Restauruodami išlikusius senus pastatus, architektai susiduria su užduotimis, kokių nebūna projektuojant naujus. Čia daugiau sunkumų, įvairių techninių problemų, bet kartu įdomiau dirbti – reikia sugrąžinti seną pastatą į gyvenimą, darniai įsieti jį į pasikeitusią XXI a. miesto aplinką. Tenka ne tik spręsti funkcines problemas, bet ir atkurti autentišką vaizdą bei situaciją, rasti seno ir naujo pusiausvyrą.
Architektė Asta Prikockienė šioje srityje turi daug patirties. Iš kitų jos darbų pastato Daugirdo gatvėje rekonstrukcija išsiskiria ne tiek paveldo objekto vertingumu, kiek sudėtingumu: jame susipynę labai daug architektūrinių stilių. Prie šio pastato architektė dirbo beveik 20 metų. Tyrinėjamo objekto savitumas atsiskleidžia susipažinus su jo istorija. XVI a. pabaigoje – XVII a. Kaunas buvo svarbus prekybos uostas, todėl aplink jį, dabartiniame Senamiestyje, vyko intensyvios statybos. Senamiesčio teritorija pagal to meto tradiciją buvo suskirstyta sklypais, vadinamosiomis posesijomis. Daugirdo gatvė tuo metu buvo labai reikšminga miestui – ji jungė uostą su prekybiniu centru – Turgaus aikšte (dab. Rotušės).
© R.Pundino nuotr.
Šioje vietoje buvo du skirtingiems savininkams priklausantys sklypai ir du mūriniai namai su bendra šonine siena. Šiaurinis namas pastatytas XVI a. pabaigoje, pietinis – XVII a. Manoma, kad tai turėjo būti pirklių namai, jų rūsiuose būdavo laikomos prekės, o patalpoje, į kurią patenkama iš gatvės, galėjo būti parduotuvė ar amatų cechas. Per daugiau nei 400 metų istoriją šie namai matė visko – dažnai keitėsi savininkai, jie ne kartą buvo sugriauti praūžusių karų, nuniokoti gaisrų, beveik 100 metų stovėjo negyvenami.XIX a. viduryje abiejų namų griuvėsiai buvo sujungti į vieną dviaukštį pastatą. XX a. pradžioje namas iš naujo suremontuotas, pristatytas trečias aukštas. Pastatas ne kartą apgriautas ir vėl atstatytas, todėl jo architektūroje išlikę visų laikotarpių pėdsakų. Galima išskirti tris didžiausią įtaką turėjusius etapus: XVI a. pabaiga – gotika, XVII a. – renesansas, ir XX a. pradžia.
„Daugirdo“ pokyčiai – prieš ir po rekonstrukcijos
Išsamius istorinius, archeologinius ir architektūrinius pastato tyrimus 1986 m. pradėjo Kauno paminklų restauravimo projektavimo institutas. Tuo metu namas buvo gana prastos būklės – senoji gotikinė siena skilusi per visus aukštus, apardyti pamatai, visi senieji architektūros klodai paslėpti po mūro, tinko sluoksniu. Kadangi ikonografinės medžiagos nebuvo, daugiausia informacijos davė natūriniai tyrimai. Visų pirma teko nuimti pastatą dengusį paviršių; po juo rasta įvairių senosios architektūros detalių. Pasak Prikockienės, patyrusiems restauratoriams daug informacijos teikia kad ir viena rasta plyta ar kokio nors elemento dalelė. 2004 m. pradėjus statyti viešbutį užsibrėžtas tikslas: kuo labiau reprezentuoti senąją architektūrą.
Laiptinė įrengta vienoje iš buvusio gotikinio namelio patalpų. (G.Česonio nuotr.)
Žvelgiant į dabartinį „Daugirdo“ viešbučio tūrį, formas, išorinę apdailą, matomi visi keturi pagrindiniai laikmečiai. Architektė Prikockienė sumanė pastatų komplekso amžių įvairovę pademonstruoti skirtingomis apdailos medžiagomis. Ypač išryškėja du fasadų kvadratai – gotikos ir renesanso. Siekta išsaugoti autentišką vaizdą, todėl restauruojant buvo naudojamos to meto statybinės technologijos. Atnaujinant XVI a. raudonų plytų mūrą buvo atidengti visi puošybos elementai, paliktas truputį kreivas fasadas, užtrintos siūlės tarp plytų.
Balto renesansinio fasado paviršius taip pat nelygus, jis specialiai tinkuotas naudojant odines pirštines. Gelsvas rustuotas trečio aukšto fasadas su frontonu taip pat restauruotas laikantis to meto technologijų metodų. Naujajai pastato daliai parinktos modernios akmens masės plytelės su metaliniu blizgesiu – tam, kad reprezentuotų ir XXI amžių kaip lygiavertį šio namo raidos etapą.Atsižvelgiant į istorines Kauno senamiesčio ypatybes, nepakeista ir senovinė pastatų išdėstymo sklype tvarka. Pagrindinė įeiga į viešbutį palikta ten, kur kadaise buvo senieji vartai į kiemą. Namai prie pat gatvės, toliau ūkiniai pastatai aplink vidinį kiemą – tai uždaros erdvės principas. Ir dabartinis Jėzuitų gatvės fasadas uždaras, tarsi tvora atitveriantis vidines erdves. Naujojoje pastato dalyje taip pat sukurtas uždarumo įspūdis – pirmo aukšto langai labai žemai, prie pat gatvės, todėl jie dengti papildomu stiklu. Naujasis korpusas pastatytas ten, kur kadaise buvo ūkiniai pastatai, ir prijungtas prie senosios dalies stiklo jungtimi. Viešbutis atsiveria į miestą viršutiniais aukštais, čia įrengtos dvi terasos – uždara stiklinė ir didelė atvira lauko terasa ant stogo. Iš jos matyti puikūs Kauno Senamiesčio vaizdai – net aštuonių bažnyčių ir kitų pastatų bokštai, Aleksoto tiltas, Nemunas.
Lobby baras R.Pundino nuotr.
„Daugirdo“ viešbučio vidaus erdvės įrangos sprendimas nė kiek ne mažiau įdomus nei išorės. Čia taip pat stengtasi atgaivinti senąją pastato dvasią pasitelkus vietovės ypatybes ir kiek galima daugiau eksponuojant išlikusias vertybes. Įžengę pro pagrindinę įeigą, matome išlaikytą senąją vidaus kiemelio struktūrą. Erdvų vestibiulį, imituojantį vidinį kiemą, iš trijų pusių gaubia senas ir naujas pastatai. Interjere matoma naujojo pastato siena, dengta tokiomis pačiomis akmens plytelėmis kaip ir lauko sienos. Įdomiai atrodo keletas staliukų pasažo viduryje, jie apšviesti jaukiais 3,5 m aukščio lauko tipo šveistuvais – gatvės įspūdžiui sustiprinti. Pro nuožulnų stiklinių konstrukcijų stogą puikiai matyti Vytauto bažnyčios bokštas – tarsi būtum lauke. Kaip ir senais laikais, iš vestibiulio patenkama į visas kitas patalpas ir rūsį.
“Daugirdas gyvai” penkmečio koncertas dėl blogų orų iš amfiteatro perkeltas į viešbučio holą. Įžengę pro pagrindinę įeigą, matome išlaikytą senąją vidaus kiemelio struktūrą. Erdvų vestibiulį, imituojantį vidinį kiemą, iš trijų pusių gaubia senas ir naujas pastatai. 2012m. liepa. (nuotr. D.Kvederys)
Įgyvendinti tokiam architektės sumanymui buvo labai paranku tai, kad projektuojamas būtent viešbutis, kuriame svečių sutikimo holas dažniausiai būna viena iš funkcinių būtinybių. Jei, pavyzdžiui, būtų reikėję projektuoti gyvenamąjį namą, šią problemą būtų buvę sunkiau išspręsti.„Daugirdo“ viešbučio vidaus erdvės įrangos sprendimas nė kiek ne mažiau įdomus nei išorės. Čia taip pat stengtasi atgaivinti senąją pastato dvasią pasitelkus vietovės ypatybes ir kiek galima daugiau eksponuojant išlikusias vertybes. Įžengę pro pagrindinę įeigą, matome išlaikytą senąją vidaus kiemelio struktūrą.
G.Česonio nuotr.
Erdvų vestibiulį, imituojantį vidinį kiemą, iš trijų pusių gaubia senas ir naujas pastatai. Interjere matoma naujojo pastato siena, dengta tokiomis pačiomis akmens plytelėmis kaip ir lauko sienos. Įdomiai atrodo keletas staliukų pasažo viduryje, jie apšviesti jaukiais 3,5 m aukščio lauko tipo šveistuvais – gatvės įspūdžiui sustiprinti. Pro nuožulnų stiklinių konstrukcijų stogą puikiai matyti Vytauto bažnyčios bokštas – tarsi būtum lauke. Kaip ir senais laikais, iš vestibiulio patenkama į visas kitas patalpas ir rūsį. Įgyvendinti tokiam architektės sumanymui buvo labai paranku tai, kad projektuojamas būtent viešbutis, kuriame svečių sutikimo holas dažniausiai būna viena iš funkcinių būtinybių. Jei, pavyzdžiui, būtų reikėję projektuoti gyvenamąjį namą, šią problemą būtų buvę sunkiau išspręsti.
Viešbučio 4 a. įrengta 195 kv.m. terasa, kurioje taip pat vyksta įvairūs renginiai su senamiesčio stogų panorama. Nuo jos atsiveria Kauno istorija nuo XV iki XXI amžiaus. Pamatote 7 bažnyčių bokštus: Šv.Jurgio, Šv.Trejybės, Prisikėlimo, Liuteronų, Jėzuitų, Archikatedrą…
Rekonstruojant „Daugirdo“ viešbutį architektūros paveldas buvo atkuriamas keliais būdais – kiek įmanoma daugiau eksponuojant išlikusias architektūrines formas ir atkuriant buvusią vidinę erdvės struktūrą. Objekte originaliai susipina vidaus ir lauko erdvės. Pasirinktas įdomus požiūris į senos ir naujos architektūros santykį. Naujoji pastato dalis nėra nematoma, nenublanksta šalia senosios, ji savarankiškai svarbi pastato architektūrai, tačiau nekontrastuoja, neužgožia, o papildo, išryškina senąją architektūrą šiuolaikiškomis priemonėmis. Namo architektūrinės raidos istorijoje nededamas taškas viską restauravus ir konservavus taip, kaip likę iki dabartinių laikų; čia kuriama pastato architektūrinės raidos tąsa. Jaučiama gili pagarba senosioms vertybėms, o XXI a. architektūros indėlis traktuojamas kaip lygiavertė, reikšminga namo istorijos dalis. Rezultatas – į gyvenimą sugrąžintas vertingas Kauno senamiesčio pastatas, sukurta visų jo raidą paveikusių laikmečių darna.
Daugiau informacijos: daugirdas.lt
