Nepaisant to kad Džordžo Orvelo satyra „Gyvulių ūkis“ buvo išleista prieš beveik aštuoniasdešimt metų, klasika tapusi knyga nepraranda aktualumo ir šiandien. Tai vienas iš geriausių pavyzdžių, kad menas ir politika yra glaudžiai susiję. Net ir šiomis dienomis knyga išlieka skaitomiausių knygų sąrašuose, knygos frazės nuolat pritaikomos ir šiandienos įvykiams, o atskleidžiamos temos nėra tolimos ir šioms kartoms.
Pastaruoju metu girdima nuomonė, kad menas ir kultūra neturėtų būti susiję su politika. Tačiau Orvelas neįsivaizdavo meno be politinių tikslų: jis sakė, kad „visas menas yra propaganda“. Perskaičius „Gyvulių ūkį“ net nežinant istorinių faktų, galima suprasti daugelį amžių egzistuojančias platesnes problemas ir satyros idėją pritaikyti šioms dienoms. Tai pasakojimas apie tai, kaip siekdami savanaudiškų tikslų, žmonės tampa kiaulėmis. Susieti meną su politika ir buvo Orvelo ambicija, nes menas atveria akis ir padeda pastebėti neakivaizdžius dalykus. Kalbėdamas politinėmis temomis per kūrybą jis išryškina svarbias visuomenės problemas, ir atkreipia dėmesį į tai, kas yra neteisinga.
Anglų rašytojas Erikas Artūras Blairas, pasivadinęs Džordžo Orvelo pseudonimu, šią satyrinę alegoriją išleido 1945 metais. Besibaigiančio antrojo pasalinio karo ir tuometinių diktatorių įkvėpta knyga akcentavo totalitarizmo, diskriminacijos ir nelygybės temas. Kaip teigė pats autorius, knyga yra įkvėpta komunizmo ir tuometinių Sovietų Sąjungoje skleidžiamų idėjų.
Nors šiandien tai yra visame pasaulyje gerai žinoma ir skaitoma klasika, iš pradžių knyga nebuvo įvertinta teigiamai: „Gyvulių ūkį“ išleisti atsisakė keturios leidyklos, nes kūrinys buvo vertinamas kaip per daug kontroversiškas tuometiniame kontekste. Jį atmetė ir žinomas poetas T.S. Eliotas, kuris satyrą įvertino kaip „neįtikinamą“. Tik besibaigiant antrajam pasauliniam karui buvo baiminamasi Sovietų Sąjungos reakcijos į nors ir alegorišką, bet akivaizdžią komunizmo kritiką. Knyga vis dėlto buvo išleista ir susilaukė tarptautinio įvertinimo: žurnalas „Times“ šią politinę satyrą įtraukė tarp 100 geriausių visų laikų kūrinių, išleistų anglų kalba, sąrašą.
Knygoje aprašoma gyvulių ferma, kurioje įvyksta perversmas prieš žiauriai besielgiantį ūkininką. Siekdami laisvės ir geresnio gyvenimo gyvuliai sukyla prieš šeimininką, sukuria naujus įstatymus ir lygybe ir teisingumu grįstą ideologiją. Revoliucija įvyksta sėkmingai, tačiau laikui bėgant nauja santvarka ir visi moralės principai sužlunga vienai grupei – kiaulėms – pradėjus siekti įtakos. Revoliucijos vedliai patys tampa neatskiriami nuo tų priešų, su kuriais jie kovojo. Dėl išdavysčių ir įtakos siekio, bėgant laikui vėl įsivyrauja diktatūra, kur „vieni gyvuliai yra lygesni už kitus“.
