Jolanta Vaitiekūnienė: „Man nereikia užuojautos, aš didžiuojuosi savo sūnumi“

Paskelbė: Eglė Kuktoraitė Data: 2018-07-24 10:30

Spausdinti | Komentarai

Dominykas Vaitiekūnas / lgl.lt nuotr.

Šeštadienio popietę vasariškai ištuštėjusiame Panevėžyje rasti atokų staliuką lauko kavinėje atviram pokalbiui nesunku. Į Panevėžį straipsnio autorę atvedė noras išgirsti ir pasidalinti nepaprastai įkvepiančios moters istorija. Moters, kuri dėl savo vienturčio sūnaus yra pasiryžusi susigrumti su sustabarėjusios visuomenės nuostatomis, griauti stereotipus, keisti aplinkinių nuomonę apie homoseksualumą ir savo pavyzdžiu paskatinti kitas homoseksualių vaikų mamas nustoti graužtis ir pradėti veikti.

Ši nepaprasta moteris – Jolanta Vaitiekūnienė (52), gerai žinomo aktoriaus, renginių ir laidų vedėjo, atlikėjo Dominyko Vaitiekūno (30) mama. „Mano vaikas gimė iš labai didelės meilės“, – pokalbį pradeda 30 metų santuokoje su Panevėžio futbolo klubo vadovu Broniumi Vaitiekūnu (52) gyvenanti Jolanta.

2016 metų gegužės mėnesiai plačiai nuskambėjo Jūsų sūnaus Dominyko pripažinimas, kad yra homoseksualus. Koks buvo Jūsų gyvenimas iki ir po šio įvykio? Kokius jausmus ir aplinkinių reakcijas išgyvenote tuo metu?

„Spėlionių buvo ir anksčiau. Mamos širdis nujautė, kad vaikas gali būti homoseksualus. Dar 2010 metais pirmųjų „Baltic Pride“ eitynių metu su siaubu stebėjau kategoriškus politikų pasisakymus LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualių ir translyčių, aut. past.) žmonių atžvilgiu ir galvojau: o kas jei mano vaikas būtų homoseksualus? Tuomet tikinau save, kad jis man apie tai papasakotų ir nieko neklausinėjau, nors studijų metais jo kambaryje mačiau vaivorykštės spalvų vėliavą (LGBT bendruomenės simbolį, aut. past.) ir teminės literatūros. Nesistebėjau, nes sūnus studijavo aktorystę ir domėjosi socialinėmis temomis. Sūnus niekada man nepristatė savo antrosios pusės. Tačiau man svarbiausia buvo, kad jis mokytųsi ir įgytų profesiją. Vis dėlto, intuicija manęs neapgavo.

Jolanta Vaitiekuniene

Jolanta Vaitiekuniene / lgl.lt archyvo nuotr.

Buvo niūrus ruduo. Sulaukiau sūnaus skambučio. Dominykas pranešė, kad nori atvažiuoti pasikalbėti su manimi ir vyru. Paklausiau, ar kas nors svarbaus atsitiko. Atsakė, kad ne. Iš karto supratau, kad jis atvažiuos kalbėti apie tai. Labai susijaudinau ir pradėjau ruoštis pokalbiui. Tas keletą dienų iki pokalbio buvau labai nerami. Pasitvirtino mano nuojauta. Sūnus papasakojo apie savo išgyvenimus, paauglystę, visa tai, kas jį slėgė, bet nedrįso apie tai kalbėti. Man riedėjo ašaros ir drebėjo lūpos. Apėmė labai aiškus žinojimas, kad šioje situacijoje savo sūnų turiu palaikyti šimtu procentų. Besąlygiškai. Pasakiau jam, kad man reikia gauti daugiau informacijos apie homoseksualumą, nes tiesiog nežinau už ko griebtis, neturiu absoliučiai jokių žinių šiuo klausimu. Tuo metu net nesinaudojau internetu, tad nežinojau, kur ieškoti informacijos. Sūnus atvežė įvairios literatūros, filmų. Mano vyras apkabino sūnų ir pasakė: „Tu esi mūsų sūnus ir visada juo liksi. Dabar mes tik dar labiau tave palaikysim ir remsim.“

Sūnui išvažiavus visą vakarą labai verkiau. Man buvo nepaprastai baisu ir skaudu. Turbūt tokį emocinį šoką išgyvenau tik vieną kartą gyvenime. Man buvo baisu, kaip jis gyvens tokioje priešiškoje visuomenėje. Žinojau apie neigiamas aplinkinių nuostatas. Nežinojau, į ką šioje situacijoje kreiptis pagalbos. Remtis į sūnų negalėjau, nes jam ir taip buvo sunku. Bijojau kreiptis į šeimos gydytoją, nes vyresnės kartos gydytojai yra nusiteikę homofobiškai. Skaičiau literatūrą, žiūrėjau filmus ir verkiau. Supratau, kas nesu viena ir kad man reikia kažką daryti. Norėjau pasidalinti savo jausmais su kitais homoseksualių vaikų tėvais. Tik kur juos rasti? Paskambinau savo sūnui ir paprašiau duoti kokios nors homoseksualaus vaiko mamos telefono numerį. Sūnus atsakė, kad nė vienos nepažįsta. Paklausiau, ką daro kitos mamos? Sūnus nežinojo. Tuomet supratau, kad reikia ieškoti kitų panašioje situacijoje atsidūrusių mamų. Netrukus susibūrė LGBT vaikų tėvų emocinės pagalbos grupė. Į pirmąjį susitikimą su psichologe nuvykau viena, vėliau atsirado kitų mamų. Nuo to laiko susitinkame reguliariai.

Kai Dominykas man pasakė, kad yra homoseksualus, jis jau buvo savarankiškas suaugęs žmogus. Labai skatinau jį atsiverti, nes manau, kad yra labai blogai gyventi mele. Jei žmogus neatsiveria, jo artimieji tampa situacijos įkaitais. Juk nori to ar nenori, giminaičiai ir pažįstami užduoda klausimą, ar sūnus turi draugę, ar sukūrė šeimą. Dominyko atveju, šiuos klausimus uždavinėjo ir žurnalistai. Todėl labai skatinau savo sūnų viešai ir atvirai prabilti apie tai, kad jis nėra heteroseksualus. Šiam jo žingsniui ruošėmės mes visi. Dominykas mus perspėjo, kad už pusmečio planuoja atvirai prabilti apie homoseksualumą dalyvaudamas viename socialiniame projekte. Labai tuo džiaugėmės, nes buvome pavargę nuo „nutylėjimų“ ir „nepasakymų“.“

Kokiomis patirtimis praturtina dalyvavimas LGBT vaikų turinčių tėvų grupėje? Kokios pagalbos ir paramos reikia LGBT vaikų tėvams? Ko labiausiai baiminasi tėvai, sužinoję apie vaiko homoseksualumą? Ar tiesa, kad LGBT vaikų tėvai vengia viešumo?

„Yra įvairiausių situacijų. Kalbėjausi su LGBT žmonėmis už mūsų grupės ribų. Klausinėjau: „Kur jūsų tėvai? Kur jūsų mamos, kaip jos išgyvena?“ Susidariau įspūdį, kad 70 proc. LGBT vaikų tėvų nežino apie savo vaiko seksualinę orientaciją ar lytinę tapatybę. Teiravausi jų, kodėl jie apie tai nepasakoja savo tėvams. Daugelis atsakė, jog baiminasi jų reakcijos. Tuomet supratau, kad situacija yra labai rimta. Norėdami siekti pokyčių visuomenėje pirmiausia turime susitvarkyti su homofobija namų aplinkoje. 2016 metais kartu su kita mama dalyvavome LGBT tėvų konferencijoje Varšuvoje. Susipažinau su tėvais iš kaimyninių šalių. Labai panaši situacija yra ir kitose postsovietinėse šalyse. Paradoksalu, tačiau vaikui atsivėrus apie homoseksualumą, tėvai užsisklendžia ir „sulenda į spintą“. Kita pažįstama homoseksualaus vaiko mama padarė viską, kad sūnus išvažiuotų gyventi į užsienį. Ji sunkiai dirba ir siunčia jam pinigus, kad tik jis negyventų Lietuvoje. Apie sūnaus homoseksualumą ji nepasakoja net savo tėvams. Taip mūsų šalyje sprendžiama homofobijos problema. Daugelyje šeimų homoseksualumas yra tabu, šeimos nariai vienas kitam meluoja. Sakoma, kad sūnus į užsienį išvyko dirbti, o iš tiesų jis yra ten, nes Lietuvoje negali gyventi laisvai, turėti antrosios pusės. Galbūt Vilniuje yra kitaip, bet provincijoje realybė yra tokia.“

