David R. Gillham. Moterų miestas. Iš anglų kalbos vertė Adonė Grendienė. – Vilnius: Tyto alba, 2015. – 424 p.
Viršelio dailininkė Asta Puikienė
– Netiki manimi? – sako jis ir mosteli į bronzinį Hitlerio bareljefą virš židinio atbrailos. – Paklausk jo, – paliepia.
– Mes abu su fiureriu tai suprantame. Pasaulį reikia laikyti primynus batu.
David R. Gillham (Deividas R. Gilamas) – JAV autorius, aistringai besidomintis Antrojo pasaulinio karo istorija. “Moterų miestas”, parašytas 2012 m., iškart sulaukė skaitytojų ir kritikų pripažinimo. Šis romanas pasakoja apie žmonių, kurie nekariavo, likimus; akivaizdu, kad gyvenimas „moterų miestuose“ reikalavo ne mažesnės ištvermės, išminties ir drąsos nei fronte.
Berlynas, 1943 metai. Miestas užtemdytais langais, kuriame niekas nesako tiesos ir kur žmogaus gyvybę kartais lemia neatsargiai ištartas žodis. Karo įkarštyje vyrų likimas aiškus: jie priversti dalyvauti karo veiksmuose. Bet moterys? Kas vyksta miestuose, kuriuos palieka į karą išėję vyrai? Moterys kariauja savus karus: dėl maisto, meilės, išlikimo. Panašiai kaip Zigrida Šrioder – iš pažiūros tikra vokietė, pavyzdinga vokiečių kareivio žmona, kasdien skubanti į darbą, sugebanti išgyventi, gaudama normuotą davinį, visas jėgas atiduodanti tam, kad atsiribotų ir nematytų to, kas iš tiesų vyksta fronte, ignoruojanti nacių režimo amoralumą. Tačiau yra ir kita Zigrida – moteris, pažinusi aistrą su mylimuoju žydu, atvėrusiu jai akis ir privertusiu suprasti, kas iš tiesų vyksta. Greitai moteris pasijunta įtraukta į gyvenimą, apie kurį prieš tai nieko nežinojo, ir turi pati nuspręsti, kas yra gera, o kas bloga, kas tiesa, o kas melas.
Slepiamos aistros, kankinamų moralinių apsisprendimų ir karo grėsmės persmelktas romanas – gąsdinantis ir įtraukiantis.
Ji pasibeldžia, bet niekas neatidaro, nors ji girdi garsų, besiginčijantį moters balsą. Zigrida tyliai pajudina varinę rankeną ir spragtelėjusios durys sėkmingai atsidaro. Palėpės viduje – prietema. Aukštus langus dengia sunkios užuolaidos, nepraleidžiančios nė trupučio saulės. Tik stalinė lempa, uždengta raudonu šaliku, šviečia kitame kambario gale, kur šiltoje, raudonoje kaip kraujas šviesoje pirmyn atgal žingsniuoja labai aukšta, liekna, sportiška moteris su kelnėmis, kalbanti telefonu. Ji piktai šaukia į ragelį:
– Tai man nerūpi, Dyteri, man nerūpi! Tai tavo problemos, o ne mano. Mes susitarėme ir tu to susitarimo laikysies, supratai?! – ir vargšui Dyteriui, kad ir kas jis būtų, nespėjus atsakyti, ji nuteškia telefono ragelį. Zigrida stovi ant slenksčio, apšviesta iš koridoriaus sklindančios šviesos. – Vėluojate, – valdingai pareiškia jai moteris. – Įspėju jus pirmą ir paskutinį kartą – jei dar pavėluosite, darbą matysite kaip savo ausis.
Ji pasitraukia nuo žibančios lempos ir po akimirkos Zigridą apakina verianti balta šviesa.
– Po velnių, tai taip ir stovėsite išsižiojusi? – išgirsta ji klausiant moterį.
Zigrida, prisidengusi akis, nedrąsiai žengia pirmyn.
– Ar jūs Vilhelmina fon Hohenhof?
Moteris žengia į šviesą kritiškai apžiūrinėdama Zigridą. Trumpi garbanoti jos plaukai nudažyti raudona chna, akys giliai įdubusios ir primerktos.
– Jūs truputį per sena, – pastebi ji.
– Atleiskite?
– Daugumai mano merginų ne daugiau kaip dvidešimt metų. Bet jūsų akys gražios ir veido forma įdomi, – sako ji.
Zigrida žingteli žingsnelį atgal, o moteris persibraukia pirštais plaukus.
– Ponia fon Hohenhof.
