Jenny Saville kūrinio fragmentas

Britų menininkė Jenny Saville išpopuliarėjo dėl savo paveikslų, kuriuose moters kūnas vaizduojamas itin skulptūriškai.

Jos tapytos drobės, dažniausiai siekiančios kone 2 m. x 2 m. dydį, išdidina ir pabrėžia grynas kūniškumo detales: didžiules, kabančias krūtis; nėščiųjų pilvus; į stiklą įremtus veidus, ant tualeto sėdinčias figūras. Per visą istoriją tokie menininkai kaip Peteris Paulas Rubensas, Titianas, Willemas de Kooningas ir Pablo Picasso ilgą laiką kūną vaizdavo kaip daiktą; šis subjektas po Saville teptuku tapo naujai šokiruojančiu ir įtikinančiu. Jos kūriniai nesiūlo pagražinto žmonijos atvaizdo, pati autorė teigia, kad toks atvaizdas – teisingas. Ji nuėjo ilgą ir įdomų kelią nuo pirmųjų dienų ir paveikslų, kuriuos nutapė priklausydama Jaunųjų Britų Menininkų bendruomenei, iki rekordus mušančių naujienų 2018-aisiais, kuomet Jenny Saville pripažinta „brangiausia gyva moterimi menininke“ po to, kai jos 1992-aisiais tapytas paveikslas „Propped“ aukcione parduotas už 12,4 mln. JAV dolerių.

Tęsiant istoriją, Amerikos prekybos centruose dirbančios nutukusios moterys įkvėpė Saville karjerą lėmusį kūno vaizdavimą. Menininkė (1970 m. gimusi Kembridže) 1991-aisiais į Sinsinačio universitetą buvo atvykusi pusmečiui su mainų programa, kadangi tuo metu studijavo Glazgo Meno mokykloje. Minėta įstaiga įskiepijo jai darbo etiką, ir išmokė vertinti gyvenimiškus piešinius; studentai per semestrą turėjo sukurti 36 eskizus, o kasdien nuo 19 iki 21 val. turėjo dirbti su modeliais, ir buvo visai nesvarbu, jei jie labiau linko į abstrakčiojo meno pusę. Saville teigia, kad tai jai suteikė šiokią tokią laisvę: „Picasso nebūtų Picasso be savo akademinės praktikos. Štai dėl ko jis buvo toks puikus. Įvairiausi iškraipymai atrodo puikiai, nesvarbu, kokie jie neįtikėtini bebūtų. Taisyklių laužymas, destrukcija yra būtina procesui. Be to nesukursi nieko įdomaus. Tačiau taip pat būtina ir žinoti, ką galima sukurti naikinant.“

Taip pat menininkė teigia, kad didžiulė laisvė, palyginus su tapyba aliejiniais dažais, yra tapyba anglimi ir pastelinėmis spalvomis. „Dėl piešinio perregimumo, turi galimybę kurti keletą kūnų. Tai bandymas keletą realybių sujungti į vieną vietoj to, kad būtų sukurta viena, bendra.“ Tai reiškia, kad ji staiga gali pakeisti kryptį. „Per dvi valandas gali koją nupiešti štai čia, tada pereiti per visą kūną, tiesiai per genitalijas, vieną lytį pakeisti kita.“

Universitete Saville tapė didelio formato nuogų moterų atvaizdus. Jos baigiamųjų darbų parodoje buvo ir 2,13m x 1,82m dydžio autoportretas pavadinimu „Propped“, kuriame menininkė sėdi nuoga (nors ir avi baltus batelius) ant juodo pjedestalo. Jos nagai įsmigę į kojas, o galingos krūtys spaudžiamos į krūvą. Saville paveiksle veidrodiniu būdu perfrazavo belgų feministę rašytoją Luce Irigaray: „Jei mes ir toliau kalbėsime ir vaizduosime taip pat, kaip per amžus tai darė vyrai, nuvilsime vieni kitus. Dar kartą – žodžiai eis kiaurai mūsų kūnus, virš mūsų galvų: pranyks, taip naikindami mus.“ Ir piešinio fone, ir ant nupiešto kūno iškeverzota žinutė atrodo aktualesnė nutapytam kūnui nei žiūrovui, kuris žinutę turi skaityti parašytą atvirkščiai.

Populiarumas atėjo greitai. Žurnalas „Times Saturday Review“ paveikslą „Propped“ išspausdino ant savo viršelio. Britų kolekcininkas Charlesas Saatchis atkreipė į šį paveikslą dėmesį, ir jį įsigijo (kaip ir beveik visą jos studijų laikų kūrybą). 1994-aisiais jaunų Britanijos menininkų parodoje jis pademonstravo ir Saville darbus. Jo 1997-aisiais pasirodęs šou blokbasteris „Sensation: Young British Artists from the Saatchi Gallery“ (kuris taip pat demonstruotas ir Bruklino muziejuje) jos darbus sudėjo šalia tokių kūrėjų kaip Damien Hirst, Sarah Lucas, Chris Ofili ir Rachel Witheread bei daugelio kitų didžių britų menininkų.

Devintojo dešimtmečio metu Saville tęsė savo paieškas per nepagražintos moters formą. Ji tapė juodai išmargintą kūną, kuris buvo ruošiamas plastinei operacijai („Plan“, 1993 m.); triptiką, kuriame – didžiulė moteris maudymosi kostiumėliu, vaizduojama trimis skirtingais kampais („Strategy (South Face/Front Face/North Face)“, 1993-94 m.); moteris, gulinčias šalia, pėdomis į veidą („Shift“, 1996-97 m.); ir kūną it kratinį, su kreivomis krūtimis („Hybrid“, 1997 m.). Saville save įtvirtino kaip „anti-grožio“ kūrėją, ir koncentravosi į išpūstus kūno elementus, kuriuos visuomenė stengėsi laikyti nematomais.

Tolimesnį dešimtmetį jos darbai tapo tiesiog liguisti. Menininkė tapė nusikaltimų scenas ir morgus. Jos darbai nelaikomi grotesku, teigia Ealanas Wingrate‘as, Niujorko „Gagosian“ direktorius. „Tai kūno ir to, kaip jis juda, žavesys.“. Pasak jo, Saville nesiekia nuliūdinti savo žiūrovo, tačiau nori perteikti savo pagarbą tam, kaip kūnas juda ir reaguoja. Nortono meno muziejaus kuratorius Cherylas Brutvanas, kuris 202-aisiais organizavo asmeninę Saville darbų parodą, kaip esminį menininkę dominantį dalyką įvardijo „kūno pažeidžiamumą ir figūros išradimą šiuolaikišku būdu“. Stebėjimas, kaip plastikos chirurgai pjausto kūną – ir tada su subjektu elgiasi it menininkas – pametėjo jai idėją apie labai modernų būdą galvoti apie anatomiją.

Nors žmonės jos kūrinius vertina kaip anti-plastikos chirurginius, arba komentuoja kaip plonytę tironiją, Saville teigia, kad jos nedomina trumpalaikis smerkimas. Tai idėja apie tai, kaip kūnai gali būti pakeisti, ir istorijos, kodėl jie keitėsi, būtent tai ją domino. Bet jos darbai – neabejotinai „moteriški“: jos moterys neatrodo kaip idealai, nutapyti vyrų, kurie ištisus amžius dominavo nudistinių paveikslų tapyboje. Paklausta, kaip ji mano, ar ji būtų vertinama labiau, jei būtų vyras, Saville atsakė: „Jei būčiau vyras, nedaryčiau šių darbų.“ Ji teigė, kad „šiek tiek erzina apibūdinimas „moteris menininkė“. Tik tuomet, kai šio epiteto neliks, moterys tikrai taps kultūrinio gyvenimo dalimi. Bet aš, tiesą sakant, negaliu skųstis. Sulaukiau daugybės dėmesio, turėjau galimybę darbus sukurti tokius, kokius ir įsivaizdavau, ir niekada nereikėjo ieškoti jokių kompromisų.“

2007-aisiais ir 2008-aisiais Saville kūryba pasuko šiek tiek kita kryptimi po to, kai jai gimė vaikai. „Jie man tokie nuostabūs, kad turėjau pripažinti šitokį grožį savo gyvenime.“ Šitokios patirtys pakeitė ir jos mėgstamiausią tapybos subjektą. „Supratau, kad visą gyvenimą piešiau kūnus, ir suvokiau, kad savuoju galiu juos kurti,“ neseniai ji teigė vienam Niujorko žurnalų. Pradėjo piešti motinas ir vaikus. Laikydamasi savo stiliaus, ji vaizduoja ne idealizuotas motinas ir vaikus, ne madonas ir kristus, o šiuolaikinius neramius žmones; paveiksle „The Mothers“, tapytame 2011 m., vaizduojamas iš motinos rankų krentantis verkiantis kūdikis.

Per savo karjerą Saville liko ištikima savo meno protėviams. Jos paveikslai, kuriuose vaizduojamos motinos ir vaikai, panašūs į Leondardo da Vinčio ir Mikelandželio kūrinius – nepaisant to, kad šių kūriniai buvo iš žmogaus, nepatyrusio vaiko gimimo, perspektyvos. Ji dažnai sulaukia palyginimų su kitais britų menininkais, Francis Bacon ir Lucian Freud, dėl savo negražinamų kūno vaizdinių. Kaip ir F. Bacon, ji gilinasi į piešinio karkasus.

Paskiausiame savo darbe J. Saville meno istorijos užuominas padaro dar akivaizdesnėmis. Pavadinta „Ancestors“, jos vasaros paroda Niujorke, „Gagosian“ patalpose, vaizdavo žmones ir įvairius kūrinius ant pjedestalų – taip pateikiamas metanaratyvas į skulptūras, kurios jau buvo sukurtos. „Fates“ piešinių serija vaizdavo žmonių ir ne vakarietiškų skulptūrų kūnų mišinius, apeliuojant į Picasso lūžusios plokštumos paveikslus. Tačiau Saville paveiksluose lieka tam tikras smurto tęstinumas. Kūnai supjaustyti ir išnarinti; pikti raudoni teptuko brėžiai kerta jų paviršius. Šie gestai žiūrovui kelia diskomfortą: sunku stebėti Saville darbus ir nejausti nieko.

Tačiau nors Saville darbus stėbėti sunku, jau ne kartą įrodyta, kad juos labai lengva parduoti. „Brangiausios gyvos tapytojos moters“ statusas atrodo kartu ir garbingas, ir keliantis naštą. Nors pati ji niekada nekėlė sau šio tiklso, pažymėjo Windgate‘as, ji labiau siekė patirti džiaugsmą tapyboje.

„Vis dar gėdinga sakyti „gyva moteris tapytoja“, sako Nortono muziejaus kuratorius Brutvanas, kritikuodamas žiniasklaidos pasirinkimą apibendrinti pardavimą. „Šiandien tai kelia šleikštulį. Ji nuostabi tapytoja. Ji žingsniuoja savo unikaliu keliu.“

Taip pat skaitykite: Skulptoriai, suteikiantys gyvybę metalui [FOTO]

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 

Sponsored video

Taip pat skaitykite: