Artėja link pabaigos 2021-ieji. Tarptautinei kino industrijai tai nebuvo lengvi metai. Dėl pandemijos vieni projektai buvo laikinai „įšaldyti“, kitų premjeros keletą karto atidėliotos.

Ne pilnu pajėgumu funkcionavo kino festivaliai. Keitėsi jų įprasti formatai, vis dažniau festivalinius filmus žmonės žiūrėjo prisijungę prie internetinių platformų, nes daug kur kino teatrai (taip pat kurį laiką ir Lietuvoje) buvo laikinai uždaryti.

Bet kinematografinis gyvenimas nesustojo. Filmai buvo kuriami, ieškota naujų kino rodymo formų. Ir visi gyveno viltimi, kad kada nors viskas pasibaigs, ir vėl sugrįšime prie įprasto gyvenimo būdo.

O belaukdami naujų laikų prisiminkime dešimtuką gerų filmų, kurie pasaulio ekranuose pasirodė šiemet.

Ridlio Skoto filmas „Paskutinė dvikova“ pasakoja apie viduramžių realybę, apie žiaurų to meto teisingumą ir vyrų hegemoniją. Kino juostoje veikia trys pagrindiniai veikėjai: seras Žakas de Karužas (Matt Damon), skvairas Žakas de Grisas (Adam Driver) ir ledi Margarita de Karuž (Jodie Comer). Kadangi istorija sukasi apie juos, pateikiama, kaip šie trys personažai matė jiems nutikusius įvykius. Keisčiausia, kad žiauriausia pasakojimo versija priklauso Margaritai de Karuž, silpnai moteriai, kuri, vėliau išaiškėja, turi daugiausiai sveiko proto. Veiksmas vyksta XIV amžiaus Prancūzijoje per Šimtametį karą su Anglija, maro šešėlyje. Žakas de Karužas, nuskurdęs karaliaus vasalas, per marą netekęs žmonos ir sūnaus, paima Margaritą į žmonas dėl jos gausaus kraičio, nepaisydamas jos tėvo blogo vardo. Į žmonas ją imti nėra sunku, nes ir pati nuotaka gražaus veidelio. Karužo istorijos versija mums demonstruoja meilę, atsidavimą, švelnumą savo išrinktajai, jo kovą už garbę, atsidavimą karaliui.

Vestuvės dar ne viskas, kas nutinka filme. Žaką de Karužą lyg šešėlis visur persekioja jo geras draugas, o vėliau žiaurus konkurentas Žakas de Grisas. Jie kartu kovoja mūšio lauke už karalių, už garbę, už pergalę ir turtus. Lygtais viskas būtų gerai, tačiau de Grisas įgyja grafo Pjero (Ben Affleck), galingo feodalo, malonę, o de Karužui tai atrodo parsidavėliška – de Grisas mėgaujasi turtais ir vadinasi kariu, nors neina į mūšio lauką? Tarp jų kyla visokiausi konfliktai, tačiau pats didžiausias dar priešaky. Mat de Grisas vienoje šventėje susipažįsta su buvusio draugo žmona ir staiga jį apsėda įkyrus meilės demonas. Kitaip tos meilės ir nepavadinsi, nes gražusis skvairas negali nustoti galvoti apie jaunąją ledi, nors ji ir priklauso kitam. Maža to, de Grisas yra šventai įsitikinęs, kad ir jaunoji ledi jam atsako tuo pačiu. O kaip yra iš tikrųjų?

Margaritos istorija yra pavadinta tikrąja pasakojimo versija. Joje mes išvystame ne atsidavusį sužadėtinį ar lengvai pakvaišusį įsimylėjelį, bet garbės ir aistrų apimtus vyrus, tokius egoistiškus, kad visas pasaulis galėtų griūti, galėtų žūti moterys ir vaikai, tačiau jiems vis tiek rūpėtų tik jų pačių sielvartas. Nemeluosiu, bežiūrint filmą man įsijungė moteriškas solidarumas ir tikrai norėjosi, kad atsivertų žemė ir tie vyrai nugarmėtų pragaran (vyrų palengvėjimui, žiauri neapykanta man greitai praėjo, todėl pakeliui namo neišsitraukiau iš rankinės tušinuko ir nieko nepasmeigiau). Stebint istoriją Margaritos akimis tenka patirti, kaip moteris parduodama vyrui lyg kokia kumelė veisimui, kai sueities metu kiekvieną kartą jai tenka kęsti skausmą ir tą skausmą slėpti, kaip nesusilaukdama vaiko yra smerkiama aplinkinių, galiausiai iš arti stebime jos kančios kupiną veidą, kai viduramžių don žuanas, puikusis Žakas de Grisas, parvertęs ją ant pilvo, tirpsta iš pasitenkinimo, nors iš tikrųjų jis juk prievartauja moterį. „Paskutinė dvikova“ visų pirma yra filmas ne apie dviejų vyrų kovą dėl garbės, o apie sunkią moterų padėtį viduramžiais.

Filmas paremtas tikrais įvykiais – sakoma, kad dvikova vyko 1386 m. gruodžio 29 d. Paryžiuje ir tai buvo paskutinis toks dvikova sprendžiamas teismas Prancūzijos istorijoje, o idėja paimta iš 2004 metais išleistos anglų kalbos profesoriaus ir viduramžių žinovo Eric Jager’io knygos The Last Duel: A True Story of Trial by Combat in Medieval France, kuri savo ruožtu paremta istoriniais dokumentais ir įrašais. Filme vaidina visas būrys garsenybių, tokių kaip Matt Damon, Adam Driver ir Ben Affleck. Rašoma, kad Matt Damon ir Ben Affleck ne tik patys atliko vaidmenis, tačiau ir prisidėjo prie scenarijaus kūrimo. (D.Ž.)

9.PAVAIRUOK MANO AUTOMOBILĮ“ (Doraibu mai kâ/ Drive My Car, 2021)

Japonų režisierius Ryûsuke Hamaguchi šiemet žiūrovų teismui pateikė du pilnametražius filmus. Metų pradžioje Berlyno kino festivalyje Didžiuoju prizu buvo apdovanota jo drama „Sėkmės ir fantazijos ratas“ (Wheel of Fortune and Fantasy) – į muzikinę fugą panašios trys persipinančios novelės, subtiliai pinančios ryškiomis intrigomis nepasižyminčių žmogiškų santykių raštą.

