Tipinis sovietmečio daugiabutis, šlykščiai žaliai baltomis spalvos plytelėmis išklotas vonios kambarys. Juodaplaukė mergina, palinkusi virš vonios ir vemianti akmenimis. Šalia stovintis dvejomis juostelėmis, tfu, treningais ir baltu maikonu pasipuošęs skustagalvis kavalierius nežinodamas, kaip čia elgtis tokiais nenumatytais atvejais, persižengnoja. Ne todėl kad būtų labai religingas, šiaip, dėl viso pikto. Gal padės. Ką gali žinoti, koks šėtonas šitą panikę, apsėdo. „Eina na… Panikė su akmeniu viduje. Ir dar su kažkuo. Ir dar norėjau ją turėti.“ (p. 65) Tai kadras iš 2009 m. sukurto režisieriaus Xawero Żuławskio filmo pagal Dorotos Masłowskos romaną „Lenkų ir rusų karas po baltai raudona vėliava“.

Dorota Masłowska – ar esate ką nors girdėję apie šią autorę? Prisipažinsiu, kad pagalvojus apie lenkų literatūrą, galvoje iškyla gana klasikinė triada – A. Mickevičius, Č. Milošas ir V. Gombrovičius. Be žinomumo, visus juos vienija ir tai, kad jie yra ankstenio, XIX-XX a. vaikai. O su šiuolaikine lenkų rašytojų karta, pradedant nuo dabartinių trisdešimtmečių, kuriems priklauso Masłowska, yra gerokai kebliau. Ar šios kartos autorių nežinome todėl, kad jų nepristato mūsų šalies leidyklos? Pažvelgus į minėtos rašytojos bibliografiją, galima sakyti, kad iš dalies, taip. Į lietuvių kalbą išversta tik ši viena jos knyga. O galbūt jos kūriniai neverti skaitytojų dėmesio, todėl ir neverčiami? Na… o dabar laikykitės!

„Lenkų ir rusų karas po baltai raudona vėliava“ – pirmasis Masłowskos romanas, pasirodęs 2002 metais, kai merginai buvo vos aštuoniolika. Žinoma, amžius dar nieko nereiškia – pasakysite. Visgi rašytojas Jerzy Pilchas apie ją šios knygos anotacijoje atsiliepia taip: „šiai jaunai merginai būdingas neregėtas brandumas ir didžiulis talentas valdyti lenkų kalbą, pjaustyti, griauti ją, sugrūsti į košelieną ir iš šios košelienos sukurti savitą kalbėseną, neretai makabrišką, be galo rizikingą ir visada asmenišką bei poetišką.“ Ir yra šimtu procentu teisus! Ypač dėl košelienos, t. y. makabriškos ir rizikingos kalbos. Antra, 2006 m. už romaną „Karalienės povas“ ši rašytoja pelnė „Nike“ – prestižiškiausią šios šalies literatūros apdovanojimą. Užnugaryje palikusi tokius grandus kaip Wisława Szymborska, Ewa Lipska ar Adamas Zagajewskis. Toliau sekė kelias, kiek primenantis mūsų Ivaškevičių, t. y. nuo literatūros prie teatro dramaturgijos, o vėliau ir proe kino. Jos pjesę „Mums viskas gerai“ pastatė vienas žymiausių šiuolaikinių lenkų režisierių – Grzegorzas Jarzyna. Pasirodo, neliko ji nepastebėta ir Lietuvoje. 2012 m. J. Vaitkus kartu su Klaipėdos dramos teatru pagal ją sukūrė spektaklį. Be to, tais pačiais metais filmas – „Lenkų ir rusų karas po baltai raudona vėliava“, kuriame vaidina ir pati rašytoja, buvo įtrauktas į „Kino pavasario“ programą. Taigi šios rašytojos kūryba pamažu ateina į Lietuvą, jeigu ne per literatūrą, tai kitais keliais – teatrą ir kiną.

Stipruolio fenomenas: prarastoji jaunimo karta ir kuo čia dėti rusai?

Paviršinė istorija paprasta – vietinio marozo, ką čia slėpsi, užkietėjusio nacionalisto, homofobo, rasisto ir antisemito (vaje vaje, koks derinukas), pravarde Stipruolis, akimis pasakojamas postsovietinio provincijos miestelėnų, „prarastojo“ jaunimo, gyvenimas. Išganinga sąmonės srauto technika, o tiksliau, keiksmažodžių nesuža…, oi, sužaloto intelekto perteikiama išorinė drama – šį kiemo valdovą paliko mylimoji, kiečiausia miesto pana, Magda. Laimei, greitai atsiranda jos pakaitalas – Andžela. Nelaimei, jiems dar nespėjus suartėti, mergina mažumėle užsibarikaduoja vonioje ir pradeda vemti akmenimis… Ir čia ne šiaip šėtono darbas. Merginos fiziologinė „nenormalumo“ (silpnumo) diagnozė – nuoroda į visų romano veikėjų traumą, tačiau liečianti daugiau ne kūną, bet sąmonę, kitaip – suaižėjusią „Aš“ tapatybę.

Postsovietinė Lenkija (šioje vietoje, puikiai galime įsirašyti ir savo šalies vardą) – tai komunizmo, o dabar dar ir televizijoje dominuojančios popkultūros, sužalotų žmonių kraštas. Žmonių, kurie nėra įpratę savarankiškai mąstyti, nelabai įpratę rinktis, ir todėl nelabai nežino, ką jiems veikti šiame gyvenime. Žmonių, kaip kad mūsų Stipruolis, kurie yra beviltiški, nors vaizduoja kietus, nepalaužiamus, rajono, savojo kiemo, vadeivas. Bėda ta, kad jie ne tik nelabai nori kažką keisti savo gyvenime, na gerai, gal truputį? Jie paprasčiausiai nelabai gali, net ne moka, mokink nemokinęs, nelabai sugeba ir viskas. Todėl jie beviltiški, bejėgiai, visai kaip ta vemianti mergina.

Kodėl romanas pavadintas „Lenkų ir rusų kare po baltai raudona vėliava“? O tiksliau, tai kur gi romane vaizduojamas tas karas? Nors vis pateikiamos tokios užuominos, kad jis tarsi ir vyksta, tačiau tai ir lieka fonu, kuris lieka kažkur toli, tarsi netikras. Jeigu įsivaizduojame tradicinį karą tarp dviejų šalių. O dar greičiau „netikras“, nes vaizduojamas kaip tam tikra satyra, kai dėl visko kaltinami rusai. „Ruskiai komptaktų padirbinėtojai, ruskiai, knisantys mūsų ūkio pastatus, ruskiai, žudantys mūsų ir jūsų šunis, mūsų vaikai, verkiantys dėl ruskių. Taip arba ne. Lenkija ruskiamas ar Lenkija lenkams. Apsispręskit, nes mes čia ple ple, o tie išgamos ginkluojasi.“ (p. 95) Tačiau karą pakeičiant žodžiu „konfliktas“ jis vyksta kasdien – su savimi, suskilusia tapatybe, negalinčio pakeisti netikro, televizijos, popkultūros pasaulio, užvaldančio mus, ir kitais, artimais ir svetimais, kažkur pakasusiais žmogiškumą. Tačiau ar šiame rašytojos kuriamame pasaulyje jis reikalingas? Nelabai. Anarchija valdo. Mums nieko nereikia. Taisyklių, valdžios, jausmų ir kitų žmonių ir t. t. Geriau truputis muštynių, alkoholio, narkotikų ir viso kito.

Ir nepaisant aprašytos visos negatyvios šios knygos atmosferos, nevertėtų apsigauti, skaitant jūsų neturėtų apnikti juodos mintys ir emocijos. Priešingai, daugelyje, šiaip jau knygos veikėjams nejuokingų, o iš tiesų absurdiškų vietų, veikiausiai šypsositės. Masłowska, puikiai įsijaučia į pagrindinio veikėjo mąstyseną, suvaldydama kartais padriką, tačiau galingą jo sąmonės srautą ir kiek purvinoką žodyną. O tokia technika parašyti kūriniai dažnai nesiskaito labai lengvai, bet tai ne šis atvejis.

Dorota Masłowska „Lenkų ir rusų karas po baltai raudona vėliava“. Vertė Vytautas Dekšnys. Vilnius: Kitos knygos, 2007, 202 p.

Taip pat skaitykite: Dėmesio! Kalba 85-ųjų karta. Stipriai kitoks romanas: Vilis Normanas „Masturbacija“

Rekomenduojame

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: