Amerikietis aktorius Billas Murray‘us (g. 1950 m. rugsėjo 21 d.) buvo penktas iš devynių vaikų medienos įmonės prekybos agento ir namų šeimininkės šeimoje. Airių kilmės tėvai vaikus auklėjo griežtai ir mokytis leido į jėzuitų mokyklą.
Bet Billą nuo mažų dienų labiausiai domino golfas. Mokykloje jis buvo tikras padauža – piktybiškai nelankė pamokų, nepraleisdavo menkiausios progos pasipešti su bendraklasiais ir piešdavo mokytojų karikatūras.
Mokykloje vaikiną domino vienintelis dalykas – teatro būrelis. Ne tiek patys vaidinimai, kiek juose dalyvavusios dailios panelės. Jis pats net porą kartų pasirodė scenoje, bet tuo jo pirmasis aktorinės karjeros etapas ir pasibaigė.
Vėliau jis studijavo Kolorodo medicinos koledže, bet ir čia gerais pasiekimais nepagarsėjo: atvirkščiai, buvo linksniuojamas dėl nepažangumo, svarstomas už chuliganišką elgesį ir dažnus apsilankymus policijos nuovadoje. Kartą jis net buvo suimtas Denverio oro uoste su marihuanos porcija. Juokingiausia, kad Billas pats „prisiprašė“: per patikrą pajuokavo, kad jo bagaže paslėpta bomba. Jos, žinoma, niekas nerado, bet rado kvaišalus. Vaikinas tąsyk koledžo valdžia išvadavo nuo didelių nemalonumų, bet netrukus juo atsikratė.
Be diplomo, be profesijos ir be ateities perspektyvų Billas atsidūrė Čikagoje. Dirbo statybose, picerijoje, pardavinėjo spragėsius prie įėjimo į parduotuvę. Bet niekur ilgai neužsibūdavo.
Į aktorystės kelią Billą pastūmėjo brolis Doilas, kuris mokėsi garsioje Čikagos studijoje „Second City“. Billas sudalyvavo atrankoje ir buvo priimtas. O kartą jam paskambino populiarios TV humoro laidos „Šeštadienio vakarą“ (Saturday Night) prodiuseris ir pakvietė į laidą, sakydamas: „Billai, juk tu moki pasakoti kvailas istorijas?“.
Taip įvyko jo viešas aktorinis debiutas. O nuo 1975-ųjų pasipylė ir kvietimai vaidinti filmuose.
Dabar Billo Murray‘aus kino vaidmenų skaičius artėja prie šimto. Pristatome dešimt puikiausių.
10. „MIRUSIEJI NEMIRŠTA” (The Dead Don’t Die, 2019) Puiki amerikietiška siaubo komedija, kurioje apstu zombių. Režisierius ir scenarijaus autorius – Jimas Jarmuschas. Filme vaidmenis atlieka ir tokie žinomi atlikėjai kaip reperis RZA ir atlikėjai Tom Waits, Iggy Pop bei Selena Gomez. Kino juosta buvo pristatyta 2019-ųjų Kanų filmų festivalyje.
Veiksmas vyksta tipiniame amerikietiškame miestelyje. Ūkininkas pasiskundžia dingusiomis vištomis, o vietiniai pareigūnai netoliese esančiame miškelyje trumpam susiduria su gerai žinomu miestelio ekscentriku. Grįždami į gyvenvietę, pareigūnai pastebi, kad nors laikrodžiai jau muša aštuonias vakaro, tačiau lauke vis dar šviesu it vidurdienį. Vienas iš pareigūnų atkreipia dėmesį, kad jo laikrodis ir mobilusis telefonas nustojo veikti. Šią anomaliją pastebi ir kiti miestelėnai. Vis daugiau jų atkreipia dėmesį, kad naminiai gyvūnai ima elgtis keistai, nemažai jų dingsta.
Susitikę degalinėje, gyventojai aptarinėja neramias naujienas. Dėl poliarinio trūkio užsitęsusi diena sukėlė zombių apokalipsę. Visą filmą herojus lydi daina pavadinimu The Dead Don‘t Die, vienoje iš scenų ji taip sunervina vieną iš veikėjų, kad šis tiesiog švysteli plokštelę pro langą. Pamažu plintanti zombija vis labiau užkariauja gyvenvietę…
9. „PALAIDOKITE MANE GYVĄ“ (Get Low, 2009 m.) Šį JAV režisieriaus Aarono Schneiderio filmo pavadinimą galima išversti ir kitaip – „Atgulti kuo giliau“. O finansavo šį kino projektą Džordžijos valstijos (ten filmas ir buvo kuriamas) Ekonominės plėtros departamentas.
Filmo scenarijų Chrisas Provenzano ir C. Gaby Mitchell rašė pagal tikrus įvykius, nutikusius 1938-aisiais Tenesio valstijos Roano mieste. Tada tikra apylinkių įžymybe tapo vietinis gyventojas Feliksas Brizilas (Felix Breazeale).
Filme jis vadinamas Feliksu Bušu (jį suvaidinęs Robertas Duvallis buvo apdovanotas geriausio aktoriaus prizu Turino kino festivalyje). Septyniasdešimt ketverių metų senolis prieš keturiasdešimt metų padarė didelę savo gyvenimo klaidą. Už ją atgailaudamas vyras daug metų pragyveno miške šalindamasis draugų ir artimųjų. Net su kaimynais jis nebendrauja. Užtai paslapčia nuo visų toli nuo gyvenvietės jis pastatė bažnyčią.
Vienintelis žmogus, kuris žino šią atsiskyrėlio paslaptį, yra kunigas Gasas Hortonas (akt. Geraldas McRaney). Bet net ir jam buvo didelė staigmena, kai Feliksas užsimanė surengti… savo paties laidotuvių ceremoniją. Tada jis ir pažadėjo papasakoti, kas gi iš tikrųjų atsitiko prieš keturiasdešimt metų.
Kas tai? Pavėlavusios atgailos proveržis, noras atsikratyti sąžinę slegiančio akmens, noras išgirsti padrąsinimo žodžius ar susilaukti užuojautos? Gal tiesiog noras bent kartą gyvenime atsidurti žmonių dėmesio centre? O gal visos šios priežastys iš karto? Kas gi supaisys, kas gali vykti kito žmogaus širdyje?
Į savo laidotuvių ceremoniją Feliksas kviečia visus, kurie apie jį yra girdėję bent vieną negražią istoriją. O visokiausių gandų apylinkėse per kelis dešimtmečius skambėjo daug.
Pastorius Hortonas atsisako rengti tokią dar gyvo „velionio“ iniciatyvą, todėl reikalo imasi apsukrus laidojimo įmonės savininkas Frenkas Kvinas (jį ir suvaidino Billas Murray‘us) su jaunu padėjėju.
Būtent Kvinui, o ne bankui, Feliksas patiki visas savo santaupas, ir dar organizuoja loteriją, kurios laimėtojui atiteks visa jo valdyta žemė. Kodėl būtent Kvinui atiteko išskirtinės teisės, kurį laika ir bus svarbiausia šio siužeto intriga. Gal todėl, kad ir jo sąžinę slegia praeities nuodėmės? O gal todėl, kad Kvinas, kaip ir pats Feliksas, yra viengungis, kuris taip pat neturi tiesioginių paveldėtojų? Kas gi susigaudys keistuolio minčių raizgalynėje?
Žiniasklaidai paviešinus sensacingą naujieną, 1938 m. birželio dvidešimt šeštąją į keistas „laidotuves“ atvažiavo per dešimt tūkstančių smalsuolių. Įtakingas žurnalas „LIFE“ paskelbė fotoreportažą iš šio renginio. O pats Feliksas Bušas po to gyveno dar penkerius metus ir numirė 1943-aisiais sulaukęs 79-erių metų.
8. „Sulaužytos gėlės“ (Broken Flowers, 2005) Sunku nemylėti aktoriaus Bill Murray, net jei jis vaidina aptriušusį ir žmonių vengiantį Don Žuaną. Don Žuanas, jausdamas kaltę ir smalsumą, yra priverstas sekti jo buvusių mylimųjų pėdsakais, kad surastų savo prarastą sūnų. Filmą režisavo Jim Jarmusch, o jame vaidino tokios Holivudo kino žvaigždės, kaip Tilda Swinton ir Jeffrey Wright, kartu su senosiomis dievaitėmis Sharon Stone, Julie Delpy ir Chloe Sevigny. „Sulaužytos gėlės“ iš tiesų varginantis filmas.
„Daug gyvenimo mačiusiam“ žiūrovui, šis filmas gali pasirodyti liūdnas ir pilnas humoro ir gyvenimo kartėlio. Jame kalbama apie vienatvę, kaltę ir pasekmes, tačiau išvengiant „romantinės komedijos“ bruožų, dėl kurių daugelis filmų nesulaukia sėkmės. Jaunesniajai auditorijai šis filmas gali pasirodyti nuobodus, tik kartais juokingas ir neaiškus.
Mūsų patarimas? Jei priskiriate save tikslinei „Sulaužytų gėlių“ auditorijai, įsitaisykite patogiai jaukiame krėsle su taure gaivaus gėrimo ir mėgaukitės Bill Murray išmintimi. Jei ne, tiesiog pažiūrėkite lengvesnio siužeto filmą „Šventasis Vincentas“ (angl. „St. Vincent“), kuriame šis aktorius vaidina panašiame vaidmenyje.
7. „HAID PARKAS PRIE HADSONO (Hyde Park on Hudson, 2012 m.) Rimtų istorinių serialų gerbėjai dabar turi puikią galimybę sekmadienio vakarais per LRT žiūrėti bendromis Europos šalių bei JAV pajėgomis sukurtą serialą „Perplaukus Atlantą“ (rež. Alexandras Eikas ir Janicas Heenas), kuriame JAV prezidentą Frankliną Delaną Ruzveltą suvaidino Kyle‘as MacLachlanas, visiems geriausiai žinomas kaip agentas Kuperis iš daugiaserijinio „Tvyn Pykso“.
O jei norite sužinoti, kaip prezidentą Ruzveltą vaidina Billas Murray‘us, teks pažiūrėti režisieriaus Rogerio Michello filmą „Haid Parkas prie Hadsono“ (2012 m.).
Režisierius Rogeris Michellas pats gimė diplomato šeimoje, todėl nuo mažens pabuvojo daugelyje šalių ir matė begalę aukšto rango politikų neformalioje aplinkoje, kitaip sakant, formatu „be kaklaryšių“. Gal todėl ir jo filmas imponuoja tiksliai sukurta atmosfera, kurioje garsūs tarptautinės politikos vykdytojai gali būti atsipalaidavę ir nesilaikyti griežtų politinio protokolo reikalavimų.
„Haid Parkas prie Hadsono“ bando atkurti kelias trisdešimt antrojo JAV prezidento dienas, svarbiausius įvykius rodant artimos politiko draugės Deizės (akt. Laura Linney) akimis.
1939-ųjų vasarą Franklinas Delanas Ruzveltas su žmona Eleonora (akt. Olivia Williams) prezidento rezidencijoje Hadsono Haid Parke (šiaurinėje Niujorko dalyje), savaitgalį priima pakeliui iš Kanados į Londoną grįžtančią Anglijos karališkąją porą Jurgį VI (akt. Samuelis Westas) ir Elžbietą (akt. Olivia Colman). Tai pirmasis istorijoje karaliaujančių Anglijos monarchų vizitas Amerikoje.
Britanijai ruošiantis neišvengiamam karui su Vokietija, karališkoji šeima su viltimi žvelgia į Ruzveltą, laukdama jo pagalbos arba bent pažadų drauge kautis su A. Hitleriu.
Žinoma, daug kas tokiais atvejais, sprendžiant svarbius tarptautinius reikalus, priklauso ne tik nuo oficialios dviejų šalių politikos, bet ir nuo asmeninių vadovų santykių.
Ruzveltas (arba tiesiog FDR, kaip jį vadino patys amerikiečiai) – vienas labiausiai gerbiamų JAV prezidentų, tautiečių rinktas šalies vadovu net keturis kartus. Jam teko sunki dalia būti šalies vadovu Didžiosios ekonominės depresijos metais. Šią krizę padėjo įveikti ne tik puikūs prezidento paskelbto „Naujojo kurso“ politikos rezultatai, bet ir brangūs kariniai užsakymai bei kapitalo antplūdis karo metais į JAV.
Pradžioje gal kiek keistokai atrodo režisieriaus sprendimas šiam vaidmeniui pasikviesti Billą Murray‘ų, kuris ilgai asocijavosi su įsimenamais komiškais personažais. Tačiau žiūrint filmą šios abejonės greitai ištirpsta, ir pradedi suprasti, kad tai – snaiperiškas šūvis į dešimtuką. Juk labai ilgai žiūrėdami į oficialius aukščiausio rango politikų portretus istorijos knygose pradedame pamiršti, kad jie taip pat visų pirma buvo žmones, ir viskas kas žmogiška nebuvo jiems svetima.
P.S. Filmo scenarijus buvo parašytas pagal Margaret Suckley prisiminimų rankraštį, po jos mirties 1991 metais aptiktą odiniame krepšyje po velionės lova. Iš šio intymaus dokumento paaiškėjo, kad Deize vadinama moteris buvo ne tik tolima prezidento giminaitė…
Filmą baigia du finalai. Pirmajame girdime prislopintą Deizės intymų prisipažinimą: „Franklinas Ruzveltas buvo mano paslaptis“.
O antrasis finalas pateikiamas sausa istorine informacija: „Franklinas Delanas Ruzveltas ištesėjo Anglijos karaliui duotą pažadą, ir Britanija su Jungtinėmis valstijomis petis petin kariavo prieš bendrą priešą“.
6. „DRYŽIAI“ (Stripes, 1981) Nors Ivanas Reitmanas dažniausiai kuria komedijas, jo šeimos istorijoje pilna dramatiškų epizodų. Populiaraus Holivudo režisieriaus motina, Čekoslovakijos žydė, per stebuklą išliko mirties fabrike Aušvice. Kai jau pasibaigus karui žlugo iliuzijos dėl komunistinės santvarkos abu būsimojo režisieriaus tėvai ir jis pats (gimęs 1946-aisiais) vargais negalais pabėgo, į amerikiečių kontroliuojamą vakarų Vokietiją pasislėpę plaukiančio laivo triume.
Vėliau Ivanas Reitmanas pasakojo, kad labiausiai iš šios pavojingos kelionės prisimena baisų pergyvenimą dėl namuose palikto mylimiausio žaislo – skaidrių projektoriaus, kuriuo tėvai jam rodydavo kadrus iš Disney‘aus filmų. Tikriausiai, būtent tai ir nulėmėvėlesnį Ivano apsisprendimą pačiam kurti filmus.
Pirmą kartą režisieriaus Ivano Reitmano ir komiko Billo Murray’aus keliai susikirto 1979-aisiais filmuojant pašėlusią komediją „Mėsos kukuliai“ (Meatballs), kurios veiksmas plėtojosi paauglių vasaros stovykloje. Panašus siužetas suteikia begalę galimybių iš jo išspausti kuo daugiau iš koto verčiančių komiškų situacijų.
Ne mažiau tokių pat galimybių slypi siužete apie naujokus kariuomenėje. Būtent toks yra kitas Ivano Reitmano ir Billo Murray’aus filmas „Dryžiai“ (čia turima omenyje specialios atžymos ant kareiviškų antpečių, nors originalų pavadinimą „Stripes“ galima versti ir kitaip).
Netekęs būsto, draugės Anitos ir darbo (dirbdamas taksistu sudaužė valdišką automobilį) Billo Murray‘aus herojus Džonas Vingeris eina tarnauti „dėdei Semui“, paprasčiau kalbant, tampa JAV kariuomenės naujoku. Ne vienas eina, o kartu su panašiu nevykėliu draugu Raselu (akt. Haroldas Ramis). O kariuomenė yra kariuomenė – nesvarbu, kurioje pasaulio valstybėje ji yra: tai yra pasaulis, kuriame veikia tokie patys dėsniai, panaši vidaus tvarka, privaloma subordinacija, neišvengiami muštras ir griežta tvarka, beapeliacinis įsakymų (neretai kvailų ir žeminančių kareivius) vykdymas ir bandymai jiems priešintis, o iš to neišvengiamai kyla begalė anekdotiškų situacijų.
Panašių linksmybių „Dryžiuose“ tikrai per akis! Linksmuoju absurdu čia paverčiame bemaž kiekviena situacija, o kai kada groteskas net priartėja prie politiškai pavojingos ribos, kai veiksmas perkeliamas į režisieriaus tėvynę socialistinę Čekoslovakija: čia pernelyg įkaušę ir praradę budrumą jauni amerikiečiai vis neišprovokuoja rimto karinio konflikto.
Keista, kad tokį politiškai rizikingą kino projektą parėmė JAV karinė valdžia. Sociologai tai aiškino tuo, kad reikėjo jaunimo tarpe populiarinti tarnybos kariuomenėje prievolę ir ją potencialiems tėvynės gynėjams pateikti jiems suprantamais būdais.
5. „ŽMOGUS, KURIS ŽINOJO PER MAŽAI“ (The Man Who Knew Too Little, 1997)
Kad tai komedija apie šnipus, nesunku nuspręsti jau iš pavadinimo, kuris įtartinai panašus į Alfredo Hitchcocko kriminalinį trilerį „Žmogus, kuris žinojo per daug“. Naujos komedijos režisierius Jonas Amielis to visai neslepia. Atvirkščiai, net menkiausiai progai pasitaikius, akivaizdžias asociacijas pabrėžia.
Žinoma, čia neapsiribojama tik citatomis iš Hitchcocko šedevro. Pagal Roberto Farraro romaną „Sekite šį žmogų“ (Watch That Man) sukurtas filmas parodijuoja ir kitus populiarius filmus apie šnipus. Gal net ne tiek pačius filmus, kiek iš vieno į kitą keliaujančias stereotipines situacijas (nuo dažno vartojimo virstančias banaliais štampais).
„Žmogaus, kuris žinojo per mažai“ siužetinis „karkasas“ labai paprastas. Vaizdajuosčių nuomos punkto darbuotojas Volesas Ričis (Billas Murray’us) atvyksta į Londoną aplankyti brolio Džeimso (akt. Peteris Gallagheris) ir nori drauge su juo atšvęsti savo gimtadienį.
Jau pirmą dieną Londone, belaukdamas kol brolis bus laisvas nuo svarbių verslo pietų, Volesas bando „prastumti laiką“ dalyvaudamas „Gyvenimo teatro“ šou, kurio dalyviams siūloma tapti kriminalinės intrigos personažu.
Rimtos problemos prasideda tada, kai Volesas atsiliepia į skambutį, skirtą tikram samdomam žudikui. Taip lengvabūdis pokštininkas klaidingai palaikomas realiu slaptuoju agentu. O netrukus Volesas atsiduria pavojingo sąmokslo epicentre. Rusų ir britų radikalai sumanė sužlugdyti aukšto lygio tarpvalstybines derybas dėl taikos ir ketina nužudyti aukštą politiką, įtaisę bombą į… rusišką „matriošką“.
Volesas, aišku visa tai palaiko tik sumania inscenizacija ir ilgai nesupranta, į kokį mirtinai pavojingą žaidimą įsipainiojo.
Kažkuo panašią istoriją, tik gerokai siaubingesnę, matėme Davido Fincherio kriminaliniame trileryje „Žaidimas“. O „Žmogaus, kuris žinojo per mažai“ yra linksmojo žanro kūrinys, kuriame daug išradingų situacijų ir už konkretaus filmo ribų išeinančių pokštų. Vieną jų autoriai pateikia finale, kai prie Voleso prisiartina jį nunuodyti norintis padavėjas, kuris iš tikrųjų yra agentas Venkmanas… Linkėjimai „Vaiduoklių medžiotojams“!
4. „RAŠMORO KOLEDŽAS“ (Rushmore, 1998) JAV režisierius Wesas Andersonas (g. 1969 m.) priklauso tiems kino kūrėjams, kurių darbus galima atpažinti iš karto. Jiems būdingas lyrizmas, sentimentali ironija, o vizualinėse išraiškos priemonėse dominuoja pastelinės spalvos.
Wesas baigė privačią Saint Johno mokyklą Hjustone, kuri vėliau tapo jo filmo „Rašmoro koledžas“ filmavimo aikštele.
Teksaso universitete studijuodamas filosofiją Wesas susipažino su Owenu Wilsonu. Drauge jie parašė scenarijų ir susuko trumpametražę kriminalinę komediją „Butelinė raketa“ (Bottle Rocket, 1993): filmas pateko į Sandenso nepriklausomųjų filmų festivalį, kur jį pastebėjęs režisierius bei prodiuseris Jamesas L. Brooksas padėjo jaunuoliams patekti į didįjį kiną. Taip Wesas Andersonas tapo profesionaliu režisieriumi, o Owenas Wilsonas – populiariu aktoriumi, be kurio sunku įsivaizduoti daugumą Weso Andersono filmų („Tenenbaumai“, 2001 m.; „Gyvenimas po vandeniu“, 2004 m.; „Kelyje su Dardžylingu“, 2007 m.; „Viešbutis „Grand Budapest“, 2014 m.).
Vėliau prie pastovios „Andersono gaujos“ prisijungė kiti ištikimi bendradarbiai – scenaristas Noah Baumbachas, aktoriai Billas Murray‘us, Jasonas Schwartzmanas, Oweno brolis Luke‘as ir kiti.
Visus tris čia paminėtus aktorius sutinkame ir romantinėje komedijoje „Rašmoro koledžas“, kurį žurnalas „Empire“ 2008 metais įtraukė į sąrašą „500 geriausių visų laikų filmų“.
Wesui Andersonui tai buvo antras pilnametražis filmas, kuriame jau atsiskleidė šio režisieriaus pomėgis į viską žiūrėti per ekscentriškos komedijos akinius.
Penkiolikmetis prestižinės Rašmoro privačios mokyklos moksleivis Maksas Fišeris (akt. Jasonas Schwartzmanas) nėra koks nors mokslų graužikas, bet stipendiją gauna. Ne už pasiekimus moksle, o už tai, kad parašė pjesę ir pagal ją pastatė spektaklį. Be to vaikinas yra tikras aktyvistas – dalyvauja mokyklos visuomeniniame gyvenime, yra bitininkų bendrijos prezidentas, fechtavimo komandos kapitonas, kartingo klubo steigėjas, ir tai dar ne pilnas jo „užklasinės veiklos“ sąrašas. Dėl to, žinoma, kenčia mokslo pasiekimai.
Direktoriui Nelsonui Gugenheimui (akrt. Brianas Coxas) nelieka kito būdo atkreipti vaikino dėmesį į svarbiausią jo tikslą – gerai mokytis, kaip paskelbti šiai „barbei devyndarbei“ ultimatumą: jis bus pašalintas, jeigu per trumpą laiką neištaisys visų neigiamų pažymių.
O čia dar tarsi žaibas iš giedro dangaus driokstelėjo svarbi nenumatyta aplinkybė – romantiškos sielos Maksas įsimylėjo naują mokytoją panelę Rozmari Kros (akt. Olivia Williams), kuri jau senokai patinka ir turtuoliui Hermanui Bliumui (jį ir suvaidino Billas Murray‘us). Mokytoja, regis, taip pat neabejinga Bliumui, todėl tarp jo ir Makso užsimezgę ankstesni draugiški santykiai perauga į dviejų konkurentų konfliktus.
Žinoma, geruoju tai negali pasibaigti. Nors ko tik nepasitaiko romantinėse komedijose?
3. „Vaiduoklių medžiotojai“ (Ghostbusters, 1984) Didžiausi nuopelnai už filmo sėkmę bei populiarumą turi būti skiriami filmo režisieriui Ivanui Reitmanui. Jis puikiai pasidarbavo režisuodamas šį kūrinį. Taip pat svarbu paminėti Danas Akroydas ir Haroldas Ramis, kurie parašė šio filmo scenarijų. Šių dviejų žmonių orginalumas bei humoro jausmas yra vienos iš priežasčių kodėl šio filmo žiūrėjimas yra tikras malonumas.
„Vaiduoklių medžiotojai“ buvo išleistas 1984 metų biržėlio 8 dieną, filmas iškarto sulaukė pozityvių atsiliepimų bei atnešė didžiulį pelną. Tuo metu filmas uždirbo net 295 milijonus JAV dolerių, kas tuometiniais standartais buvo ypatingai didelis nuopelnas. Filmas buvo apdovanotas už vizualinius efektus bei už legendinę filmo melodiją. Turbūt daugelis pamename šį šūkį: „Who you‘re gonna call? Ghostbusters!”, ši teminė daina yra tikra filmo ikona.
Filme vaizduojami Piteris Venkmanas, Raumondas Stantzaso ir Egonas Spengleris – universiteto mokslininkai tiriantys paranormalius reiškinius. Tačiau laikui bėgant mokslininkai praranda savo darbus bei nusprendžia atidaryti „Vaiduoklių medžiotojų“ tarnybą, kuri veikė ugniagesių gelbėtojų principu. Naudodamiesi aukščiausiomis to meto technologijomis mokslininkai priiminėdavo iškvietimus, vykdami į iškvietimo vietą savo žymiuoju ektomobiliu.
