"Netflix" nuotr.

2020 metais išleistas serialas “Emily in Paris” akimirksniu sulaukė žaibiško populiarumo ir pateko tarp “Netflix” žiūrimiausių top dešimtuke. Nenuostabu, juk sukurtas tų pačių kūrėjų, kurie mums padovanojo “Seksą ir miestą” ir “Beverli Hilsą 90210”, jis nukelia mus į mados, gyvenimo būdo ir komedijos kelionę, kurioje Lily Collins įkūnija jauną amerikietę, bandančią įsitvirtinti naujame gyvenime Paryžiaus rinkodaros agentūroje.

Seriale žaviai parodoma darbo ir gyvenimo užsienyje, viename romantiškiausių pasaulio miestų, patirtis. Taip pat analizuojami kultūriniai ir kalbos barjerai, kai pirmą kartą atvykstame į šalį, kurios kultūra labai skiriasi nuo mūsiškės. Tačiau “Emily in Paris” sulaukė didelių diskusijų dėl netiksliai nupaveiksluoto Paryžiaus gyvenimo ir kritikos dėl įvairių kultūrų žmonių vaizdavimo.

Pavyzdžiui, Ukrainos kultūros ministras teigia pateikęs skundą “Netflix” dėl seriale “Emily in Paris” vaizduojamo personažo iš Kijevo. Pasak Ukrainos žiniasklaidos, A. Tkačenka išsiuntė laišką transliacijos tarnybai, kuriame skundžiasi dėl Petros atvaizdo.

“Tai, kaip jūs elgiatės su ukrainiečių įvaizdžiu savo antrojo sezono 4-ajame epizode, yra toks pigus triukas, absoliutus skandalas ir gėda”, – rašė Jevgenija Havrylko “Instagram” įraše, kuris sulaukė daugiau kaip 75 000 “patinka” paspaudimų.

Kiti nusprendė ginti serialą, pavyzdžiui, Ukrainos filmų prodiuserė Natalka Yakymovič, pateikusi repliką su sarkazmo prieskoniu: “Taigi, seriale neigiami personažai gali būti bet kokie, tik ne ukrainiečiai? Žinoma, visi norėtume, kad Petra būtų iš Maskvos, bet ne visada gauni tai, ko nori”.

Tai ne pirmas “Emily in Paris” puolimas dėl skirtingų tautybių žmonių vaizdavimo. Išleidus pirmąjį sezoną, jis buvo kritikuojamas, ypač Prancūzijoje, už stereotipinių miesto ir jo gyventojų įvaizdžių propagavimą. Jame prancūzai vaizduojami kaip grubūs žmonės, dėvintys beretes ir dažnai apgaudinėjantys savo partnerius.

“Man tai yra serialo Achilo kulnas”, – teigia Stéphanie Delpon, “Pictoresq” agentūros įkūrėja, tvirtindama, kad seriale prancūzai dažnai atrodo kvaili, neišmanėliai ir net rasistai. “Prancūzų portretas tiesiog netikslus ir pernelyg karikatūriškas. Tai priveda prie to, kad kartais būna juokinga ir graudu žiūrėti”.

Po “Emily in Paris” pasirodymo daugelis prancūzų kritikų išreiškė nusivylimą dėl to, kaip seriale paryžiečiai parodyti neigiamai ir neprogresyviai. Viename straipsnyje prancūzų žurnalas “Premier” rašo: “Sužinome, kad prancūzai yra “visi blogi” (taip, taip), kad jie tinginiai ir niekada neatvyksta į biurą iki vidurdienio, kad jie flirtuoja ir nėra prisirišę prie ištikimybės sąvokos, kad jie seksistai ir atsilikėliai bei, žinoma, kad jų santykis su prausimusi po dušu ir higiena kelia abejonių. Taip, nepagailėta nė vienos klišės, net pačios paprasčiausios.” Po visų nepalankių kliūčių pati Emily atkakliai siekia prisitaikyti prie Paryžiaus kultūros. Viso serialo metu Emily suteikiama ne viena galimybė grįžti į patogų gyvenimą Čikagoje – matome, kaip jos vaikinas grasina išsiskirti, jei ji negrįš, kaip jos įkyri viršininkė Silvija ją atleidžia, o bendradarbiai rengia prieš ją sąmokslą – tačiau Paryžius turi tam tikrą “je ne sais quoi” (neaišku ką), kuriam Emily negali atsispirti.”

Prancūzijos radijo stotis RTL kritikuoja serialą, teigdama, kad jis iškreipia Paryžiaus socialinę ir mados kultūrą taip, kad ji tampa nebeatpažįstama: “Tarp beretės, kokteilinių suknelių ir nepriekaištingų gatvių paryžiečiai sunkiai atpažįsta savo kasdienį gyvenimą”. Radijo stotis taip pat skelbia, kad “Emily in Paris” buvo sukurta siekiant “parduoti svajones Prancūzijos sostinės mylėtojams”. Tačiau serialo, skirto daugiausia amerikiečių auditorijai, Emily avangardinis mados pojūtis kartu su skvarbiu romantizmu ir prabanga kiekviename epizode atspindi tai, kaip daugelis žmonių už Prancūzijos ribų vertina šalies kultūrą. Daugeliui Paryžiaus kultūra – tai aistra, prabanga ir meilė. Būtent tai ir buvo siekiama pavaizduoti seriale.

Dienraštis “The Guardian” itin griežtai vertina serialą, rašydamas, kad “jei “Emily in Paris” yra amerikietiškojo imperializmo metafora, tai ji puikiai atitinka, bet jei tai bandymas išpuoselėti romantišką komediją, pritaikytą jaunai auditorijai, tuomet jis krenta ant savo šešių colių kulniukų”. Mintis, kad “Emily in Paris” yra imperializmo analogija, nėra pernelyg šokiruojanti, nes ne vienas kritikas išreiškė nepasitenkinimą pačia pagrindine serialo veikėja – pradedant nuo to, kad būdama 22 metų jaunesnioji rinkodaros vadovė Čikagoje visiškai nemokėjo prancūzų kalbos, iki to, kad gavo kvietimą “padėti” populiariai Paryžiaus rinkodaros įmonei tapti sėkminga. Daugeliui žiūrovų atrodo nerealu, kad amerikietė, kuri iki atvykimo nesivargino mokytis prancūzų kalbos, tapo jau įsitvirtinusios prancūzų rinkodaros įmonės gelbėtoja.

Kiekvienas, Paryžiuje praleidęs daugiau nei tris dienas, žino, kad didžioji dalis to, kas rodoma seriale, eina palei labai ploną ribą tarp realybės ir fantazijos. Nors “Netflix” seriale matome kasdienės tikrovės nuotrupas (pvz., įžanginėje scenoje į Emily vos neatsitrenkia automobilis – dažnas šio miesto atvejis!), Paryžius anaiptol nėra toks prabangus, kaip atrodo seriale. Nepaisant to, šis fantastiškas fasadas iš tikrųjų nesukelia nerimo paryžiečiams, kurie, regis, įpratę prie melagingų pasakojimų apie savo gimtąjį miestą. Kaip teigia Maeva, 32 metų viešosios agentūros personalo vadovė: “Kaip Netflix išgalvotas serialas, jis turi būti vertinamas kaip pramoga. Paryžiaus klišės egzistavo iki serialo ir išliks po jo. Emily nepadės amerikiečių žiūrovams daugiau sužinoti apie Paryžių, ir tai yra gerai”.

