Daugeliui žmonių kūniški malonumai, skatinami aistros yra siekiamybė, tačiau kartais tai atidaro langą įvairioms problemoms. Pirmą kartą žmonijoje fiksuotas masinis sifilio išplitimas buvo XV amžiuje, Italijoje, mat į ją buvo įsiveržę prancūzai. Ligai paskleidus, ji net pavadinta pagal skleidėjus – „Prancūzų liga“. Kas tai per liga, kaip išplito ir kaip buvo gydoma?

Tiksliai niekas negali pasakyti, kur ir kada liga susiformavo ir išplito, tačiau yra dvi teorijos. Pirmoji teigia, kad sifilį iš Amerikos parsivežė Kristupo Kolumbo laivų įgūlos. Tai gana logiška, mat po Kolumbo kelionių į Amerikas (Šiaurės ir Pietų), praėjus trims metams, Neapolio mieste registruotas sifilio masinis plitimas. Ten buvę prancūzų kariai gavo užkratą, o vėliau grįžo namo, taip liga pamažu išplito po visą žemyną.

Antroji teorija pasakoja, jog liga jau egzistavo Europoje, bet dėl mažo ligoniaus skaičiaus niekada nebuvo pastebėta kaip epidemija. Tikima, kad senovės Graikijoje sifilį aprašė Hipokratas. Rasti kaulai ir kiti skeletai, su ligos požymiais, rodo, kad vis dėl to sifilis tikriausiai jau buvo Europoje, mat kaulai yra iš Pompėjos ir Metaponto miestų Italijoje, gerokai ankstesnio laikmečio nei Kristupo Kolumbo kelionės.

Mokslininkai dėl ištakų nesutaria, tačiau viena aišku visiems – liga išplito po minėtos prancūzų invazijos į Italiją.

Plitimas buvo toks masiškas, kad daugelis tautų kaltino viena kitą, o pavadinimą formuodavo pagal savo pačių teorijas. Italija, Malta, Lenkija ir Vokietija sutartinai sifilį vadino „prancūzų liga“, o štai patys prancūzai – „italų liga“. Nyderlandai, savo ruožtu, ligą vadino „ispanų“, rusai sakė, kad liga yra „lenkų“, turkai, žinoma, kaltino visus Europiečius ir įvardino sifilį kaip „krikščionių liga“.

Chaotišką ligos vadinimą kaip papuola nutraukė italas Girolamas Frakastoras, sukūręs mums jau žinomą terminą „sifilis“.

Simptomai

Sifilis yra viena iš daugelio lytiniu keliu plintančių ligų, tačiau yra pavojus infekciją perduoti iš užkrėstos motinos negimusiam vaisiui. Kai susergama, pasireiškia tokie simptomai: susidaro kietos, tačiau neskausmingos opos, padidėja ir sukietėja limfmazgiai, gali skaudėti gerklę, kilti temperatūra, pasireikšti raumenų skausmas ir bėrimas rausvomis dėmėmis.

Liga skirstoma į tris stadijas. Pirminėje stadijoje susidaro minėtos opos, kurias vadina „šankeriais“. Ten, kur organizme yra infekcija ir susidaro šankeris. Kai kuriems gali susidaryti keletas. Toks gumbas susidaro maždaug po trijų savaičių nuo nesaugaus lytinio akto. Šankeris, negydomas, pats išnyksta po 3 ar 6 savaičių, taip liga progresuoja į antrinę stadiją.

Antroji stadija pasireiškia odos bėrimu ir gleivinės pažeidimais. Šioje stadijoje ant kūno, jau bet kurioje vietoje, gali atsirasti bėrimas. Susidaro raudonos, rusvos dėmės, dažniausiai ant delnų ar ant pėdų. Tada jau gali kilti kūno temperatūra, padidėja limfmazgiai, atsiranda gerklės skausmas, gali slinkti plaukai, atsiranda nuovargiai jausmas, galimi raumenų skausmai. Viskas vėl gi gali praeiti negydant, tačiau tada liga progresuoja į paskutinę stadiją, taip pat vadinamą „slaptuoju“ sifiliu.