O net trimis prizais šiemet Kanų kino festivalyje apdovanotas filmas „Pavairuok mano automobilį“, sukurtas pagal Harukio Murakamio apsakymą (iš knygos „Vyrai be moterų“), dvelkia subtilia čechoviška intonacija dar ir todėl, kad į siužetą įsiterpia nemaraus psichologinio teatrinio šedevro „Dėdė Vania“ vis dar aktuali problematika

Jau esu rašęs apie bene geriausią šio teatrinio veikalo analizę ir interpretaciją prancūzų režisieriaus Louis Malle‘io filme „Vania iš 42-osios gatvės“ (Vanya on 42nd Street, 1994 m.), apie „Dėdės Vanios“ repeticijas viename apleistame 42-ojoje gatvėje esančiame mažame Manhatano teatrėlyje, galinčiame sutalpinti vos dvi dešimtis žiūrovų.

Iš trumpo apsakymo gimusiame beveik trijų valandų trukmės filme „Pavairuok mano automobilį“ A. Čechovo veikalas turi svarbų prasminį svorį. Pagrindinis herojus Jusukė Kafuku (Hidetoshi Nishijima) yra teatro režisierius, važiuojantis į Hirošimą teatro festivaliui statyto spektaklį pagal „Dėdę Vanią“.

Jusukę kelionėje lydi jauna vairuotoja Misaki (Tôko Miura), su kuria režisierius užmezga šiltus ir draugiškus santykius, kurie vyrui padeda kompensuoti žmonos Oto neištikimybės sukeltą skausmą ir staigią jos mirtį, taip ir neišsiaiškinus pašlijusių santykių priežasčių.

Beveik tris valandas trunkančio filmo ritmas labai lėtas, personažų charakterių raida – taip pat. Net tradiciniai pradiniai titrai kažkodėl pasirodo tik baigiantis pirmos valandos veiksmui.

Pagrindiniai įvykiai pamažu plėtojasi interjeruose, automobilio viduje, repeticijose (retrospektyvos scenose repetuojamas S. Becketto „Belaukiant Godo“). Apgaudinėto vyro ir jo žmonos meilužio tarpusavio santykiai bandomi plėtoti tik profesinės veiklos lauke (Oto meilužiui Kodžiui Jusukė pasiūlė suvaidinti dėdę Vanią), bet vien tuo, aišku, neapsiriboja.

A.Čechovas režisieriaus Ryûsukės Hamaguchi kūryboje užima svarbią vietą. Jau ankstesniajame jo filme „Asako 1 ir 2“ (2018) buvo svarbus epizodas, kuriame personažai diskutavo, kaip šiais laikais reikia vaidinti Čechovą ir konkrečiai jo „Tris seseris“.

Dabar režisierius panašiems samprotavimams palieka kur kas daugiau erdvės.

Angliškas filmo pavadinimas „Drive My Car“ melomanams primins tokio pat pavadinimo „The Beatles“ dainą, kurioje mergina prašo vaikino pavairuoti jos automobilį, nors jokio automobilio ji neturi. Akivaizdu, kad tai seksualinių vilionių metafora (tai savo metu patvirtino ir Paulas McCartney).

Žodžiu, ilgo seanso metu galima neskubant apie daug ką pamąstyti. O tai mūsų dinamiškais laikais tampa didele retenybe. (G.J.)

8.ŠUNS JĖGA“ (The Power of the Dog, 2021)

Labiausiai australų režisierę Jane Campion išgarsinęs šedevras „Fortepijonas“ (The Piano, 1993), apdovanotas trimis Oskarais ir Auksine palmės šakele Kanuose, sužavėjo subtiliomis intonacijomis, nuostabiais laukinės gamtos peizažais ir stiprių išgyvenimų ekspresija.

Tiesa, kokie iš tiesų jausmai kunkuliuoja į Naująją Zelandiją iš gimtosios Škotijos pas naują vyrą kartu su dukrele atvykusios pagrindinės herojės viduje, suprasti ne taip lengva, nes Ada yra kurčnebylė. Bet išreikšti jausmus moteriai padeda balsą jai atstojantis fortepijonas, ilgai keliavęs per džiungles į naujuosius namus.

Egzotikos netrūksta ir naujausiame Jane‘s Campion filme „Šuns jėga“, apdovanotame Sidabro liūtu Venecijos kino festivalyje. Tik šį kartą veiksmas plėtojasi ne nuostabaus grožio Naujojoje Zelandijoje, bet karščiu alsuojančiose amerikietiškos Montanos prerijose.

Pagal Thomaso Savage‘o romaną sukurtoje rūsčioje dramoje du broliai Filas Berbankas (Benedictas Cumberbatchas) ir Džordžas (Jesse Plemonsas) nuo vaikystės gyvena kartu ir sėkmingai tvarkosi savo fermoje. Jie yra tikros priešingybės. Džordžas visada stengiasi atrodyti tvarkingai ir yra abejingas tradicinėms kaubojų pramogoms – grubiems pokštams ir alkoholiui. O buvęs „moksliukas“ Filas demonstratyviai apleido geras manieras, išmoktas studijuojant Jeilio universitete, ir sugrįžo į rančą, kad galėtų „su karvėmis kalbėtis lotyniškai“.

Filas labai nori gražiuoju sugyventi su broliu, bet Džordžas nespinduliuoja panašiais šiltais jausmais. Tikriausiai dėl to Filas tapo grubus ir brutalus. Jo siela sugrubo ir patyrus skaudų likimo smūgį, kai prieš du dešimtmečius vyras neteko artimiausio draugo ir pagalbininko Henrio, su kuriuo (kaip galima numanyti) Filą siejo ne tik stipri vyriška draugystė.

Kai Džordžas ryžtasi vesti našlę Rouz (Kirsten Dunst) ir parsiveda ją su sūnumi Piteriu į naujus namus, Filas tokį brolio poelgį įvertina kaip išdavystę.

Galima numanyti, kad bendras visų gyvenimas po vienu stogu nebus labai ramus. Bet netrukus pradeda aiškėti, kad ūmus Filo elgesys tėra grubi kaukė, po kuria jis slepia pažeidžiamą prigimtį.

Dažniausiai ekrane matę elegantiškai atrodantį Benedictą Cumberbatchą (šio stiliaus apoteoze galime laikyti jo Patriką Melrouzą populiariame seriale), šį kartą galime būti lengvai šokiruoti. Mat Filas kalba grubiu amerikietišku akcentu, vaikščioja nesiprausęs kruvinomis (nuo jaučių kastravimo) rankomis, rūko savadarbes cigaretes ir kartais niūria veido išraiška groja bandžo liūdnas melodijas.

Tačiau aktorius dar kartą pademonstruoja savo virtuozišką vaidybą ir persikūnijimo galimybes.

Filmo pavadinimas primena Biblijos psalmę, kurioje sakoma: „Nuo kardo gelbėk mano sielą, iš šuns letenų – mano gyvybę“.

Reikėtų pagirti ir operatorę Ari Wegner, meistriškai filmuojančią permainingą Montanos gamtą (ji filmuota Australijoje) – ir ramius peizažus, ir išraiškingus šešėlius, ir dulkėtus kelius, ir šviežiu krauju aptaškytus rugius. Už tokią meistrystę nominacija Oskarui tikrai būtų tinkamas atlygis.

Įspūdingas yra ir muzikinis takelis (kompozitoriaus Jonny Greenwoodo muziką girdime ir kitame čia pristatomame filme – režisieriaus Paulo Thomaso Andersono „Saldymedžio picoje“. (G.J.)

7.SALDYMEDŽIO PICA“ (Licorice Pizza, 2021)

Apie vieną žymiausių bei originaliausių dabartinio kino kūrėjų amerikietį kino režisierių Paulą Thomą Andersoną esame rašę ir plačiau pristatėme jo garsių filmų penketuką:

https://kaunozinios.lt/titulinis/top-5-paul-thomas-anderson-filmai_115665.html

Šio režisieriaus filmai yra laukiami jo kūrybos fanų ir įprastai susilaukia susidomėjimo dar prieš premjerą.

Taip atsitiko ir su naujausiu (jau devintuoju) jo filmu iš pirmo žvilgsnio keistoku pavadinimu „Saldymedžio pica“ (Licorice Pizza).

Bet filmo premjera praėjo labai kukliai. „Saldymedžio pica“ buvo pirmiesiems žiūrovams Amerikoje parodyta per Padėkos dieną tik trijose Niujorko kino teatruose ir vienoje Los Andželo kino salėje, bet užtai dabar vis labiau populiarėjančiu ir senokai primirštu 70 mm. pločio kino juostos formatu (jį prieš keletą metų atgaivino Quentinas Tarantino, užsigeidęs, kad būtent taip būtų parodytas jo „Grėsmingasis aštuonetas“).

Pirmieji filmą pamatę kritikai Amerikoje susižavėję jį giria: įtakingas kino industrijos leidinys „National Board of Review“ filmą jau pavadino geriausiu metų kūriniu, o Paulą Thomasą Andersoną – geriausiu režisieriumi.

Plačiau filmas „Saldymedžio pica“ bus demonstruojamas per Kalėdas. Apie lietuvišką premjerą kol kas nieko negirdėti.

Pavadinimas „Saldymedžio pica“ atėjo iš aštuntojo dešimtmečio: tada „Licorice Pizza“ Kalifornijoje vadinosi muzikinių įrašų parduotuvių tinklas, kuriame buvo galima įsigyti vinilines plokšteles: jos buvo plokščios ir apvalios kaip pica ir juodos, kaip saldymedžio (licorice) vaisiai.

Jei reikėtų trumpai anonsuoti „Saldymedžio picą“, tikriausiai, galima būtų apsiriboti lakoniška fraze – tai filmas apie meilę.

Iš tikrųjų, pirmame plane yra apie aktoriaus karjerą svajojantis penkiolikmetis Garis Valentainas ir dešimčia metų už jį vyresnė fotografo asistentė Alana Klein, gyvenanti su tėvais ir dviem seserimis. Bet jau filmo pradžioje užsimezgę jųdviejų santykiai vėliau plėtojami labai vangiai, gal taip ir neapsisprendus, kaip reikėtų traktuoti tokios poros perspektyvas.

Užtai meilės muzikai filme apstu. Čia net vaidina Tomas Waitsas, o Alaną Kein suvaidino roko grupės „Hauim“ narė Alana Haim.

Nuolat su režisieriumi dirbantis kompozitorius Jonny Greenwoodas „Saldymedžio picai“ parašė nuostabią melodiją, kurią sugrojo arfa su styginių instrumentų orkestru.

Kitus muzikinio takelio kūrinius atrinko pats režisierius. Jų spektras platus, pradedant epochą taikliai charakterizuojančiu muzikiniu hitu, nevystančiu „Stumblin’ In“ (kurį ir dabar visuose savo koncertuose publikos džiaugsmui atlieka Chrisas Normanas ir Suzi Quatro). Toliau filmo grojaraštyje puikuojasi Bingo Crosby ir The Andrews Sisters atliekama klasika „Ac-Cent-Tchu-Ate The Positive“, dueto Sonny & Cher atliekamas šlageris „But You’re Mine”, Davido Bowie „Life On Mars?“, Paulo McCartney ir grupės „Wings“ atliekama daina „Let Me Roll It“, grupės „The Doors“ mažiau žinoma daina „Peace Frog“ ir kiti muzikiniai perliukai.

Visi filmo recenzentai neliko nepastebėją atsinaujinusio aktorių ansamblio. Jei anksčiau Paulo Thomaso Andersono filmuose dažnai matėme ne po vieną kartą pasirodžiusius nuolatinius režisieriaus aktorius Joaquiną Phoenixą, Philipą Seymourą Hoffmaną, Julianne Moore, Danielį Day-Lewisą, tai dabar iš senosios gvardijos liko tik epizode pasirodantis Johnas C. Reilly, o Garį suvaidino Philipo Seymouro Hoffmano septyniolikmetis sūnus Cooperis.

Įdomu pasikapstyti ir kitų filme pasirodančių personažų (ar jų prototipų) biografijose. Pagrindinis herojus Gary Goetzmanas iš tikrųjų paauglystėje buvo aktorius, vėliau prekiavo vandens matracais parduotuvėje „Soggy Bottom“ (taip pradžioje režisierius norėjo pavadinti ir filmą), galiausiai tapo Holivudo prodiuseriu. Seanas Pennas vaidina seno kino aktorių Džeką Holdeną, kuris akivaizdžiai turi garsų prototipą – legendinį aktorių Williamą Holdeną.

Bet panašūs žaidimėliai (atspėk kas yra kas?) yra labiau aktualūs vyresnės kartos amerikiečiams. Mums šios žinios visai nebūtinos, kad galėtume mėgautis nuostabiai atkurta retro atmosfera ir kaifuoti nuo lengvai atpažįstamų muzikinių hitų. (G.J.)

6. „NESĖKMĖ DULKINANTIS, ARBA ŠĖLMIŠKAS PORNO“ (Babardeala cu bucluc sau porno balamuc, 2021)

Rumunų kinas per pastaruosius penkiolika metų užima stabilias pozicijas svarbiausiuose kino festivaliuose kasmet. Jau susiformavo pastovi „festivalinių“ šios šalies režisierių galerija, kurios narių naujausi kūriniai tarsi karštos bandelės turi didelę paklausą.

Neseniai šios išskirtinės kategorijos režisieriumi tapo dar vienas rumunas Radu Jude, neretai savo filmams pasirenkantis ilgus ir nelengvai į kitas kalbas išverčiamus pavadinimus arba citatas, nesuprantamas Rumunijos istorijos nežinantiems svetimšaliams.

Ankstesnis šio režisieriaus filmas vadinosi „Man nesvarbu, jei į istoriją įeisime kaip barbarai“: šiais žodžiais savo politinę poziciją dar 1941 m. Ministrų kabineto nariams išreiškė anuometinis Rumunijos diktatorius maršalas Antonescu, paskelbęs etninio valymo Rytų fronte pradžią. Bet filmas pasakojo apie tai, kaip jau šiais laikais jauna menininkė Mariana sugalvojo Bukarešto aikštėje atkurti 1941 m. įvykius. Remdamasi išsamiu tyrimu ji tikisi sukurti įtaigią inscenizaciją, kuri pažadins miestiečių istorinę sąmonę.

Savo naujausio filmo pavadinimu Radu Jude užminė nelengvą mįslę: „Nesėkmė dulkinantis, arba Šelmiškas porno“. Radu Jude yra sakęs, kad kinas turi būti tikrovės tyrinėjimo priemonė, ir šią nuostatą realizuoja jau nuo pradžių. Filmą sudaro trys dalys su savotiška įžanga, kurioje vyras mobiliuoju telefonu filmuoja intymius „šeimyninio porno“ su žmona mokytoja Emilija vaizdelius. Ir kas gi galėtų už tai šeimyninį porelę pasmerkti? Bet rimtos problemos prasideda, kai šis mėgėjiškas „filmukas“ patenka į internetą ir jį pamato Emilijos mokiniai bei jų tėvai. Aišku, kad kyla skandalas, ir mokykloje rengiamas neeilinis tėvų susirinkimas, skirtas ekstremaliai situacijai apsvarstyti.

Panašiais „smūginiais“ pornografiniais vaizdais mėgo publiką šokiruoti didysis mūsų laikų kino provokatorius Larsas von Trieras („Antikristo“ įžanga ir genitalijų paradas „Nimfomanėje“). Kaip ir jo garsusis danų kolega, rumunas Radu Jude, regis, taip pat panašiu būdu tikrina žiūrovų tolerancijos ribas.

Pirmoje (po įžangos) filmo dalyje matome, kaip Emilija eidama Bukarešto gatvėmis į susirinkimą telefonu su vyru aptaria susiklosčiusią situaciją. Nieko ypatinga nevyksta: mokytoja pakeliui užeina į parduotuves, o aplinkui šurmuliuoja triukšmingas kasdienis didmiesčio gyvenimas – kažkas garsiai aiškinasi tarpusavio santykius, kažkas barasi dėl netinkamo automobilio parkavimo, moteris parduotuvėje kelia skandalą kasininkei, o pensininkai vaistinėje ginčijasi apie organų transplantaciją. Tarsi mozaikoje pamažu dėliojama tragikomiška išprotėjusio šiuolaikinio didmiesčio panorama, kurioje persipina svarbiausi dabarties ženklai – skurdo ir prabangos kontrastai, žmonių agresija, nepakantumas, veidmainiškumas ir absurdas (greitosios pagalbos ligoninės kaimynystėje įkurti laidojimo namai).

Nemažai paradoksalių ir juokingų scenų bus ir antrojoje dalyje, kuri su pagrindiniu konfliktu beveik nesusijusi. O jau trečiojoje dalyje prasideda tikras grotesko karnavalas. (G.J.)

5.ŽALIASIS RITERIS“ (The Green Knight, 2021)

Pastaruoju metu (ypač po beprecedentės „Sostų karų“ sėkmės visame pasaulyje) labai išpopuliarėjus istorinės tematikos ir nuotykių superprodukcijoms kinematografininkai karštligiškai ieško tokiems filmams tinkamų herojų.

Spalio viduryje sulaukėme Venecijoje kelionę pasaulio ekranais pradėjusios „Paskutinės dvikovos“ (The Last Duel, rež. Ridley Scottas), kurioje XIV amžiaus Prancūzijoje, įpusėjus šimtamečiam karui, karaliaus Karolio VI valia iki mirties turi susikauti du buvę geriausi draugai riteriai.

Įspūdingu šios vasaros reginiu tapęs „Žaliasis Riteris“ pasakoja apie dar ankstesnius laikus, kuomet britų žemes valdė legendinis karalius Artūras. Apie išmintingą valdovą ir išmanų strategą bei jo ištikimiausius pagalbininkus Apvaliojo stalo riterius sukurta daug filmų. Beveik visi jie išnaudoja sero Thomaso Malory knygą „Artūro mirtis“.

Tikrų žinių apie karalių Artūrą nedaug, o štai iš žilos viduramžių senovės mus pasiekusių mitų ir legendų per akis. Tokių filmų autoriams tai tik į naudą: vadinasi, galima fantazuoti ir nebijoti rūstaus istorikų pasmerkimo.

Žaliojo Riterio“ scenarijus parašytas ne pagal chrestomatinę T. Mallory knygą, o pagal kitą kūrinį – XIV a. anoniminio autoriaus poemą „Seras Gaveinas ir Žaliasis Riteris“. Ją britai iš senosios anglų kalbos vertė į šiuolaikinę net tris kartus, vieną kartą – pats J.R.R Tolkienas).