– Panele fon Hohenhof. Geri plaukai. Gal tiktų kasa? Bet smulkmenos vėliau. Nusirenkite. Noriu pamatyti jūsų kūną.
– Čia atėjau ne tam, kad nusirengčiau prieš fotoaparatą, panele fon Hohenhof.
– Tikrai? Tai kodėl gaišinate mano laiką? Esu tikra, jus perspėjo, kad fotografuoju tik aktus.
– Aš atėjau ne fotografuotis. Gal galėtumėte išjungti tas šviesas.
Moteris staiga susiraukusi nužvelgia Zigridą.
– Tai kodėl jūs čia?
– Atėjau dėl… dėl vienos iš jūsų pozuotojų. Gal malonėtumėte? Šviesa mane akina.
Tebesusiraukusi moteris nueina taukšėdama kulnais į kietmedžio grindis, o aukštos palėpės lubos skamba nuo aido. Pasigirsta metalo spragtelėjimas ir ryškią šviesą pakeičia eilė studijos prožektorių. Zigrida sumirksi ir patraukia nuo akių ranką.
– Gerai atrodote, – praneša jai moteris. – Todėl kol kas neišvysiu jūsų pro duris. Bet per daug neatsipalaiduokite.
– Ieškau merginos, vardu Ericha Kol.
– Ir?.. Manote, kad ji man pozavo?
– Na, – sako Zigrida ir išsitraukia kortą su Erichos nuotrauka, – jei tai galima pavadinti pozavimu.
Moteris pažvelgia į kortą, tada į Zigridą.
– Tai jūs žmona? – abejingai paklausia panelė fon Hohenhof.
– Ką?
– Jūs mūvite žiedą. Kartais žmonos ateina ieškoti savo vyrų meilužių. Kartais vyrai ateina ieškoti savo žmonų meilužių. Mano merginos nesibaido įvairovės.
– Ne, nieko panašaus. Bet juk jūs ją pažįstate?
– O, taip. Kas galėtų pamiršti jaunąją drąsuolę Erichą? – moteris užgesina cigaretę mažoje emaliuotoje peleninėje, pilnoje nuorūkų. – Kodėl klausiate, jei ne per daug keblu atsakyti?
– Todėl, – atsako Zigrida, – kad ji dingo.
Moteris pažvelgia į ją. Tada staiga nusigręžia ir netarusi nė žodžio nueina į šoną, prie indaujos. Zigrida seka paskui taukšinčius jos kulnus.
– Neturite ko pasakyti? – paklausia ji.
– Ką norite, kad pasakyčiau? Dingo mergina, – gūžteli moteris, ieškodama cigaretės. – Merginos dažnai dingsta.
Kambarys prigrūstas fotoaparatų ir fotografinės įrangos, stovų prožektoriams, butaforijos ir propagandinių iškabų. Ryškalų kvapas sumišęs su aitriu užplikytos stiprios kavos aromatu. Ant sienos kabo tuzinas ar daugiau įrėmintų šnaucerių nuotraukų.
– Tai mano vaikai, – paaiškina ji, – Arko ir Duksis. Jie jau mirę. Negalėjau prisiversti po jų turėti kitų šunų, – paaiškina ji dalykiškai, bet su ilgesio gaidele, tada atsisėda ir prisidega naują cigaretę.
Bet Zigridos nedomina šunų nuotraukos. Ji žvelgia į keletą nutapytų dekoracijų prie sienos. Atpažįsta kanalo vaizdą iš Erichos nuotraukos.
– Smerkiate?
– Ką?
Panelė fon Hohenhof linkteli į dekoracijų pusę.
– Tai, ką darau. O neturėtumėte. Teikiu vertingas paslaugas vermachtui, keldama mūsų karių dvasią.
– Nesvarbu, ar aš tai smerkiu, ar ne, – atsako Zigrida.
– Džiaugiuosi, kad mūsų nuomonės sutampa.
– Ar galite man pasakyti, – paklausia Zigrida, – kada paskutinį kartą ją matėte?
Panelei fon Hohenhof netenka ilgai svarstyti:
– Vakar. Ji atsirado čia vėlai vakare, – moteris įtraukia dūmo ir neišpučia jo. – Tikėjausi, kad vėl atėjo pozuoti, nes objektyvas ją mėgsta. Keista – pasižiūrėjus į ją, to nenutuoktum, ji tokia liesutė. Bet ne, – ji nukrečia pelenus į kitą pilnutėlę peleninę, – ji pasirodė ne dėl to.
Iš arti Zigrida pamato, kad, nors ir energinga, ši moteris sensta. Skruostų oda padribusi. Nebestangri kaklo oda pradėjusi raukšlėtis. Dantys ir pirštai dėmėti nuo tabako.
– Taigi, – sako panelė fon Hohenhof šaltai žvelgdama, – kas jūs jai?
– Mes kaimynės.
– Kaimynės. Ir kokio velnio tai man turėtų rūpėti, ponia Šrioder?
– Ji dirba pas aukštu žemiau gyvenančią moterį. Mes draugės, – sako ji, bet visa tai staiga atrodo kaip žodžių kratinys. Reikėtų daug aiškinti ir to vis tiek nepakaktų. – Visa tai ne juokai. Jos ieško policija, – sako ji. – Vakar vakare atėjo į mūsų butą.
– Policija?
– Gestapas, – patikslina Zigrida.
Panelė fon Hohenhof įkvepia oro. Stebeilija į peleninę. Tada lėtai pakelia akis.
– Ar jūs žinote? – paklausia ji.
– Ką žinau?
– Ką ji daro.
Akimirką stoja tyla.
– Taip.
– Tada tikriausiai įsivaizduojate, kokios naudingos gali būti fotografo paslaugos… – moteris atsargiai renkasi žodžius, – …jos hobiui.
– Turite omeny nuotraukas dokumentams?
Neatsakiusi į Zigridos klausimą, moteris ištaria:
– Žinote, daviau jai savo raktą. Jei kada prireiktų. Jei kada reikėtų apsistoti. Bet Ericha Kol yra šmėkla, ponia Šrioder. Tai atsiranda, tai dingsta, – ji gūžteli. – Kaip vaiduoklis. Jei ją bent kiek pažįstate, tiek tikrai tai žinote.
– Tai jums neateina į galvą…
– Priešingai. Mūsų panelė Kol neišeina man iš galvos. Bet nenutuokiu, kur ji yra ar galėtų būti.
Zigrida akimirką žvelgia į moters veidą.
– Ar jūs man meluojate?
Panelė abejingai pažiūri į ją. Tada pakyla. Nukreipusi žvilgsnį nueina šalin, nykščiu trindama kaktą. Aplink ją ore sklaidosi dūmai.
– Suprantate, aš niekada nesiekiau pasipelnyti. Nuotraukas dokumentams fotografavau darydama paslaugą. Ir tik kai kuriems žmonėms.
– Bet jūs parūpindavote dokumentų Erichai.
– Aš fotografė, o ne klastotoja. Tuo užsiimdavo kažkas kitas. Vyras iš Armijos gatvės, kurį ji pažinojo, – ištaria ji aštriai.
– Taip, vyras. Ji vadino jį Jozefu.
– Man neteko su juo susidurti, – pareiškė ji. – Sakote, jo vardas Jozefas? – ji susiraukia. – Aš tuo nesidomėjau.
– Panele fon Hohenhof, prašau, – galiausiai ima maldauti jos Zigrida. – Užteks traukti iš jūsų po žodį. Papasakokite man, ką žinote.
Moteris atsigręžia atviru ir kupinu skausmo veidu.
– Aš pykau, – pareiškia ji. Jos akys staiga parausta. – Ji atėjo pas mane, bet ne vedama jausmų, o tik pinigų paprašyti. Tik dėl pinigų. Tas vyras… Žinojau, kad jis ją suteršė. Aš pykau, – pakartoja ji. – Mečiau ant grindų šimtą markių ir liepiau jai eiti šikti.
Zigrida skausmingai atsidūsta. Tačiau panelė fon Hohenhof nusisuka.
– Dabar galite mane teisti, ponia Šrioder, – su pasibjaurėjimu sako ji. – O tada išeikite.
Zigrida eina Kanto gatve tarsi lunatikė. Dukart atsitrenkia į amžinai priešinga kryptimi skubančius praeivius. Ji lyg ir ėjo į Zoologijos sodo metro stotį, tačiau tik miglotai suvokia, kad pasuko ne į tą pusę. Užsidėkit akinius! – bara ją berlyniečiai. Ar jūs akla? – reikalauja pasiaiškinti jie. O tada kažkieno kūnas taip smarkiai į ją atsitrenkia, kad tik ją pačiupusios rankos sulaiko, kad nenugriūtų ant šaligatvio. Tai priverčia ją vargais negalais atsitokėti. Tuomet pamato to žmogaus veidą ir jos lūpose sustingsta jo vardas.
– Tave seka, – sušnibžda jis.
Ji pajunta, kaip ausis ima liepsnoti nuo jo alsavimo.
– Juoda fetrinė skrybėlė, pilkas paltas, už pusės kvartalo, – tada garsiai ištaria: – Atsiprašau, gnädige Frau, už savo nerangumą. Prašau dovanoti.
