Sutemos Šarūno Barto režisūroje

Paskelbė: Data: 2019-11-29 11:09

Spausdinti | Komentarai

Prieš atsispirdama nuo žemės ir apžvelgdama paskutinį Šarūno Barto filmą “Sutemose“ apie Lietuvos pokarį ir partizanus 1948 metais, noriu išskirti kelis dalykus:

1. Aš buvau šio filmo premjeroje. Buvau pakviesta. Statusas kaip ir įpareigoja nerašyti blogio, bet mano siela – žurnalistinė, vis dar nemoku pataikauti, prašau man atleisti.

2. Aš nesigilinsiu į filmo biudžetą ir meetoo. Tai ne tema.

Ok, prisisegam, važiuojam.

Visas 2 valandas mane lankė vizija: režisierius Emilis Vėlyvis užsimoja ir paleidžia litrinį bokalą alaus į režisierių Šarūną Bartą. Ne todėl, kad jis būtų piktas, girtas, turėtų asmeniškumų, neaaa, grynai dėl nepagarbos profesijai. Ir aš nenoriu skandinti kačiukų, aš pati sau šį vakarą sugrioviau MITĄ apie legendinę režisūrą. Kodėl?

Nes tai buvo blogas arthauzas. Blogiausias įmanomas. Ne, tai ne eksperimentinis filmas, tai klaikiausių klišių rinkinys.

Taip, ten buvo 2 geri dalykai: muzika ir atmosfera. Slogi, nūdna, skurdi, gerai išspręsta lokacijomis ir rudeniu bei žiema. Viskas. Daugiau ten gero nebuvo nieko. Buvo nuobodu.

Filmo “Sutemose” kadras

Scenarijus. Jį rašė pats režisierius ir Aušra Giedraitytė, aktoriaus Povilo Marijaus Elijaus Martynenko žmona. Mano asmeninė nuomonė: gerbiami režisieriai, jei scenaristas nėra buvęs filmavimo aikštelėje ir nematė, kaip žodis tampa kūnu, neleiskite jam rašyti pilno metro filmo scenarijaus. Kas gerai atrodo popieriuje, nebūtinai gerai atrodys kadre. Pvz. Alvydas Šlepikas kūrė scenarijų serialui „Laisvės kaina. Disidentai“, tai galiu pasakyti, kad šis R. Skaisgirio prodiusuojamas reikalas yra milijoną kartų įdomesnis nei Š. Barto filmas. Net ankstesni „Laisvės kainos“ sezonai, su daug logikos klaidų ir skurdžiu biudžetu, yra įdomesni, dinamiškesni, jaudinantys. Negalvojau, kad ta diena išauš. Negalvojau, kad net paskutinis D. Banionio filmas, kuris nuvylė mane iki ašarų, bus geresnis nei Barto. Fuck, no.

Taigi, apie ką daina?

Filmo “Sutemose” kadras

Kaime gyvena vyras, jis turi įsūnį, dar turi žmoną, kuri yra dvarininkaitė ir jo nekenčia, turi storą riebią tarnaitę, su kuria bučiuojasi, turi samdinį, kuris vėliau jį išduos. Jis bando sugyventi ir supartizanais, ir su stribais. Galą jau supratote? Taip, ten viskas labai aišku. Istorija vynojasi epizodiškai, tiesios linijos nėra. Kai kas pašneka, kai kas patyli. Stambiais planais, kurie montuojami su bendrais planais. Tai vadinama „žiūrėk į kiną kaip į meną“, bet aš sakau, kad tai pirmakursių darbas ir elementari tinginystė, ypač, kai pauzės yra tokio ilgumo….tokioooo ilgumo…ilgos….ilgoooos, kad žiūrovai pradeda eiti iš salės. Bet ten klaikiausia buvo kalba. KALBA, broliai ir seserys. Pirma scena: ūkininkas nelaimingas, nes jį kviečia pasiaiškinti dėl to, kad išnaudoja samdinį. „ATLEISK jį (iš darbo)“ – sako jam įsūnis 1948 metais. Toliau: partizanai palapinėje klausosi JAV prezidento kalbos ir verčia: „ Todėl aš REKOMENDUOJU (1948)… bla bla“. „Ką daryti su TEKSTU?“ (1948), – klausia 18 metų Martynenko personažas, kuris gyvenime kaime prie avių sėdėjo. „PLATINK“ ( kaip pressrealysą, 1948), – atsako partizanas. Ir t.t. Apie frazę, kad „KGB išrausė mūsų bubkerius“, kai KGB buvo įkurtas tik 1954, tyliu. Tyliu ir tai yra viskas. Perlų ten daug. Linkiu susirasti savo asmenišką.

Filmo “Sutemose” kadras

Vaidyba. Partizanai sėdi kaip hipsteriai coffeeinne, čilina, bet manęs tai jau nebetraumuoja. Visi alei vieno kalba ir juda taip, lyg būtų sugėrę 9 mg lexotanilio. Po vieną sakinį. Jaunas bičas, pamatęs žmogžudystę, lekia laukais ne kaip aštuoniolikos, o kaip mano senas šuo. Kitas partizanas – išdavikas – kalbasi su jo nuopolio liudininku ir NEGIRDI, kaip iš dešinės ateina dar du žmonės su visu ARKLIU. Rudens miške. Per šakeles. Jiems kažkas kraują išsiurbė. O dar tik 1948 metai, dar partizanai turėjo smarvės. Jokio jausmo, jokio konflikto. Jokios aistros. „Žmonės sako, kad atiduos mums žemes,“ – rymo samdinys. „O tu dievu tiki?“ – klausia Martynenko. Čia kaip iš filmo „Skrydis virš gegutės lizdo“, tik ten juokinga, čia – ne.

Mano metų nusivylimas yra P.M.E. Martynenko vaidyba, nes režisieriaus dėka jis buvo paverstas vienos veido išraiškos su nustebusiom akim ir praverta burna berniuku mėnuliuko veidu. Aš vis dar kaltinu Bartą, aš nenoriu tikėti, kad šis jaunas aktorius yra tik madingas personažas, aš vis dar tikiu, kad jis turi savyje daugiau. Jis nieko neveikia, jis „smaukosi“ kadre. Sorry.

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt