Mantė Valiūnaitė, festivalio „Nepatogus kinas“ kino programos kuratorė
9-ąjį kartą Spalio 15d. Vilniuje prasidėjęs tarptautinis dokumentinio kino festivalis „Nepatogus kinas“, Spalio 21d. atvyksta į Kauną. Žiūrovams festivalis paruošė programą, atskleidžiančią ne tik šiuo metu aktualias temas, bet ir keletą programos dalių, siūlančių pažvelgti į praeitį nauju žvilgsniu.
Antrus metus iš eilės „Nepatogus kinas“ pristato tarptautinę konkursinę programą. Šįmet konkursas įgavo apibrėžtesnį pavidalą – konkurse varžysis 9 naujų režisierių pirmieji arba antrieji ilgametražiai filmai. Visi 9 filmai išsiskiria drąsiomis, aktualiomis temomis ir savita kino kalba. Kaune festivalis bus atidarytas dviem filmais būtent iš konkursinės programos. Kino teatre „Romuva“ žiūrovai galės įsilieti į Dakaro priemiestyje įsikūrusios psichiatrinės ligoninės kasdienybę filme „Kas lieka iš beprotybės“. Po filmo bus puiki proga susitikti ir pabendrauti su filmo režisieriumi Joris Lachaise. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Didžiojoje salėje festivalį atidarys itin aktualus, kelio filmus primenantis dokumentinis filmas „Vestuvės kelyje“.
Pernai metais geriausiu debiutiniu dokumentiniu filmu tarptautiniame dokumentinio kino festivalyje Jihlava pripažintas Annos Roussillon filmą „Aš esu tauta“ (Je suis le people, 2014), iš Luksoro slėnyje gyvenančių egiptiečių perspektyvos pasakoja apie 2011 metų įvykius Tahiriro aikštėje, Kaire. Režisierės ir kaimo gyventojo Farrajo dialogai atveria esminius skirtumus tarp vakarietiškos ir arabiškos pozicijų į Arabų pavasarį, esamą padėtį ir laukiamas permainas. VDU salėje šį seansą lydės diskusiją, kuri suteiks galimybę įsigilinti į vykstančius politinius procesus Arabų šalyse.
Pagrindinė speciali programa „Praeities našta“ siūlys reflektuoti skaudžią okupacijos patirtį ir Sovietų Sąjungos ideologijos liekanas buvusio Rytų bloko šalyse. Šioje programoje pristatomi filmai fiksuoja skirtingus sovietinės ideologijos atributus, kurie vis dar persekioja žmones ar vietas. Filme „Skruzdėlynas“ (Anthill, 2015, rež. Vladimir Loginov) įsilieja į magišką garažo gyvenime viename iš Talino miegamųjų rajonų. Magišku jis tampa, kai filme savo pasaulį kuriančių vyrų kasdienybę papildo lėti, į garažo detales įsižiūrintys kadrai, taip tarsi užfiksuodami seniai sustojusią laiko tėkmę. Kiti programos filmai akcentuoja skirtingus po-sovietinius inkliuzus: viename Gruzijos kaime bendruomenė niekaip neranda tinkamos vietos Stalino skulptūrai – filmas „Valdovas“ (Khelmtsipe, 2014, rež. Shalva Shengeli), o filme „Leninlandas“ (Leninlend, 2013, rež. Askold Kurov) Leninui skirtame muziejuje darbuotojos Leniną vadina Mahatma Leninu. Pastarųjų filmų režisieriai viešės Kaune ir bus pasirengę atsakyti į žiūrovams kilusius klausimus.
Praeities refleksija bus tęsiama specialioje programoje „Baltijos dokumentika lentynoje“ – 5 trumpametražiai dokumentiniai filmai, sukurti Sovietų okupacijos metu Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Kinas buvo po tarybinės cenzūros padidinamuoju stiklu, tad filmai, kurie neatitikdavo oficialios Sovietų Sąjungos ideologinės krypties galėjo nugulti ant lentynų neribotam laikui ir tuometiniai žiūrovai šių filmų neišvysdavo.
Kasmetinėje žaliojoje programoje šį kartą bus akcentuojama maisto industrija ir jos poveikis aplinkai bei žmonėms. Bus parodyti du labai skirtingi filmai. Andreaos Culkovos asmeniška kova su cukrumi filme „Cukraus bliuzas“ perauga į maisto pramonės politinį ir istorinį tyrimą, tačiau režisierė nepraranda humoro jausmo ir net sunkiausiems savo gyvenimo momentams suteikia šmaikštumo ir žaismės. Režisierių Joaquimo Pinto ir Nuno Leonelio naujausias filmas „Žuvies uodega“ (Rabo de Peixe, 2015) pasiims žiūrovus į atvirą vandenyną ir leis priartėti prie atšiauriomis ir pavojingomis sąlygomis dirbančių žvejų atokiame Azorų salyne. Filmas dienoraštiniu stiliumi ne tik stebi vietinių žvejų problemas, bet priartėja prie savo veikėjų ir nejučia tampa filmu apie draugystę.
Programoje „Panorama“ kaip ir kasmet – ryškiausi 2014-2015 metų dokumentiniai filmai, apkeliavę daugelį svarbiausių kino festivalių ir pelnę ne vieną prestižinį prizą. Seano McAllisterio filmas „Siriška meilės istorija“ (A Syrian Love Story, 2015) atsisako tradicinės prieigos – jo filme Sirijos karas išreiškiamas per šeimos odisėją už ir į laisvę. Labai intymus filmas atskleidžia Amero ir Ragdos meilės istoriją – dviejų skirtingų žmonių pastangas išlaikyti šeimą, kuomet jų kasdienybei nuolat graso revoliucija šalyje ir jos pasekmės. Filmas apdovanotas pagrindiniu Šefildo dokumentinių filmų festivalio prizu.
Filmai „1989“ ir „Apie smurtą“ išsiskiria archyvinės medžiagos panaudojimu dokumentiniame kine. Pirmajame pasitelkdamas liudijimus, archyvinę medžiagą, inscenizavimą ir atkurtus realius svarbių politikų dialogus režisierius Andersas Østergaardas pakviečia žiūrovus į slaptų susitikimų kambarius ir įtaigiai atkuria vieną dramatiškiausių pastarojo laikmečio Europos istorijos įvykių – geležinės uždangos žlugimą. Antrasis konceptualiai rekonstruoja dekolonizacijos procesą, jungdamas unikalią archyvinę medžiagą su psichiatro ir filosofo Frantzo Fanono tekstu „Žemės prakeiktieji“ (1961).
Spalio 21-27d. Kaune vyksiantis dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“ kauniečius pakvies ne į per trisdešimti kino seansų. Įėjimas – bent 1 centas.
