Apie psichoterapiją karts nuo karto šį bei tą nugirstame, drąsesni (ar komplikuotesni) ir baisiojo kabineto slenkstį peržengiame. Labiau pasikaustę ir psichoterapijos mokyklas atskirs, bent apytiksliai gaudysis jų idėjose, lyderiuose, veikimo principuose. Tuo tarpu ką atstovauja turbūt vienas lietuvaičių labiausiai numyluotų užsienio rašytojų-psichoterapeutų Irvinas Yalomas?
Seniai buvau ką nors taip greitai (porą ypų) perskaitęs. Tarsi klampusis smėlis įtraukiančios psichoterapinio kabineto istorijos laisvais vakarais neleido į rankas paimti kažko kito (publika juokiasi).
Meilės budelis vos neatgrasė būtent savo pavadinimu – na kas gi tokį saldų pasirinks rimtai knygai!? Skamba visai kaip meilės romanas minkštu viršeliu, jame įsitaisius merginai ir ją per vos įžiūrimą taliją apglėbusiam socialinėse reklamose tėvą–vaikų žudiką įkūnijančiam, juodaplaukiui trumpais blizgiais plaukais. Knygos originalus pavadinimas kur kas labiau vykęs – Love’s Executioner and Other Tales of Psychotherapy. Kažkas tarp Depeche Mode ir Poe.
Veikalas užkabina nuo pirmų puslapių – autorius nagrinėja nė per nago juodymą nepriblėsusią, senučiukės nervais ir sveiku protu mintančią meilę prieš aštuonerius metus vieną mėnesį jai dėmesį skyrusiam Metjusui (jo, tas lietuviškas vardų vertimas tai hrrr; Metjusą visą apsakymą įsivaizdavau kaip riebaluotų plaukų ir odos skaniai saulėje pakepusį meksikietį – nors čia, viso labo – nekaltas Matthew). Pasirodo, jog psichoterapeutam dažnai tenka pabūti meilės budeliais, išgujant (nukirsdinant) terapijai trukdantį ir visur kur įsivyravusį vidinį plazdenimą. Išsikeroję įsimylėjėlių jausmai, neva, temdo klientų psichologinį įžvalgumą. O gal organiškas meilės jausmas iš esmės kelia pavydą?
Kitoms istorijoms spalvų irgi netrūksta – kaip ką tik pakeistam Šilelio kineskopui. Puslapiai prisunkę mirštančių erotomanų, voke slypinčios nežinomybės ligos patalan paguldytų į melancholinę depresiją linkusių neurobiologų, nenustojančių valgyti kikentojų, liguistų slapukautojų, mamų, gyvenančių mirusių dukrų gyvenimus, ar iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskiriančių žydų buhalterių, sapnuojančių Oskaro statulėlės vertus sapnus.
Surprise surprise, beveik visų klientų psichoterapiniuose galvos kasinėjimuose randama ta pati egzistencinių išgyvenimų dominantė: žmones „užtrumpina“ netikėtai išdygusi pasirinkimo laisvė, gyvenimo prasmės išblukimas, kaltės dėl kito ar savo nesėkmės prisiėmimas, vienatvė ir mirties baimės, galiausiai nusivylimas pragyventu gyvenimu. Pacientui–klientui pačiam tai susivokus ir priėmus atsakomybę už gyvenimą bei jame priimtus sprendimus, prasideda sudėtingas gijimo procesas.
Yalomą nemažai kritikuoja (pvz., goodreads.com platformoje) dėl moterų sudaiktinimo, kilusių patiniškų jausmų apie jas detalaus išguldymo popieriuje. Pavyzdžiui, vienoje istorijoje Yalomas iš pradžių šlykštisi konsultuojama storule, negali į ją net pažiūrėti: „Visuomet bjaurėjausi apkūniomis moterimis. Man šlykštu, kaip jos absurdiškai krypuoja į šonus savo beformiu kūnu. Viskas, kas man patinka moteryse: krūtys, keliai, sėdmenys, pečiai, skruostai, žandikauliai — viskas užversta riebalais. […] Iš kur kilo šie apgailėtini jausmai? Niekada nebandžiau tuo pasidomėti. Jie tokie tikri, kad nė nemaniau nagrinėti. Bet jei kas prašytų pasiaiškinti, manau, nurodyčiau storas ir linkusias kontroliuoti savo šeimos moteris, tarp jų ir savo mamą, svarbiausią asmenį vaikystėje.“ Man ši kritika neatrodo turinti substanciją, dėl keistoko nenoro pripažinti, kad net ir pripažinti psichoterapeutai vidujen turi kloakų kloakėlių, kuriose braido pirminiai įsitikinimai, tėvų ir giminaičių neatsargiai nuleistos tiesos, protestas prieš dominavusią motiną ar vienas kitas tykiu rasizmu užsiimantis žvėrelis. Kodėl turėtume tai neigti ar nuo to bėgti?
Rašymo stilius – it’s ok (nors prie ditirambų ir neprisidėčiau). Kita vertus, dar labiau gludinti jį turbūt ir nebuvo reikalo – atsirastų rizika formoje paslėpti intriguojantį turinį. Taip pat nukentėtų studentai ir kiti terapija besidomintys žmogėnai. Jie juk knygą iš esmės skaito kaip studijų objektą ar self–help skaitalą – įmantrybės nebūtinos, trokštama kuo daugiau pasakojimo nuoseklumo, patarimų, kaip susidraugauti su savimi.
Rekomenduoju perskaityti jei ne šią, tai bent kurią kitą Yalomo knygą. „Vaga“ jų prileidusi visą galybę. Galite pasirinkti ir hitų, kaip Kai Nyčė verkė ar Melagis ant kušetės (originalo kalba šios knygos atveju vėlgi visiškai nepralenkiama – Lying on the Couch), ar, pavyzdžiui, labai gundančiai skambančią „Spinozos problemą“ tiek savipažinumo, tiek smalsumo, kas ten ant to fotelio ar sofkutės dedasi, užmačioms patenkinti.
