Nuostabiuose kino darbuose yra scenų, kurios amžinai išlieka, nes mus sujaudino, privertė nusijuokti, paskatino mus galvoti kitaip ar padėjo mums pajausti ką nors, ko kitu atveju nebūtumėm pajautę. Ar kas nors kažkada pamirš Indianą Džounsą, bėgantį nuo riedulio, „Mirties žvaigždės“ sunaikinimą, sceną, kurioje Čarlį Čapliną maitina mašina filme „Modernūs laikai“ (Modern Times, 1936) ar sceną duše filme „Psichopatas“ (Psycho, 1960)? Tokios kinematografijos akimirkos yra legendinės ir turinčios įtakos ateities filmams bei dažnai įkvepiančios naujas režisierių kartas.
Kad ir kaip ten bebūtų, netgi geriausiuose filmuose kino istorijoje yra scenų, kurios suprantamos klaidingai. Yra daugybė filmų, kuriuose prasmė lieka nesuprasta: ar tai būtų dėl veiksmų, turinčių neaiškią potekstę, ar dėl žodžių, kurie skamba dviprasmiškai. Vieni visų laikų didžiausių kino kūrėjų yra sukūrę meistriškų darbų, kurių scenos, nepasižymi lengvu supratimu. Nuo Hičkoko, Skorsezės ir Spilbergo iki Kopolų (tėvas ir dukra) – visi sukūrė nuostabių filmų, kurių scenos, bandant suprasti jų prasmę, suglumino dažną žiūrovą. Pateikiame labiausiai nesuprastų kino akimirkų istorijoje sąrašą.
Dėmesio! Tekste atskleidžiami #SiaubingiSpoileriai
Filmo „Pradžia“ pabaiga nėra susijusi su tuo ar sukutis nukris, ar suksis toliau
Viename įspūdingiausių mokslinės fantastikos filmų pastaruoju metu, pavadinimu „Pradžia“, pasakojama apie Domą Kobą (Leonardas DiCaprio) ir Artūrą (Džozefas Gordonas Levitas), kurie yra elitiniai šnipai, naudojantys sudėtingą procesą, vadinamą „išgavimu“ ir kuriuo galima slaptai atrasti giliai užslėptas paslaptis taikinio mintyse. Tokios jo veiklos pasekmės – jis turėjo sprukti iš Jungtinių Amerikos Valstijų (ir atsiskirti nuo savo vaikų), tačiau naujas klientas pasiūlo jam ištrinti nusikalstamos veiklos istoriją, jei tik šis sutiks priimti pavojingą darbą. „Išgavimo“ proceso tikslas patekti į taikinio pasąmonę, pabėgti nuo taikinio psichologinės gynybos ir surinkti informaciją, tačiau šis darbas reikalauja pasikapstyti kur kas giliau ir įdiegti naują mintį.
Šie šuoliai tokie pavojingi, kad Kobas su savimi visada turi sukutį, leidžiantį kam suprasti ar jis sapnuoja, ar ne. Jei jis nukrenta – jis realybėje. Filmas baigiasi sena, kurioje Kobas pasuka sukutį ir nueina, o mes taip ir nepamatome, ar jis nukrenta. Tarp gerbėjų kilo daug diskusijų, kuriomis jie bandė išsiaiškinti ar tas sukutis galiausiai nukrito ir ar filmo pabaiga yra realybė ar sapnas. Anot Kristoferio Nolano tikroji esmė ta, kad Kobas nueina nes jam sukutis visai nerūpi, ji nueina savo vaikų link.
Didysis siužeto posūkis filme „Svaigulys“
Alfredo Hičkoko filmas „Svaigulys“ (Vertigo, 1958) be abejonės buvo pats svarbiausias filmas jo ilgoje, kupinoje darbų kūryboje. Trileryje pasakojama apie buvusį policijos pareigūną Džoną „Skotį“ Fergiusoną (Džimis Stiuartas), kurio svaigulys ir aukščio baimė prisidėjo prie su darboviete susijusios tragedijos nuo kurios filmo pradžioje jis vis dar bando atsigauti. Pasitraukęs iš policijos veiklos ir tapęs privačiu detektyvu, jo senas draugas Gavinas Elsteris pasamdo jį sekti Gavino žmoną Madleną, nes yra susirūpinęs jos saugumu. Madleną laiko itin didelis prieraišumas su į ją labai panašia senele, kuri mirė niūriomis aplinkybėmis, o Skotis pasamdytas viską išsiaiškinti. Tiesa, žinoma, yra kur kas keistesnė, nei gali pasirodyti. Vėliau išsiaiškinama, kad moteris, vardu Džiudė Barton, apsimetinėjo tikrąja Madlena, kad nuslėptų tikrą žmogžudystę sudėtingoje klastoje. Viso to pasekoje, Skotis pakliūva į manijos ratą, kuris baigiasi tragiškai.
Tais laikais, filmas „Svaigulys“ dėl Madlenos tikrosios tapatybės atskleidimo filmo pradžioje (sprendimo, dėl kurio abejojo pats Hičkokas) buvo išpeiktas kritikų. Nepaisant to, tai neturėjo daryti įtakos žiūrovų filmo vertinimui. Didysis Madlenos tapatybės atskleidimas yra nereikšmingas, tačiau tai kas vyksta toliau yra tikrai įdomu. „Svaigulys“ nėra tik dar viena istorija apie žmogžudystę ir klastą, o apie manijos pasekmes. Klastos atskleidimas svarbus Skočio psichologinės būklės išnarpliojimo efektui pasiekti, o ne dėl bet kokios kitos priežasties.
Filmo „Taksi vairuotojas“ pabaiga nešlovina Traviso Biklo – ji kritikuoja mus
Meistriškoje Martino Skorsezės kino juostoje „Taksi vairuotojas“ (Taxi Driver, 1976) pasakojama apie atsiskyrusį vienišių, užmigti negalintį taksi vairuotoją Travisą Biklą (Robertas De Niro), kurio atsiskyrimas ir panieka septyniasdešimtųjų Niujorkui nulemia jo egzistencinę krizę. Ji bando užmegzti santykius su rinkimų kampanijos padėjėja Betse, tačiau patyrus fiasko, Travisas palūžta ir nukrypsta į sudėtingą prasmės ieškojimo kelią. Šioje paieškoje jis įninka į smurtą ir suplanuoja nužudyti rinkimų kandidatą, kuriam dirbo Betsė. Žlugus šiam planui jis tampa apsėstas 12-metės prostitutės Airisės (Džiudė Foster) išgelbėjimu nuo jos sutenerių. Liūdnai pagarsėjusioje pabaigoje, Travisas išgyvena ir yra paskelbiamas didvyriu, ko pasekoje kai kurie žiūrovai tokią pabaigą įvertino kaip žiauraus Biklo elgesio ir bjaurių minčių šlovinimą. Dėl šio kadro Skorsezė susilaukė kritikos, kadangi šlovino žiaurų vyriškumą (nors buvo ir tokių, kurie tokią interpretaciją vertino, kaip Biklo mirtį).
Nors „Taksi vairuotojas“ žiūrovus laiko nepatogiai arti Traviso Biklo, viso filmo metu aišku, kad jis tampa vis žiauresniu, grėsmingesniu, chaotiškesniu, jokių moralės principų nesilaikančiu paranojiku. Nors filmo pabaigoje jis pagerbiamas dėl žiauraus poelgio, tačiau tai nebuvo Skorsezės bandymas metaforiškai šlovinti Biklo elgesį. Blogam, ar tiksliau, sunkiai sergančiam vyrui, publika suteikė didvyrio vardą, tad filmas ir jo pabaiga yra labiau kritika visuomenei, nei Biklo šlovinimas.
Filmo „Viską prisiminti“ režisierius atsakė ar filmas ir jo pabaiga yra realybė ar sapnai
„Viską prisiminti“ (Total Recall, 1990) – pasakojimas apie statybų inžinierių Dagą Kvaidą, kurį aplanko keisti sapnai apie Marsą ir ten esančią moterį 2084-aisiais. Nepaisant įspėjimų, kad ten pacientams galimai atliekama lobotomija, jis apsilanko kompanijoje, pavadinimu „Rekall“, kurioje prieštaringai naudojami atminties implantai, sukeliantys unikalių ir fantastiškų atostogų simuliacijas. Jis pasirenka programą, pavadinimu „Mėlynas dangus Marse“ ir pasileidžia į kelionę, kaip slaptasis agentas. Jis atsibunda įtikėjęs, jog yra intrigų ir konfliktų kupiname pasaulyje, tačiau tuo pačiu metu bando suprasti, kas yra tikra. Viso filmo pagrindas yra sudėtingas siužetas, kuris sukurtas palikti dvejonių ar jis tikrai yra slaptasis agentas, ar ne.
