Vieną dieną knygyne mano akį iš karto patraukė knyga intriguojančiu ir neįprastu pavadinimu „#fainiausiapasaulymočiutė“, o kai perskaičiau paantraštę „Anūkė klausia apie karus ir sąžinę – partizanų ryšininkės ir politinės kalinės Onos Butrimaitės-Laurinienės istorija“ supratau, kad privalau įsigyti šią literatūros pasaulio naujieną. Pastaruoju metu pradėjau daugiau domėtis moterų dalyvavimu pasipriešinimo Sovietų okupacijai kovose, ir kaip tik prieš kelias dienas buvau pabaigusi skaityti partizanės Monikos Alūzaitės istoriją. Taip pat mane visada labiau įtraukdavo knygos apie žmones „savyje nešiojančius istoriją“. Ne tik asmeninę gyvenimo istoriją, bet ir esminių valstybės, visuomenės lūžių bei traumų istoriją. Taip, mes žinome apie partizanų kovas, žinome apie Sovietų okupacijos skleistą siaubą, tačiau viena yra apie tai skaityti istorijos vadovėlyje, kuriame mes randame pagal eiliškumą sudėliotus faktus, ir visai kas kita – priartėti prie šių istorinių faktų per asmeninius žmonių, kūrusių tuos faktus, gyvenimus. Svarbiausi istoriniai įvykiai užrašomi žmonėse, ir dėka žurnalistės, radijo ir televizijos laidų vedėjos Živilės Kropaitės-Basiulės bei jos močiutės Onos, mes galime iš labai arti tuos istorinius lūžius „paskaityti“.
Šią knygą sunku paskirti vienam konkrečiam žanrui, nes tekstas „supintas“ iš dokumentikos, biografijos ir autobiografijos elementų. Sakau „supintas“, nes tikrai labai primena „supintą istorinę juostą“. Knygos pabaigoje istorikas Nerijus Šepetys šią knygą pavadina „daugiabalse, keliasluoksne“, taigi, ne mano vienos įspūdis toks, kad mes skaitome ne įprastą kūrinį, o tarsi dėliojame žodžių ir naratyvų mozaiką. Tekstas sudarytas iš Živilės pasakojimų, pokalbių su močiute fragmentų, facebook paskyroje paskelbtų įrašų su grotažyme #fainiausiapasaulymočiutė bei pačios močiutės Onos užrašytų autentiškų istorijų. Trys tekstiniai elementai nuolat „pinasi“ tarpusavyje. Ne tik „pinasi“, bet ir, mano nuomone, konkuruoja, tarytum, varžytųsi dėl skaitytojo dėmesio.
Toks istorijos pateikimas gali kiek apsunkinti skaitymo patirtį, nes atrodo, įsijautus į tam tikrą pasakojimo fragmentą, tekstas tave netikėtai „permeta“ į kitą mintį. Toks skaitytojo „mėtymas“ nuo vieno teksto gabaliuko prie kito gali šiek tiek erzinti. Tai labiausiai jaučiasi, kai tekste pasirodo #fainiausiapasaulymočiutė facebook įrašai, kurie dažnai tematiškai nesisieja su tame skyriuje aprašomais įvykiais. Kita vertus, jie kaip ir subalansuoja teksto „nuotaiką“. Turiu omeny, kad knygoje aprašomos skaudžios, traumuojančios asmeninės patirtys, kurios tikriausiai ir turėtų sunkiau skaitytis. Trumpi, dažnai nuotaikingi, šypseną keliantys #fainiausiapasaulymočiutė įrašai, atspindintys tą, kuo močiutė Ona gyvena dabar, tarytum atsveria skausmingas, iš praeities išnyrančias pasakojimo dalis.
Man asmeniškai vertingiausios teksto dalys, kuriose skaitome Živilės ir močiutės Onos pokalbius. Bet kas, siekiantis parašyti novelę ar romaną, kuriuose veikėjai kalbasi, žino, kad dialogų kūrimas yra viena sunkiausių užduočių. Dažnai jie parašomi taip, kaip kasdieniame gyvenime paprasčiausiai nekalbama. Dialogai arba būna pernelyg „nupoliruoti“ arba supaprastinti iki banalumo. Kūrybinio rašymo knygose teigiama, kad mes, kaip skaitytojai, priimam šią dialogų romanuose ar novelėse pusę, mes nekvestionuojam jų realistiškumo. Tuo tarpu pokalbiai tarp anūkės ir močiutės šioje knygoje iki skausmo realistiški, atrodo, kad sėdi šalia ir klausaisi. Močiutė Ona sako, ką galvoja, kaip galvoja, neturi pasiruošus idealių atsakymų į klausimus taip atkakliai formuojamus anūkės. Per šiuos pokalbius atskleidžiama labai daug žmogiškumo, lemties paradoksų bei gyvenimo grimasų.
Knygoje taip pat puikiai parodoma, kokios tolimos gali būti skirtingų istorinių aplinkybių nulemtos žmonių realybės ir politinės pareigos suvokimas. 88 p. Živilė rašo: „Močiutės paklausiu, kaip ir kodėl ji tapo partizanų ryšininke, bet ji beveik nesupranta klausimo.“ Pasak jos, visi beveik vieningai rėmė partizanus, nes taip reikėjo: „Bet, būdavo, reikia – darai.“ Skaitant ne kartą pasimato, kad kai kurie klausimai, kurie kilo anūkei, niekada nekilo močiutei. Išgyventi tam tikrus istorinius skausmus yra ne tas pats, kas apie juos klausti. Mums, jau Nepriklausomos Lietuvos vaikams partizaninis pasipriešinimas dažnai tėra istorinis faktas. Vertinu tai, kad močiutė Ona leidžia skaitytojams iš arčiau prisiliesti prie pasipriešinimo kovų būtinybės, kasdienybės ir tragiškumo.
Ši knyga yra reikalinga ir vertinga ne tik individo ir istorinių įvykių santykio kontekste, bet ir kaip indėlis į moterų vaidmens karo ir pasipriešinimo okupacijai „ištraukimui“ iš istorijos paraščių. Parašydama „Karo veidas nemoteriškas“ Svetlana Aleksijevič viena pirmųjų masėms atskleidė moterų vaidmenį Antrąjame Pasauliniame kare, tuo radikaliai pakeisdama nusistovėjusį požiūrį, kad „karas yra tik vyrų reikalas“. Esu tikra, kad yra daugiau istorijų, daugiau močiučių, kurios nuožmiai ir ryžtingai dalyvavo valstybės kūrimo, gynybos ir atkūrimo procesuose, ir visus šiuos pasakojimus reikia išgirsti ir užrašyti.
Rekomenduoju šią knygą visiems, norintiems intymiau susipažinti su partizaninio pasipriešinimo, Sovietų okupacijos siaubo ir asmeninio didvyriškumo ir didmoteriškumo istorija. Vietomis bus sunku skaityti, užgniauš gerklę, tačiau kasdieninė močiutės Onos išmintis ir gyvenimo meilė įrodys skaitytojams, kad kiekviename mūsų slypi neįtikėtina stiprybė pasipriešinti blogiui.