Seras Gaveinas (jį vaidina nūnai populiarus indų aktorius Devas Patelis) yra Apvaliojo stalo riteris ir karaliaus Artūro vaikaitis. Kartą prieš Kalėdas jis atvyko į karaliaus pilį Kamelotą, kurioje kartą per metus valdovas kelią puotą savo bičiuliams riteriams. Įprastai prie vaišių stalo riteriai giriasi savais ir aptarinėja kitų žygdarbius, bet šį kartą vakaro scenarijų brutaliai sujaukia į pilies menę įjojęs milžinas raitelis. Nekviestas svečias siūlo karaliaus bičiuliams į žaidimą panašią dvikovą. Tam, kuris jį įveiks vienu smūgiui, Žaliasis Riteris žada atiduoti savo galios ženklą. Bet lygiai po metų jis sugrįš atsakomajam mūšiui.

Poema „Seras Gaveinas ir Žaliasis Riteris“ ir anksčiau buvo interpretuojama, pritaikant teksto prasmes prie nuolat besikeičiančio pasaulio politinių aktualijų ar religinio konteksto – tai kaip komentaras apie Anglijos bei Velso konfrontaciją, tai kaip stabmeldystės ir katalikybės istorijos iliustracija.

Dabartinėje interpretacijoje taip pat ryškios dabar aktualios aliuzijos, pavyzdžiui, feminizmo diskursas: nors pagrindiniai istorijos veikėjai yra vyrai riteriai, tačiau jų veiksmus neretai nulemia moterų valia: sero Gaveino motina burtininkė, mylimoji Eselė, gundytoja ledi Bertilak (abi pastarąsias vaidina Alisija Vikander), kelionėje sutikta šventoji Vinifreda ir milžinės.

Taip šaunuolis riteris tampa ne tik likimo žaislu, bet ir valdingų moterų manipuliavimo objektu.

Modernios permainos užšifruotos net naujojo filmo pavadinime. Anksčiau (nuo viduramžių laikų) žalia spalva buvo asocijuojama su velnio kėslais ir darbais. Dabar gi Žaliojo riterio (akt. Ralphas Inesonas) įvaizdis turi aiškiai ekologinį atspalvį: jis kartais piešiamas gan tiesmukai – vos tik riterio kirvis paliečia žemės paviršių, jis nusidažo žalia samanų spalva.

Dėl pandemijos „Žaliojo Riteris“ kino premjera buvo atidėliojama daugiau nei metus. Bet laukti tikrai buvo verta. Nes tai filmas, kurį privalu žiūrėti dideliame ekrane. (G.J.)

4.ANETĖ“ (Annette, 2021)

Garsus prancūzų kino režisierius Leosas Caraxas su „Anete“ sugrįžo į Kanų kino festivalį po devynerių metų, kai čia buvo parodytas jo ankstesnis filmas „Šventieji motorai“. Apie jį premjeroje režisierius tąsyk sakė: „Šventieji motorai“ yra mano nesugebėjimo užbaigti keleto ankstesnių projektų rezultatas. Filme nėra pradinės idėjos ar intencijos, greičiau keletas įvaizdžių ir jausmų, kuriuos sumetu krūvon“.

Žiūrint „Anetę“ (beje, šiemet Kanuose ji susilaukė radikaliai priešingų vertinimų) dažnai susidaro įspūdis, kad modernaus kino klasikas ir šį kartą „sumetė krūvon“ skirtingų žanrų elementus – dramą ir tragediją, komediją ir operą, priversdamas herojus dainuoti net ir netikėčiausiose situacijose.

Su muzika tiesiogiai susijusi tik pagrindinė veikėja Ana Defrasno (akt. Marion Cotillard) – operos dainininkė (sopranas), kuriai spektaklių finale dažnai tenka mirti žiūrovų akivaizdoje.

Jos vyras Henris Makhenris (akt. Adamas Driveris) vakarais taip pat pasirodo publikai mažų klubų scenose. Dažniausiai jis dėvi naminį chalatą ir bando juokinti publiką grubokais pokštais, kurie paprastai sudaro stendapų (stand up) artistų pasirodymus. Juos dažniausiai stebi neišranki publika, labiau už subtilų humorą mėgstanti intelektualių pastangų nereikalaujančias patyčias, kurios kažkodėl dabar vadinamos humoru.

Filmo siužetas ir plėtojasi tarp dviejų skirtingų polių – „aukštojo“ operos meno ir į jokias aukštybes nepretenduojančio vienkartinio „nusižvengimo“.

Apie eklektišką savo filmo stilistiką režisierius žiūrovus perspėja nuo pirmųjų kadrų, kai pradinių titrų fone kreipdamasis į žiūrovus, sako: „Ponios ir ponai. Prašome jus kaip reikiant sukoncentruoti dėmesį. Jeigu jums staiga kiltų noras uždainuoti, nusijuokti, paverkti, nusižiovauti ar nusipersti, darykite tai, prašom, savo vaizduotėje ir tik tenai. Primygtinai prašome laikytis tylos ir sulaikius kvėpavimą iki pačios vaidinimo pabaigos. Kvėpuoti iki vaidinimo pabaigos kategoriškai draudžiama. Todėl dabar paskutinį kartą giliai įkvėpkite. Ačiū“.

O jau pirmuose kadruose matome nugara į kamerą prie garso įrašo pulto sėdintį patį Leosą Caraxą, kuris tarsi orkestro dirigentas, tuoj duos komandą anonsuotą vaidinimą pradėti.

Nuskamba pirmieji roko grupės „Sparks“ muzikos akordai, pasigirsta pirmieji improvizuotos dainos žodžiai ir dainuodami erzinančią dainelę su pastoviu refrenu „Na ką, pradėkim“, muzikantai su aktoriais išeina į vakarinio Los Andželo gatvę.

Nepaisant tokio (savi)ironiško prologo „Anetė“ greitai „surimtės“. Filme, žinoma, dar bus humoro, bet jis dažniausiai bus nuspalvintas pesimistinėmis Henrio pasirodymo publikai replikomis. Jo vakariniai vaidinimai vadinasi „Dievo beždžionė“ ir greičiau panašūs į legendinių JAV kabareto komikų Lenio Briuso (jį 1974 m. Bobo Fosse‘o filme vaidino Dustinas Hoffmanas) ar į ne mažiau skandalingo Endžio Kaufmano (žr. Milošo Formano „Žmogų iš Mėnulio“ su Jimu Carrey) provokuojančius monologus. Viename jų Henris pats savęs klausia: „Kodėl aš tapau komiku?“. Ir pats atsako: „Aš nežinau kito būdo sakyti tiesą, kad tavęs už tai nenužudytų“.

Komikas ir sopranas filme dainuoja kartu ir dainuoja atskirai. Ant raudono kilimo ir parduotuvėje. Pasivaikščiojimo metu, mylėdamiesi, ginčydamiesi ir susipykę, namie, scena tapusio laivo denyje audros metu ir net sapne. Jie dainuoja apie tamsiąją šlovės pusę, apie tai, kad meilė gali būti ir palaima, ir prakeiksmas. Galiausiai jie dainuoja apie savo dukrą Anetę, mergaitę angelišku balsu, kuri paveldės tėvų nuodėmes.

Finaliniuose titruose režisierius dėkoja britų siaubo novelių klasikui Edgarui A. Poe, Holivudo kino veteranui Kingui Vidorui, kino teoretikui Bélai Balazsui, kompozitoriui Bélai Bartókui ir klasikiniam pantomimos meistrui Pauliui Margueritte‘ui.

O dedikuojamas filmas Leoso Caraxo ir jo žmonos lietuvių aktorės Katerinos Golubevos dukrai Nastiai.

3.NES JAI LABAI RŪPI“ (I Care a Lot, 2021)

Teismo paskirti ir pripažinti atstovai iš pirmo žvilgsnio atrodo patikimi bei profesionalūs. Tačiau Marla Greison už stilingos išvaizdos ir žydrų akių slepia tamsiąją pusę, kuri yra šio filmo pagrindinė ašis. Turtų ir įtakos siekis vieną dieną šiai globėjai prišauks rimtus nemalonumus.

2020 m. tarptautiniame Toronto filmų festivalyje žiūrovai išvydo šį kino kūrinį, prilygstantį tiek komedijų, tiek trilerių žanrui. Kai kurie kritikai teigia, jog ,,I care a lot“ turi siaubo filmo elementų dėl kurstomos įtampos bei vaizduojamo smurto. Filme nagrinėjamos itin aktualios temos, kurios nesunkiai prikaustys prie ekrano besidominčius finansais, būstu bei socialinėmis garantijomis. Turinyje kūrybingai vaizduojami visuomenės aferistai, kurie piknaudžiauja senjorų aklu pasitikėjimu ir mėginimais pasisavinti globotinių per gyvenimą sukauptus materialius turtus. Kino kūrinyje netrūksta ir šiomis dienomis itin tendencingų tematikų: feminizmo bei netradicinės seksualinės orientacijos aspektų, kurie suteikia filmui įvairiapusiškumą. Filmas sulaukė daug pozityvaus grįžtamojo ryšio dėl unikalių personažų ir profesionalaus jų perteikimo. Rosamund Pike, kuri įkūnija filmo centre atsidūrusios aferistės, globėjos Marlos Greison vaidmenį, gavo ,,Auksinio gaublio“ statulėlę už išskirtinę vaidybą. Abejingų nepaliko ir žymusis Peter Dinklage, idealiai perteikęs Rusijos mafijos karalių Romanovą Luniovą. Pagrindinis filmo kūrėjas Jonathanas Blakesonas 2009 m. taip pat yra parašęs ir režisavęs kriminalinį trilerį ,,Disappearance of Alice Creed“.

Siužete pasakojama apie Marlą Greison, kuri gyvenimui užsidirba globodama vyresniuosius piliečius, kurie dažnai lieka be sutuoktinio, susigadina sveikatą ar neišgali pilnavertiškai pasirūpinti savu būstu. Globėja nuolat ieško naujų taikinių, renka informaciją bei kreipiasi į teismą dėl globos leidimo. Globotiniams Marla išreiškia begalinį susirūpinimą ir tuščias kalbas, žadančias pagalbą ir socialinę paramą. Kartu su savo verslo partnere, asistente ir numylėtine Fran‘e (vaidina Elza Gonzalez) dirba išvien, kad idealiai sutvarkytų biurokratinius dalykus ir užtikrintų “švarią“ veiklą. Vieną dieną gaunama informacija apie pasiturinčią pensininkę Jennifer Peterson (vaidina Dianne West), kuri neturi nei vyro, nei kitų artimųjų. Kartu su gydytojo pagalba suklastojamas pažymėjimas, melagingai liudijantis apie Jennifer senatvinę demenciją ir smegenų sutrenkimą. Teismo šalininkai, gavę šią padirbtą pažymą, suteikia teisę Marlai Greison tapti asmenine Jennifer globėja ir padėti valdyti jos sukauptą turtą. Netrukus Marla su savo asistente pradeda įvedinėti savą tvarką ištaiginguose Jennifer namuose, kuomet pensininkė perkeliama į specialios priežiūros įstaigą. Merginos pradeda pardavinėti baldus, automobilį ir kitas brangenybes. Tuomet pasirodo Jennifer sūnus Romanas, esantis kriminalų pasaulio lyderis ir pradeda tyrinėti situaciją bei susisiekia su Marla. Pastaroji ima gintis nuo atakų šantažuoti, tačiau už tai jai teks sumokėti didžiulę kainą. Moterys net nesusivokia, jog Jennifer toji lengva auka, kurią jos greitai užmirš. Žiūrovų laukia ne vienas rodomas ažiotažas ir staigus ploto vingis.

Filmas pritraukia aktualiomis, nepatogiomis temomis, apie kurias visuomenėje diskutuojama itin dažnai. Rodomas dokumentų falsifikavimas, garbės ir pinigų troškimas, biurokratijos palaužtas sveikatos priežiūros sektorius, vyresniųjų nuvertinimas, asmens teisių pažeidimai bei visuomenės sumaterialėjimas. Scenarijus drebina ir tuo, jog perteikiamos visuomeninės neteisybės, leidžiančios kai kuriems savavališkai pasipelnyti. Nors dalis siužeto perteikiama komiškai, personažų poelgiai ir gvildenamos gyvenimiškos problemos žiūrovą priverčia įsitempti ir vietomis nuliūsti. Verta užsiminti ir apie tai, jog pagrindiniai personažai yra aktyvios ir sumanios moterys, kurios atsiduria pasakojimo centre, o ne paliekamos antrame plane. Čia jos tam tikra prasme apibūdinamos kaip pagrindinės herojės, o ne vyrų kompanionės, prisitaikančios prie sąlygų ar atitinkančios aplinkos puošimo paskirtį. ,,I care a lot“ moteriškumą traktuoja ne vien kaip neblėstantį grožį ar švelnumą, bet kartu ir charizmą, veiklumą bei šiokią tokią agresiją. Būtent taip čia pasireiškia feminizmo idėjos. Marlos personažas yra negailestingas, palaikantis kapitalistines idėjas. Jis koncentruojasi į brutalumą ir ryžtą. Vienoje įtemptoje akistatoje ji išreiškė savo užsispyrimą ir charakterį: ,,Kad pasisektų šioje valstybėje, reikia būti drąsiam, kvailam, negailestingam ir susikaupusiam. Nes žaisdamas sąžiningai ir būdamas bailiu niekur nepapulsi. Tai tik tave užmuš“. Kritikai taip pat išsakė, jog ,,I care a lot“ prilygsta idealiam lesbiečių filmui, skleidžiančiam “girl power“ judėjimą dėl rodomo dviejų homoseksualių aferisčių bendradarbiavimo.

Kino kūrinys įgavo R tipo apribojimą dėl įvairių vizualizacijų. Filme rodoma išties gyventojams nepalanki situacija slaugos namuose, kuriuose jie turi prastas susisiekimo galimybes, vyrauja apgavystės ir psichologinis smurtas. Taip pat vaizduojama ir tai, kaip senjorai praranda savo gyvenimo kontrolę ir jų likimas atsiduria pavojingų asmenų rankose. Žiūrovai mato ne vien psichologinį, bet ir fizinį smurtą, kuris vietomis naudojamas prieš moteris. Asmens pagrobimas, kankinimas, trenksmai, šūviai bei kruvinos žaizdos vieniems kelią siaubą ir priverčia manyti, jog tai ne vien lengvo turinio kriminalinė komedija. (E.G.)

 2. „Titanė“  (Titane, 2021)

Julia Ducournau filmas, Kanų kino festivalyje apdovanotas „Palme d’Or“, yra kraują stingdantis, košmariškas, tačiau ir šelmiškai komiškas sekso, smurto, fantazijos, profesionalaus pastatymo ir trankios muzikos pliūpsnis.

„Titane“ – 2021 m. išleistas siaubo trileris, kurį parašė ir režisavo itin sėkmingo siaubo filmo „Raw“ (2016) kūrėja prancūzų rašytoja ir režisierė Julia Ducournau. Prancūzijos bei Belgijos koprodukcijos filme vaidina Garance Marillier, žinoma dėl pagrindinio vaidmens jau minėtame „Raw“ filme, taip pat – Vincent Lindon, Agathe Rousselle, Myriem Akheddiou ir kiti žymūs minėtųjų šalių aktoriai. Šioje juostoje Agathe Rousselle taip pat atlieka pagrindinį vaidmenį: moteris vaidina jauną merginą Alexia, apie kurios gyvenimą ir sukasi visa kino juosta.

Nenuostabu, jog eidami į Kanų kino festivalį jo dalyviai tikisi pamatyti kažką kitokio, įspūdingo, stebinančio bei įsimenančio. Dažniausiai, kai būtent tokį „desertą“ gauna žiūrovai, juostas režisuoja vyrai, tačiau šių metų „saldžiu gabalėliu“ pasidalino prancūzų kilmės rašytoja bei režisierė Julia Ducournau, kuri paskatino žiūrovus aikčioti iš nuostabos, susierzinti ir netgi neramiai kikenti.

Graži, tamsi, sukta Ducournau fantazija yra košmariškas, tačiau šelmiškai komiškas lytinių santykių, smurto, ryškaus apšvietimo ir trankios muzikos mišinys. Stebėtina ir reta, kuomet neįmanoma numatyti, kas filme įvyks vėliau. Vienintelė scena, kuri baigiasi taip, kaip galima būtų tikėtis – atidarymo scena, kurioje maža mergaitė (Alexia) netinkamai elgiasi šeimos automobilio gale. Ji reikalauja tėvų dėmesio ir spardo vairuojančio automobilį tėčio sėdynę, kol šis pasisuka į dukrą, jog ją nuramintų ir – jūs, tikriausiai, jau atspėjote – sukelia avariją atsitrenkdamas į betoninę užtvarą. Po nemalonios smegenų operacijos Alexijos galvoje yra sumontuojama titano plokštė, kurios įmontavimas paveikia mergaitę taip, jog ši – pagal idėja turėdama vengti automobilių po skaudžios avarijos, priešingai – pamilsta automobilius ir tik išėjusi iš ligoninės apkabina ir pabučiuoja stovinčią gatvėje transporto priemonę.

Meilė automobiliams ties vaikyste nesibaigia, suaugusi Alexia jaučia tik dar didesnę meilę. Scenoje, kuri gali būti įvardinta kaip „Fast & Furious“ (liet. „Greiti ir įsiutę“) franšizės parodija, filmavimo kamera keliauja neoniniu apšvietimu skęstančioje aplikoje – laidoje, kur jaunos moterys pozuoja prie galingų bei griausmingai atrodančių automobilių. Niekas nepozuoja su siautulingesniu jausmu kaip tai daro Alexia. Pankiška mergina, kurią vaidina Agathe Rousselle, nesikuklina seksualiai pozuoti, demontruodama savo randą galvoje ir šėlmišką tatuiruotę krutinės srityje, kurioje skelbiama: „Meilė yra šuo nuo pragaro“.

Tačiau „Titane“ nėra banali juosta apie seksualią merginą, mylinčią automobilius ir save pačią. Negana to, Alexia pastoja pasimylėjusi su automobiliu. Taip, jūs perskaitėte visiškai teisingai – pastoja. Taigi, „Titane“ yra fantastinių elementų turinti kino juosta ir šiurpus trileris, kuriame kerštinga bei budri mergina suteikia atlygį „plėšriems“ vyrams ir būdama neščia, dėl tam tikrų priežasčių, pradeda apsimetinėti vyriškosios lyties atstovu, slėpdama ne tik didėjantį pilvą bei krūtine, tačiau netgi susilaužydama nosį bei nusikirpdama plaukus…

Ir nors atrodo, jog šiame pasakojime visko labai daug – filmo istorija yra aiški ir veržli, todėl jūs visada aiškiai suprasite, kas vyksta, net jei jums ir nebus iki galo aišku, kodėl vykta vieni ar kiti dalykai. Be to, kaip jau minėjome anksčiau – nors juosta šokiruoja, tačiau kraują stingdančius elementus prancūzų režisierė puikiai subalansuoja su humoru ir net lengvumu, todėl turėsite progą patirti tikrą emocijų antplūdį.