Filmo pabaigoje Kvaidas yra ant Marso kalno ir prieš pat pasirodant titrams, matoma tarsi ryški blykstė, o pagrindinis personažas vis dar nesupranta ar tai realybė, ar jis sapnuoja. Anot režisieriaus Polo Verhoveno – viskas tėra sapnas. Šnipų pasaulyje atsibudęs Kvaidas „yra dalis sapno… Tai kompanijos gudrybė – jie sukuria tokį įtikinamą sapną, kad nuo pirmosios realybės jis nejuntamai priveda iki antrosios.“ Taigi, visa Marso nuotykių istorija iki pat pabaigos – sapnai. Šioje filmo interpretacijoje, pseudo-optimistinė šviesos blykstė gali tebūti krėsle sėdintis Kvaidas, kuriam atliekama lobotomija, apie kurią jis buvo įspėtas.
Nors romanas „Erdvėlaivio kariai“ nėra satyriškas, tačiau filmo versija yra
Pagal Roberto A. Heinleino romaną sukurtame filme „Erdvėlaivio kariai“ (Starship Troopers, 1997) pasakojama karą, kuriame žmonių pajėgos kovoja prieš organizuotą, nežemišką vabzdžių armiją. Žmonių pajėgoms vadovauja „Jungtinė piliečių federacija“, kurioje pilietybė gaunama atliekant tarnybą kariuomenėje. Jie kariauja, kad nugalėtų vabzdžius bet kuria kaina. Visas filmas tarsi yra perdėtas kariuomenės šlovinimas – nuo liūdnai pagarsėjusių auditorijos scenų iki gausybės propagandinių vaizdo įrašų bei žymios scenos, kuriame diskutuojama apie „demokratijos žlugimą“. Jame net teigiama, kad smurtas yra „aukščiausioji valdžia iš kurios kilo visos kitos valdžios.“ Šie kadrai kai kuriuos privertė susimąstyti, kad galbūt filmas pritaria agresyviam Heinleino šovinizmui, tačiau visa tai nesusipratimas.
Verhoveno „Erdvėlaivio karių“ adaptacija sukurta pajuokti kariuomenės fetišizmą novelėje. Režisierius ne kartą yra sakęs, kad filmas yra novelės ir fašistinių Amerikos visuomenės elementų satyra: „Žinoma, mes tikrai, tikrai bandėme nukrypti nuo novelės, nes jautėme, kad ji garbina fašizmą ir kariuomenę.“ Trumpai tariant, filmu nenorėta pritarti dogmatiškoms Heinleino novelės detalėms, bet jas viešai sukritikuoti (ar to žinojimas skatina filmą būti žiūrimesniu ar ne, tai jau skonio reikalas).
„Kovos klubas“ negarbina bandymų atrasti prasmę per žiaurų vyriškumą
Deivido Finčerio „Kovos klubas“ (Fight Club,1999), kuris paremtas Čako Palaniko novele tuo pačiu pavadinimu, pasakoja apie Edvardo Nortono įkūnytą neįvardytą pasakotoją – švelnaus būdo, bet nelaimingą ir nuo nemigos kenčiantį ofiso darbuotoją, kuris vaikšto į grupinę terapiją tam, kad ką nors pajaustų. Ten jis sutinka paslaptingąją Marlą ir pavojingąjį Tailerį Dardeną. Pastarasis padeda pasakotojui surasti jausmus, taip jį pristatydamas „Kovos klubui“ – slaptai, nusivylusių vyrų draugijai, kurie prieštarauja visuomenės normoms ir save išreiškia per kovą. Viename žymiausių kadrų – Dardeno kalba kovos klubui apie tai, kokie amerikiečiai vidutinybės, pavadindamas juos „vergais baltomis apykaklėmis“, kuriems stinga tikslo ir jį atrasti gali tik atsisakę vartotojiškumo.
