KNYGOS IŠTRAUKA: Andrew Davidson “Chimera”

Andrew Davidson. Chimera. Iš anglų kalbos vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė. – Vilnius: Tyto alba, 2014. – 512 p.

Viršelio dailininkė Asta Puikienė

Kaip drįsti manyti, kad pažįsti mano širdį, jei nepažįsti net savosios? 

Andrew Davidson (Endriu Deividsonas; g. 1969 m.) – Kanados rašytojas, jo 2008 m. pasirodęs romanas „Chimera“ meistriškumu iš karto patraukė skaitytojų ir kritikų dėmesį. Knyga tapo pasauliniu bestseleriu, išversta į daugiau kaip 30 kalbų.

Prancūzijos mieste prie Senos sudeginta mitinė pabaisa Gargulė tapo ne tik chimerų – viduramžių pastatus puošiančių skulptūrų, – bet ir bevardžio šios knygos herojaus prototipu. Herojų taip pat sužaloja ugnis. Atsidūręs ligoninėje jis pradeda suprasti, kad iki tol visų akis traukusį jo grožį ir galias vargu ar buvo galima vadinti laime. Jo gyvenime būta visko – begalė užkariautų vienišų širdžių, narkotikų vakarėlių, – bet nė vieno draugo.  Beprasmybės aklavietėje jis sulaukia keistai žavingos viešnios – kito ligoninės skyriaus pacientės. Skulptorės, iš akmens kalančios chimeras. Pakylėti  ir paslaptingi pasakojimai apie jųdviejų susitikimą prieš septynis šimtus metų pakursto herojų domėtis, kuo serga naujoji jo pažįstama. Tačiau ar tikrai ji serga?

Tie pasakojimai patvirtina, kas knygoje pasakyta dviem akrostichais: romano skyrių pirmosios raidės susidėlioja į teiginį, kad „Vienintelis ryšys tarp visko yra meilė“, o kiekvieną skyrių užbaigiančių sakinių pirmosios raidės susijungia į Meistro Eckharto cituojamus žodžius Die Liebe ist stark wie der Tod („Meilė stipri kaip mirtis“), po kuriais pasirašo chimerų kūrėja Mariana.

„Chimera“ – įtraukianti ir uždeganti, mistiška ir ironiška knyga. Tai ir meilės istorija, ir istorinis romanas. Ne veltui ji lyginama su garsiuoju Umberto Eco romanu „Rožės vardas“.

III

Eilutėje, kuria prasideda aprašymas, leiskite pirmiausia paminėti jos plaukus, nes iš tikrųjų neįmanoma pradėti nuo ko nors kita. Jos plaukai buvo it naktį suvešantys pragaro vijokliai, dygstantys iš tokių tamsybių, kuriose apie saulę žinoma tik iš nuogirdų. Jie kaip pašėlę draikėsi į visas puses, tamsių garbanų kaskados buvo tokios masinančios, kad, rodės, praris tavo ranką, jei pavyks pro jas prasiskinti pirštais. Jos plaukai buvo tokie nečionykščiai, kad net po šitiek metų aš pasmerktas kurti šitas juokingas metaforas, – dėl kurių, žinau, rytą gailėsiuosi.   

Jos akys turbūt irgi privers mane apsijuokti. Jos degė kaip žalios vienas kitam vidurnaktį priekaištaujančių pavydžių įsimylėjėlių širdys. Ne, apsirikau, jos buvo ne žalios, o mėlynos. Jos rainelėmis ritosi vandenyno bangos tarsi netikėta audra, besikėsinanti iš žmonos atimti laivininką. Ne, palaukit… turbūt jos akys vis dėlto buvo žalios: įnoringos akys, kaip į žiedus įsodinti brangakmeniai, neva keičiantys spalvą pagal žmogaus vidinę būseną.