Kino kritikas Peter Debruge pavadino filmą „geidulingu“ ir „tamsiu“, sakydamas, kad „Titane“ yra „drąsiai keistas ir neabejotinai prieštaringas vaizdavimas“.

Anksčiau vienintelė moteris, pelniusi Auksinę palmės šakelę, buvo Jane Campion už „Pianiną“ 1993 metais. Prancūzų kino kūrėja Ducournau anksčiau laimėjo „Petit Rail d’Or“ 2011 metais Kanų kino festivalyje už trumpametražį filmą „Junior“.

Kino juosta „Titane“ BBC yra įvardinama kaip „labiausiai šokiruojantis 2021 metų filmas“. (A.L.)

1.Quo Vadis, Aida?“ (2021)

Neseniai pasibaigusioje Europos kino akademijos apdovanojimų ceremonijoje, kurią gruodžio 11 d. vakare tiesiogiai iš Berlyno transliavo LRT plius, geriausiu Europos filmu paskelbtas Bosnijos ir Hercegovinos filmas „Quo Vadis, Aida?“.

Apdovanojimų nusipelnė taip pat šio filmo režisierė Jasmila Žbanić ir pagrindinio vaidmens atlikėja Jasna Djuricič.

Filmas primena apie vieną juodžiausių naujųjų laikų istorijos puslapių – etnines žudynes 1995 metais Srebrenicoje.

Režisierė Jasmila Žbanić atkreipė į save dėmesį jau pirmuoju vaidybiniu filmu „Grbavica“ (2006 m.), kuriame buvusioje Jugoslavijos teritorijoje siautusio žiauraus pilietinio karo pasekmes parodė per paprastų žmonių likimus. Pagrindinė filmo herojė vieniša mama Esma (akt. Mirjana Karanovic), gyvenanti Sarajevo rajone Grbavica bei auginanti dvylikametę dukrą, vos suduria galą su galu ir dvasinio nusiraminimo ieško psichologinės terapijos seansuose vietiniame moterų centre.

Pilietinio karo pasekmės persekioja ir antrojo režisierės filmo „Kelyje“ (Na putu, 2010 m.) herojus. Sarajeve gyvenanti jauna bosnių pora Luna ir Amaras turi gerai apmokamus darbus, bet abu vis dar kamuojami nepamiršto brolžudiško karo košmarų: Lunos tėvai tapo etninio genocido aukomis, o Amaras neteko kare nužudyto brolio.

Tiems, kurie nepasakoja istorijų“ (For Those Who Can Tell No Tales, 2013 m.) buvo drama apie australę turistę, kuri atvyko į vakarų Bosniją pasigrožėti vietinėmis architektūrinėmis įžymybėmis ir netikėtai susipažino su nuo turistų kruopščiai slepiamais netolimos praeities nusikaltimais.

Savotišku atokvėpiu nuo skaudžių aktualių prisiminimų režisierei tapo filmas „Meilės sala“ (Otok ljubavi, 2014 m.). Čia populiarus Sarajevo rokeris ir jo žmona nusipelnė nerūpestingų atostogų pamėgtame Adrijos jūros salos kurorte, kuriame porelės laukia daug pikantiškų siurprizų ir jų santuokos tvirtumo išbandymu.

O štai „Quo Vadis, Aida?“ žiūrovus vėl nukelia į 1995-ųjų liepą, mažą Srebrenicos miestelį, kurį užima serbų armija. Jungtinių Tautų vertėjos Aidos vyras su dviem sūnumis atsiduria tarp tūkstančių žmonių, kurie tikisi rasti prieglobstį JT stovykloje.

Galėdama disponuoti itin slapta informacija Aida turi priimti sunkius, jai ir jos šeimai lemtingus sprendimus. Svarbiausias jos tikslas – išgelbėti vyrą ir vaikus nuo Serbijos respublikos vadovo generolo Mladičiaus pradėtų represijų.

Quo Vadis, Aida?“ pirmiausia buvo įvertinta publikos apdovanojimu Roterdamo kino festivalyje, pristatyta Venecijos festivalio pagrindinėje programoje, o jos režisierė Jasmila Žbanić gerai pažįstama „Kino pavasario“ žiūrovams: anksčiau festivalyje rodyti trys jos filmai „Pakeliui“ (2010), „Tiems, kurie nepasakoja istorijų“ (2013) ir „Meilės sala“ (2014).

Filmo pavadinimas atkeliavo iš Nobelio premijos laureato Henryko Sienkiewicziaus romano „Quo Vadis?“ ir apokrifinių krikščionių pasakojimų, anot kurių, prasidėjus pirmiesiems krikščionių persekiojimams Romoje Šv. Petras, kaip ir daugelis kitų krikščionių, pabūgęs dėl savo gyvybės pabėgo iš miesto. Eidamas keliu jis neva sutiko Kristų, kurio paklausė: „Kur eini, Viešpatie?“ (Quo vadis, Domine?). Į tai Kristus atsakė: „Jei tu palieki mano žmones, tai aš grįžtu, kad būčiau antrą kartą nukryžiuotas“. Tada susigėdęs Šv. Petras sugrįžo atgal į Romą, kur buvo nukankintas ir nukryžiuotas.

Režisierė Jasmila Žbanić primygtinai neakcentuoja biblinių paralelių, bet Aidos pasirinkimas kovoti visomis savo išgalėmis tikrai vertas kuo didžiausios pagarbos.

P.S. 1995 liepą krikščionys serbai nužudė apie aštuonis su puse tūkstančių Bosnijos musulmonų, daugiausia vyrų. Dar 25 tūkstančiai moterų ir vaikų buvo deportuoti. Saugia zona (safe zone) pavadintoje Srebrenicoje specialiose salėse, tarsi po archeologinių kasinėjimų, sušaudytųjų kūnai buvo pateikta atpažinti motinoms, žmonoms, dukroms.

Quo Vadis, Aida?“ – tai emocingas requiem, pradžioje skambantis vos girdimai, bet tolydžio vis labiau garsėjantis.

Kur eini, išprotėjęs ir moralinius imperatyvus išdavęs pasauli?..“ (G.J.)

Gediminas Jankauskas, Dora Žibaitė, Erika Girdauskaite, Agnė Lukaševičiūtė

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: