Šiuo metu Lietuvos kino ekranuose rodomas filmas „Daktaras Streindžas beprotybės multivisatoje“ – vienas laukiamiausių filmų 2022 metais, tačiau ne visi pasaulio žiūrovai juo gali mėgautis. Ilgai lauktas „Marvel“ 2016 metų sėkmingo superherojų filmo tęsinys, uždraustas Saudo Arabijoje. Anot šaltinių Artimuosiuose Rytuose, sprendimas drausti filmą yra susijęs su juostoje esančia LGBTQ užuominos detale. Šiame filme debiutavo nauja herojė Amerika Čavez (America Chavez), kurią, kaip vėliau paaiškėja, užaugino dvi mamos. Kadangi homoseksualumas visoje Persijos įlankoje yra oficialiai neteisėtas, filmai, kuriuose pateikiamos LGBTQ nuorodos ar problemos, dažnai patenka į cenzūrą.
Draudimai jokiais laikais nėra naujiena. Menininkams davus daugiau laisvės kūrybai šalys, kuriose žodžio laisvė ir demokratija nėra pamatinė vertybė, dažnai nusprendžia tam tikrus kino kūrinius nerodyti masinei publikai dėl neigiamos įtakos arba todėl, kad filmas neatitinka autoritarinių režimų žaidimo taisyklių ir pripažįstamas netinkamu masinei auditorijai. Cenzoriams užkliūna daug kas: nuo smurto, siaubo, politinių pažiūrų iki religijos tematiką savaip interpretuojančių kadrų, kai kurie filmai buvo uždrausti pačiose įvairiose pasaulio vietose.
Šalys, kurias valdo karinė diktatūra, dažnai draudžia rodyti filmus, kuriuose kritikuojamas totalitarizmas, nes tai automatiškai laikoma visuomenės kurstymu, kuris gali pereiti į revoliuciją, kas tikrai nėra palanku totalitarizmui. Pvz. 2015 metais kino ekranus pasiekė filmas „Vaikas 44“ (Child 44). Holivudo trilerio su Tomu Hardžiu (Tom Hardy) pagrindiniame vaidmenyje veiksmas vyksta Stalino laikų Sovietų Sąjungoje, Rusijos vyriausybė šį filmą uždraudė nurodydama, kad filme yra daug istorinių neatitikimų. Juosta režisuota Ridlio Skoto (Ridley Scott) pagrįsta tikra istorija apie serijinį žudiką Andrejų Chikatilo, kuris buvo nuteistas už daugiau nei 50 moterų ir vaikų nužudymą Sovietų Sąjungoje 1978–1990 m. Filmo premjera buvo atšaukta likos vos vienai dienai iki jo pristatymo, o priežastimi įvardinta tai, kad pasak Rusijos vyriausybės, būtų nemandagu jį rodyti taip arti Antrojo pasaulinio karo 70-mečio. Juosta gali įžeisti karo veteranus.
Rusijos kultūros ministerija taip pat uždraudė satyrinį filmą „Stalino mirtis“ rodyti Rusijos teatruose, kai politikai ir žymūs kino veikėjai jį sukritikavo dėl patyčių iš Rusijos istorijos. Rusijos kultūros ministerija pranešė, kad nusprendė panaikinti filmo licenciją, nes jame yra „informacijos, kurios platinimas Rusijoje teisiškai uždraustas“. Škotijos scenaristo ir režisieriaus Armando Januči (Armando Iannucci) filmas, sukurtas pagal prancūzų grafinį romaną tuo pačiu pavadinimu, komiškai vaizduoja kovą dėl valdžios po Sovietų Sąjungos lyderio Josifo Stalino mirties 1953 m.
Religinės tematikos atvaizdavimas yra kitas labai svarbus aspektas uždraudžiant kino filmus. Dėl kaltinimų šventvagyste tam tikri filmai, kurie susiję su religija, yra draudžiami šalyse, kuriose yra oficiali valstybinė religija, pavyzdžiui, islamas, arba vietose, kur vyrauja katalikybė ar koks nors kitas tikėjimas. Filmas „Da Vinčio kodai“ yra daugelio mėgstamas trileris, sukurtas pagal perkamiausią Dan‘o Brown‘o knygų seriją, pateko į daugelio religinių grupių pasipiktinimų sarašus. Šį filmą labiausiai pasmerkė Saliamono Salų ministras pirmininkas Manasseh‘as Sogavare’as (Manasseh Sogavare), kuris pareiškė, kad filmas „griauna krikščionybės pamatus Saliamono Salose“.