Jis akimirksniu dingsta, įsimaišydamas tarp praeivių, tačiau Zigrida lieka stovėti sustingusi, žvelgdama jam įkandin. Jos širdis, smegenys ir kūnas visiškai sukrėsti, o nuo ausyse skambančio Egono balso aido kaista kūnas. Kai galiausiai ji visiškai negalvodama puola bėgti pirmyn, atsitrenkia į kažką ir šlepteli ant užpakalio. Sukasi galva. Ji nustebusi žiūri į prie jos pasilenkusią moterį, kuri atsiprašinėdama renka nuo šaligatvio Zigridos daiktus, pabirusius iš rankinės.
– Ar neužsigavote? – vis kartoja moteris. Liesas, mąslus veidas, nuo susirūpinimo suraukti antakiai. – Ar susižeidėte? Labai atsiprašau. Nežiūrėjau, kur einu, – sako ji, keldama nuo žemės zigzagais puoštas šukas, veidrodėlį, pieštuko galiuką ir tūbelę miltelių nuo galvos skausmo, o tada sustingsta įsmeigusi akis į kortą su nuoga Ericha.
Zigrida čiumpa ją iš moters, burbteli „ačiū“ ir atsistoja. „Nesusižeidžiau.“ Netarusi daugiau nė žodžio, prasibrauna toliau ir ima it paklaikusi viltingai žvalgytis po gatvę, bet veltui. Aplink tik svetimi. Svetimi prieš akis ir svetimi už nugaros. O stambus berlynietis pilku paltu ir juoda fetrine skrybėle iš uniformuoto laikraščių pardavėjo perka „Berliner Zeitung“. Zigrida, pajutusi burnoje metalinį baimės skonį, susitvardo, panarina galvą ir puola priešinga kryptimi, braudamasi pro vidurdienio minią. Už kvartalo ji greitai įsmunka į mažutę kavinę, susiranda kėdę ir staliuką. Jos rankos dreba. Kūnas virpa. Padavėja pašnairuoja į ją.
– Atleiskite, ar blogai jaučiatės? – pasiteirauja ji, bet Zigrida ignoruoja klausimą.
Užsisako kavos. Ją apėmęs šokas, baimė ir smarkus jaudulys. Jaudinantis jo balsas. Jo veidas. Ją sugriebusios jo rankos. Taip netikėtai. Jos širdis liepsnoja. Gyvas. Jis nebe jos vaizduotės šmėkla. Jis gyvas, jį galima paliesti.
Skimbteli durų varpelis ir ji pakelia akis, apimta beprotiškos vilties, bet pamato įeinant stambųjį berlynietį, po pažastimi pasikišusį laikraštį. Pilkas paltas, juoda fetrinė skrybėlė. Visiškai nekreipdamas į ją dėmesio, jis klesteli prie staliuko, atsiverčia savo laikraštį ir atsikosėjęs ima vartyti lapus. Užsisako kavos, brendžio ir olandišką cigarą.
Jos delnai prakaituoja. Ji nuryja keletą gurkšnių beskonės kavos ir greitai atsistoja. Tarkšteli monetas ant staliuko ir šauna pro duris. Lauke pamato autobusą, kuris sulėtina greitį prieš sustodamas Augustės Viktorijos aikštės stotelėje prie zoologijos sodo. Ji paspartina žingsnį. Išdrįsta atsigręžti ir pamato susiraukusį stambuolį, išeinantį iš kavinės. Ji dar labiau paspartina žingsnį. Kai autobusas ima stabdyti, o stabdžiai sudejuoja, ji jau bėga, ir nors nedrįsta dar kartą atsisukti, žino, kad bėga ir jis. Paskutiniai keleiviai sulipa į autobusą ir vairuotojas jau ruošiasi pajudėti, ji, pribėgusi stotelę, ima kumščiu belsti į duris. Taip daryti draudžiama ir dauguma vairuotojų nepaiso tokių beviltiškų veiksmų, bet kartais pasiseka. Autobusas sustoja, durys atsidaro ir ji įlipa. Vairuotojas tik suniurna, bet jauna konduktorė, ryšinti hitlerjugendo raištį, nedelsdama puola pamokslauti Zigridai. Tačiau Zigrida jos nepaiso. Ji visą dėmesį sutelkusi į stambųjį lokį, kuris šniokštuoja bėgdamas raudonu veidu ir nusivylęs skėsteli rankomis autobusui nuvažiuojant. Autobusas įjungia pavarą ir pajuda nuo šaligatvio krašto, išspjaudamas alyva smirdinčias išmetamąsias dujas. Gatvėje pypsi automobilis. Viduje susigrūdę daug žmonių ir jai tenka stovėti. Ūžia variklis, jį peršaukia verkiantis kūdikis. Sena namų šeimininkė knarkia. Tuštumą pripildo bežodis nepasitenkinimas. Ji netgi nežino, kur važiuoja, bet tai jai nerūpi. Ją apėmęs jaudulys virto nusiminimu. Stovėdama dardančiame autobuse, stumdoma į ją atsitrenkiančių žmonių, užuosdama jų neskalbtų drabužių kvapą, ji jaučiasi palikta Egono taip pat skausmingai kaip tada, kai jie paskutinį kartą dalijosi lova. Jis buvo šalia, o po akimirkos dingo. Prapuolė dienos šviesoje nemesdamas šešėlio, paspruko be jos. Kaip visada. Be jos.
