Regimantas Dima (g.1961m) – istorinio romano „Vilniaus plovas“ (Tyto alba, 2015) autorius. Žmogus, į literatūrą atėjęs iš verslo pasaulio ir užsimojęs atversti daugumai nežinomus, skaudžius tiek lietuviams, tiek ir lenkams XIX a. puslapius. Naujas istorinis romanas “Bronislovas ir imperatorius” – tai savotiškas pirmosios knygos tęsinys. Tiksliau – antrasis pasakojimas apie idėjas, valdžiusias ano šimtmečio protus. Apie dar vieną stulbinančios biografijos žmogų. Apie siekimą kovoti ir nepasiduoti bet kokiomis sąlygomis, apie avantiūristišką ir drąsų siekimą sukurti slaptą Planą.
Į XIX amžiaus pabaigos paskutinių geografinių atradimų ir pašėlusių imperijų lenktynių – kas pirmas užgrobs paskutines laisvas žemes Azijoje – energingai įsivelia jaunas bajoras Bronislovas Grombčevskis iš Telšių pavieto. Įsivelia taip sėkmingai, kad britai bijo jo šešėlio virš Britų Indijos, rusai nesupranta, kinai bando sunaikinti, o Rusijos imperatoriaus rūmuose Bronislovą tai glosto, tai varo šalin. Ir ničniekas nežino, kokia velniava sukasi šito karininko galvoje, kuriai žvalgybai jis dirba; o gal jis ištikimas tik savo dėdės Aleksandraičio būrio kariams vaikystėje duotai priesaikai?
Neįtikėtinos biografijos žemaitį Bronislovą Grombčevskį galima vadinti kaip tik nori: tikru vyru, išdaviku, dvigubu agentu, patriotu. Jo gyvenimą – laimingu, avantiūristišku, nenusisekusiu. Bet tuo ir žavus pagrindinis šio romano herojus, elegantiškai besisukantis painaus ir intrigų kupino siužeto centre.
I skyrius
Kafešantano artistės koncertas
Porto franko statusas sukūrė linksmąją Odesą, Rusijos imperijos perlą prie Juodosios jūros. Batumiui to džiaugsmo kliuvo trumpiau nei Odesai – taigi šnipai, perpardavinėtojai ir netvirtos moralės moterys prisiregzti savo tinklų kaip tame perle nesuspėjo. Batumis, tiesa, per porto franko laikus iš apsnūdusio pasienio kaimelio išaugo iki beveik solidaus uosto, tik amžina drėgmė ir žibalo dvokas žudė pirmą kartą atvykusius. Uosto ore kirviu kabojo ne žuvų kvapas, – žuvų kvapą dar gali iškęsti, gerai paruošta šviežia žuvis yra tikras kulinarinis džiaugsmas. Tačiau Batumis buvo Baku naftos eksporto uostas. Tad žibalu trenkė visi ir viskas – nuo uosto kekšių iki graikų užeigėlėse kepamų šašlykų.888 metais Batumis prarado porto franko statusą ir visų reikalai dardėjo velniop. Batumyje liko tik žibalo dvokas, persmelkęs visą puikųjį uostą, visus armėnų perpardavinėtojų ir graikų kontrabandininkų namelius ir rusų administraciją. Tyliai džiūgavo paskutiniai mieste likę turkai, bet džiūgauti drįso tik savo nameliuose, musulmonų papročiu pasislėpę nuo kitų margojo Batumio gyventojų.
Mišelis D’Alfonsas pasistatė namelį toliau nuo uosto, už pelkių, Žaliajame Kyšulyje ant kalno. Oras ten buvo švaresnis, jo rūpesčiu pasodinti eukaliptai siurbė drėgmę iš pelkių. Aplink Batumį augo arbata, mandarinai, augo viskas, tik spėk sugalvoti, ką čia dar būtų galima išauginti. Tačiau šiuo metu mesjė Mišelis nesidžiaugė lengvu gyvenimu Turkijos ir Rusijos imperijų pasienyje. Jis sukandęs dantis dardėjo vežimuku pas anglų konsulą ir, kai tik pamatė uosto statinius, skrandyje jam sukilo šleikštulys. Kaip prisidirbęs mokinukas nujautė gausiąs rykščių. Nepagalvokite taip jau blogai apie anglų konsulą. Britas, net ir atkampiame Batumyje, buvo civilizacijos nešėjas, neleido sau kūno bausmių. Juk Batumyje, taip pat kaip ir Londone, buvo civilizuota XIX amžiaus pabaiga – žibalas, elektra, telegrafas, biblioteka ir kitos naujųjų laikų puošmenos. Miestelis šoko į priekį kaip įkirptas, kai atiteko Rusijai po generolo Michailo Skobelevo pergalių Bulgarijoje. Mesjė Mišelis pagalvojo, kad verta išvyti tą virėją, kuris temoka gaminti adžarulį, tokį skystu kiaušiniu uždrėbtą vietinių valgį. Gal tas amžinas skrandžio blogavimas nuo to kiaušinio? Mesjė Mišelis bandė apgauti save versdamas sveikatos bėdas batumiškajam žibalo dvokui ir adžaruliui.
Jis tiesiog bijojo.
Konsulas buvo jį išgelbėjęs nuo tokių bėdų, kad D’Alfonsas prisiekė iki grabo lentos likti dėkingas, ir tos mažos paslaugos, kurias jis pažadėjo konsului, buvo tik lašelis amžinoje mesjė iš Paryžiaus dėkingumo jūroje. Jei ne šitas konsulas… Prancūzas net pasipurtė pagalvojęs apie Gvianos katorgos pelkes. Ten šimtą kartų žiauriau nei portofrankiniame Batumyje, kur įmanoma užsikalti gražaus pinigėlio ir kur yra net geležinkelis… Faktiškai čia Europa su trupučiu nykstančios Azijos, užsilikusios nuo turkų valdymo laikų.
Galų gale mesjė geibiu judesiu pristabdė vežimaitį ir ryžtingai persisvėrė per jo kraštą. Išsivėmė nuoširdžiai, atsiduso, pasišluostė veidą kvapnia skepetaite, ją pauostė, nusipurtė ir vėl leidosi kelionėn į savąją golgotą, į Britanijos konsulatą.
Konsulas Simonsas puikiai suvokė savo bejėgiškumą panaikinus porto franko statusą Batumyje. Nieko nebepakeisi… Pirmiausia išnyks stambūs graikų pirkliai, tada smulkūs žydų pirkliai, tada kontrabandininkai, tada muitininkai ir uosto kekšės, gal net didelis rusų artilerijos dalinys išsikraustys kitur. Liks tik gruzinai. Čia nebėra ko šnipinėti. Rusija atėjo ilgam, turkai išėjo ilgam. Tą konsulas jau dabar gali ilgu ir išmaniai surašytu raštu išdėstyti bet kam Londone. Vokiečiai čia galbūt bandys ką nors regzti, prancūzai nebandys. Kitų – danų bei švedų – mes ir neminėsime.
Tačiau išgirdęs įdardant į konsulato kiemą vežimaitį pasitempė, pažvelgė pro langą – tas niekdirbys prancūzas. Nulis, o ne agentas, jokios naudos anei žinių, kam aš tepiausi rankas dėl tų jo reikalų, sumaskatavo galva nuliūdęs Simonsas. Susidedi su nevykėliu – pats toks tampi. Štai per tokius mėmes ir Prancūzija netenka savo galios. Kaip ir kada tas mėmiškumas apėmė tokią šalį, kadaise galingiausią mūsų priešą?
Pareigoms ir rimtai pokalbio temai pritinkančiu rūsčiu veidu konsulas pasitiko svečią.
– Taurelę viskio? – pasiūlė konsulas prieš pradėdamas pokalbį.
– Ačiū, norėčiau, bet negaliu, žinote tas Batumio dvokas, skrandis sunegalavo, – silpnu balseliu atsakė sodininkas Mišelis.
Mėmė, liurbis ir varliaėdis, varles valgyti jiems skrandžio neskauda, dar pagalvojo konsulas Simonsas, bet pokalbį tęsė, nes suprato prancūzą taip vaikiškai bandant išsisukti.
– Mesjė Mišeli, man labai sunku pradėti šį pokalbį. Aš ilgai kračiau savo Oksforde išlavintą žodyną, kaip gražiau apibūdinti mūsų santykius, bet gražiausi žodžiai, kuriuos sugebėjau parinkti, – jūs nedėkingas avinas.
– Sere, su visa derama pagarba, leiskite priminti – čia ne Odesa.
– Mesjė Mišeli, čia toks pat Juodosios jūros uostas, visokių pašlemėkų pilni garlaiviai plaukioja tarp Odesos ir Batumio, porto franko statusas abiejuose uostuose buvo toks pat. Kur vertinga informacija? Ar jūs dirbate man? Kam jūs dirbate? Ar jūs tik eukaliptus sugebate sodinti?
Toks ir panašus pokalbis vyko dar kurį laiką, vyrai susistumdė trumpomis griežtomis frazėmis lyg krovininiai geležinkelio vagonai vienas prieš kitą ir galiausiai abu pajuto tą patį – įkyrus ant žibaluotų anglių kepamos mėsos kvapas smelkėsi pro atvirus langus į kambarį, tas smirdalas lyg užantspaudavo abiejų pokalbį – beviltiška tam dvoke ko nors ieškoti. Simonsas raiškiu rankos mostu išleido iš kambario jau visai išblyškusį eukaliptų sodintoją. Tegu geriau išsivemia kieme, pagalvojo konsulas.
Mesjė Mišelis prasivėdino bulvare palei jūros krantą. Lijo batumiškas minkštai lipnus lietutis, pūtė vėjas iš jūros, ir jau nusiraminęs prancūzas pasuko link namo su galerija antrame aukšte. Galantiškai pasiraitęs ūsus pabeldė į raudonas duris.
Moteris atsiliepė tokiu tonu, lyg būtų nekantriai laukusi vyro. Vyrams toks džiugus žemas balsas žada daug. Įėjus į kambarį prietema neleido iškart aiškiai įžvelgti tos daug žadančios moters, bet mesjė Mišelis padėjo savo kanotjė pusiau nusisukdamas ir tarė:
– Mari, apsirenkite šiek tiek daugiau, šiandien aš kažką ne tą suvalgiau, labai blogai jaučiuosi…
– Vargšelis, – praeidama kepštelėjo vyro ūsus Mari, bet klusniai pasislėpė už širmos.
Mari rengėsi už širmos ir kai kuriuos savo rūbelius pakorė ant jos krašto. Galopo kelnaitės, nesusiūtos ties viduriu, apmaudžiai laižydamasis lūpas konstatavo Mišelis. Raudoni trumpi vasariniai šilkiniai naktiniai. Bet vėl galvon grįžo siaubingas, beveik į cypimą nuo normalios šnekos peršokantis įpykusio konsulo vaizdas. Taip… Turiu svarbesnių reikalų, pagalvojo D’Alfonsas, privalome rasti ką nors vertingo ir šioje skylėje.
Mari galų gale išlindo iš už širmos, apsirengusi kaip padori kursistė. Mergina atsisėdo apšviestoje kambario pusėje, ir jos šefui vėl sukilo pavydas visiems buvusiems ir būsimiems Mari draugams. Ji buvo paprasčiausiai graži: aukštai sukelti plaukai dailiai išryškino gulbės kaklą, lūpos ir akys kvieste kvietė į saldų nuodėmės pasaulį bet kurį vyrą, žvilgsniu palietusį jos veidelį. Mari paklusniai leido savo patronui ją apžiūrėti, jis juk nuo slenksčio pasakė, kad šiandien nesveikuoja – tai ir gerai, tegu pasižiūri, ką praranda. Jai tas senis jau buvo kiek pabodęs, bet vis tiek suerzino savo skrandžio blogavimais. Chamas. Vyrai voliojasi prie jos kojų maldaudami nors bučinio ar šypsenos. O jam bloga, matote, pas ją užėjus.
– Mari, – lyg keldamas rąstą pradėjo mesjė Mišelis, – kaip žinoma, aš darau žygius palengvinti mūsų padėtį Prancūzijoje, bet mums dar negalima grįžti namo. Dar porą trumpučių metelių teks pakentėti.
– Mesjė Mišeli, tai jūsų kaltė, – atrėžė Mari.
Mišelis pabandė rankom užglostyti įtampą ir pasiuntė kelis rankų pasus, kadaise išmoktus iš aferistų magnetistų.
– Negrįžkime prie tų temų, nes vėl pasipils ašaros ir mes nieko nesutarsime, mano mažyte. Pakentėkime, Batumis tikrai geriau nei katorga Gvianoje.
– Ta pati pelkė.
– Aš negirdėjau šitų kvailų nepatyrusios merginos žodžių, – ryžtingai paneigė mesjė Mišelis.
Mari susijuokė. Klausiamai pakėlusi antakius parodė pirštu į save ir tada susijuokė abu. Vėliau abu pasitarė ir parengė labai protingą planą, kaip nuraminti konsulą ir pratęsti savo saugų vegetavimą Batumyje. Plane figūravo garlaivio „Puškinas“ kapitonas Popovas, reguliariai plaukiojantis tarp Batumio ir Odesos ir taip pat reguliariai nešantis gėlių puokštes Mari. Šioje plano vietoje Mišelis vėl susiraukė: Popovas vilkėjo baltą prašmatnią garlaivio kapitono uniformą, galėjo kada panorėjęs paleisti laivo sireną visu garsu per visą uostą, ir Mari, kaip patronui buvo žinoma, kelis kartus buvo atsivedusi jį į savo kambarį raudonomis durimis. Bet tas nevaldomas Mari aistringumas jam buvo gerai žinomas ir kelti skandalą dėl Popovo jau gerokai viršijo jo šiandieninės sveikatos pajėgumus. Taigi planas. Mišelis atneša malonų (bet ne per daug žadantį) Mari laiškutį kapitonui, kai tik „Puškinas“ atplaukia į Batumį, kapitonas su Mišeliu susėda gerti arbatos, o tada „Puškino“ keleivių sąraše atsiranda kas nors labai įdomaus. Negi kapitonas nebus pastebėjęs jokio svarbaus keleivio? Na, kokio labai įtartino keleivio, šnipo, po velnių, bet kurios valstybės, kad galėtume abu tokia sensacinga žinia nuraminti konsulą, nes mums dar reikia kelerių ramių metelių Batumyje, o tada jau į Paryžių, kur galopas, turtingi ponai, kokaino vynas, kafešantanai, genijai dailininkai ir absentas. Ir Mari galų gale susiras ten padorų vyrą prancūzą. Jie geresni už paklaikusius rusų kazokus ir ūsuotus kontrabandininkus graikus, smirdinčius česnakais. Štai toks visas Batumio vyrų pasirinkimas.
Taip ir sutarė: Mari perduoda laiškelį per Mišelį, tas užeina oficialios arbatos pas Popovą ir ten bando peržvelgti keleivių sąrašą – kas yra kas. Mari sakė – Popovas šnekus, prišneka ir prižada daug, kartais net ir padaro, ką pažadėjęs. Mišelis vėl susinervino. Geriau tegu baigia ta negera moteris tuos savo prisiminimus apie Juodosios jūros laivo kapitoną balta uniforma. Kodėl sodininkams neprivalomos baltos uniformos?
Reguliaraus reiso Odesa–Batumis garlaivio „Puškinas“ kapitonas Popovas labai apsidžiaugė gavęs Mari laiškutį, viltingai pauostė voką prieš atplėšdamas, net užsisvajojo, kol tuntai įvairių klasių keleivių garmėjo žemyn iš laivo. Beveik paskutinis pasirodė didelis, labai didelis vyras. Įspūdingo stoto karininkas atsisveikindamas su kapitonu pamojavo ranka. D’Alfonsas, nors ir domėjosi tik augalais ir gyvenimo gėlėmis – moterimis, nevalingai ilgai žiūrėjo į tą aukštą vyrą. Gražu, kad armijoje yra tokių karininkų, bet tokius susirinkti gali tik caro gvardija. Deja, į šnipus tokie visai netinka, nes yra per daug pastebimi, užjautė milžiną dėl liūdno ir neįdomaus gyvenimo avantiūristas prancūzas.
Kapitonas pakvietė Mišelį arbatos ir iškart išklojo, kas įdomaus buvo reise.
– Pastebėjote tą medį? Beveik paskutinis lipo.
– Taip, taip, – suskubo pritarti jo malonusis pašnekovas, jausdamasis kaip paskutinis žioplas junga pirmame savo reise, nes jau susivokė – padarė milžinišką klaidą vertindamas žmogų. O jo profesijos vyrai neturi teisės to daryti.
– To vyro Jaltos uosto akvatorijoje atvyko pasiimti paties didžiojo kunigaikščio kateris. Nuplukdė ir parplukdė didžiojo kunigaikščio kateriu, o manęs asmeniškai didžiojo kunigaikščio vardu paprašė palaukti keleivio. Įsivaizduojate, geras šešias valandas jo nebuvo, o juk iš pažiūros paprastas štabo kapitonas?
– Jau nepaprastas…
Daugiau nieko įdomaus „Puškino“ keleivių sąraše neatsirado, ir prancūzas suskubo atsisveikinti. Krantinėje kuitėsi keli apiplyšę berniokai, ir mesjė Mišelis liepė greitai jam pranešti, kur dingo tas aukštas kaip medis karininkas, ką tik išlipęs iš „Puškino“. Jis lauksiąs žinių „Ponto“ užeigoje ir nekantraus pirmam pranešusiam padovanoti pusę kapeikos. Suteškėjo greitų kojų trypiamos balos, ir didžiojo kunigaikščio svečio paieška prasidėjo. Štai kas, didvyri, tu būsi mano skanėstas, pagalvojo jau atsigavęs nuo skrandžio skausmų šaunusis prancūzas.
Likusias tris dienos tvankumos valandas prancūzas prasėdėjo „Ponto“ užeigoje. Nors užeigos šeimininkas Stavrosas buvo profesionaliai mandagus, net ir jo raudonos feskos bumbuliukas baigiantis trečiai svečio sėdėjimo valandai jau maskatavo piktai, praeinant pro tuščiai užeigos kėdę trinantį Mišelį. Karininkas Medis dingo kaip į vandenį. O D’Alfonsas kaip visiškas idiotas net užmiršo paklausti kapitoną to medžio pavardės. Kaip kvailai jis elgiasi, – matyt, tai vis nuo to Batumio žibalo dvoko. Nuo nešvaraus oro galva blogiau veikia, susijaudino prancūzas.
Vargšas įdomių žmonių iš garlaivio medžiotojas dar suplukęs paslankiojo po krantinę. Nė vieno aukštaūgio nebuvo matyti, zujo tik nedidukai vietiniai armėnai ir žydai. Vienas kitas aukštesnis gruzinas, bet tokie iš kalnų, visiški laukiniai. Tada užlipo į antro aukšto galeriją, prie raudonų durų, pasiguosti Mari. Raudonosios kambario durys buvo uždarytos, prie jų sėdėjo specialus Mari patikėtinis berniukas, teikiantis informaciją atėjusiems ir jos neradusiems susijaudinusiems vyrams.
– Panelės visiems ponams nebus tris dienas.
– Ir man? – cyptelėjo pasibaisėjęs mesjė Mišelis
– Jums yra dovana.
Mišelis gavo dovanų puikų melioną, kvepiantį kaip du medu. Praganęs kapitoną Medį, gavo bent melioną. Toks ir grįžo nevykęs sodininkas namo, suvalgė melioną, tas buvo labai skanus, išgėrė vandens, užmiršo, kas nuo tokio derinio darosi viduriams – ir taip nestiprus jo organizmas, iškankintas Gvianos pelkių nuojautos ir Batumio pelkių apželdinimo, visai sustreikavo.
Mišelis D’Alfonsas dėl žarnyno veiklos sutrikimų atgulė trims paroms. Negalima meliono, kad ir koks kvapnus jis būtų, užgerti vandeniu. Žinojo juk, bet per tuos rūpesčius pamiršo. Taip ir buvo suplanavusi Mari. Tas psichas būtų jai tik trukdęs pasimėgauti štabo kapitono draugija. O žinias ji pati surašys – kokių tik konsului reikia. Tas isterikas kvaiša sodininkas tik būtų trukdęs.
Štabo kapitonas išlipo paskutinis, nenorėjo stumdytis. Jis neskubėjo. Po jūros gaivos Batumis dvokė Baku žibalu, keisti miesto namai apkalti skarda nuo jūros pusės nesužavėjo, bet tautų margumynas – raudonos feskos, gruzinų galvos raiščiai ir žydų jarmulkos – pradžiugino. Puiku, visiškai naujas kraštas. Jis keliauja ir mato naujus kraštus, kaip ir jo dėdė Severinas. Dieve, koks margas pasaulis. Veria ant atminimų smilgos kaip žemuoges – vėl viskas kitaip, pirmą kartą gyvenime pilnomis kišenėmis gali eiti ir apžiūrėti šiuos keistus žmones. Didelė ta Rusijos imperija, kiek retenybių joje primaišyta. Ūmai kapitonui bežioplinėjant į jį kažkas smarkokai atsitrenkė tarp pilvo ir krūtinės, atsiprašė prancūziškai, ir kapitonas, kaip mandagus vyriškis, žengė žingsnį į šoną – gal tam kažkam apačioje kur nors labai labai reikia. Kai žengė žingsnį į šoną, tas apačioje prancūziškai atsiprašinėjantis padaras su skrybėlaite irgi žengė į tą patį šoną ir vėl atsitrenkė į karininką.
– Gal aš jus pasaugosiu, – prancūziškai pasakė didelis žmogus, sugraibęs ranka tą apačioje energingai besitrankantį padarą.
Besitrankantis padaras apačioje ėmė smarkiai juoktis ir pakėlė nosytę.
– Aš labai atsiprašau, mesjė, bet jūs toks didelis ir užimate tiek vietos, kad aš nesugebu jūsų apeiti, – ir vėl prajuko ta mergina, jai buvo juokinga, kad nemoka apeiti vieno, nors didoko, žmogaus.
– Panele, nesu toks, kad netilpčiau į uniformą, taigi dar atitinku kariuomenės standartus, – lėtai atsakė karininkas.
– Aha, tai jūs ne medis, o kalbantis standartinis karininkas, – dar labiau įsilinksmino prancūzė. – Aš pavargau trankytis į jus ir kitus žmones uoste, prašau, išveskite mane iš čia. Nedaužydamas.
Karininkas dar kartą apžiūrėjo labai madingai Juodosios jūros uoste apsirengusią moterį: šviesiaplaukė (būna ir tokių prancūzių), kiek didoka nosimi, bet labai simpatiška savo žvitrumu bei jukumu. Tikrai, prieš tą didelį suplanuotą darbą būtų galima išvesti iš uosto kur nors tokią moteriškę. Įdomu, ji iš tų, kurios turi sveikatos bilietus, ar šiaip tokia maloniai smagi? Karininkas galantiškai ištiesė alkūnę ir kiek susilenkęs išvedė iš uosto stumdynių panelę:
– Laikykitės, madmuazele. Kur pageidausite?
– Pavedžiokite mane štai ten, bulvare, aš pagalvosiu, kur jums mane nuvesti. Jūs mane sudominote, toks didelis, bet standartinis ir dar taip gražiai kalbate prancūziškai.
Abu ėjo ir juokėsi, net pats karininkas Medis nustebo, kaip šauniai jis moka juokauti. O prancūzė vos laikėsi ant kojų ir jai dažnai tekdavo vėl griūti ant karininko nuo juoko priepuolių.
Taip jie vaikštinėjo, kol nejučiomis sustojo prie prancūzės buto – reikėjo arba galantiškai atsisveikinti, arba… Ji staiga atsiminė – gretimas butas toje pačioje antro aukšto galerijoje išnuomojamas, ir karininkas skubiai išsinuomojo jį trims paroms.
Kaip vėliau išaiškėjo, Mari užstrigo Batumyje meniniais tikslais. Vienas ponas planavo čia atidaryti tikrą paryžietišką kafešantaną, išmaldavo ją atvykti iš Paryžiaus, bet dabartiniai miesto statuso pokyčiai sustabdė ir minėto pono planus, tad Mari liko nei pagauta, nei paleista. Lyg auksinė žuvelė ant rusiško ledo. Tūno čia ir nuobodžiauja.
Būsimoji visų Kaukazo kafešantanų žvaigždė paprašė kapitono Medžio paslaugos. Ji parodys jam savo numerius, čia tiek mažai džentelmenų, o ji taip bijo primiršti viską, ką mokėjo, jam tereikia sėdėti, žiūrėti ir įvertinti, jei patiks – gali net paploti. Gerai? Bus keletas labai drąsių numerių, bet jie atliekami ir Paryžiuje – jūs atlaikysite, manau, jūs toks ramus ir didelis.
Na, koks vyras atsisakys koncerto tik sau. Juolab kur reikia drąsos. Taigi net tas mesjė Eukaliptas sutiko. Jis, kol mergina sukosi savo reikalais, apžiūrėjo kambarį, jo dėmesį patraukė fotografinės kortelės. Jis pats jau mokėjo fotografuoti, vežėsi savo bagaže naujausią „Eastman“ fotografavimo aparatą. Tad jį šio pažangos amžiaus dalykėliai labai domino. Ak, bet tos fotografinės kortelės buvo visiškai prancūziškos. Nuoga moteris, labai panaši į jo ponią, gulėjo ant otomano prie fontano ir žvelgė žiūrovams į akis. Oho. Oooo. Ėmė kitą, ta pati ponia, tik iš nugaros, bet taip dar gražiau – užsižiopsojęs į kortelę svarstė mesjė Eukaliptas.
– Mesjė, mesjė, gal aš jau galiu apsirengti? – už rankovės jį pataršė artistė.
– Pardon, – atsiprašė nuraudęs mesjė Eukaliptas.
Prancūzė buvo pasiruošusi koncertui. Mari paskelbdavo numerį kaip tikra konferansjė, pati niūniavo muziką, jei reikėjo. Buvo tikras žmogus orkestras tiesiai iš Paryžiaus, ir geriausių Rusijos kafešantanų savininkai jau graužėsi nagus, nes dar nepakvietė jos su visa puikia programa.
Ji dainavo ir šoko tik jam. Po kiekvieno numerio išsireikalaudavo aplodismentų. Padėkodavo pabučiuodama ir vėl lėkė ruoštis kitam numeriui. Po dainelės apie Malbruko karo žygį ji paraudusi paklausė, ar nieko tokio, jei dabar bus labai drąsus numeris, ji pati drovisi. Drąsusis karininkas pats nebijojo ir liepė jai nebijoti.
Skečas vadinosi „Pas dailininką“. Vargšas neturtingas dailininkas sutinka gražią merginą ir labai nori ją nupiešti. Dailininkas bus mesjė Eukaliptas. Vargšas dailininkas privalėjo parodyti visus savo pinigus ir po vieną juos dėti į Mari krūvelę, jei jam gerai seksis piešti.
– O kaip man piešti? – sududeno karininkas.
– Mon dieu. Jūs siaubingai nenuovokus. Pieškite mane akimis, o aš žiūrėsiu, kur jūs labiau piešiate akimis, ir jums padėsiu. Jei jums patinka – dedate pinigėlį. Toks žaidimas. Aš, jūs, patinka – pinigėlis čia.
Pinigėlių štabo kapitonas turėjo ir dėjo. Šis koncerto numeris buvo labai paryžietiškas, kaip iš tų prancūziškų fotografinių kortelių tik vyrams.
Pinigai netikėtai baigėsi kaip tik tą akimirką, kai Mari nusisuko nuo mesjė ir jos priekinės rūbų dalys visiškai dingo. Ji atsisuko pasižiūrėti, ar dar kvėpuoja žiūrovas (tyla buvo įtempta lyg cirkininko lynas virš bedugnės), ir nustebusi sušuko:
– Jūs seilėjatės, tai nepadoru!
Karininkas nusivalė nosinaite lūpas, tikrai truputį buvo išsižiojęs ir, matyt, lūpų kamputyje nevalingai nutekėjo seilės. Visiškai užsimiršo, po velnių.
Mari šaukė:
– Jums iš lūpų kampelio tįso seilės. Jūs nieko aplink nematėte, tik mane? Jūs žiūrėjot į mane kaip gyvulys, kaip šuo į mėsą. Jums taip reikia tai pamatyti, o pinigėliai baigėsi? Vargšelis…
Kapitonas tylom linktelėjo. Neturėjo jokio padoraus pasiaiškinimo. Norėjo. Tada Mari parodė savo gražias nedidukes krūtis. Truputį jas paglostė. Nuoga priėjusi pataršė savo vieninteliam žiūrovui plaukus. Paskui pagrasino pirštuku ir vėl tęsė savąją kafešantano programą.
Šokis galopas, paskelbė konferansjė. Šokis buvo tas galopas, kuris vėliau visame pasaulyje išgarsėjo kaip kankanas. Kapitonas net nuraudo ir kelis kartus nusuko akis. Šitas naujoviškas Paryžiaus šokis buvo katastrofiškai nepadorus. Mari mesdavo aukštai kojas ir… labiausiai kapitonui užimdavo kvapą tai, kad jos kelnaitės per vidurį buvo visiškai nesusiūtos… Programos peržiūra baigėsi, kaip ir turėjo baigtis: mesjė Eukaliptas tris dienas neišėjo iš artistės buto. Tiesą sakant, paskui jie buvo perėję ir į jo butą. Per pertraukėles abu gerdavo vyną ir dainuodavo tą pačią dainelę:
Où vous vous sentez
comme vous vivez.[1]
Jis dvejojo kelias minutes – pasakyti Mari apie savo užduotį ar ne – bet pasiryžo. Planas, kurį pats paruošė Peterburge ir pats turėjo įgyvendinti, buvo pusė velnio, tik nežinia, ar pats plano kūrėjas grįš gyvas. Ir generolas Skobelevas nebūtų jo peikęs už kelias dienas, sugaištas Batumyje. Toks Turkestano karininko gyvenimas: žygis, mūšis, šampanas ir moterys. Ir nežinai, kada gyvenimas baigsis. Tai tinka ir moterims, ir mūšiams, ir gyvenimui. Tik šampano pakakdavo visada. Generolas Skobelevas suprastų.
Mari viskas buvo taip įdomu, jos gyvenimas tas tris dienas su mon capitaine[2] buvo toks gyvas, tas vyras jau buvo kariavęs Bucharoje, Kašgare, Turkestane… Karininkas nesugebėjo išsiskirti su ja kitaip, nei paaiškinęs visą savo užduoties painumą ir sunkumą. Ir tik todėl turįs atsisveikinti su ja. Dabar jis vyksta į Afganistaną paties Rusijos imperatoriaus asmeniniu paliepimu sukelti sukilimo prieš dabartinę Afganistano valdžią, nes Baltajam carui parūpo kuo labiau priartėti prie Indijos arba bent jau skaudžiai įkąsti Anglijai. Kuo skaudžiau, bet kuo tykiau. Tai slaptoji operacija. Jis net atostogų privalės išeiti iš karinės tarnybos, laikinai bus neoficialus asmuo. Mesjė Eukaliptas nežino, kada sugrįš: po metų, po pusmečio, ar išliks gyvas, bet jei gyvens – Mari susiras. Paėmė jos pašto adresą, ji paėmė jo pašto adresą. Meilužiai išsiskyrė pavargę kaip pitonai, suriję veršelį. Kelias dienas jiems derėjo gulėti ir virškinti, bet abu šaukė pareiga.
Niekas tokiu Mari pranešimu nepatikėjo. Rusų karininkas važiuoja į Afganistaną rengti sukilimo ir pasakoja apie tai pirmai sutiktai uosto kekšytei, pardon, kafešantano artistei. Tik kafešantanas dar neatidarytas ir, matyt, jau niekada Batumyje nebus atidarytas. Nors štai – biblioteka veikia, tai gal ir kafešantaną atidarys, juk miesto publikai būtų smagu.
Mesjė Mišelis kramtė nagus, rašydamas pranešimą iš Mari žodžių, jis jautė – konsulas jį už tokį pranešimą keiks ir gal net griebsis fizinio poveikio. Na, negali to, ką pasakoja Mari, būti. Bet ta, papūtusi lūpas ir net įsižeidusi, ir toliau tvirtino tą patį. Sukilimas, Afganistanas, karininkas. Aš dirbau tris dienas, vos paeinu, man kojos nesusiglaudžia, o jūs manimi, mesjė Mišeli, netikite. Žinote – ir būkite sau toks mėmė, gerkite kaip žioplys arbatą su laivų kapitonais ir tikrai daugiau nieko iš manęs nesužinosite. Galime atsisveikinti, aš rasiu, kas manimi pasirūpins.
Vėl tas pats, liūdnai pagalvojo Mišelis, vėl skrandžio skausmai, vėl prakeiktas žarnynas, vėl nešiu gėles ir atsiprašinėsiu. Ir būta ko. Kažkokios mergšės, bet, pardon, ką aš be jos daryčiau…
Konsulas šį kartą, susigaužusio prancūzo laimei, fizinio poveikio dar nesigriebė, nors skaitant naujausią pranešimą jo pirštai gniaužėsi į tvirtą buvusio regbininko kumštį.
– Gražu, įdomu ir netgi romantiška, – galų gale atsiduso konsulas, – bet ar tai nėra jūsų tėvynainio kūryba, kaip ten jį, garsus toks prancūzų romanistas, kuria nebūtas istorijas, ne Balzakas, kitas. Žiulis Vernas? Jūs tikrinote, nebuvo tokio Verno romano? Gal koks naujas, dar nepasiekė mūsų užkampio iš Paryžiaus? Ar jau tas jūsų Žiulis Vernas miręs?
– Sere, gyvas, sveikas, rašo naujus romanus.
– Labai gaila, mesjė, nes Čarlzas Dikensas tai jau miręs.
Mišelis D’Alfonsas jau laukė ilgos vingrių oksfordizuotų pasityčiojimų pilnos konsulo tirados apie nevykėlius prancūzus, bet kaukaziškasis tingumas jau palaužė ir britą. Jis pranešimo viduryje tyliai nusispjovė ir rafinuočiau perrašęs prancūzo pranešimą išsiuntė į Londoną. Gal kam bus įdomu paskaityti apie kafešantano artistės karjerą svajojančios merginos fantazijos šėlsmą. Dėl visa ko papildė prierašu, kad informacija ne iš patikimo šaltinio.
O štabo kapitonas savo ilgame kelyje iki Samarkando dar vienos tokios prancūzės nesutiko (jos tikrai retos, tokios smagios prancūzės, ir ne visiems vyrams tenka laimė jas sutikti), tad savo planų ir valstybinės paslapties pakeliui niekam neatskleidė.
Tik vis svajingai niūniavo prancūziškos dainelės priedainį:
Où vous vous sentez
comme vous vivez.
O britų konsulas ilgai konsultavosi, kaip parašyti tokius keistus to būsimo sukilimo Afganistane vado vardą ir pavardę – Bronislovas Grombčevskis. Konsulas buvo pirmas britas, pabandęs ištarti ir parašyti šią keistą pavardę, bet ne paskutinis. The Times vėliau išmoko rašyti šią pavardę visiškai taisyklingai.
[1] Kai pajuntate, kaip gyvenate (pranc.).
[2] Mano kapitonas (pranc.).
Taip pat skaitykite: KNYGOS IŠTRAUKA: Regimantas Dima „Vilniaus plovas“ – lietuviškas šnipų romanas