Billas Murray‘us vaidina Niujorko Kolumbijos universiteto mokslininką parapsichologijos daktarą Piterį Venkmaną. Niekas netikėjo jo ir dar dviejų kolegų kliedesiais apie Niujorke ir jo apylinkėse siaučiančius paranormalius reiškinius, tačiau kai trijulei pavyko sugauti pirmąjį vaiduoklį, pasipylė užsakymai, nors Aplinkos apsaugos inspektoriai tokiai veiklai kaip įmanydami priešinosi.
Billo Murray‘us vaidinamas skeptikas ir cinikas Piteris nepraleidžia progos paflirtuoti su žavia megapolio gyventoja Deina Baret, tačiau sugundyti merginą darosi nepaprastai sunku, kai ji pati tampa piktųjų jėgų įkaite.
Iš visos trijulės Piteris yra pats ramiausias kovotojas su vaiduokliais. Kai jo kolegos, susidūrę su pavojais, pasimeta arba ima panikuoti, Piteris išlieka ramus, gurkšnoja viskį, bet būtent jam į galvą šauna geros idėjos. Todėl jis ir tampa svarbiausiu filmo veikėju.
2. „PASIKLYDĘ VERTIME“ (Lost in Translation, 2003) Kiekvienam žmogui kada nors ateina toks metas, kai jis pradeda jaustis beprotiškai vienišas ir viskuo nusivylęs. Tada labiausiai norisi tik vieno – kad kas nors tave surastų. Ir kuo didesniame mieste esi, tuo stipresnis būna šis troškimas
Panašių istorijų pasauliniame kine – nors vežimu vežk. Praktiškai visos melodramos turi tą pačią siužetinę schema, tačiau tai dar nereiškia, kad visi tie filmai yra panašūs tarsi dvyniai. Nieko panašaus. Kiekvieno žmogaus gyvenimas vis tiek yra individualus. Nebūna ir dviejų identiškų meilės istorijų.
Dažnai dramų ar meilės istorijų konfliktus provokuoja ne tik herojų charakterių skirtingumai, bet ir žmones skirianti socialinė, turtinė ar rasinė nelygybė. Gana ilgai Amerikoje net buvo draudžiama rodyti skirtingos rasės žmonių santuokas: jos net buvo vadinamos „Džiunglių karštine“ (Jungle Fever) – taip šiai problemai skirtą savo filmą 1991-aisiais pavadino režisierius Spike‘as Lee.
Visada susilaukdavo negatyvaus vertinimo ir dramos, kuriuose buvo daugiau ar mažiau atvirai rodomi suaugusių žmonių ir nepilnamečių santykiai. Klasikinis pavyzdys – Vladimiro Nabokovo „Lolitos“ ekranizacijos ar pernai „Scanoramoje“ matytas švedų filmas „Širdžių dama“.
„Pasiklydę vertime“ panašių filmų kategorijoms tikrai nepriklauso. Šią lyrinę dramą greičiau galima būtų charakterizuoti kadaise populiarios dainos „Štai ir susitiko dvi vienatvės“ žodžiais.
Prabangiame Tokijo viešbutyje atsitiktinai susitinka į Japonijos sostinę filmuotis viskio reklaminiame klipe atvykęs Holivudo veteranas Bobas Harisas (Billas Murray’us) ir vyrą fotografą į komandiruotę atlydėjusi jauna moteris Šarlotė (Scarlett Johansson). Abu amerikiečius kankina nemiga ir problemos su jiems visai nesuprantama japonų kalba. Todėl abi giminingos sielos nusprendė kovoti su nuoboduliu kartu ir išvyko keliauti po nepažįstamą megapolį, kuriame beveik niekas nekalba angliškai. O kas gali būti geriau už galimybę pasiklysti dideliame pasaulyje su mylimu žmogumi?
Abu vienišius sieja dar ir tai, kad jiedu nepatenkinti savo padėtimi. Bobo karjera aiškiai smunka žemyn, kaip ir atvėsę santykiai su šeima: tik iš įpratimo Bobas retsykiais informuoja žmoną telefonu arba faksu apie save (šiltu bendravimu tokius kontaktus vadinti sunku). O dvejus metus santuokoje pragyvenusią Šarlotę taip pat negali patenkinti tik garsaus vyro žmonos statusas, juk mergina turi profesionalios filosofės diplomą, kuris praktiškai niekam nereikalingas.
P.S. Filmas apdovanotas Oskaru už geriausią originalų scenarijų.
P.P.S. Angliškas filmo pavadinimas „Lost in Translation“ lingvistiniu požiūriu ne visai tiksliai išverstas kaip „Pasiklydę vertime“. Originalus pavadinimas apibrėžia ne tik situaciją, kai žmonės negali tiksliai suprasti jiems skirtų žodžių dėl netikslaus vertimo. Abu filmo herojai kenčia dar ir dėl didelio laiko skirtumo tarp Japonijos ir JAV: todėl naktį jie negali miegoti, o dieną jaučiasi apsnūdę, tarsi būtų atsidūrę kažkokioje fantastinėje planetoje. Todėl anglų kalbos subtilybes gerai išmanantys specialistai (imdb.com) siūlo S. Coppolos filmą pavadinti „Found in Isolation“ (t.y. „Aptikti izoliacijoje“). Bet tai, žinoma, tik dar vienas lingvistinis pratimas.
„ŠVILPIKO DIENA“ (Groundhog Day, 1993)
Dabar net ir mūsų žiniasklaida vasario antrąją parodo reportažą iš Pensilvanijos valstijos, kurioje gyvena graužikas, vardu Filas, kuris, kaip įprasta tikėti, nuspėja antrosios žiemos pusės orus. Todėl vasario antroji Amerikoje vadinama Švilpiko diena, ir ji amerikiečių kalendoriuje užima tokią pat garbingą vietą, kaip patriotinė Nepriklausomybės diena, linksmasis Helovinas ar sočioji Padėkos diena.
Kultine komedija seniai tapęs filmas „Švilpiko diena“ kaip tik ir skirtas šiam įvykiui. Tiesą, filmo premjera 1993-aisiais Amerikos ekranuose pasirodė ne vasario antrąją, o pavėlavusi dvi savaites – prieš pat Valentino dieną, kas irgi savotiškai simboliška.
Kurti reportažo apie Švilpiko dieną į mažą miestelį Panksatounį siunčiamas orų prognozės specialistas Filas Konorsas (Billas Murray‘us) su filmavimo komanda. Bet atsitinka neregėtas dalykas – pakliuvę į baisią sniego pūgą televizininkai supranta, kad laikas sustojo vietoje. Nuo šiol kasdien, tarsi būtų užkerėtas, kalendorius rodo vasario antrąją, ir ištrūkti iš šios „laiko kilpos‘, regis, neįmanoma.
Pradžioje tokia situacija savimylai Filui netgi patinka – kas gi, paskui daktarą Faustą, netrokšta pakartoti užkeikimą: „O, stabtelėk, akimirksni žavingas!“.
Filas net tikisi išpešti kuo daugiau naudos iš keistos situacijos – jeigu laikas sustojo, vadinasi, nieko blogo nebeatsitiks. Bet netrukus vyrukas pradeda suvokti, kad sustingęs laikas nežada ir gerų permainų. Pradinį džiaugsmą keičia visai priešinga būsena, ir nuo šiol Filas ima trokšti tik vieno – kad užkeiktas kalendorius pagaliau parodytų vasario trečiąją.
Absurdišką ir komišką situaciją filmo autoriai (rež. Haroldas Ramis ir anksčiau sėkmingai bendradarbiavo su aktoriumi Billu Murray‘umi, pakanka prisiminti vien „Vaiduoklių medžiotojus“) išnaudoja maksimaliai, bet vien tuo neapsiriboja. Filme yra ir lyriška meilės istorija ir stebuklinės pasakos elementų. Bet galima aptikti ir rimtų filosofinių pasvarstymų. Juk Filas išsikapsto iš užburto rato tik tada, kai nustoja priešintis ir susitaiko su savo likimu, vadinasi, nustoja galvoti vien apie savo egoistinius interesus. Ir, žinoma, „Švilpiko diena“ – tai filmas apie stebuklingą meilės galią, atvedančią į laimingą absurdiškos istorijos atomazgą.
Taip pat skaitykite: 10 geriausių Adamo Driverio kino vaidmenų
