Pagal paskutinįjį, to paties pavadinimo, Antano Škėmos kūrinį, režisieriaus Jurgio Matulevičiaus sukurtas filmas „Izaokas“ nepaliks abejingais tų, kurie domisi istorija.
Filmas nėra visiškai linijinis Antano Škėmos apysakos atpasakojimas, labiau tai yra laisvos formos interpretacija, kurioje buvo remiamasi šiuo kūriniu. Ši juosta yra įvardijama kaip pirmasis pilnametražis filmas, kuriame pasakojama istorija apie lietuvių dalyvavimą bei prisidėjimą žudant žydus Holokausto metu.
Pavadinimas turi daugybę reikšmių, ne tik dėl pačio siužeto, bet ir dėl siejimo su svarbiais istoriniais faktais: Izaokas arba dar kitaip Itzhakas yra itin svarbi asmenybė žydų biblinėje istorijoje, jis buvo Abraomo sūnus, kurį jis turėjo paaukoti, taip įrodydamas savo atsidavimą tikėjimui. Tačiau, vietoj jo, galiausiai, buvo paaukotas avinėlis.
Filme pasakoja trijų jaunystės draugų – Gedimino (Aleksas Kazanavičius), Andriaus (Dainius Gavenonis) ir Elenos (Severija Janušauskaitė) gyvenimus. Visi jie susitinka po 21-erių metų nesimatymo, kuomet juos išskyrė karas bei pabėgimas iš šalies dėl susiklosčiusios situacijos.
Juosta prasideda nuo pasakojimo apie nacių užimtą Lietuvą bei tai, kad prie jų vykdomo žydų Holokausto, netiesiogiai prisideda ir propagandos paveikti lietuviai. Vienas iš pagrindinių veikėjų – Andrius Gluosnis, taip pat prie to prisidėjo ir kaltę dėl to, kartu su savimi, nešiojasi visą savo gyvenimą. Vėliau, po karo, Lietuvą okupavus sovietams, jie ima tirti nacių nusikaltimus. Būtent šiame filme yra pasakojama apie tai, kad padarius kažką itin blogo, tai tave gali persekioti visą gyvenimą ir tik nuo tavęs priklauso, kaip su tuo susigyvensi.
Iš Amerikos grįžęs garsus rašytojas bei režisierius Gediminas Gutauskas sugalvoja sukurti filmą, kuriame būtų pasakojama apie „Lietūkio“ garažo žudynes, būtent apie 1944-aisias metais įvykdytą Kauno žydo Izaoko Kaplano nužudymą. Tačiau, tai, kad jo scenarijus yra itin tikslus ir nuosekliai atpasakoja šiuos įvykius, sovietams sukelia įtarimų. Jo draugas Andrius Gluosnis, meta jam įtarimus, kad tai yra savotiško jo provokacija ir tai, kad tokiu būdu norima paviešinti jo praeities klaidas.
„Izaoko“ filmo pabaigoje parodoma ryški nuoroda į tai, kad jame remiamasi Antano Škėmos kūryba, Gediminas pasakoja beveik identišką istoriją, kuri įvyko ir iš tikrųjų, kai A. Škėma savo apysakos rankraštį prieš mirtį autoavarijoje perdavė Vytautui Kavoliui ir liepė ja pasirūpinti. Filme teigiama, kad Antanas padavė savo apysaką Gediminui ir teigė: „Geduti, jeigu tu nepasirūpinsi, niekas nepasirūpins“. Būtent iš šio dviejų veikėjų dialogo buvo galima suprasti, jog visai tai, kad Gedimino kuriamo filmo scenarijus yra toks itin tikslus, parodo, kad galiausiai tai buvo kito rašytojo pavogta idėja. Tai tarsi pačiame „Izaoko“ filme atiduodama duoklė originalios idėjos autoriui bei rašytojui Antanui Škėmai, jo paminėjimas yra itin svarbus.
Baltai juodas filmo vaizdas persipina kartu su spalvotu, tarsi vaizduojama priešprieša tarp praeities ir dabarties, kuri sukelia gilius jausmus. „Izaoko“ filmas pateikiamas trimis dalimis: pirmoji ir trečioji nespalvotos, vienintelė spalvota – antroji filmo dalis, kuri sukelia įspūdį, jog ši dalis kažkuo yra išskirtinė. Taip pat, tai ryški paralelė tarp trijų filme rodomų veikėjų – Elenos, kuri ieško tikrų jausmų ir meilės, Gedimino, kuris pridengė savo vagystę, noru pasirodyti talentingu kūrėju bei pats svarbiausias ir daugiausiai emocijų išgyvenęs veikėjas – Andrius, kuris jausdamas kaltę bandė gyventi pilnavertį gyvenimą, tačiau, tai jį itin graužė iš vidaus.
Filmas „Izaokas“ sukelia daug emocijų ir nukelia į tuos laikus, kurie daugeliui iš mūsų yra sunkiai atpažįstami ar suprantami, tačiau, jis puikiai padeda prie to prisiartinti. Sunku susitapatinti su pagrindiniu veikėju ir suprasti, ką jis jaučia.