Ši stadija yra pati pavojingiausia, nebereikalo vadinama „slaptaja“. Požymiai pasireiškia praėjus 5 arba net gi 10 metų. Kai požymiai pasireiškia, jau yra pakenkta odai, kaulams, centrinei nervų sistemai, pažeista širdis ir kraujagyslės. Ant odos susidaro apvalūs, graikinio riešuto dydžio, neskausmingi guzai, kurie per laiką suformuoja atvirą žaizdą (opą), šiai užgijus lieka randas.

Šiais laikais dėl pažengusios medicinos liga gydoma gana paprastai, penicilinu, ir nekelia didelio pavojaus. Tie, kurie gydosi, turi susilaikyti nuo lytinių santykių. Dėl akivaizdžių priežasčių patartina tirtis ir ligonio partneriui. Sėkmingai išgydyti galima tik pirminį ir antrinį sifilį, o trečioji stadija organus ir audinius pažeidžia negrįžtamai.

Liga XV amžiuje

Rasti italų kunigo Tomaso di Silverstro užrašai iš 16 amžiaus byloja, kad šis susirgęs sifiliu per Kalėdas. Jam skaudėjo kelius, maudė pečius, po Naujųjų metų skausmas tik stiprėjo. Gegužę skausmai nurimo, o po metų grįžo dar stipresni. Kunigui taip skaudėjo varpą, kad šis „negalėjo rasti sau vietos“. Galvą nusėjo žaizdos, burną sukaustė toks skausmas, kad buvo sudėtinga valgyti.

Ši liga tuomet buvo paslaptinga ir itin pragaištinga dėl medicinos žinių trūkumo. Įdomu tai, kad didikai į ligą nekreipdavo dėmesio, mat susidarydavo neskausmingos žaizdelės ant lytinių organų ar veido. Jos laikytos patirties ir išminties simboliu, vyras laikytas patyrusiu meilužiu, turėjusiu ne vieną moterį. Štai žaizda ant kaktos net gi buvo vadinama „Veneros karūna“, toks pavadinimas išlikęs iki šiol.

Vėliau žmonės suprato, kad liga rimta ir bandė ją slėpti. Susiformavo įdomus drabužis, vadinamas kapšeliu. Juo vyriškiai pridengdavo varpas. Kai liga paskelbta gėdinga, kapšelius pradėta gaminti didesnius, mat ligoniai apsitvarstydavo lytinius organus, o tvarsčius slėpdavo minėtame kapšelyje.

Manoma, kad Anglijos karalius Henrikas aštuntasis irgi sirgo šia liga, nes dvaro gyvenimo aprašymuose yra užsiminta, jog karaliui ant varpos buvo pastebėta žaizdų.

Žinoma, kad sifilio požymiai gali pasireikšti ant bet kurios kūno dalies. Kai kurių ligonių nosys prarasdavo formą, mat dėl ligos suirdavo nosį laikantys audiniai ir ši įgaudavo balno formą. Viešumoje tai reiškė didelę gėdą, tad tuometiniai gydytojai bandė slepti ligos padarinius. Daromos įvairios operacijos, pavyzdžiui išpjaunamas gabalėlis odos ir uždedamas ant suirusio nosies tilto, deja, ten kur būdavo išpjaunama oda, likdavo randas.

Dažniausiai liga sirgdavo prostitutės, kareiviai ir aukštuomenės atstovai. Pastarieji dažnai sanguliaudavo dėl naudos sau: kilmingo titulo, aukštų pareigų ar žemių. Būtent taip sifilis ir išplito tarp didikų, kartu su kitomis venerinėmis ligomis. Vaikai gimdavo užsikrėtę liga nuo motinų, jie vadinti „sifilitikais“.

Tokie vaikai būdavo nevaisingi ir negalėdavo sukurti šeimos.

