Kai buvome vaikai, mus mokė kas yra blogai ir kas yra gerai; kad yra geri žmonės, tokie kaip Pelenė ir blogi žmonės, kaip Piktoji ragana. Reikia pripažinti, kad pasaulis nesusideda tik iš juodo ir balto, taip nėra netgi filmuose. Betmenas ir Supermenas mums jau nebe tokie įdomūs ir kuo toliau, tuo labiau mums pradeda patikti blogiukai, tokie kaip Harlė Kvin ar Džokeris. Kodėl jie mums taip patinka? Na, tam yra priežastis.
Kartais, mus taip pat traukia blogoji pusė, todėl nusprendėme išsiaiškinti kodėl.
Piktadariai yra realistiški.
Tyrimais įrodyta, kad mus labiau traukia personažai panašesni į mus pačius. Geri veikėjai filmuose dažnai vaizduojami, kaip beveik tobuli, todėl ryšį su jais pajausti yra sunku. Visi mes turime savo ydų ir tamsiąją pusę, todėl piktadariai dažnai realistiškesni nei gerieji personažai.
Iš kitos pusės, šiuolaikiniai antagonistai ne visuomet yra 100 % blogiukai. Jie sudėtingi ir problematiški personažai, turintys savo istoriją. Visi nekenčia Doloresos Ambridž iš „Hario Poterio“ filmų, nes ji nepaaiškinamai pagiežinga. Nėra jokios logikos ir priežasties, pateisinančios tokį jos elgesį. Ji tiesiog savanaudė. Tačiau daugelis antagonistų išties turi savų priežasčių dėl elgesio, kurias matome ir dažnai jas netgi priimame.
Tai ypatingai veiksminga, ypač kai piktadarį matome nuo filmo pradžios. Matydami jų istoriją, jaučiamės lyg būtume tų personažų vietoje. Stebime, ką jiems tenka išgyventi, ką jie galvoja ir neturime kito pasirinkimo, kaip tik juos suprasti.
Tačiau tuo pačiu metu, jiems negalioja ribos.
Dažniausiai visuomenėje mes laikomės taisyklių ir elgiamės pagal nustatytas socialines normas. Antagonistams visai nerūpi visuomenė, todėl jie tokie ypatingi. Jie elgiasi taip, kaip nori, nes jiems nerūpi kitų lūkesčiai ir jie jų nevaržo.
Jie nekalbės maloniai tik tam, kad patys atrodytų malonūs. Jie kalbės tai, ką galvoja. Jie laisvi ir to paties norime mes. Štai kodėl, mes jais taip žavimės.
Mums smalsu apie juos sužinoti daugiau.
Kiekvieną kartą, kai pamatome žmogų besielgiant blogai ar keistai, mums įdomu kodėl ir dėl to mums smalsu apie juos sužinoti daugiau: apie jų praeitį ir apie tai, ką jie galvoja. Tai prieštaringos asmenybės ir mums patinka analizuoti šiuos personažus ir jų veiksmus.
Jie nėra kupini blogio, o šiuolaikiniai filmai puikiai tai pabrėžia. Visuomet yra kažkas, dėl ko jie tapo piktadariais ir kažkas, kas neleidžia jiems būti gerais. Personažų, kuriais mes žavimės, viduje pastoviai vyksta kova su savimi.
Piktadariai yra nenuspėjami.
Mes suprantame, kas įprastai nutinka geriems veikėjams. Jie pasielgia teisingai ir tada jie laimi. Jie išgyvena, nugali prieš antagonistą ir išgelbsti pasaulį.
Tačiau mes niekada nežinome kas nutiks piktadariui, todėl visos istorijos metu mums rūpi kas jiems nutiks. Būtent dėl to, nuo pat pradžios iki galo, mums taip patinka į juos žiūrėti. Taip pat, mes negalime nuspėti jų veiksmų. Herojus neturi tiek daug pasirinkimų apart to, kad turi pasielgti teisingai. Tačiau piktadariui yra daugybė nutrūktgalviškų tikimybių pasielgti taip, kaip mes nesugalvotume net beprotiškiausiame sapne, todėl mums taip patinka juos stebėti.
Jie priverčia mus stoti akistaton su savo tamsiąja puse.
Mes nesame tobuli. Rasdami panašumų su antagonistais, mes pajuntame, kad galime atskleisti savo tamsias paslaptis ir stoti akistaton su tamsiąja puse. Iš kitos pusės, personažai, su kuriais jaučiame panašumus, nėra tikri. Todėl šie atradimai nepriverčia sudvejoti ar mes išties geri žmonės, bet mums jie vis tiek įdomūs.
Taip pat skaitykite: TOP 10 protingiausių visų laikų kino piktadarių