Ji pasirodė nudegimų skyriuje apsivilkusi lengvu žaliu ligoninės chalatu, su savo neįmenamomis akimis ir maištingai susitaršiusiais plaukais, ir aš jau laukiau aiktelėjimo, kuris neišvengiamai pasigirsdavo kam nors pirmąkart mane pamačius. Laukiau, kada ji priblokšta, sukrėsta užspaus ranka sau burną. Ji nepateisino mano lūkesčių tiesiog nusišypsodama.

– Apdegei. Ir vėl.

Šiaip buvau nusistatęs taisyklę neatsakinėti į keistus prašalaičių pasakymus, bet prisipažinsiu – šįkart tylėjau, nenorėdamas, kad ji išgirstų sugedusio unitazo šniokštimą iš mano gerklės. Gerklė sveiko, bet mano ausis (toji, kuri dar kiek veikė) vis dėlto ne tiek iškraipė garsus. Norėjau, kad ji būtų išgirdusi tą balsą, kurį turėjau kadaise, kuris įviliodavo moteris į lovą.

Negavusi mano atsako, ji vėl prakalbo:

– Tu jau trečiąkart apdegei.

Prisisėmęs drąsos ją pataisiau:

– Pirmą.

Pamačiau, kad jos veidu perbėgo sumišimo šešėlis.

– Gal tu – ne tu?

Ji ėmė artintis prie mano lovos, nė akimirksnį neatitraukdama žvilgsnio nuo mano akių, ir užtraukė aplink mus storas plastikines užuolaidas, kad liktume vienudu. Per kokį sprindį prisilenkė prie mano veido ir ėmė įdėmiai apžiūrinėti. Niekas taip nėra į mane žiūrėjęs nei iki nudegimo, nei juo labiau po jo. Jai po akimis, besimainančiomis tarp žalumos ir mėlio, buvo tamsūs ratilai, tarsi būtų kelias savaites nemiegojusi. Kai jos lūpos jau kone lietė manąsias, ji sukuždėjo vieną žodį:

– Engeltalis.

Neabejoju, skaitytojau, bent kartą gyvenime jums yra tekę susitikti akis į akį su nevispročiu. Iškart pajunti beprotybę, dažniausiai žmogui dar neištarus nė žodžio, bet tas beprasmis žodis galutinai mane įtikino. Sutikti pamišėlį nėra toks jau išskirtinis įvykis, pasaulis jų pertekęs; mane kur kas labiau nustebino mano reakcija. Paprastai įvykus tokiam susitikimui nieko daugiau nesinori, tik sprukti šalin. Jei eini gatve, nusuki akis ir paspartini žingsnį, o nudegimų skyriuje man buvo viena išeitis – paspausti mygtuką ir iškviesti slaugytoją. Bet aš to nepadariau. Vienintelis mano atsakas į šią galimai pavojingą situaciją – jokio atsako. Tad kam buvo labiau pasimaišęs protas – moteriai pašėlusiais plaukais ar man?

Ji žingtelėjo atatupsta.

– Tu neprisimeni.

– Ne.

Kad ir ką ji manė turint mane prisiminti, tikrai nieko neprisiminiau.

– Tad bus dar įdomiau, – pasakė ji. – Ar žinai, kad jie bando išnuodyti mano širdis?

– Ne, – vėl atsakiau, bet man buvo įdomu, kur ji suka taip kalbėdama. – Iš tikrųjų?

– Tikrai. Negaliu jiems to leisti, nes dar nebaigiau atgailos. – Ji apsidairė tarsi baimindamasi, kad kas nugirs. – Kaip tu šįkart apdegei?

Galėjau išspausti kelis sakinius iš eilės, tik turėjau stabčioti ir atsikvėpti, tad trumpai apsakiau savo avarijos smulkmenas – kaip, kur, kada. Paskui paklausiau jos vardo.

– Tu žinai mano vardą.

Ji vis siekė kažko ranka sau ant krūtinės, tarsi tikėdamasi ten ką surasti ir aiškiai to kažko pasigesdama. Jos judesiai priminė, kaip aš glostydavau nuo gimimo likusį savo randą.

– Ką darai? – paklausiau.

– Jie atėmė iš manęs pakabuką. Sakė, gali pakenkti, – atsakė ji. – Neseniai čia mirė maža mergaitė.

Pagalvojau apie Terezą.

– Iš kur žinai?

– O, aš šį tą žinau apie mirusiuosius, – ji nusijuokė, – bet, manau, mums pasisekė.

– Kokia prasme?

– Mes pergyvenom septynmetę. Mes pergyvenom ją šimteriopai.

– Apie ką tu kalbi?

– Aš turiu šunį Bugacą. – Jos pirštai virpėjo rankoms nusvirus prie šonų. – Tu jam patiktum.

– Nemėgstu šunų.

– Pamėgsi.

– Jie manęs nemėgsta.

– Ojojoi. Nes tu baisiai kietas ir blogas?

Negi ji tikrai tyčiojasi iš nudegėlio?

– Ką reiškia tas vardas? – paklausiau. – Bugaca.

– Graikiško pyrago įdaras – mano šuo lygiai tokios spalvos. Gal galėsiu jį atsivesti lankydama.

– Čia neleidžia šunų. – Atsikvėpiau. – Net gėlės gali mane nužudyti.

– Cha! Nemanyk, kad mane apkvailinsi. Pats žinai, tau yra kur kas baisesnių dalykų už šunį.

Ji atsargiai, švelniai uždėjo ranką man ant krūtinės. Krūptelėjau ne vien nuo prisilietimo, bet ir nuo jos akių žybtelėjimo.

– Tu skausmingai troškai save nužudyti, ir nepasakysiu, kad tave smerkiu. Bet tokiems dalykams yra savas laikas ir vieta, ne dabar ir ne čia.

Kam jai reikėjo taip kalbėti? Turėjau pakeisti temą.

– Kaip septynių šimtų metų amžiaus, gerai atrodai.

– O tu ne, – pasakė ji, nužvelgdama mane nuo galvos iki kojų. Tai buvo pirmas kartas, kai kas nors juokais pavertė mano nudegimus. – Tai kaip manai, ką man daryt su savo širdimis?

– Manau… – Trumpam nutilau, priversdamas ją galvoti, kad rimtai svarstau šį klausimą, nors iš tikrųjų tik ruošiausi kitam ilgam sakiniui. – Manau, turi jas atiduoti teisėtiems savininkams.

Jos akys išsiplėtė, tartum būčiau įtaikęs raktą į slaptą spyną, ir tai privertė mane spėlioti, ar tik nepaspaudžiau netinkamo mygtuko jos pamišimo pulte. Bet lygiai taip pat akimirksniu pakilią jos veido išraišką pakeitė įtarumas. Ji priėjo prie mano lovos kampo ir kažką pasakė svetima kalba:

– Jube, Domine benedicere.[1]

Lotyniškai? Paskui įvyko trumpas pokalbis, per kurį ji kalbėjo į tuštumą man nesuprantama kalba ir laukė man negirdimų atsakymų. Pasibaigus pirmam įsivaizduojamam pokalbiui ji žemai nusilenkė ir priėjusi prie kito lovos kampo pakartojo tą patį spektaklį. Paskui priėjo prie trečio kampo. Kaskart pokalbį ji užbaigdavo tais pačiais žodžiais, kuriais ir pradėdavo: Jube, Domine benedicere, – ir galiausiai grįžo į pradinę padėtį, o iš jos veido įtarumas buvo dingęs.

– Trys mano mokytojai patvirtino, kad tai tikrai tu. Tai dėl tavęs aš gludinau savo paskutinę širdį.

Pats kalbėjimo procesas aiškiai suaudrino jai jausmus. Rodės, tuoj pravirks, kai ištarė:

– Kaip ilgai laukiau.

Tada Betė ir atitraukė užuolaidas. Regis, ji buvo labai nustebinta radusi pas mane lankytoją, nors šitiek savaičių niekas nelankė, bet nuostabą greit pakeitė susirūpinimas, kuris kilo jai pastebėjus pamišėliška laime blizgančias tos moters akis. Paskui Betė atkreipė dėmesį, kad, nors mano lankytoja su chalatu, jis kitokio žalio atspalvio negu lankytojų, – šviesesnis, kokius vilkėjo pacientai, be to, ji buvo su atitinkamos spalvos apyranke, žyminčia, kad tai psichiatrijos skyriaus pacientė. Kaip visada dalykiška Betė tiesiogiai nesusirėmė su mano lankytoja, bet nusprendė nepalikti manęs su ja vieno. Ji tuoj pat iškvietė sanitarą „išlydėti“ moterį atgal į psichiatrijos skyrių.

Jaučiau, kad man nėra ko bijoti, slegiančio sterilumo atmosferoje buvo gera gauti nedidelę barbarybės injekciją. Tas kelias minutes, kol atėjo sanitaras, mes su ta moterimi toliau ramiai kalbėjomės, o Betė stovėjo atokiame kampe akylai mus stebėdama. Mano lankytoja pakuždomis pasakė, kad niekas kitas negirdėtų:

– Mes turim bendrą pažįstamą.

– Kažin.

– Tu ją matei tik kartą. Ji negalėjo kalbėti, – tai sakydama pasilenkė arčiau, – bet ji davė tau raktą.

– Raktą?

– „Ar kada mėginai sužinoti, kaip iš tikrųjų tau atsirado randas?“

Mano lankytoja uždėjo ranką sau ant krūtinės ir pamaniau, kad ruošiasi rodyti, kurioje vietoje yra mano randas, bet ji tik veltui siekė pačiupinėti nesamą pakabuką.

Kaip ta moteris galėjo tiksliai atspėti, kokie žodžiai buvo raštelyje, kurį gavau per aviacijos šou? Vis dėlto aš racionaliai mąstantis žmogus – tai tik keistas sutapimas. Kad tai įrodyčiau, bandžiau ją kiek suklaidinti:

– Visas mano kūnas vieni randai.

– Aš ne apie nudegimus. Apie randą, su kuriuo gimei, kuris tau virš širdies.

Kaip tik tą akimirką atėjo sanitaras ir pradėjo moters išvesdinimo procedūrą. Betė jam padėjo, visu kūnu kreipdama mano lankytoją durų link.

Mano balsas dar nebuvo sustiprėjęs, bet pakėliau jį kiek galėdamas.

– Iš kur žinai?

Moteris į mane atsigręžė, nekreipdama dėmesio į rankas, tempiančias ją už parankių.

– Bėda ta, kad tokie žmonės kaip mes deramai nenumiršta.

Čia sanitaras išvedė ją iš palatos. 

* * *

Viską galima logiškai paaiškinti, taigi buvo galima logiškai paaiškinti ir kaip toji moteris sužinojo apie mano randą.

Pirmas aiškinimas: pataikė atspėti.

Antras: kas nors iš draugų iškrėtė man pokštą, manydamas, kad būtų juokinga pasiųsti pas mane aktorę suvaidinti psichikos ligonės, žinančios apie mane intymių smulkmenų. Ši prielaida turėjo trūkumą, mat niekada draugams nebuvau pasakojęs apie azijietę aerodrome, ir nebebuvo likę draugų, kurie būtų krėtę man pokštus.

Trečias: šiai moteriai patiko mano pornografiniai filmai ir ji žinojo apie randą ant krūtinės. Tai buvo kine gausiai dokumentuotas faktas, kurio aš niekada net neslėpiau grimu. (Mano žanre per daug prakaito.) Tačiau turint omenyje, kad ligoninėje buvau registruotas ne savo pornoslapyvardžiu, o tikra pavarde, ir nepamirštant, kaip dabar atrodžiau, manęs buvo neįmanoma atpažinti pagal ankstesnę išvaizdą.

Ir pagaliau: ši moteris buvo įsimylėjusi mano pornografinius filmus ir buvo persekiotoja, sekusi dabar jau nebeveikiančią mano prodiusavimo įmonę. Kas nors, galbūt šunsnukis advokatas, informavo ją apie mano avariją ir parodė kelią į nudegimų skyrių.

Bet jei ji gerbėja maniakė, kodėl neužsiminė apie buvusią mano karjerą? Ir jeigu atėjo ieškodama matyto aktoriaus, kaip galėjo atrodyti tokia patenkinta radusi mane naujuoju pavidalu? Ir galiausiai, kad ir koks keistas buvo tos moters elgesys, niekas neleido įtarti ją turint priklausomybę nuo kieto porno. Patikėkite, daug iškrypėlių mačiau savo gyvenime ir galėčiau juos kaipmat minioje atpažinti.

Svarsčiau, gal reikėjo jos paklausti, kada vėl ateis, nes kažkodėl žinojau, kad taip ir bus. Kai savo slaugytojoms pasakiau, kad mielai lauksiu tos moters iš psichiatrijos skyriaus vizitų, visos keistai nusišypsojo. Greičiausiai pagalvojo – kaip liūdna, kad laukiu pamišėlės apsilankymo. Bet manęs tai neatbaidė, ir net paprašiau Betės sužinoti tos moters vardą. Ji nesutiko daryti nieko panašaus, tad paprašiau Konės. Ji irgi pasakė, kad pagal ligoninės taisykles negalima atskleisti kito paciento duomenų. Į tai aš atsakiau, kad būtų „baisiai nedora“, jei Konė nepadėtų sužinoti vardo vienintelio žmogaus, kuris mane aplankė per šitiek laiko. Kadangi Konė nieko taip nenorėjo, kaip būti gera, netrukus grįžo su mano prašoma informacija.

Ta moteris buvo vardu Mariana Engel. 

* * *

Iki avarijos buvau aukštesnis. Nuo ugnies susitraukiau kaip vytinta jautiena. Kadaise buvau lieknas ir pasigėrėtinas kaip trečiojo amžiaus graikų berniukas prisirpusiais sėdmenimis it pūpsančios melionų pusės, už kuriuos japonų verslininkai būtų atriekę gabalą savo turto. Mano oda buvo švelni ir lygi kaip šaukšteliu nekabintas jogurtas, pilvas buvo padalytas simetriškais kvadratėliais, rankos aptakiai raumeningos. Bet mano herbo emblema buvo veidas. Mano skruostikauliai būtų kaip čia buvę geidulinguose Verleno vaizdiniuose. Mano akys buvo tamsios, ir jų gelmės būtų pakakę nedidelio speleologų klubo visos dienos ekspedicijai. Vienas gėjus kartą pasakė, kaip skausmingai trokšta švelniai padėti savo penio slyvą ant mano apatinės lūpos. Ėmiau iš jo juoktis, bet slapčia pripažinau, kad tai žavus komplimentas.

Po avarijos mėginau atsikratyti tuštybės, bet ji vis dar mane kamuoja. Prisimenu praeitį, kai mano veidas buvo tobulas, o vėjui kilstelėjus plaukus jie atrodė kaip pūkai po paukščio sparno plunksnomis. Prisimenu, kaip moterys gatvėse atsisukdavo man nusišypsoti spėliodamos, koks būtų jausmas, jei bent vieną spindulingą akimirką joms priklausytų mano grožis.

Jei tikite, koks aš dabar pabaisa, turite tikėti ir koks buvau gražuolis. O nuo tada, kai pamačiau Marianą Engel, tą netektį – ypač tuštumą tarp kojų – ėmiau jausti dar skaudžiau.

* * *

Ji vėl malonėjo pasirodyti maždaug po dešimties dienų, užsimetusi apsiaustą, sukirptą pagal puikiausius viduramžių pavyzdžius. Tik nemanykit, kad bent kiek juokauju, – ji iš tikrųjų vilkėjo tokią drapaną. Jos veidą pusiau dengė gobtuvas, o akys spindėjo kaip akvamarinai kasykloje. Ji pridėjo pirštą prie lūpų, perspėdama tylėti, ir vogčiomis pritykino prie lovos krašto. Mane ėmė juokas, bet mačiau, kad jai visa tai rimta. Atsidūrusi man prie šono, kaipmat užtraukė užuolaidas, kad vėl galėtume būti vienudu. Jai nevertėjo dėl to jaudintis, nes tuo metu palatoje gulėjo tik dar du ligoniai, ir vieno iš jų nebuvo, nes jis darė reabilitacinę mankštą, o kitas knarkė.

Už plastikinės uždangos ji pasijuto saugiau ir atsismaukė gobtuvą – tik truputėlį, nevisiškai, ir pamačiau, kad ratilai po akimis išnykę. Atrodė prakaulesnė negu per pirmąjį mūsų susitikimą, nuo jos smarkiai atsidavė tabaku. Bandžiau atspėti, ar tikrai sugebėjo prasmukti pro slaugytojas, ar jos tiesiog ją įleido. Atsižvelgdamas į faktą, kad nevilkėjo privalomo lankytojų chalato, įtariau, kad įėjo be jų žinios. Ji laikė suėmusi pirštais gobtuvo kraštus, tarsi pasiruošusi akimirksniu vėl užsismaukti ant veido.

– Nenoriu, kad jie žinotų, jog aš čia.

– Daktarai?

Mariana Engel linktelėjo. Pasakiau, kad taip nebijotų, nes jie geri žmonės.

– Tu mažai išmanai apie daktarus. – Ji įkišo ranką į iškirptę ir išsitraukė odinį dirželį, ant jo kabėjo strėlės antgalis. – Matai, atgavau pakabuką. – Ji nusiėmė jį per galvą ir iškėlė man virš krūtinės, kad strėlės antgalis kaip stebuklingas amuletas smygsotų man virš širdies. – Galima?

Nesupratau, ko ji klausia, bet vis tiek linktelėjau.

Mariana Engel žemiau nuleido ranką, atleisdama dirželį, kad strėlės antgalis atsidurtų man ant krūtinės.

– Koks jausmas?

– It čia buvęs.

– Taip ir yra.

– Kaip sužinojai apie randą man ant krūtinės?

– Neskubėk. Tokiems dalykams paaiškinti reikia laiko. – Ji patraukė pakabuką man nuo krūtinės ir grąžino prie savosios. – O dabar galiu tau papasakoti apie drakoną?

* * *

– Senų senovėje Prancūzijoje, prie pat Senos upės, gyveno drakonas, vardu Gargulė. Gargulė buvo visai paprastas drakonas su žaliais žvynais, ilgu kaklu, aštriais nagais ir nedidukais sparnais, kurie vargiai tiko skraidyti, bet vis tiek juos turėjo. Kaip ir dauguma drakonų, jis mokėjo spjaudytis ugnimi, kibirais švirkšti vandenį ir letenomis draskyti didelius medžius.

Gretimo Ruano miestuko gyventojai nekentė drakono ir gyveno apimti baimės. O kas jiems liko? Jis buvo už juos kur kas stipresnis, tad jie kasmet atiduodavo jam auką, vildamiesi jį numaldyti. Drakonų papročiu Gargulei labiausiai patiko nekaltos mergelės, o miestelėnai buvo linkę patiekti jam nusikaltėlius. Šiaip ar taip, buvo ryjami žmonės, taigi padėtis buvo pasibaisėtina.

Tai truko keliasdešimt metų. Galiausiai apie 600 Viešpaties metus į miestą atkeliavo kunigas, vardu Romanas. Jis buvo girdėjęs apie Gargulę ir norėjo išmėginti laimę – gal pavyks sutramdyti pabaisą. Romanas paskelbė, esą, jei žmonės pastatys bažnyčią ir miestelėnai visi iki vieno apsikrikštys, jis pribaigsiąs drakoną. Miestelėnai buvo nekvaili ir nutarė, kad tai neblogas pasiūlymas. Nieko gi jie nepraras, tik drakoną.

Taigi Romanas nuėjo prie Senos pasiėmęs varpą, Bibliją, žvakę ir kryžių. Uždegė žvakę ir pastatė ant žemės, o prieš šaukdamas Gargulę atsivertė Bibliją. Pabaisa be didelio nerimo išlindo iš urvo – juk galų gale ji drakonas, tad ko čia bijoti paprasto žmogystos? Priešingai – atėjūnas buvo ne kas kita kaip šviežias kąsnelis.

Vos pasirodžius drakonui Romanas paskambino varpu, tarsi skelbdamas mirtį, ir ėmė garsiai skaityti Viešpaties žodžius.

Išgirdęs skaitant drakonas prunkštelėjo ir tarsi smagindamasis paleido kelis dūmų debesėlius, bet galų gale pamatė, kad nebegali panorėjęs spjaudytis ugnimi. Plaučiuose pajuto skausmą ir po kelių akimirkų jie ėmė bliūkšti pritrūkus kvapo.

Supratęs, kad negali pražudyti kunigo ugnies pliūpsniais, Gargulė puolė žmogų. Romanas iškėlė kryžių ir nesvyruodamas laikė pabaisai prieš akis, ir toji nebegalėjo toliau žengti nė žingsnio, sakytum, stumiama atgal nematomos rankos. Kad ir kaip tas padaras bandė sukiotis, kunigas atremdavo jo veiksmus, ir Gargulė nėmaž negalėjo prisiartinti prie savo kakintojo. Su kryžiumi vienoje rankoje ir Biblija kitoje Romanas toliau skaitė tai, kuo nuoširdžiai tikėjo, – kiekviena eilutė buvo tarsi strėlė, sminganti drakonui tarp žvynų, kiekvienas skyrius – lyg ietis į šoną.

Gargulė per visą gyvenimą nieko panašaus nebuvo patyręs ir ėmė trauktis. Jis dairėsi į šalis, bet Romanas mojuodamas kryžiumi vairavo pabaisą tiesia atbuline eiga. Galiausiai užspeitęs drakoną jo paties urve, kunigas toliau be paliovos skaitė šventraščio eilutes, kol pergalėta pabaisa sukniubo ant kelių. Baigiamasis aktas įvyko tada, kai Romanas užvertė Bibliją ir užpūtė žvakę – apeigos buvo baigtos ir pabaisa tapo romi ir klusni.

Praradęs visą karingumą, Gargulė nulenkė galvą ir leidosi Romanui užmesti jam ant kaklo savo drabužį. Tada kunigas kryžiumi kietai susuko tą pasaitą ir nugalėtą pabaisą parvedė į miestą.

Visi žinojo, kad vienintelis būdas nugalabyti drakoną yra sudeginti jį ant laužo, – tai ir buvo padaryta. Gargulė klykė iš skausmo, bet miestelėnų ausims tai buvo mieliausia muzika. Klyksmas nesiliovė iki pat galo, nes Gargulės kaklas buvo nedegantis – dėl drakono gebėjimo alsuoti ugnimi ši kūno dalis tapo atspari karščiui. Bet galiausiai pabaisa nusikapanojo, ir miestelėnai buvo išvaduoti nuo baisaus prakeiksmo.

Miestelio gyventojai buvo garbingi žmonės ir įvykdė sandorio sąlygas. Visi iki vieno priėmė krikštą ir pastatė bažnyčią. Ant jos stogo užkelta nesudegusi Gargulės galva kelis amžius buvo chimerų ir gargulių prototipas.