Stéphanie Delpon, viena iš Paryžiaus kūrybinės agentūros “Pictoresq” įkūrėjų, imasi objektyvios analizės. “Paprasčiau tariant, Emily stilius ne mano skonio. Man nepatinka ne patys jos dėvimi drabužiai, bet jų gausa – rausvas fetrinis drabužis, rožinės ir violetinės skrybėlės, sušukuoti plaukai, raštų ir blyškių spalvų sluoksniai.” Ji priduria, kad mielai perimtų kai kuriuos atskirus Emily garderobo elementus, pavyzdžiui, jos ryškiaspalvių “Chanel” rankinių kolekciją. Tačiau, kaip ir dauguma paryžiečių, ji jas dėvėtų kaip pagrindinę kitokios santūrios aprangos detalę, o ne kaip kaleidoskopinės didelės dėlionės dalį. “Prancūziškas stilius – tai erdvė kvėpuoti, tuščių zonų, kuriose natūraliai skleidžiasi grožis ir charakteris, kūrimas.”

Prancūzų žurnalo “Grazia” vyriausioji redaktorė Mathilde Carton suskubo pastebėti, kad Emily apranga neatitinka tikrovės tiek sartoriniu, tiek praktiniu požiūriu. “Mados požiūriu, jie per ryškūs, per daug efektingi, per daug karikatūriški ir nepakankamai universalūs, kad juos būtų galima dėvėti visą dieną”, – sako ji. Ji pabrėžia, kad aukštakulniai, kuriais Emily kasdien avėjo, neturi jokio funkcionalumo ir praktiškumo tokiame vaikščiojančiame mieste kaip Paryžius, kur dėl transporto spūsčių visą dieną tenka bėgioti metro salėmis.

Kai kurie svarsto, ar Emily apranga nėra tyčia neskoninga, kad pabrėžtų skirtumą tarp jos ir paryžiečių. “Jos garderobas visiškai nesiderina su aplinka, kaip ir jos personažas, kuriam nerūpi pritapti”, – teigia kritikai. Atrodo, kad Emilijos priešprieša yra jos kaimyno draugė Kamilė, kurios natūralią, gaivią išvaizdą mėgsta visi. “Nuo jos juodo dryžuoto švarkelio iki sidabrinės suknelės meno galerijoje, taškuotos suknelės su “Dr. Martens” platformomis ir Annos Karinos charakterio pakeliui į užmiestį raudonu kabrioletu – stilistas su ja atliko tikrai puikų darbą”, – teigia Paryžiaus žurnalistė Stéphanie Chermont.

Panašu, kad vienintelis dalykas, kuris prancūzams atrodo tikslingai pavaizduotas, yra tai, kad “seriale gana tiksliai vaizduojama įtampa marketingo industrijoje tarp apsukrių “instagramerių” ir senosios žiniasklaidos, kuri vis dar remiasi paslapties šaltiniu ir socialine hierarchija”. Delpon, kuri pati vadovauja prabangiai kūrybinei agentūrai, pripažįsta, kad kai kurios scenos atrodo gana tikslios: “Man irgi yra tekę dalyvauti susitikimuose, kuriuose įrodinėjau tuos pačius dalykus kaip ir Emily. Kovodama prieš vyrus elitistus, projektuojančius savo fantazijas į klientes, viską matančius per seksistinį vyrišką žvilgsnį ir rengiančius daugiamilijonines kampanijas, su kuriomis moterys paprasčiausiai nesusijusios.”

Serialo kūrėjas Darrenas Staras į kritiką atsako paprastai: “nesigailiu, jog žvelgiu į Paryžių per glamūrinį objektyvą”.

Nina Maeva taip pat kreipiasi į žiūrovus ir pateikia nedidelį įspėjimą: “Serialo žiūrovui pasakyčiau štai ką: Priimkite “Emily in Paris” tokį, koks jis yra: lengva pramoga. Visa tai nėra tikra, bet jei ieškotume tikrumo, nežiūrėtume serialų ir filmų! Pajuskite šio serialo magišką galią.”

Rekomenduojame

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: