Režisierius Jukka Kärkkäinen’as dokumentiką apie su savižudybe susidūrusiais žmonėmis Suomijoje kūrė šešerius metus, per tą laiką pats pateko į psichiatrinę ligoninę, o po premjeros nedavė jokių interviu – kalbėti apie filmą jam buvo per sunku. Dabar jis jaučiasi geriau ir festivalio „Nepatogus kinas“ metu aplankys Lietuvą – jau antrąjį kartą.
Pernai pristatytas filmas, pavadintas „Kadaise svajojau apie gyvenimą“ (orig. „Näin unta elämästä“, angliškai – „Once I Dreamt of Life“), kalba apie temą, kuri Suomijoje, kaip ir Lietuvoje, yra tragiškai skaudi: per dieną Suomijoje nusižudo du žmonės.
Lietuvoje – vienu žmogumi daugiau. Kaip ir Lietuvoje, taip ir Suomijoje apie savižudybes visuomenė nelinkusi kalbėti. Tuo labiau viešai, prieš kamerą. Tačiau būtent tai vyksta šioje dokumentikoje: filmo autoriai užfiksavo Suomijos žmonių istorijas, kurie patys bandė pasitraukti iš gyvenimo ar jų artimųjų istorijas. J. Kärkkäinen’ui, kuris yra vienas filmo režisierių, ši tema puikiai pažįstama: jis pats buvo priartėjęs prie savižudybės, laimė, to nepadarė. Tais metais, kai kūrė filmą, jo būsena buvo pablogėjusi tiek, kad režisierius penkias savaites turėjo praleisti psichiatrinėje ligoninėje.
Filmo kūrimo procesas užtruko šešerius metus. Per tą laiką J. Kärkkäinen’as sukūrė kitą dokumentinį filmą „The Punk Syndrome“ apie pankroko grupę „Pertti Kurikan Nimipaivat“, kurioje groja Dauno sindromą ir autizmą turintys muzikantai. Šiemet jie išpopuliarėjo visoje Europoje po to, kai atstovavo Suomijai „Eurovizijos“ konkurse.
Pastarąjį filmą režisierius pristatė Lietuvoje, „Nepatogaus kino“ festivalyje. Šiemet jis sugrįš į festivalį pristatyti „Kadaise svajojau apie gyvenimą“. Kartu su juo į Lietuvą atvyks ir filmo prodiuseris Sami Jahnukainen’as.
J. Kärkkäinen interviu „Skype“ atvirai papasakojo apie naujojo filmo reikalingumą, savo paties mintis apie savižudybę ir pabandė rasti būdų, kaip spręsti šią tragišką tiek Suomijai, tiek Lietuvai problemą.
Per dieną Suomijoje nusižudo du žmonės, tačiau visuomenėje ši tema yra tabu. Ar tai yra priežastis, kodėl nusprendėte sukurti šį filmą?
Iš pradžių neplanavome kurti filmo apie savižudybes – dirbome prie kito filmo ir ieškojome jam pagrindinio herojaus. Planavome, jog juo taps vienas vyras iš šiaurės Suomijos. Nuvažiavome pas jį, pasikalbėjome, sužinojome, kad jo sūnus nusižudė. Pasikalbėjęs supratau, kad jis nėra tinkamas mūsų pirminei filmo idėjai. Bet tada kilo mintis sukurti filmą apie savižudybės paliestus žmones.
Man ši tema buvo svarbi ne tik visuomeniškai, bet ir asmeniškai. Kai pats buvau jaunas, maždaug 16-os, buvau pradėjęs galvoti apie savižudybę. Mąsčiau, kad jei viskas gyvenime susiklostys labai blogai, visada galėsiu pasitraukti. Galvojau, kas su manimi negerai, kodėl man kyla tokios mintys – juk niekas iš artimųjų nebuvo nusižudęs. Norėjau sukurti šį filmą, kad pats galėčiau suprasti, kodėl taip mąstau.
Žiūrint iš Lietuvos perspektyvus sunku suvokti, kodėl Suomijoje savižudybių skaičius toks didelis. Lietuvoje ši šalis, kaip ir visa Skandinavija, matoma kaip turtinga, laimingų žmonių visuomenė. Vidutinis atlyginimas Suomijoje yra penkis kartus didesnis nei Lietuvoje. Vis dėlto, daugybė žmonių Suomijoje pasirenka pasitraukti iš gyvenimo. Ar pavyko rasti atsakymą kodėl?
Suomijoje dažna savižudybė yra susijusi su nutrūkusiais santykiais – ypač kalbant apie vyrus. Išsiskyrimai su antra puse čia išgyvenami be galo skaudžiai. Veikia ir ekonominės priežastys – Suomijoje jos taip pat svarbios. Jeigu esi susikūręs gerovę ir jis sugriūna, kaip nutiko, pavyzdžiui, per krizę ankstyvais 90-aisiais, žmonės jaučiasi praradę pagrindą po kojomis. Tu turėjai prabangius namus, automobilį – ir staiga nebeturi nieko.
Manau, kad mes nelabai mokame spręsti rimtų problemų, kurios atsiranda mūsų gyvenimuose. Mūsų charakteris labai santūrus, panašus į japonų ir lietuvių. Jeigu viskas gyvenime tampa tamsu, mes pradedame galvoti apie savižudybę, kaip apie problemos sprendimo būdą.
Filme „Kadaise svajojau apie gyvenimą“ žmonės daug ir atvirai kalba apie savižudybę: kodėl bandė pasitraukti iš gyvenimo, kaip jautėsi, kai pasitraukė jų artimieji. Jis -neįtikėtinai atviras. Kaip jums pavyko žmones prakalbinti?
Visų pirma kalbėjausi su visais žmonėmis prieš juos filmuojant, papasakojau jiems savo istoriją. Jie apie mane žino daugiau nei aš apie juos. Kai atsiveri pats, lengviau tikėtis, kad atsivers tau.
Vienas iš herojų buvo filmavęsis ankstesniuose mano filmuose – jį pažįstu puikiai. Kitus žmones sutikome asociacijoje, vienijančioje žmones, kurių artimieji nusižudė. Ėjome į jų susitikimus, susidraugavome. Kai susikuri artimą ryšį, prieš kamerą kalbėtis daug lengviau.
Vis dėlto emociškai tai buvo labai sunkus filmas. Jį kūrėme šešerius metus, su pertraukomis. Daug kartų man asmeniškai visko buvo tiesiog per daug. Per tą laiką pats buvau atsidūręs psichiatrinėje ligoninėje, praleidau ten penkias savaites.
Kad atsigaučiau, kūrėme ir kitą filmą – apie PKN muzikantus. Jie – be galo įkvepiantys žmonės. Buvimas su jais padėjo atsistoti ant kojų. Filmo kūrimo metu būdavau ligoninėje, mano operatorius ir garsistas paimdavo mane ryte ir vakare grąžindavo į ligoninę. Jie manimi rūpinosi, nes pats tuo metu negalėjau to padaryti.
Kas buvo atsitikę? Jeigu tai ne per daug asmeniška.
Viskas gerai, aš galiu pasakyti. Per šešerius metus du kartus išsiskyriau su dviem skirtingomis merginomis. Negana to, dažnai buvau labai blogoje finansinėje padėtyje. Visa tai susidėjo į viena.
Ligoninėje atsidūriau ne dėl filmo, bet dėl šių, asmeninių priežasčių. Bet buvo labai sunku kurti filmą apie savižudybes, kai pats jautiesi nestabiliai. Problema buvo ta, kad nesu profesionalus psichiatras. Neturėjau jokio psichologinio skydo. Dėl to viskas, ką filmo herojai pasakojo, persidavė man pačiam. Išgyvenau jų istorijas, kartu sujungdamas jas su savo patirtimi. Kartais buvo labai sunku žiūrėti tai, ką nufilmuodavome.
Pradžioje „Kadaise svajojau apie gyvenimą“ gali atrodyti kaip liūdniausias filmas, kokį kada nors tekę matyti. Bet jo pabaigoje yra šviesa – parodoma, kad ir po artimojo savižudybės žmonės gali gyventi toliau, būti laimingi, nors tik įvykus tragedijai, atrodė, kad ir jų pačių gyvenimai baigėsi. Filmas tarsi turi laimingą pabaigą. Ar būtent tokią žinutę norėjote perduoti – kad, nepaisant visko, gyvenimas tęsiasi?
Kurdamas filmus niekada neturiu tikslo perduoti kokią nors konkrečią žinutę. Mes tiesiog norėjome parodyti, kad pasaulyje yra žmonių, kurie susidūrė su savižudybe arba galvojo šiuo keliu eiti patys. O taip pat norėjau per tuos žmones papasakoti apie savo paties jausmus – nes pats nesijausčiau gerai sėsdamasis prieš kamerą.
Taip pat norėjome parodyti, kaip susidūrimas su savižudybe žmones pakeitė. Koks gyvenimas yra po šios patirties. Nes manau, kad gyvenimas visam laikui pasikeičia. Tu gali išlikti, bet jau nebesi tas pats žmogus.
Šis filmas pakeitė ir mane. Prieš pradėdamas jį kurti, jausdavau keistą palengvėjimą, pagalvodamas, kad visada turiu savižudybės galimybę. Tai visada atrodė kaip išeitis, kurią gali pasirinkti. Nežinau, ar būčiau tai iš tikro padaręs. Bet apie tai galvodavau. Po šio filmo to nebedarau. Turiu 8-metę dukrą, tėvus, artimuosius. Kai pradedu galvoti apie savižudybę, iš karto prisimenu juos, pagalvoju kaip jie jaustųsi. Ir tada nustoju tai daryti.
Kaip filmas buvo sutiktas Suomijoje?
Kai jį pirmą kartą parodė per televiziją, kilo daugybė diskusijų, sulaukėme žiniasklaidos dėmesio. Buvo sukurtas atskiras puslapis, kuriame kiekvienas galėjo papasakoti savo pačių istorijas, susijusias su savižudybe. Bent kuriam laikui apie šią temą buvo pradėta kalbėtis. Bet dabar situacija vėl tapusi tokia, kokia ir anksčiau. Galbūt viskas šiek tiek geriau – tikiuosi, kad pamatę filmą žmonės sužinojo, kad aplink yra daugiau tų, kuriuos palietė savižudybė, kad kažkas išgyvena panašius jausmus. Kad jie nėra vieni..
Aš pats, kai tik filmą pabaigėme, nusprendžiau būti nuo jo kuo toliau. Nedaviau jokių interviu, jokių komentarų. Man buvo per sunku. Jaučiau, jog reikia save apsaugoti nuo emocijų. Tik dabar pamažu galiu vėl prie jo sugrįžti.
Ką mes visi turėtume daryti, kad savižudybių skaičius sumažėtų?
Manau, kad mums reikia daugiau galvoti apie kitus, o ne apie save. Jeigu jaučiate, kad mąstote apie savižudybę, būtina surasti ką nors, su kuo galima apie tai kalbėtis. Suprantu, kad tai labai sudėtinga. Lengviau viską tiesiog laikyti savyje. Pats tai patyriau. Bet kai kreipiesi į ką nors, paprašai pagalbos, dažniausiai ją ir gauni. Kreipimasis bent jau suteikia galimybę, kad situaciją pagerės. Tai daug geriau negu nedaryti nieko.
Be to, dabar mes visi esame susijungę internetu. Jį galima labiau išnaudoti kalbant apie savižudybių prevenciją. Galima sukurti būdus, kaip žmonėms, ieškantiems pagalbos, surasti vieniems kitus, panašiai kaip mes darėme sukūrę specialų puslapį kartu su filmu. Nes kalbėtis būtina. Tai yra pirmas žingsnis į problemos sprendimą.
Susitikimai su Jukka Kärkkäinen’u ir filmo prodiuseriu Sami Jahnukainen’u vyks po „Nepatogaus kino“ seansų spalio 22 d. Vilniuje kino teatre „Multikino“ ir spalio 23 d. Kaune kino teatre „Romuva“. „Kadaise svajojau apie gyvenimą“ festivalyje taip pat bus rodomas spalio 21 d. Vilniuje, kino teatre „Pasaka“. Po šio seanso bus surengta diskusija.
