Tikriausiai nerasime žmogaus, kuris norėtų iš Alfredo Hitchcocko atimti trilerio tėvo titulą. Būtent šis legendinis britų režisieriaus kine įteisino svarbiausius tokių filmų elementus, visų pirma, saspensą (laipsniškai didinamą įtampą ir netikėtos atomazgos laukimą).
Beveik tuo pat metu amerikiečiai kiniui taikė „juodojo“ kriminalinio žanro literatūrines tradicijas. Jos dar praėjusio amžiaus penktajame dešimtmetyje pagimdė savitą stilistiką JAV kine, kurią jau po karo prancūzai labai taikliai pavadino „juodaisiais filmais“ („film noir“).
Šie filmai pasižymėjo hiperrealizmu, brutalumu ir ciniškumu, o kovotojai su visokiausio plauko nusikaltėliais dažnai patys buvo priversti nusižengti įstatymams. Tokie naujadarai gerokai pagyvino kriminalinio žanro pasaulį ir lėmė jam ilgą gyvenimą.
Dar ir dabar kino teoretikai ginčijasi, kas yra tas „nuaras“ – atskiras žanras ar tik savita stilistika? Teoretikų nuomonės skiriasi, bet filmų kūrėjams labiau rūpi galimybė ekrane kurti ypatingą atmosferą.
„Aš nežinau, kaip apibrėžti „nuarą“, – sakė kitados JAV režisierius Sydney Pollackas, – bet aš atpažinsiu jį iš pirmųjų kadrų“.
Šiandien trileris yra vienas populiariausių žanrų kine. Primename10 geriausių XXI a. tokio tipo fillmų.
10. „LAUMĖS VAIKAS“ (Changeling, 2008) 1928-ųjų metų Los Andželas. Amerikiečiams šis laikotarpis yra ypatingas. Po metų prasidės didžioji ekonominė depresija, bet kol kas apie būsimuosius tragiškus išmėginimus nieko nežinantys amerikiečiai mėgaujasi paskutiniaisiais „džiazo epochos“ teikiamais malonumais. Filmo autoriai preciziškai tiksliai atkuria anuometinį gyvenimą, bet tai nebe egzotiškas retro kinas, o greičiau gilaus psichologinio apibendrinimo studija, žvelgiant iš dabarties pozicijų.
Saulėtą kovo mėnesio popietę telefoniste dirbanti vieniša motina Kristina Kolins (Angelina Jolie) savo devynerių metų sūnų Volterį išleidžia į kiną. Moteris dar nežino, kad mato savo kūdikį paskutinį kartą. Į namus Volteris jau niekada nebegrįš. Galima suprasti Kristinos nerimą jau pirmąjį vakarą. Juk dar visai neseniai Los Andželą buvo sukrėtęs baisus nusikaltimas – kažkoks psichopatas buvo pagrobęs dvylikametę ir reikalavo už ją išpirką, bet niekas nežinojo, kad mergaitė jau buvo nužudyta.
Policininkai į desperatiškus motinos maldavimus padėti reaguoja be ypatingo uolumo. Jiems darbų ir taip per akis: artėja mero rinkimai, mieste pilna neišspręstų problemų, o čia dar spauda atakuoja reportažais apie korupciją valdžios organuose. Surasti dingusį berniuką, žinoma, būtų didelis pliusas. Bent jau vieno rezonansinio nusikaltimo atskleidimas teigiamai paveiktų bauginančių pranešimų įkaitintą atmosferą.
Po pusmečio policija gražina motinai pražuvėlį, surastą kažkur Ilinojaus valstijoje. Iškilmingoje atmosferoje, blyksint fotoreporterių aparatams, valdžios pareigūnai perduoda Kristinai berniuką. Visi, išskyrus motiną, džiūgauja. O ji atkakliai kartoja, kad tai ne jos vaikas.
Kas iš to, kad berniukas žino tikslų Kristinos adresą ir visiems sakosi esąs jos sūnus, bet motinos širdį apgauti neįmanoma. Juolab, kad pražuvėlis yra keliais coliais mažesnis ir dar žydišku papročiu apipjaustytas. Bet ir policijai, ir net šeimos gydytojui šie argumentai neatrodo rimti. Čia jau, kaip sakoma, ne jų problemos. O nurimti nenorinčią ir savo teisių reikalaujančią motiną nusprendžiama paskelbti nevisprote ir izoliuoti nuo visuomenės.
Vien šių siužeto įvykių pilnai pakaktų kraują gyslose stingdančiam trileriui. Bet C.Eastwoodui tai būtų pernelyg lengva užduotis. Kol žiūrovai atidžiai seka fantasmagoriškos istorijos peripetijas, filmas nepastebimai (ir ne vieną kartą) keičia žaidimo taisykles. Vaiko pakeitimo byloje nėra jokios mistikos. Tiesiog iš spaudos sužinojęs apie niekaip nesurandamą Kristinos Kolins sūnų, apsišaukėlis Artūras Hačinsas sumanė pasinaudoti susiklosčiusia situacija ir persikraustyti į Los Andželą, kad netoliese esančiame Holivude galėtų pamatyti savo mylimiausią vesternų aktorių Tomą Miksą.
O kurgi dingo tikrasis Volteris? Į šį klausimą bus atsakyta žiauraus trilerio stiliumi. (G.J.)
Viename Niu Džersio salos name jauna moteris Greisė (N. Kidman) laukia iš fronto grįžtančio vyro. Didžiuliame dvare ji augina du vaikus ir kažkodėl yra įsitikinusi, kad tik už sandariai užtrauktų užuolaidų dukrelei Anai ir sūnui Nikolui negresia jokie pavojai. Nenuostabu, kad čia gyvenančius persekioja klaustrofobijos košmarai. Netrukus prasideda kur kas baisesni dalykai. Bet juos atskleisti tikrai neketiname.
Režisierius Alejandro Amenábaras gimė 1972 m. Santjage ispanės ir čiliečio šeimoje.
1973 m. dėl paaštrėjusios politinės situacijos šeima emigravo į Ispaniją. Nebaigęs studijų Madrido universitete Alejandro pradeda kurti trumpametražius filmus.
Debiutavo trileriu „Disertacija“ (Tesis , 1996) – rašydama disertaciją apie smurtą Angela randa vaizdo įrašą, kuriame mergina kankinama iki mirties. Netrukus paaiškėja, kad auka yra buvusi jos fakulteto studentė. Vieną piktadarį režisierius pavadino taip pat, kaip profesorių, kuris jį sukirto per egzaminą.
Dar vienas trileris „Atmerk akis“ (Abre los ojos, 1997) taip patiko Tomui Cruise‘ui, kad jis inicijavo jo perdirbinį „Vanilinį dangų“, kuriame pats suvaidino pagrindinį vaidmenį.
Neretai filmus prodiusuojantis T. Cruise‘as pats pasiūlė A. Amenábarui sukurti „Kitus“. Neišduodant filmo paslapčių galima pabandyti iššifruoti pavadinimą tokiu būdu: gal režisierius norėjo pamąstyti ne tik apie tai, kad nuo neatmenamų laikų gyvi žmonės bijo numirusių ir visokių vaiduoklių (kokie čia dar žiūrovus gali laukti nauji atradimai?), bet gal ir savo pasaulyje gyvuojančios dvasios ne mažiau bijo gyvų – kitų – žmonių, kurie gali joms kelti realią grėsmę?
Jau savo debiutinėje „Disertacijoje“ A. Amenábaras parodė, kad gąsdinti žiūrovą tikrai moka. Ir ne tik kokiais nors akivaizdžiais siaubais. Baisiausi košmarai šio režisieriaus filmuose gimsta žmonių pasąmonėje. O jie neretai yra siaubingesni už bet kokių žmogžudysčių vaizdus. (G.J.)
8. „SENIS“ (Oldboy, 2003) Tie, kurie dabar džiaugiasi Pietų Korėjos kinematografininkų pasiekimais aukščiausiame lygmenyje, neturėtų pamiršti, kad šios šalies kinas ir prieš šešis dešimtmečius buvo nusipelnęs tarptautinės kino žiūrovų auditorijos dėmesio.
Apie tai priminė „Kino pavasaris“, pernai surengęs atskirą programą „PIETŲ KORĖJOS KINO AUKSO AMŽIUS“, kurią pradėjo geriausiu šios šalies filmu dažnai tituluojama drama „Tarnaitė“ (Hanyeo, 1960 m., rež. Kim Ki-youngas) ir dar trys klasikiniai šedevrai.
Taip pat personalinės retrospektyvos susilaukė dabar dažniausiai linksniuojamas režisierius Bong Joon-ho. Be bemaž visus rimčiausius kino apdovanojimus pelniusio „Parazito“ (2019 m.) mums buvo parodyti ankstesni meistro darbai „Lojantys šunys niekada nekanda“ (2000 m.), „Prisiminimai apie žmogžudystę“ (2003 m.), „Šeimininkas“ (2006 m. ) ir „Motina“ (2009 m.).
O prieš du dešimtmečius visi linksniavo režisieriaus Chan-wook Parko pavardę. Ypač po to, kai jo žiaurus trileris „Senis“ (Oldboy) Kanų kino festivalyje buvo apdovanotas Didžiuoju prizu. Tada net impulsyvusis Quentinas Tarantino netvėrė džiaugsmu ir visur kartojo, kad jam toks filmo pripažinimas suteikė daug džiugių akimirkų.
„Senio“ siužetas remiasi prancūzų rašytojo Alexandre‘o Dumas kultiniu romanu „Grafas Montekristas“ ir Japonijoje populiariais manga stiliaus komiksais apie žiaurų kerštą, tačiau režisierius ir net penki scenaristai visą šią papildomą medžiagą interpretavo labai laisvai, originaliai ir netikėtai, pagyvindami keršto istoriją kvapą gniaužiančiomis veiksmo scenomis (dvikova su kirviais), intymios romantikos epizodais, pikantiškais intarpais itin stiprių nervų žiūrovams (gyvo aštuonkojo valgymas, liežuvio kirpimas) ir melodinga elektroninio stiliaus muzika.
Kai pagrindinis veikėjas O Dae Su (akt. Min-sik Choi) atsipeikėjo, jis suprato, kad buvo pagrobtas ir uždarytas privačiame kalėjime. Per televiziją vyras išgirsta apie žiauriai nužudytą savo žmoną, jo paties kraują įvykio vietoje ir be žinios pradingusią mažąją dukrelę, kurios jis nespėjo pasveikinti su gimtadieniu.
Vyras visiškai nieko neprisimena, nesuvokia kurioje pasaulio vietoje atsidūrė ir neįsivaizduoja kiek dar laiko teks praleisti prabangiai įrengtame kambaryje be langų bei durų. Psichologinė ir fizinė kančia baigiasi tik po penkiolikos metų, kai O vyras atgauna laisvę. Jo kišenėje įdėtas mobilusis telefonas ir stambiais banknotais prikimšta piniginė. Žaidimo taisyklės paprastos. Tiesos kaina yra gyvybė
O Dae Su trokšta ne tik atkeršyti tiems, kurie suniokojo jo gyvenimą. Vyras ieško ir budistinio nušvitimo galimybės, nors paskui jį besitęsiantis kruvinas šleifas tolina jį nuo tikslo.
Budistai mėgsta sakyti: „Nusijuok – ir visas pasaulis juoksis drauge su tavimi. Pravirk – ir pamatysi, kad verki vienas“.
Geras epigrafas filmui „Senis“.
P.S. Korėjietiškas „Senis“ patiko ne tik Q. Tarantino. Jo kolega juodaodis režisierius Spike’as Lee 2013-aisiais Amerikoje susuko perdirbinį su puikiais aktoriais Joshu Brolinu ir Samueliu L. Jacksonu. (G.J.)
7. „ZODIAKAS“ (Zodiac, 2007) Pastaruoju metu kai kurie JAV kino kūrėjai, bandydami išvengti Holivudui nuolat prikišamo filmų primityvumo ir banalumo, visokiausiais būdais mėgina išplėsti žanrų ribas. Scenaristai dabar stengiasi ne tik meistriškai supainioti kriminalinį siužetą, bet ir nori paversti žudiko ir nusikaltimus tiriančio policininko dvikovą metafizinio Blogio ir pergalingo Gėrio konfliktu.
Įnešė savo ženklų indėlį į naujas madas ir režisierius Davidas Fincheris. 1995-aisiais jo sukurtas filmas „Septyni“ net tapo psichologinio trilerio etalonu. Jame brutalių žmogžudysčių virtinę tiriantiems detektyvams pamažu tampa aišku, kad kažkas pasiryžo kovoti su septynių mirtinų nuodėmių platintojais. O aptikti paslaptingą “angelą naikintoją” padeda… klasikinės literatūros šedevrai – Dantės “Dieviškoji komedija”, Jeffrey Chaucerio “Kenterberio istorijos” ir Johno Miltono “Prarastasis rojus”.
Naujesnis Davido Fincherio darbas „Zodiakas“ pratęsia „Septynių“ stilistiką. Tik šį kartą režisierius pasakoja ne iš piršto išlaužtą istoriją, o tikrais įvykiais paremtą ilgai trukusio košmaro studiją. Ši amerikietiška psichozė prasidėjo 1968 – ųjų gruodžio dvidešimtosios naktį, kai Zodiaku pasivadinęs maniakas nužudė pirmąsias aukas. Antrą kartą dviguba žmogžudystė sukrėtė to paties miestelio gyventojus po pusmečio, Nepriklausomybės dienai baigiantis. Per šį pusmetį policijai nepavyko pasistūmėti nė per žingsnį. Akivaizdu buvo tik tai, kad maniakas aptemdė amerikiečiams dvi šventines progas – prezidento Niksono inauguraciją ir astronauto Neilo Armstrongo išsilaipinimą Mėnulyje.
Vėliau žudikas pats pradėjo aktyviai padėti policijai, skambindamas po kiekvieno naujo nusikaltimo ir siusdamas užšifruotas kriptogramas. Tačiau net ir šie koziriai nepadėjo sugauti įžūlų nusikaltėlį, ilgai žaidusi su policija „Katės ir pelės“ žaidimą. Viename paskutinių pranešimų policijai nesugaunamas maniakas, nužudęs 37 žmones, parašė: „Dabar lauksiu filmo apie save. Įdomu, kas suvaidins pagrindinį vaidmenį?“ (G.J.)
6. „KALINIAI“ (Prisoners, 2013) Gimtojoje Kanadoje jaunas režisierius Denis Villeneuve‘as (gim. 1967) kūrybinio kelio pradžioje net tris kartus buvo apdovanotas nacionaline kino premija „Džini“ (Genie Award) už geriausią režisūrą, o jo filmas „Gaisrai“ (Incendies, 2010) jau varžęsi dėl Oskaro.
O dar po metų – 2011-aisiais Denis Villeneuve‘as įtakingo JAV kino žurnalo „Variety“ buvo įtrauktas į perspektyviausių jaunų režisierių dešimtuką.
Netrukus šį gražų pasitikėjimo kreditą Denis Villeneuve‘as pateisino, susukęs savo pirmąjį amerikietišką filmą – didelėje įtampoje žiūrovus laikantį kriminalinį trilerį „Kaliniai“.
Svarbiausi filmo įvykiai prasideda per tradicinę Padėkos dieną, kurios šeimyninį džiaugsmą aptemdo tragiški įvykiai: pagrobiama Kelerio Doverio (akt. Hugh Jackmanas) šešiametė duktė Ana. Kartu dingsta ir jos draugė Džoja. Bylą tiriantis detektyvas Lokis (akt. Jake‘as Gyllenhaalas) suima įtartino furgono savininką Aleksą Džounsą (akt. Paulas Dano), tačiau, pritrūkęs įkalčių, priverstas jį paleisti.
Kai oficialus tyrimas atsiduria aklavietėje, ieškoti dukros imasi pats Anos tėvas Keleris.
Panašią situaciją kine regėjome begalę kartų. Ir kiekvieną sykį tokių filmų autoriai provokavo žiūrovus pamąstyti apie tai, kaip toli jūs patys galėtumėte nueiti, kad apsaugotumėte savo šeimą? Ir kur ta riba, kai keršto apakintas žmogus peržengia ne tik įstatymų, bet ir moralinės atsakomybės ribas?
Žiūrovams lengva solidarizuotis su Keleriu Doveriu, kuris šiame filme susiduria su baisiausiu visų tėvų košmaru, ir patiems suprasti, ką jaučia žmogus, kai minutės virsta ištisa amžinybe. Nepasiduoti panikai tokioje situacijoje neįmanoma. Bei ir nieko nedaryti neatleistina.
Daugelyje panašių situacijų komplikuotą situaciją išsprendžia koks nors raumeningas supermenas. Tačiau nelaimės prislėgtą tėvą vaidinantis Hugh Jackmanas visai nepanašus. Nes šį kartą jis vaidina ne supergaliomis apdovanotą mutantą (žr. „Iksmenus“), o niekuo ypatingu neišsiskiriantį paprastą žmogų.
Kurdamas „Kalinius“ Denis Villeneuve‘as visus įtikino, kad moka valdyti psichologinę įtampą, todėl nenuostabu, kad filmas buvo lyginamas su geriausiais tokio tipo naujais filmais – D. Fincherio „Zodiaku“ ar Clinto Eastwoodo „Paslaptinga upe“.
O „film noir“ stilistiką puikiai kuria operatorius Rogeris Deakinsas: filme dominuoja niūri aplinka ir dažnai scenų dramatizmą dar labiau paryškinantis lietus.
Nenuostabu, kad tokia atmosfera ir nežinomybė veikia žmonių psichiką: padorumo ribose sunku išsilaikyti ir nelaimingam tėvui, ir nežinančiam ko griebtis detektyvui.
Ir, žinoma, kaip reikalauja detektyvo žanras, finale žiūrovų laukia šokiruojanti atomazga. (G.J.)
5. „KUŽDĖSIŲ SALA“ (Shutter Island, 2010) Jau įpratome prie režisieriaus Martino Scorsese‘s ir aktoriaus Leonardo DiCaprio tandemo, kas dveji metai džiuginusio ryškiomis retro dramomis. Epinėse „Niujorko gaujose“ (2002 m.) dėl vietos po saule XIX a. mirtinuose mūšiuose kovėsi imigrantai airiai ir vietiniai amerikiečiai. „Aviatoriuje“ (2004 m.) ekscentriško milijardieriaus Howardo Hugheso biografija buvo projektuojama į „aukso amžiaus“ Holivudo panoramą. O „Infiltruoti“ (2006 m.) atskleidė daug slaptų policijos ir mafijos veikimo mechanizmų. Į šiurpių paslapčių pasaulį panardina ir naujas sėkmingai dirbančio tandemo filmas „Kuždesių sala“.
Mistiniais siaubais iš ekrano dvelkia nuo pirmų minučių. Kai prie nuošalios salos artėja iš rūko išniręs plaustas su dviem denyje esančiais JAV maršalais, darosi aišku, kad vyrukų laukia nelengva užduotis. Reikės įminti labai sudėtingą šaradą: kaip iš saloje esančio kalėjimo užrakintos kameros galėjo pradingti tris vaikus nuskandinusi žudikė?
„Kuždesių salos“ režisierių įkvėpė mums gerai žinomas Denniso Lehane‘o romanas, labai giminingas amerikiečių „juodojo“ kriminalinio žanro literatūrinėms tradicijoms.
Šių tradicijų M. Scorsese laikosi griežtai. Padeda jam ir pats knygos tekstas, nuo kurio režisierius stengiasi nenutolti. O jei filmo autoriai ir ima improvizuoti, tai stengiasi nesuardyti tos ypatingos atmosferos, kurį žiūrovus kartu su pagrindiniais herojais kaskart įtraukia vis giliau į bauginančios beprotybės nasrus.
Knygą skaičiusieji prisimena tą ypatingą būseną, kurią jie jautė pasiduodami hipnotizuojančio siaubo poveikiui, kai buvo sunku susigaudyti, kur baigiasi realybė ir prasideda progresuojančios paranojos pagimdytos vizijos.
Preteksto tokioms manipuliacijoms knygoje ir filme apstu. Nuo išorinio pasaulio izoliuota sala, kurioje įsikūrusi griežto režimo kalėjimus pranokstanti psichiatrinė klinika ypač žiauriems nusikaltėliams, yra ideali vieta ne tik klaustrofobiškiems siaubams, bet ir šiurpą keliantiems psichofiziniams eksperimentams.
Paralelės su nacių koncentracijos stovykloje Antrojo pasaulinio karo metais vykdytais bandymais paversti gyvus žmones bevaliais zombiais „nuleidžia“ mistinę istoriją į labai konkretų kontekstą. L. DiCaprio vaidinamas pareigūnas Tedis Danielsas dar nepamiršo prieš dešimtmetį nacių koncentracijos stovykloje Dachau savo akimis regėto žemiškojo pragaro vaizdinių.
Antrąkart su šiomis praeities šmėklomis vyrui teks susidurti jau Kuždesių saloje. Panašu, kad jį čia atvedė ne tik profesinė užduotis, bet ir nuoširdus noras surasti jo žmonos Doloresos žudiką. Tedis dar neatsipeikėjo nuo depresijos, jį užvaldžiusios po to, kai žmona žuvo gaisro liepsnose. Panašu, kad šio piktavališko padegimo kaltininkas uždarytas labiausiai saugomame ligoninės korpuse. Bet tiesa, kurios taip desperatiškai ieško Tedis, bus kur kas baisesnė. (G.J.)
4. „Iš tiesų tavęs niekuomet čia nebuvo“ (You Were Never Really Here, 2018) Prestižiniame Kanų kino festivalyje pavasarį laimėjęs du – geriausio pirmo plano aktoriaus ir geriausio scenarijaus – apdovanojimus, „Iš tiesų tavęs niekuomet čia nebuvo“ pasakoja istoriją apie tai, kaip buvęs kareivis Džo (vaidina Joaquinas Phoenixas), persekiojamas praeities vaiduoklių ir kankinamas potrauminio streso sindromo, savo atliekamo darbo dėka užmezga iš pirmo žvilgsnio kiek netikėtą draugystę su mergaite vardu Nina (Ekaterina Samsonov), kurią filmo eigoje gelbsti nuo pasaulio negandų.
Filmo scenarijus yra kurtas remiantis to paties pavadinimo romanu, kurį parašė Džonatanas Eimsas (Johnatan Ames). Nors vietomis atrodo miglotas ir sunkiai suprantamas, o galbūt iki galo ir neišbaigtas, filmo scenarijus visgi geba prikaustyti žiūrovą nuo filmo pradžios iki pat jo pabaigos. Filmas greitas, jame daug veiksmo, daug persekiojimo, daug smurto ir kraujo. Smagu, kad tarp viso to puikiai atskleidžiamas ir pagrindinio herojaus santykis tiek su mama, kuria jis rūpinasi, tiek ir su aplinkiniu pasauliu, kuris, deja, Džo nėra toks artimas. Tiesa, jau prieš žiūrint „Iš tiesų tavęs niekuomet čia nebuvo“ ir turint omeny apie ką jis yra, žiūrovas turėtų būti nusiteikęs įvairiems netikėtiems posūkiams filme, kurie neturėtų jo pernelyg šokiruoti.
Joaquinas Phoenixas tiesiog idealiai tinka įkūnyti pagrindinį herojų. Džiaugtis derėtų ne tik puikia jo vaidyba, bet ir atsidavimu šiam filmui. Akivaizdu, jog Joanuinas ruošdamasis vaidmeniui kardinaliai keitė ir savo formas, priaugdamas, panašu, visai nemažai svorio. Prisimenantiems aktorių iš tokių filmų kaip „Ji“ (Her), „Iš tiesų tavęs niekuomet čia nebuvo“ tampa maloniu siurprizu, leidžiančiu dar labiau vertinti Phoenixo aktorinį talentą. (J.J.)
3. Tarnaitė (The Handmaiden, 2016) – Išdavystė yra baisiau nei mirtis, nes emocinis skausmas lieka su mumis iki gyvenimo galo ir smaugia nenužudydamas, o mirtis yra neišvengiama ramybės oazė, užmaršties pradžia. Todėl sugebėjimas atleisti yra milžiniškos stiprybės rodiklis, įrodantis asmens kilnaširdiškumą bei tyrą jo sielą. Erotiniame psichologiniame trileryje „Tarnaitė“ (rež. Park Chan-wook) mes supažindinami su klastos bei iškrypimų pasauliu, kuriame, regis, išdavystė yra neatsiejamas gyvenimo aspektas, patenkinantis ligotus poreikius. Ar įmanoma tokioje aplinkoje rasti kilnumo bei tyros meilės užuomazgų? O gal naivu tikėtis gėrio ten, kur dominuoja godumas bei žmonės, smurtu grindžiantys kiekvieną savo pasirinkimą?
Kino juosta „Tarnaitė“ mus nukelia į XX amžiaus 4 dešimtmečio Japonijos okupuotą Korėją, kurioje jauna mergina vardu Sook-Hee (akt. Tae-ri Kim) yra pasamdoma dirbti turtingos japonės Lady Hideko (akt. Min-hee Kim) tarnaite. Kaip ir bet kurioje istorijoje, čia irgi neapsieinama be piktadario, besistengiančio sugriauti visų aplinkinių gerbūvį. Uncle Kouzuki (akt. Jin-woong Jo) – valdingas bei beširdis Hideko dėdė, trokšdamas pasisavinti jos paveldėtus turtus, ketinąs ją vesti ir paversti jos gyvenimą dar didesniu pragaru. Tai iškrypusi bei žalingų potraukių asmenybė, mėgstanti fiziškai kankinti žmones bei klausytis nepadorių knygų skaitymo. Ar Kouzuki, gyvendamas liguistų iliuzijų pasaulyje, pagaliau susivoks savyje ir atras tikrąsias gyvenimo vertybes, o gal tai – patologinis asmenybės dualumo sutrikimas, naikinantis visus prie jo prisilietusius? Tai neapsakomai įdomiai sukurtas, atvirai seksualus bei šiek tiek iškrypęs filmas, vaizduojantis sudėtingus smurtinius aktus ir estetinę žmoguje slypinčio blogio pusę.
Siužetu primindamas gotikines juostas („Rebeka“ (1940), „Dujų šviesa“ (1944), „Džeinė Eir“), jis pulsuoja siurrealizmu ir film noir (juodasis kinas) stiliumi. „Tarnaitė“ – gana miglota istorija, kurioje niekas neatrodo taip, kaip iš tiesų yra, ir kiekvienoje filmo dalyje (jis susikirstytas į tris sekcijas) mes sužinome kažką visiškai priešingo tai informacijai, ką jau manėme žiną. Kiekvienas juostos trečdalis, trunkantis apie 45 minutes, yra pasakojamas vis skirtingo pagrindinio veikėjo ir susideda į visumą, primenančią rusišką matriošką. Jau Nuo vudurinės dallies galima pastebėti, jog tos pačios scenos yra rodomos po kelis kartus skirtingais rakursais, koncentruojančiais žiūrovo dėmesį vis į kitą detalę. Juk net ir klausant tą pačią istoriją, kiekvieną kartą galima įsivaizduoti skirtingus dalykus. (J.M.)
Nors anksčiau jau matėme kelis niūrius režisieriaus trilerius, „Dingusi“ atrodė visai logiškas D. Fincherio pamėgto stiliaus kūrinys. Sudėtingus kontekstus mėgstantis režisierius ir šį kartą turėjo kur pasireikšti, nors jį ribojo tai, kad „Dingusi“ yra ne pagal originalų scenarijų sukurtas filmas, bet garsios knygos ekranizacija.
„Dingusios“ prologas, regis, nežada kažko labai baisaus. Šiltą vasaros rytą šiaurės Misūryje Nikas ir Eimė (juos vaidina Benas Affleckas ir Rosamund Pike) rengiasi pažymėti penktąsias vestuvių metinės. Tačiau romantiškos šventės nebus, nes Eimė netikėtai dingsta. Namuose lieka grumtynių pėdsakai, paskubomis valyto kraujo dėmės ir keletas sąmoningai nusikaltimo vietoje paliktų „raktelių“ – ženklų, galinčių žingsnis po žingsnio atvesti prie painios šarados įminimo. Čia viskas yra svarbu – kiekviena smulkmena, kiekviena užuomina, kiekvienas iš pirmo žvilgsnio bereikšmis žodis. Dingusios Eimės dienoraštis dar labiau supainioja situaciją, o paslaptingas bylos tyrimas, kaip ir reikėjo tikėtis, atvers ne vieną nemalonią praeities paslaptį.
„Dingusią“ reikia žiūrėti maksimaliai sukoncentravus dėmesį ne tik į pačią kriminalinę fabulą, bet ir į kiekvieną, net menkiausią detalę. Mat režisierius savo sumanymą realizavo taip, kad pats žiūrovas jaustųsi esąs detektyvas, tris kartus einantis paslapties įminimo link ir kaskart atsiduriantis aklavietėje.
Kokią paslaptį su savimi nusinešė Eimė, kokia tikroji jos dingimo priežastis ir ne mažiau suprantamo atsiradimo tikslas? Tikslaus atsakymo iš Davido Fincherio laukti neverta. Tačiau užuominų yra. Kaip sakoma, turintis akis tepamato.
1. Nakties klajūnas (Nightcrawler, 2014) – scenaristas Danas Gilroy‘us pagaliau debiutuoja režisūroje. Jis pasirenka tamsų ir įtampos kupina kriminalinį trilerį pagal paties parašytą scenarijų, kuris savyje apčiuopia geriausius šio žanro kūrinius. Visais įmanomais būdais išgyventi Los Andžele bandantis Luisas Blumas vieną naktį pamato nelaimingą atsitikimą kelyje ir į šį įvykį skubančius neoficialius video reportažų žurnalistus, kurie galiausiai brangiai parduoda nufilmuotą medžiagą vietinėms televizijoms. Norėdamas užsidirbti, Luisas pabando irgi įsitvirtinti šiame neprastame, pelningame, bet kartu ir pavojingame darbe.
Deja, su kiekvienu naktiniu pasivažinėjimu ir naujienų paieškomis jis nori vis daugiau ir daugiau, kol visi jo norai neatsigręžia prieš jį patį. Labai retai kriminalinio trilerio žanre galima sutikti tokį tamsų, intriguojantį ir nenuspėjamą pasakojimą apie sociopatą, kuris labai tiki tuo, ką daro. Tokio tipo filmus galima suskaičiuoti ant dvejų, o gal net ir ant vienos rankos pirštu. Režisierius Danas Gilroy‘us, kuris puikiai specializuojasi įvairiausiuose žanruose, pristato juostą, kuri ne tik nenusileidžia geriausiems rodomo žanro darbams, kaip Martino Scorseses „Taksistas“, bet gali net ir konkuruoti su jais. Pristatomas uždaro, labai savimi patenkinto ir, kartu, ligoto žmogaus pasaulis, jo gyvenimo būdas ir, žinoma, pats psichologinis portretas, kuris su kiekviena minute vis labiau atskleidžiamas. Taip, tai filmas apie maniaką, apie žmogų, neturintį jokių moralinių įsipareigojimų prieš visuomenę. Jis turi savitą pasaulėžiūrą į jį supančius daiktus ir žmones. Jis prie savęs neprileidžia nieko, nes nepasitiki ir jaučia diskomfortą būdamas šalia kitų. Tai vienišius, norintis tobulėti ir įgyvendinti visus savo užmojus. Žiūrovas tampa Luiso karjeros augimo stebėtoju, bet kartu ir viso jo amoralaus gyvenimo pasekmių dalyviu.
Įspūdingai atrodo ne tik juostos turinys bei puikiai parašytas scenarijus, bet dar ir stipriai atrodantys vaizdai, kuriuos puikiai puošia tamsi ir užburianti spalvų paletė. Oskaro laureatas, operatorius Robertas Elswitas pasidarbavo iš peties. Jis sugebėjo mus priartinti kaip įmanoma labiau prie to intriguojančio naktinio pasaulio. Kameros darbas tiksliai apčiuopia visas svarbias šio pasakojimo detales ir neleidžia atitraukt akių nuo prasmingų personažų dialogų, jų veiksmų ir žiauriai atrodančios išorės, pagražintos kraujyje besimaudančiais lavonais. Tą patį galiu pasakyti ir apie garso takelį, kurį paruošė aštuoniems Oskarams nominuotas kompozitorius Jamesas Newtonas Howardas. Yra filmai, kuriuose nemažas būrys aktorių sukelią pasitenkinimo ir nuostabos jausmą, tačiau būna ir tokie, kai juostoje pasirodo dešimtys žmonių, tačiau pagrindinio veikėjo charizma yra tokia didelė, jog visi jie tiesiog nustoja egzistuoti, nes peržiūros metu didžiausias dėmesys prikaustomas būtent prie vedančio aktoriaus pasirodymo. Šis yra būtent toks, kuriame vyksta vieno aktoriaus šou. (J.M.)
Gediminas Jankauskas, Jonas Jacunskas, Justė Meištaitė, Justina Markuckytė
Taip pat skaitykite: 10 neįtikėtinai puikių serialų, kuriuos galbūt praleidote pro akis