Prie namo durų ji sutinka durininkę Munt, ant pilko chalato užsirišusią išbalintą prijuostę. Ji stovi prie durų tokia veido išraiška, tarsi Zigrida būtų į pamokas vėluojantis vaikas.
– Siaubingai vėlus metas ištekėjusiai moteriai grįžti namo iš darbo, ponia Šrioder, – mesteli ji. – Be abejo, vėlavo traukiniai?
Zigrida niūriai dėbteli į ją.
– Laukėte manęs vakarienei, ponia durininke? Ar tiesiog šnipinėjote pro langą?
– Mudu su vyru esame atsakingi už šio pastato gyventojus, – išdidžiai primena ji Zigridai. – Tokios pastabos neišeis jums į naudą, vieną dieną pamatysite.
Zigrida ima kopti laiptais, nekreipdama dėmesio į Munt. Nekreipdama dėmesio į save, girdėdama tik plakančią savo širdį. Laiptų aikštelėje prie savo buto ji stabteli. Aklai ima knaisiotis rankinėje, ieškodama rakto. Neradusi jo, ima raustis kišenėse. Kur ji nukišo tą nelemtą raktą? Tačiau ištraukus iš kišenės pilkšvą, pusiau perlenktą karo metų popieriaus lapelį jai sutvaska širdis. Akimirką atrodo, kad nepajėgs to ištverti. Ji sugniaužia raštelį delne ir priglaudžia sau prie pilvo. Tada įkvepia ir atsiverčia jį. Greitai pažiūri, kas ten parašyta. Dar kartą perskaito. Tai tik keletas žodžių. Bet ji vis skaito juos, o tada krūpteli, už nugaros atsidarius durims.
– Labas vakaras, – išgirsta ji sakant panelę Kesler. Ji vilki standų smėlio spalvos chalatą, užsidėjusi akinius metaliniais rėmeliais. Šis derinys jai netinka ir sendina ją.
– Atleiskite, ar viskas gerai?
– Ką?
– Atrodote, – panelė Kesler akimirką pagalvoja, – tarsi nesveikuotumėte.
Zigrida priglaudžia delną sau prie kaktos, tarsi tikrintų, ar neturi karščio.
– Ne. Ne, dėkui, nesergu.
– Gal norėtumėte užeiti? Turiu brendžio. Šlakelis išeitų jums į naudą.
– Ne. Jūs labai maloni, bet atleiskite, nereikia, – atsako Zigrida.
Ji mato panelę Kesler dirstelint į raštelį, kurį Zigrida tebespaudžia rankoje. Kesler veide atsiranda kreiva šypsenėlė.
– Tai ar jau dulkinotės su juo? – paklausia ji.
Zigridą užplūsta karštis.
– Na, su mano broliu.
Zigrida pažvelgia į ją jausmų kupinomis akimis. Panašu, kad nebepajėgia apsimesti.
– Taip, – atsako.
Panelė Kesler linkteli sau pačiai ir nusiima akinius.
– Jam neįmanoma atsispirti. Nors ir neturi kojos, moterys krenta į jo lovą. Tačiau turiu jus perspėti. Nekurkite planų ateičiai, nes jos nėra. Bent jau su juo.
– Ačiū. Nepamiršiu to, – kimiai atsako Zigrida.
– Žinote, Zigrida Šrioder, jūs prarandate progą. Gal Volframas ir nepatikimas, bet aš tokia nesu. Net jei negaliu būti jūsų meilužė, galiu būti jūsų draugė.
Tik akimirką patylėjusi Zigrida atsiliepia:
– Tikrai?
– Draugai vis tiek daug vertingesni. Meilužiai? – ji gūžteli pečiais. – Kas gali jais pasitikėti?