JAE, Kataras ir Bahreinas yra tarp Artimųjų Rytų šalių, uždraudusių Holivudo epą „Nojus“ („Noah“), nes tai laužo islame esantį tabu– pranašo vaizdavimą. „Filme yra scenų, kurios prieštarauja islamui ir Biblijai, todėl nusprendėme to nerodyti“, – sakė Juma Alym (Juma Al-Leem) iš JAE Nacionalinio žiniasklaidos centro. Manoma, jog šis filmas su tokiais religiniais aspektais gali „išprovokuoti tikinčiųjų jausmus“.
Neįtikėtina, bet netgi 2016 metų Polo Feigo (Paul Feig) filmas „Vaiduoklių medžiotojos“ („Ghostbusters“) nors buvo plačiai rodomas tiek JAV tiek kitų šalių auditorijose yra tapęs vienu iš draudžiamųjų filmų Kinijoje. Atsižvelgiant į šio filmo tematiką, vaiduoklius ir antgamtines būtybes, Kinija būtent dėl šios priežasties nutarė nerodyti šio filmo. Komunistinė Kinijos vyriausybė ir jos cenzūros gairės prieštarauja bet kokiems filmams, „propaguojantiems kultus ir prietarus“.
Netgi siaubo filmai – nėra išskirtiniai kai kalba pasisuka apie cenzūravimą. Nemažai mažo biudžeto siaubo filmų yra kuriami itin žiauriais ir kruvinais vaizdais, todėl dažnai kai kurios šalys šiuos filmus smarkiai cenzūruoja arba neleidžia rodyti milžiniško mąsto auditorijai ir tai nėra naujiena. Vienas labiausiai žinomų siaubo kino kūrinių „Egzorcistas“ (The Exorcist), yra puikus pavyzdys kaip cenzoriai pakeitė savo nuomonę apie filmą, praėjus metams po to, kai daugelis jau buvo matę šį filmą ir padarė jį visiškai neprieinamu namų kino įrašuose Jungtinėje Karalystėje, kai BBFC nusprendė atmesti filmo sertifikavimą, tariamai siekdama, kad filmas būtų saugiai paslėptas nuo nepilnamečių. Filmas išliko nepasiekiamas šalyje ateinančius dešimt metų, kol 1998 m. perkurto filmo pasirodymas kino teatre buvo pakankamai sėkmingas, kad primintų žmonėms kūrinio svarbą. Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje, dėl personalo pasikeitimų, BBFC buvo sušvelninti cenzūros standartai, o „Egzorcistas“ vėl buvo leidžiamas kaip namų kino įrašas. O pirmą kartą Didžiosios Britanijos televizijoje jis buvo parodytas 2001 m., praėjus beveik 30 metų nuo pirminio pasirodymo kino teatre.
Kai kurios šalys turi keistų, kartais labai specifinių priežasčių, kurios joms filmuose kelia nerimą. Plačiai žinomas nuotykių filmas „Karibų Piratai: Ant keistų bangų“ („Pirates of The Caribbean: On Stranger Tides“) buvo uždraustas Kinijoje dėl vieno labai specifinio aspekto: dėl to kaip filmo kūrėjai stereotipiškai pavaizdavo kinų aktorių Čiau Yun Fat‘ą (Chow Yun-Fat) kaip singapūriškos kilmės piratą. Beveik pusė aktoriaus ekrano laiko buvo sumažinta Kinijoje rodomoje filmo versijoje, o neoficiali priežastis yra ta, kad Yun-Fat‘o vaizduojamas personažas buvo neigiamas visų Kinų stereotipas, kokį yra susikūrę užsieniečiai dėl Amerikiečių kuriamų filmų.
Kiek išskirtinesnis atvejis iš Kinijos: režisierė Chloja Žao (Chloé Zhao) ir jos filmas „Klajoklių žemė“ („Nomadland“) susilaukė daug kritikos Kinijoje. Kinijos valstybinė žiniasklaida iš pradžių pavadino Žao „Kinijos pasididžiavimu“ po to, kai ši laimėjo geriausios režisierės titulą „Auksiniuose gaubliuose“ ir „Oskarą” už geriausią režisūrą JAV Kino akademijos apdovanojimuose 2021 metais. Tačiau netikėtai rastas jos 2013 m. interviu amerikiečių leidiniui „Filmmaker Magazine“, kuriame Žao kalbėjo apie augimą paauglystėje Kinijoje ir pavadino tai „vieta, kur visur yra melas“, staigiai sukėlė neigiamą atsaką iš tautiečių įvairiuose portaluose ir platformose, kas sukėlė neigiamą požiūrį į režisierę. Jos režisuoti filmai nepasiekė Kinijos kino ekranų.
Dar viena svarbi tema kino pasaulyje – smurtas ir jo perteikimas ekrane. Ar yra momentas, kai simbolinis vaizdavimas gali peraugti į siaubingą dalyko, kurį bandote kritikuoti, šlovinimą? Nors objektyvaus atsakymo į šį klausimą nėra, tiesa, kad pavyzdžiui, Jungtinės Valstijos yra linkusios lengviau priimti smurtą filmuose nei kitos šalys. Pavyzdžiui, Vietnamas uždraudė „Bado žaidynes“ dėl smurtinių vaizdų. Nepaisant knygos populiarumo visame pasaulyje, filmo premjera Vietname buvo atidėta, kol galiausiai ji buvo visiškai uždrausta. Pasak Nacionalinės kino valdybos nario Ngen‘o Ti Hong Ngat‘o, toks sprendimas buvo priimtas, nes Vietnamo žiūrovams to tiesiog per daug: „Kruvinos scenos Amerikoje gali būti priimtinos, bet Vietname jos kupinos smurto ir negailestingumo, kurio yra per daug“. Tačiau panašu, kad draudimas nepaveikė vietnamiečių gerbėjų, iš kurių keli netgi teigė, kad planuoja filmą žiūrėti Kambodžoje arba Singapūre.
Homofobija taip pat gali turėti įtakos draudimams. Komedija „Zoolanderis“ buvo uždrausta Irane, nes jiems pasirodė, kad ji palaiko gėjų teises, o „Marvel“ superherojų filmas „Amžinieji“ („The Eternals“) buvo uždraustas daugelyje šalių dėl dviejų besibučiuojančių vyrų scenos.
Kitas išskirtinis atvejis, susijęs su homoseksualumu yra filmas „Benedetta“. Rusijos dienraštis „Nezavissimaïa Gazeta“ savo skiltyse apgailestauja: „Rusai turės susitaikyti su tuo, kad mes už juos nusprendžiame, ką jie gali žiūrėti ir ko negali“. Filmas adaptuotas pagal sesers Benedett‘os, istorinės amerikiečių tyrinėtojos Juditos C. Braun (Judith C. Brown) pasakojimą. XVIII amžiuje, siaučiant maro epidemijai, Benedetta Carlini prisijungia prie Pescia vienuolyno Toskanoje, įsitikinusi, kad palaiko tvirtą ryšį su Dievu. Vienuolė susipažįsta su seserimi Bartolomėja. Dviejų moterų trauka pereina į kūniškus malonumus. Galiausiai jų lesbietiški santykiai yra atskleidžiami ir Benedetta suimama ir teisiama už safizmą.
Filmai, kurie esą yra netinkami tam tikrų šalių masinei auditorijai, uždraudžiami įvairiais būdais – nuo importo apribojimų iki reguliavimo tarybų atsisakymo išduoti rodymo sertifikatus. Pasitaiko net ir tokių atvejų, kai filmo peržiūra ar įrašo turėjimas tampa nusikalstama veikla. Žiūrovų laimei, dabar yra tiek daug būdų, kaip apeiti šias kliūtis. Tiesa, draudimai nebėra kliūtis patenkinti žmogaus smalsumui ir kartais ribojimai veikia kaip puiki kino filmų reklama.