Amerikiečių istorikas Džaredas Deimantas pateikė tokį komentarą:
Kai sifilis buvo pirmą kartą neabejotinai užfiksuotas Europoje 1495 m., pūslės dažnai nusėdavo visą kūną nuo galvos iki kelių, dėl ligos mėsa atšokdavo nuo žmonių veidų kaulų, o po kelių mėnesių auka mirdavo“.

Epidemijos pasekmės

Siekiant suvaldyti pragaištingą epidemiją, būdavo uždaromi viešnamiai, pirtys. Pirtyse dažnai būdavo santykiaujama, tad šios vietos paskelbtos nuodėmingomis. Paryžiuje, siekiant stabdyti ligos plitimą, ligoniai būdavo išvejami iš miesto. Maždaug šešiolikto amžiaus viduryje ligos plitimas tapo toks nevaldomas, kad galėjo varžytis su baisiausiais iki tol laikomais Juodosios mirties (maro) metais. Sifiliu susirgę išgyvendavo gerokai ilgiau, nežinodami, kad serga, o kai būdavo aišku, liga jau būdavo pasiekusi mirtiniausią, paskutinę stadiją. Dėl organų pažeidimų žmonėms tekdavo taikytis su nemaloniais skausmais, viešai matomais padariniais.

Dėl ankstesnių stadijų simptomų, kuomet kūną nusėdavo pūslės, išplito naujos mados. Netikri apgamai tapo viena jų, kaip ir pudra veidui. Užtepus pudros ant veido oda tapdavo šviesesnė, o pūslės – paslepiamos.

Sifilio padarinius buvo bandoma slėpti įvairiausiais būdais, nes tuometiniai gydytojai negebėjo pagelbėti ligoniams. Kai kurie net teigė, kad jei liga nėra aprašyta antikos gydytojo Klaudijaus Galeno, ji net neegzistuoja. Sifilis buvo būtent viena iš neaprašytų ligų.

Kebliausia buvo tai, kad žmonės nesuvokė, kaip liga plinta. Suprasta tik viena – tai kažkaip susiję su lytiniais aktais. Nepaprasti gandai sklandė, kaip užsikrėtė karalius Henrikas aštuntasis. Kai kurie spėliojo, jog kaltas bučinys su kardinolu, kuris buvo vėliau nubaustas mirties bausme, o kiti teigė, kad tai dėl kenksmingo gimdos kvapo.

Matydama susidarusią padėtį visuomenėje, bažnyčia tuo pasinaudojo. Pasipylė arši kritika. Štai teologas Jonas Kalvinas viešai smerkė nesantuokinius lytinius santykius, neištikimybę bei prostituciją:
Dievas baudžia naujaja liga už paleistuvystes“.

Toks atviras ligos gėdijimas skatino sergančiuosius dar labiau slėpti požymius.

Beprotiški gydymo metodai

Galiausiai buvo sugalvota bandyti ligą gydyti Indijoje augančio medžio Gvajoko nuoviru, kuris skatindavo ligonių prakaitavimą. Tai tapo madingu vaistu, tačiau bandyti ir kiti būdai.

Teigta, kad ligonis turi įlysti į tuščią statinę, kurią iš apačios šildo įkaitusiais akmenimis. Žmogus turėdavo taip prakaituoti kelis kartus per dieną, optimaliausiu atveju ištisą savaitę. Šalia to priskiriamas ir badavimas. Dar vėliau tikėta, kad geriausias vaistas yra gyvsidabris. Metalas būdavo garinamas įkaitintose statinaitėse, tepamas ant odos arba ryjamas kaip tabletės kartu su medumi. Akivaizdu, kad toks metodas negydydavo ligos, o tik apsunkindavo organizmą dar labiau. Taip besigydantiems pradėdavo kraujuoti burna, krisdavo dantys.

Galiausiai dvidešimtame amžiuje išrastas penicilinas, kuris ligą pirmose dvejose stadijose išgydo be jokių pašalinių poveikių.

Taip pat skaitykite: 10 žiauriausių viduramžių Europos kankinimo būdų (N-18)

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Sponsored video

Taip pat skaitykite: