidė su dideliais šviesos ir tamsos kontrastais, tapė dinamiškas pozas ir figūras žiūrėdamas į tikrus žmones, kad sukurtų įspūdingus paveikslus su psichologiškai paveikia atmosfera.
Milane užaugęs ir apmokytas, Caravaggio kaip menininkas suklestėjo tada, kai persikėlė į Romą. Ten jo nepakartojamas stilius patraukė kelių įtakingų būsimų rėmėjų akį ir greitai išgarsėjo. Tačiau net ir sulaukus nepaprastos asmeninės sėkmęs atsirado nesutarimų; gyvenime jis nuolat būdavo peštynių ir įvairių muštynių sūkuryje. Ir nors daugybė įgytų Caravaggio ryšių apsaugojo nuo daugelio baisių pasekmių, galiausiai jis buvo priverstas pastoviai keisti savo gyvenamąją vietą. Iki mirties, būdamas 38 metų, jis kūrė įvairaus pobūdžio darbus, kurie įkvėpė ir tuo metu būsimus baroko menininkus, tokius kaip Rubensas ir Rembrandtas.
Vos per kelerius metus jam pavyko užmegzti vertingus ryšius. Dar svarbiau yra tai, kad jis dar būdamas labai jaunas sukūrė naujovišką stilių. Caravaggio vaizdinę kalbą išskiria keturi kriterijai: jausmingumas, gyvybingumas, protingas meninių citatų naudojimas ir – ypač ryškus – jo erdvę apibrėžiantis šviesos-tamsos sampratų panaudojimas. Caravaggio tapė taip, tarsi šviesa kristų iš viršaus, kaip prožektorius scenoje, kuris savo ruožtu sukuria šešėlius.
Natūralistas
Caravaggio buvo labai susitelkęs į natūralizmą. Kurti savo personažus jį įkvėpė tikri žmonės, nesvarbu, ar jie buvo bibliniai, ar ne. Tuo metu tai buvo gan radikali idėja, kadangi vis dar dominavo Renesanso vertybės ir žmonės buvo įpratę mene matyti idealizuotas figūras.
„Monstras genijus“
Caravaggio sėkmė ne tik pritraukė gerbėjų – ji taip pat sukėlė konkurenciją ir pavydą. Todėl jo gyvenimo metu ir netgi po mirties pasklido daugybė gandų, kurie ilgainiui liko tik legendomis. 1633 m. Florencijos tapytojas Vicente Carducho savo kolegą pavadino „genialiu ir talentingu pabaisa“, „antimikelandželu“ ir net „antikristu“. Biografiniame meno teoretiko Giovanni Pietro Bellori veikale, paskelbtame 1672 m., Caravaggio jau aprašytas kaip nepavykęs meninikas. Bellori darė didelę įtaką Europos meno teorijai, jo propaguojamas Caravaggio įvaizdis išliko iki šių dienų.
Per savo pamokas Milane Caravaggio jau buvo susidūręs su kitokiu požiūriu ir kritika. Lombardijos menas pasižymėjo ryškiais šviesos ir tamsos kontrastais, pavyzdžiui, tokie buvo Giovanni Girolamo Savoldo ir Antonio Campi meno kūriniai, tačiau tokie dailininkai buvo nutolę nuo savo amžininkų Romoje, todėl jų darbai nebuvo gerai žinomi.
Meniškų citatų interpretavimas
„Šv. Mato pašaukimas“ vaizduoja, kaip Kristus ateina į kambarį, kuriame sėdi mokesčių rinkėjas Matas. Dėl tamsos lieka neaišku, ar veiksmas vyksta lauke, ar viduje. Šviesoje pasirodo su Kristumi iš dešinės pusės ir sustiprina natūralią scenos šviesą, nes už altoriaus toje pačioje pusėje yra langas. Tačiau šviesa, kuri ateina su Kristumi, yra ir nušvitimo šviesa, kuri ryškiausia ant muitininko veido, kai jis žiūri aukštyn. Jis ir turi nušvisti bei pradėti naują gyvenimą. Šviesa taip pat aiškiai pabrėžia ir Kristaus ištiestą ranką.
Vėliau, kai tapytojas buvo priverstas palikti Romą ir tapė mažiau išmanantiems klientams, tokio tipo aliuzijos nebebuvo galima rasti jo darbuose. Abu Šv. Mato paveikslai sukėlė sumaištį Romos meno pasaulyje, ir daugelis dailininkų bandė mėgdžioti Caravaggio vaizdinę kalbą, ypač pagal jį tapydami šviesą, tačiau nesėkmingai.
Caravaggio padarė viską, ką galėjo, kad išlaikytų savo techniką, kuri buvo komercinė paslaptis. Naudojant šiuolaikinius analizės metodus, įmanoma tik iš dalies atskleisti šios paslapties aspektus. Vienas iš tipiškų bruožų yra Caravaggio naudotas imprimitūros arba pagrindo metodas: po privalomo kreidinio pagrindo jis užtepdavo vieną ar kelis storus tamsių dažų sluoksnius, kad būtų galima pereiti nuo tamsos iki šviesos. Toks pamatinis tapymo metodas buvo gana plačiai paplitęs Šiaurės Italijoje. Tačiau Caravaggio ištobulino sistemą palikdamas atskiras linijas ties spalvų kontūrais, kad būtų aiškiai atskirtos šviesios ir tamsios zonos.
Caravaggio, persikėlęs į Maltą, tapo Šventojo Jono riterių tapytoju, o taip pat ir riteriu. Kai kurie iš labiausiai pripažintų jo paveikslų atsirado šiuo laikotarpiu, pavyzdžiui, „Šv. Jono Krikštytojo galvos nukirtimas“. Tada, 1608 m., praėjus metams po atvykimo į Maltą, Caravaggio buvo suimtas už muštynių kurstymą su kitu riteriu ir pašalintas iš ordino.
Po Maltos Caravaggio persikėlė į Siciliją devyniems mėnesiams ir galiausiai grįžo į Neapolį. Jis ir toliau priimdavo užsakymus, net kai gatvėse vis dar veldavosi į muštynes. Dovydas su Galijoto galva buvo nutapytas tuo metu. Tais pačiais metais, 1610 m. vasarą, Caravaggio išvyko į Romą, o po trijų dienų buvo pranešta, kad mirė sulaukęs 38 metų.
Tikslios Caravaggio mirties aplinkybės lieka neaiškios iki šiol. Yra žinoma, kad mirties metu jis karščiavo, tačiau kai kurie mano, kad susižeidė dvikovoje ar muštynėse, galbūt su grupe riterių iš Maltos.
Net savo gyvenime Caravaggio buvo laikomas mįslingu, žavingu, maištingu ir pavojingu. Jis įsiveržė į Romos meno sceną 1600 m., vėliau jam niekada netrūko užsakymų ar mecenatų. Pasaulis turėjo atsisveikinti su šiuo nuostabiu, sėkmingu, populiaru tapytoju.