LGBT eitynes

lgl.lt archyvo nuotr.

Kaip manote, ar įmanoma pateisinti tėvus, kurie nutraukia bendravimą su savo vaikais, sužinoję apie jų homoseksualumą? Kodėl Jums svarbu palaikyti savo sūnų?

„Sužinojusi apie sūnaus homoseksualumą kai kuriems artimiems giminaičiams paskambinau iš karto. Tolimesniems giminaičiams nepranešiau, nes nemačiau reikalo. 2016 metais dalyvavau „Baltic Pride“ eitynėse Vilniuje. Mane kalbino žurnalistai. Pamatę reportažą per televiziją giminaičiai atvirai šio mano pasisakymo nekomentavo. Vėliau susitikau vieną giminaitį, kuris manęs paklausė, ar mes norime „pagrobti jo anūkus“. Kaip klausė, taip ir atsakiau: „Eik namo ir saugok savo anūkus.“ Kita giminaitė pareiškė, kad „darau gėdą“ visai giminei ir piktinosi mūsų eisena Gedimino prospektu. Paklausiau: „Kodėl tavo vaikai gali eiti Gedimino prospektu, o mano vaikas negali?“ Su tokiais žmonėmis nutraukiau santykius visiems laikams. Negaištu laiko su žmonėmis, kurie liaupsino mano sūnaus pasiekimus, o sužinoję apie jo seksualinę orientaciją jį pasmerkė. Tokių žmonių visiškai nepasigendu, nes yra daugybė žmonių, į kuriuos galiu atsiremti. Susitaikiau ir nutraukiau santykius, kurie man trukdo jaustis gerai. Niekam neprivalau aiškintis. Tai yra mano vaikas ir aš jį tokį pagimdžiau. Esu už jį atsakinga. Man nereikia užuojautos, aš didžiuojuosi, džiaugiuosi ir gėriuosi savo sūnumi. Darysiu viską, kad homoseksualūs žmonės turėtų palaikymą. Aš jiems būsiu mama. Tėvų atstumti vaikai jaučiasi baisiai. Štai kodėl turime tokį aukštą jaunų žmonių savižudybių skaičių. Tik dažniausiai pasigirdus informacijai apie jauno žmogaus savižudybę, jo homoseksualumo faktas yra nutylimas.

Kartais emocinės paramos grupėje apsilanko LGBT žmonių, kurie turi problemų dėl savo tėvų reakcijos. Vieną jaunuolį tėvai grasina išvaryti iš namų, priverstinai veda į bažnyčią. Pašiurpau išgirdusi, ką kartais bando daryti LGBT vaikų tėvai. Tai – įvairūs ritualai, užkalbėjimai, žvakių deginimai, burtai, egzorcizmas. Kai kurie tėvai savo homoseksualiems vaikams užsako net prostitučių „paslaugas“. Neatsistebiu, kaip galima šitaip žaloti savo vaiką. Nesuprantu, kaip mama gali savo vaikui pirkti prostitutės paslaugas. Nuolatos susiduriu su tokiu viduramžišku tamsumu. Atrodo, kad situacija viešojoje erdvėje gerėja. Žiniasklaida LGBT klausimus nušviečia vis pozityviau, pasigirsta ir teigiamų politikų atsiliepimų. Bet išvažiavus iš Vilniaus situacija pasikeičia kardinaliai.

Viena moteris manęs paklausė: „Kaip tu gali toleruoti tokį savo vaiko elgesį?“ Perklausau: „Kokį? Ką mano vaikas tau padarė?“ Šį pavasarį paskambino kitas pažįstamas ir papasakojo apie 16 metų paauglį, kurio tėvai nuolat veža jį į psichiatrinę ligoninę Naujojoje Vilnioje, kad „išgydytų“ nuo homoseksualumo. Man, kaip homoseksualaus vaiko mamai, kuri gyvena šioje visuomenėje bei girdi ir mato tai, kas vyksta aplinkui, yra baisu.“

Kokiomis patirtimis praturtina dalyvavimas LGBT* vaikų turinčių tėvų grupėje? Kokios pagalbos ir paramos reikia LGBT* vaikų tėvams? Ko labiausiai baiminasi tėvai, sužinoję apie vaiko homoseksualumą?

„Visi homoseksualių vaikų tėvai išgyvena pereinamąjį etapą. Galbūt ir yra tokių šviesių žmonių, kuriems nereikia psichologinės pagalbos ir emocinės paramos. Pažinodama tiek daug LGBT žmonių neatsistebiu, kur yra jų tėvai, seneliai, broliai ir seserys, kiti artimieji. Kur jūs esate? Burkimės, vienykimės. Kitose Europos šalyse veikia didelės LGBT vaikų tėvų ir artimųjų organizacijos. Mes nesiburiame, neieškome sau pagalbos. Juk emocinės paramos grupėje garantuojamas anoninimiškumas. Birželio mėnesį kartu su pilnu LGBT jaunimo autobusu vykau į „Baltic Pride“ eitynes Rygoje. Klausiau, kur jų tėvai. Iš atsakymų supratau, kad nė viena mama nėra nusiteikusi viešai palaikyti savo vaiką. LGBT vaikai nedrįsta kalbėtis apie savo seksualinę tapatybę su savo tėvais, o tų, kurie pasisakė, santykiai dažniausiai yra labai paviršutiniški. Vienos homoseksualios moters motina žino tiesą apie savo dukrą ir ją palaiko, bet niekam apie tai nepasakoja, nes ši yra mokytoja ir baiminasi, kad ją dėl dukros seksualinės orientacijos atleis iš darbo. Susiduriu su tokia realybe ir nežinau, ką man daryti. Interviu yra vienintelis būdas pasiekti LGBT vaikų motinas ir tėvus ir pasakyti: kaip sąlygiškai mes vis dėlto mylim savo vaikus. Pagimdom, užauginam, giriamės jų pasiekimais, mokslais ir diplomais, o sužinoję apie jų homoseksualumą – nubraukiam viską ir jų išsižadame.“

Dominyko Vaitiekuno mama

Jolanta Vaitiekuniene / lgl.lt archyvo nuotr.

Pastaruoju metu aktyviai įsitraukėte į visuomeninę veiklą, dalyvavote vaivorykštės autobuso akcijose, aktyviai veikiate LGBT* vaikų turinčių tėvų emocinės paramos grupėje. Kodėl Jums svarbi ši veikla?

„Dėl savo vaiko esu pasiryžusi viskam. Todėl turiu eiti ir sakyti: „Junkimės, paduokim viena kitai ranką, laikykimės ir būkim vieningos.“ Musulmoniškoje Turkijoje mamos dėl pažeidžiamų savo vaikų teisių eina į parlamentą, o mes sėdime ir klausome Petro Gražulio pasakų. Viena aš nieko nepadarysiu, o kartu galime daug ką. Emocinės paramos grupėje susirenka šešios-septynios mamos iš visos Lietuvos. Per metus atsiranda vos viena nauja dalyvė. Paramos grupėje nėra apsilankęs nė vienas homoseksualaus vaiko tėvas. Tai yra neįtikėtina.