Nors Orvelas prie alegorijos pavadinimo rašo, kad knyga yra „pasaka“, sunku nepastebėti panašumų tarp knygoje aprašomų ir realių įvykių. Knyga atspindi 1917m. vykusią Spalio revoliuciją ir realybę, susikūrusią po jos. Jis akcentuoja istorijos cikliškumą – fermoje viskas baigiasi taip, kaip ir prasidėjo, tampa sunku atskirti, „kur kiaulė, kur žmogus“. Knygos veikėjai taip pat yra įkvėpti realių asmenybių: Senasis Majoras atspindi Karlą Marksą – komunizmo pradininką, nuo kurio ideologijos ir prasidėjo sukilimas prieš ūkininką. Majoras įkvėpė žmones siekti lygybės ir kurti palankesnę, utopinę visuomenę. Napoleono vardu pavadinta kiaulė yra įkvėpta J. Stalino, kuris tapo naujuoju lyderiu. Laikui bėgant, Napoleonas siekė vis daugiau jėgos, todėl naujoji santvarka nedaug tesiskyrė nuo tos, kuri egzistavo prieš sukilimą. Snieguolis atspindi Leva Trockį. Satyroje paliečiama išdavystės tema, ir nesutarimus tarp L. Trockio ir J. Stalino.
Nors knygoje tiesiogiai kritikuojama tuometinė Sovietų Sąjungos politika, galima pastebėti knygoje vaizduojamų temų atspindžių ir šiandien. Orvelas akcentuoja politinės jėgos ir korupcijos keliamus pavojus, kritikuoja diktatūros režimus, kurie yra paremti propaganda, baime ir prievarta. Dėl tikslaus istorijos atvaizdavimo atrodo, kad ši satyra galėjo būti parašytas dar šiame amžiuje. Matoma, kad dabartinė Rusija neatitolo nuo tos, kurią kritikavo Orvelas: šalyje vis dar gyliai įsišaknijusi korupcija, nevyksta demokratiški rinkimai, šalis prisidengia propaganda, baime ir melu, kurdama iliuziją, kad šalis yra stipri. Orvelo parašyta satyra taip pat atskleidžia kaip per didelės ambicijos užtikrinti didesnę įtaką ir politinę jėgą tik dar labiau susilpnina šalį – o tai atsispindi ir prieš pusantrų metų Rusijos pradėtame kare Ukrainoje.
Nepaisant to, kad vis didesnę įtaką įgaunančios kiaulės pradeda meluoti kitiems ūkio gyventojams, kiti gyvuliai tiki, kad lyderių tikslai nėra savanaudiški. Ištikimiausi gyvuliai net ir priversti sunkiai dirbti bei matydami prastėjančią situaciją tiki, kad lyderiai daro viską, kad ūkyje būtų geriau visiems. Galų gale jie net ir neįsivaizduoja kitokio gyvenimo, nes besąlygiškai tiki savo lyderiais. Knyga nuteikia pesimistiškai, nes atrodo, jog revoliucijos nieko nepasiekia ir istorija nuolat kartojasi. Visgi knyga nėra pesimistiškas žvilgsnis į ateitį, bet tai yra perspėjimas skaitytojams – neprižiūrima valdžia be visuomenės įsitraukimo atitolsta nuo demokratiškų principų todėl visuomenė negali pasyviai stebėti politikos iš tolo. Tai priminimas žmonėms nepasiduoti propagandai ir mokėti atskirti tiesą nuo melo.
Skaitant šį kūrinį apima „deja vu“ jausmas – šių dienų situaciją, kai Rusijos valdžia nutyli nusikaltimus, įvykdytus kare, užmaskuoja juos melagingais tikslais ir kilniomis idėjomis, atrodo itin artima Orvelo sukurtam pasauliui. Dėl to, alegoriška istorija, atskleidžiama „Gyvulių ūkyje” yra puikus pavyzdys, kad mene nagrinėjamos temos išlieka aktualios ilgą laiką ir gali padėti suprasti istoriją ar politinius įvykius geriau nei vadovėliai. Dėl politinės kritikos, tikslių perspėjimų ir pranašysčių Orvelas išlieka vienas iš skaitomiausių autorių pasaulyje net ir po daugelio metų, o jo kūriniai atgyja naujais formatais: dar 2020m. pagal Orvelo kūrinį buvo sukurtas vaizdo žaidimas, leidžiantis žmonėms patiems tapti autoriaus aprašytos fermos gyventojais priimti sprendimus ir iš naujo susipažinti su šia pamokančia istorija.