Šis kadras ir daugelis kitų yra neteisingai suprasti kaip žiauraus vyriškumo garbinimas. To pasekoje netgi atsirado daugybė kovos klubų, kurių nariai buvo nusivylę vyrai, nežiūrėję šio filmo pakankamai atidžiai. Vėliau filme atskleista, kad charizmatiškasis Taileris Dardenas ir nedrąsus pasakotojas yra vienas ir tas pats asmuo – Dardenas tik jo piktasis alter ego. Kaip ir kino juostoje „Taksi vairuotojas“, kraštutiniai Tailerio veiksmai nėra pagirtinas status quo atsisakymas. Jie yra nenumatytos neramių minčių pasekmės, kurios materializmą pakeičia pavojingu elgesiu.
Filmo „Donis Darko“ pabaiga yra apie nepastovių visatų, o ne laiko kilpų sutvarkymą
Kino juostoje „Donis Darko“ (Donnie Darko, 2001), Donaldas J. „Donis“ Darko (Džeikas Džilenholas) yra protingas paauglys, kuris turi vieną bėdą – jis vaikšto per miegus. Vieną naktį jis per miegus išeina į lauką ir sutinka keistą būtybę, apsirengusią bjauriu zuikio kostiumu, kuris jam perduoda grėsmingą žinutę apie pasaulio pabaigą, įvyksiančią po 28 dienų. Kuomet Donis atsibunda, jis sužino, jog į jo miegamąjį nukrito nežinomos kilmės reaktyvinis variklis. Doniui vis artėjant prie 28 dienų ribos, jis vis dažniau mato zuikio ir keistų patirčių vizijas. Filmas baigiasi kuomet Donis atidaro portalą, sukeliantį reaktyvinio variklio grįžimą laiku atgal, ko pasekoje Donis užmušamas miegantis ir išgelbėjama realybė, taip uždarant tam tikrą laiko kilpą.
Kas nutiko iš tiesų? Atsivėrė nepastovi alternatyvi visata, kuri ėjo į pabaigą ir pagrasino pagrindinei visatai, tačiau Donis galėjo uždaryti alternatyvią visatą ir išgelbėti pagrindinę… Taigi, filme labiau pasakojama apie nepastovių realybių uždarymą, o ne apie laiko kilpas.
Padarai, pasirodantys filmo „Dirbtinis intelektas“ pabaigoje atrodo kaip ateiviai, tačiau tai ne jie
„Dirbtinis intelektas“ (A.I. Artificial Intelligence, 2001) yra filmas, kurio veiksmas vyksta pasaulyje po įvykusių klimato pokyčių – žmonių populiacija sumažėjo, tačiau technologijų pažangos dėka buvo sukurti pažengę robotai. Šios būtybės yra žmogaus išvaizdos, tačiau jie nesugeba įgyti sudėtingų žmogaus emocinių sugebėjimų. Viskas pasikeičia sulig Deivido sukūrimu – berniuko pavidalo prototipas, kuris sukurtas jausti meilę. Jis apsigyvena šeimoje, kurioje yra retą sutrikimą turintis sūnus Martinas. Martinas netikėtai atsigauna, o jo augantis priešiškumas prieš Deividą šį nustumia į nuošalę, ko pasekoje Deividas leidžiasi į kelionę po sunkius žmogaus išgyvenimus ir roboto gyvenimą.
Deividą palaidoja Konio saloje ir atgaivina po 2 000 metų. Niujorkas jau po ledu, o žmonija seniai išnykusi. Deividą išgelbėjusios aukštos ir liesos, neturinčios ryškių bruožų būtybės vadinamos specialistais. Nors jie panašūs į ateivius, tačiau iš tiesų yra stipriai pažengę robotų palikuonys. Filmo pabaiga visiškai nesusijusi su Deividą atgaivinusiais ateiviais keliautojais – juo norėta parodyti, kad mes patys sukėlėme žmonijos išnykimą, o pasaulį palikome gyventi tinkamą tik dirbtinai sukurtoms būtybėms.
Filmo „Pasiklydę vertime“ pabaiga nėra tokia romantiška, kaip visiems atrodo
Žavi Sofijos Kopolos kino juosta „Pasiklydę vertime“ (Lost in Translation, 2003) pasakoja apie gęstančią kino žvaigždę Bobą Harisą ir susitikimą su ką tik vestuvių žiedus sumainiusia Šarlote Tokijuje. Jie abu vieši svetimoje šalyje, tačiau vienas kito draugijoje atranda paguodą. Filme atskleidžiamas besivystančių santykių sudėtingumas. Filmas baigiasi prieš pat Bobui išvykstant iš Tokijo. Žmonių pilnoje gatvėje jis pamato Šarlotę ir ją apkabina. Pašnibžda kažką į ausį, tačiau mes negirdime ką, ir jų keliai išsiskiria. Dažnai šis kadras interpretuojamas kaip romantiška akimirka, paslaptingas įsimylėjusio žmogaus dialogas prieš tragišką kelionę.
Anot pačios Kopolos, „dalykas tas, kad Bilo pašnibždėjimas Skarlet į ausį niekada neturėjo jokios reikšmės. Siekiau sugalvoti, ką pasakyti vėliau ir tai įterpti, tačiau niekad taip ir nepadarėm.“ Tas veiksmas yra toli gražu ne romantiškas gestas, o… tiesiog nieko reikšmingo. Arba galite jį interpretuoti, kaip tik jūs norite.
Filme „Keršytojai. Begalybės karas“ Halkas visai nebijojo
Sudėjus pirmus „Marvel Cinematic Universe“ filmus, gauname vieną didelį pavojų – Piktasis Titanas Tanosas, kurio Amžinybės akmens ieškojimas išsirutulioja į įvykį, dėl kurio dingsta pusė visatos populiacijos. Visa tai daro įtaką pirmosios filmų dalies “Keršytojai. Begalybės karas“ (Avengers: Infinity War, 2018) baigčiai, kurioje dėl triuškinančios Tanoso sėkmės pusė visatos tiesiog… išnyksta. Prieš pasibaigiant filmui, vienoje įvykių grandinėje, kuri privertė gerbėjus spėlioti, dalyvavo mūsų pamilta žalia pabaisa Halkas.
Kiek anksčiau, Halkas buvo pralaimėjęs kovą prieš Tanosą ir visą filmą atsisakė su juo kovoti, ko pasekoje gerbėjai tokią situaciją interpretavo kaip Halko baimę Tanosui po netikėto pralaimėjo. Anot režisieriaus Džo Ruso, tiesa visai kitokia – Halkas tiesiog nenorėjo tvarkyti Banerio problemų. Ruso sakė: „Žmonės spėliojo, ar Halkas bijojo susikauti su Tanosu dar kartą… tačiau manau, kad, galiausiai, jis tiesiog pavargo vaidinti didvyrį.“
Filmo „Žmogus iš plieno“ pabaigoje atskleidžiama jo „nežudymo“ taisyklės kilmė, o ne išdavystė
Kino juosta „Žmogus iš plieno“ (The Man of Steel, 2013) yra vienas iš labiausiai neteisingai suprastų filmų. Zako Snaiderio „Žmogus iš plieno“ pasakoja apie Kal-Elą, kuris išsivaduoja iš mirštančios planetos ir atvyksta Žemę, kurioje užauga ir gyvena slaptą žmogaus gyvenimą, kaip Klarkas Kentas. Jis susiduria su sunkumais, kuomet į Žemę atvyksta grupė Kriptono žudikų (kurie yra lydimi generolo Zodo) ir sukelia sumaištį. Supermenas neturi kito pasirinkimo, kaip tik nužudyti Zodą. Dėl šio sprendimo tarp gerbėjų įsižiebė aistros – dalis žiūrovų tvirtino, jog Supermenas niekada nežudytų, todėl filmo pabaiga yra personažo išdavystė. Tokia interpretacija yra ir neteisinga, ir tuo pačiu labai arti tiesos.
Kuomet Supermenas debiutavo pirmą kartą 1939 m., jis niekada neturėjo taisyklės nežudyti savo priešų. Įprastai jis jų ir nežudydavo, tik tuomet, kai to žūtbūt prireikdavo. Nuo tada, kuomet tikrai reikėdavo, Supermenas ir žudydavo piktadarius. Situacija filme „Žmogus iš plieno“ tikrai pareikalavo įsikišimo bet kokia kaina, kadangi leidimas Zodui gyventi būtų nusinešęs daugybę nekaltų žmonių gyvybių. Kaip ten bebūtų, bet svarbiausia visai ne Supermeno „nežudymo“ taisyklė. Taigi, filme iš tiesų matome jo „nežudyti nebent privalau“ principo kilmę.