Vyrai yra labiau linkę problemas išgyventi savyje. Mano vyras pačią pirmą dieną po Dominyko prisipažinimo nupirko man kompiuterį, skatino domėtis, visur dalyvauti. Tačiau jis dar nėra dalyvavęs LGBT bendruomenės eitynėse. Gal mano vyras savo palaikymą išreiškia santūriau, bet mes tikrai darome viską, ką galime. Jaučiu stiprų vyro palaikymą sūnui ir man. Juk aš nesu stipri. Pasitaiko įvairių akimirkų, nes čia Panevėžyje savo situacijoje jaučiuosi vieniša.“

Mūsų netolerantiškoje visuomenėje sklando įvairių mitų apie homoseksualius asmenis. Kaip manote, kas labiausiai padėtų juos išsklaidyti?

„Norint iš esmės pakeisti situaciją reikia pradėti nuo savo namų aplinkos. Tuomet kažko galėsime laukti ir iš politikų. Kol neisime tėvai viena kolona LGBT bendruomenės eitynėse, kol tylėsim, verksim ir lauksim politikų pasiūlymų, tol nieko nepasieksime. Negaliu tylėti kaip Lietuvos pilietė, moteris, mama, žmona. Aš esu šios visuomenės dalis. Mūsų visa šeima dirba Lietuvoje ir moka mokesčius. Kodėl mes turime slėptis? Ką bloga mes padarėme? Kodėl vaikams mokykloje nėra dėstomas įtraukus lytinis švietimas? Juk homoseksualūs žmonės Lietuvoje gimsta kiekvieną dieną. Ir vieną dieną dėl mūsų sustabarėjusio požiūrio jie gali pasirinkti savižudybę. Tai yra nusikalstamas abejingumas. Todėl veiksmų reikia imtis nedelsiant. Pokyčių visuomenėje nebus be mūsų aktyvių veiksmų ir asmeninio pavyzdžio.

Mano sūnus gimė katalikiškoje šeimoje, su vyru tuokėmės bažnyčioje. Kartą kunigui pasakiau, kad nustotų iš sakyklos kurstyti tikinčiuosius prieš homoseksualius asmenis. Juk bažnyčioje sėdi šių žmonių artimieji. Jis atšovė: „Jums reikia labai daug melstis. Jūs net neįsivaizduojate, į kokias pinkles pateko jūsų sūnus“. O juk mano sūnaus jis net nepažįsta… Toks nekrikščioniškas kunigo požiūris privertė visam laikui užverti bažnyčios duris.

Negaliu priversti žmogaus garsiai kalbėti apie savo vaiko homoseksualumą. Tačiau galiu paskatinti jį sustiprėti ir nustoti savęs gailėti. Kartą paskambino viena mama iš kito Lietuvos krašto. Pakviečiau ją atvykti į Vilnių, susipažinti su kitom mamom. Atsakė, kad niekur nevažiuos. „Daugelį metų iš ryto užsidedu kaukę, išeinu į darbą ir grįžusi namo verkiu,“ – guodėsi ji. Mandagiai jai atsakiau, kad man nepatinka nei kentėti, nei verkti. Juk vaikas gali imti jaustis kaltas, kad mama nuolatos verkia. Noriu, kad mano vaikas turėtų ne verkiančią, o laimingą mamą.“

Straipsnis parengtas įgyvendinant projektą „Pokytis versle, viešajame sektoriuje, visuomenėje – nauji standartai diskriminacijos mažinimui“ (Nr. 07. 3. 4-ESFA-V-426-01-0001). Projektas vykdomas pagal 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos, patvirtintos Europos Komisijos 2014 m. rugsėjo 8 d. sprendimu Nr. C(2014) 6397, 7 prioriteto „Kokybiško užimtumo ir dalyvavimo darbo rinkoje skatinimas“ įgyvendinimo priemonę Nr. 07.3.4-ESFA-V-426 „Diskriminacijos mažinimas“. Projektą įgyvendina Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, partneriai – viešoji įstaiga Žmogaus teisių stebėjimo institutas ir asociacija LGL.

LGL

Ši informacija yra portalo LGL.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik gavus raštišką portalo redakcijos sutikimą.