– Ar žinai, kad kiekvienas medis, kiekvienas suknistas uosis, topolis ir ąžuolas, yra suskaičiuotas, įvardintas ir patalpintas sušiktoje elektroninėje bibliotekoje: pavadinimas, amžius, net kamieno apimtis?
– Nu šakės.
– Nu ir aš taip sakau. Mano pimpalas tiek nemieruotas.
– O prie ko čia tavo pimpalas?
– O prie to, kad iš jo atsiranda gyvybė. O kas iš medžio atsiranda?
– Turbūt, kiti medžiai.
– Ir?
– Ir jie gamina deguonį.
– Čia iš tikrųjų dar labai neaišku. Įdomiojoj botanikos istorijoj mačiau, kad palyginti neseniai tą vandenį ir šviesą atrado. Na, tipo, kad jie teigiamai veikia augalą.
– Teigiamai?
– Nu, augina, tipo.
– O tai kodėl sakai, kad ten dar kažkas neaišku. Iškvepi – dvideginis, augalai pachimičina kažką, įkvepi – pyst, oras.
-Nu tai gal ir jo, nieko nesakau. Ai, čia biškį dėl vieno dalyko susinervinęs.
– ?
– Vienas bičas ekonomisto tokio mirusio mintį perpasakojo,
– Nugi nugi.
– Jei neturi piniginio kapitalo, taigi tikriausiai neturi galimybės įsigyti ir kultūrinio: universiteto, įdomesnių draugų,.. Vis dėlto ne toks tu ir vargšas, pasirodo.
– Nu bet pakankamai sušikta tokia dalia. Net nežiūrint iš klasių kovos ar binarinės opozicijos perspektyvų.
– Apie ką aš ir kalbu. O žinai, ką tas žilagalvis ekonomistas sako? Tipo, šalia makrokultūrinio lygmens, egzistuoja ir mikrokultūrinis, tai yra, šeima, kurioje kultūrinis kapitalas gali būti sėkmingai perduodamas, taigi preziumuojama ir piniginio kapitalo įmanomybė
– Man atrodo, Nausėdai ir tam kitam, kaip ten jis, Mačiuliui patiktų. Tris dienas šikti nereikėtų – juodai visus delfius užflodintų.
– O kažin kodėl iš Nausėdos dar ima interviu, jei jis devynis iš dešimt kartų į pievas nuprognozuoja?
– O likusį kartą – nusišneka. Nežinau net, matyt, čia ir yra tas Tautų turtas, ta mematoma juoda ranka iš radiošou.
– Matyt.
Bičai įlipa į autobusą ir nurieda link Karmėlavos. Juos palydi paklaikęs Stasio Petraškos, išlindusio iš šulinio, žvilgsnis. Tolėliau, prie Savanorių prospekto „Iki“ dar įžiūrėsi „Kalėjimo, kriminalinio ir narkomanų žargono žodyno“ sudarytojo dr. Roberto Kudirkos išpūstą hobitišką dūmą, kylantį aukštai virš parduotuvės. O kresnas tipas su plosčiu pradeda įtartinai grabinėti pakelės medelį.
Ekonomistas Gitanas Nausėda, pasimuisto odiniame fotelyje, suploja rankytėmis, valiūkiškai krenkšteli ir, prikabinęs savo Pučkorių atodangoje įsitaisiusio namuko nuotrauką, išsiunčia dar vieną elektroninį laišką savo senam pažįstamam Nerijui Mačiuliui. Šiandien jau ketvirtą.
