Prieš gerus tris dešimtmečius, kai jau buvome apsipratę su vaizdajuosčių bumu ir pajutome alergiją anksčiau draudžiamam vaisiui primityvių siaubo ir pornografinių filmų pavidalu, labiau rafinuotesnio skonio žiūrovai pajuto norą žiūrėti ką nors meniškesnio.
Prisimenu, kaip tada vienu paklausiausiu video filmų autoriumi tapo olandų režisieriaus Paulo Verhoeveno kūryba. Tokius jo filmų pavadinimus, kaip „Turkiški saldumynai“ (1973 m.), „Kraujas ir kūnas“ (1985 m.) ar „Ketvirtas vyras“ (1983 m.) žinojo bemaž visi intelektualesnio kino pasiilgę žiūrovai.
Kaip tik tada Paulo Verhoeveno filmuose išgarsėjęs šviesiaplaukis bei mėlynakis aktorius Rutgeris Haueris kaip lygus su lygiais stojo į garsiausių holivudinio kino supermenų gretas, vaidino greta Sylvesterio Stallone‘s („Nakties paukščiai“, 1981 m.), Harrisono Fordo („Bėgantis skustuvo ašmenimis“, 1982 m.) ir kitomis JAV kino žvaigždėmis.
Jo pėdomis į Holivudą patraukė ir Paulas Verhoevenas, Amerikoje susukęs keletą sėkmingų fantastinių trilerių („Robotas policininkas“, 1987 m., „Viską prisiminti“, 1990 m., „Erdvelaivio kariai“, 1997 m., „Nematomas žmogus“, 2000 m).
Didelę sensaciją visame pasaulyje tapo jo „Esminis instinktas“ (1992 m.) ilgam įtvirtinęs superžvaigždinį aktorės Sharon Stone statusą. O štai muzikinis filmas su drąsiais choreografiniais intarpais „Šou merginos“ ( 1995 m.) susilaukė rekordinio neigiamų recenzijų kiekio ir komercinio fiasco (kainavo 45 mln. dolerių, uždirbo tik 20 mln.).
Paskutinius du filmus P. Verhoevenas sukūrė drauge su prancūzų kinematografininkais. Jo erotinis trileris „Ji“ (2016 m.) išprovokavo ginčus dėl savo stilistikos ir kontraversiško požiūrio į seksualinį smurtą, o naujausias jo kūrinys „Benedeta“ (2020 m.) tęsia šią temą, tik jau naudojantis ne šiuolaikine medžiaga, o tolimos praeities aplinka: filmas pasakoja apie XVII a. Italijos vienuolę, kenčiančią nuo ją persekiojančių erotinių vizijų. (G.J.)
10. „ORANŽINIS KAREIVIS“ (Soldaat van Oranje, 1977)
Nors savus filmus olandai pradėjo rodyti dar XIX a. pabaigoje, labai ilgai šios šalies kinas už jos ribų buvo mažai žinomas. Trūko ir savų talentingų kūrėjų, todėl dažnai į Olandiją kurti filmų buvo kviečiami režisieriai iš kitų šalių.
Ketvirtajame XX a. dešimtmetyje daug filmų čia sukūrė užsienio (daugiausia Vokietijos) režisieriai. Tokia praktika buvo tęsiama ir vėliau.
Šeštajame dešimtmetyje suklestėjo nacionalinė kino dokumentika: šiuo laikotarpiu vadinamosios olandų dokumentinės kino mokyklos atstovai kūrė filmus apie pokarinius pertvarkymus, jiems būdinga ritmiška garso ir vaizdo kaita, neįprasti rakursai, profesionalus montažas.
1960-aisiais režisieriaus Berto Haanstros dokumentinis filmas „Stiklas“ (Glas) net buvo apdovanotas Oskaru.
Dabar žinome ir šios šalies vaidybinio kino režisierius Fonsą Rademakersą, Theo van Goghą, Josą Stellingą ir kitus.
Ką tik pasibaigusiame Kanų kino festivalyje olandų režisieriui Lukasui Dhontui už jaudinančią dramą „Uždaryti“ (kitas pavadinimas „Arčiau“/ Close) įteiktas Didysis prizas.
Tačiau labiausiai pasaulyje žinomas Paulas Verhoevenas. Už savo šalies ribų jį išgarsino Oskarui nominuoti „Turkiški saldumynai“ (1973 m.) – chuliganiškas pasakojimas apie cinišką jauną skulptorių Eriką, kuris eksperimentuoja kūryboje, bet panašiai elgiasi ir seksualinių santykių srityje.
Filmas buvo nepaprastai populiarus, o baigiantis XX amžiui net buvo pavadintas geriausiu visų laikų olandišku filmu.
Tikra žvaigžde tapęs pagrindinis „Turkiškų saldumynų“ aktorius Rutgeris Haueris vaidina pagrindinį vaidmenį ir kitame režisieriaus filme „Oranžinis kareivis“ (1977 m.). Pavadinimas, žinoma, visų pirma asocijuojasi su oranžine Nyderlandų karalystės vėliavos spalva, bet pagal prasmę filmą galima vadinti ir „Karalienės kareiviu“ (suomiai filmą net buvo pavadinę labai tiesmukai – „Gestapo priešas“).
Tai buvo pirmas režisieriaus filmas, pasakojantis II pasaulinio karo istoriją (2006-aisiais jis sukurs antrą – „Juodają knygą“).
„Karalienės kareivio“ siužetas pagrįstas tikrais įvykiais. Pagrindinis jo herojus – Erikas Hazelhoffas Roelfzema (1917–2007) – Nyderlandų pasipriešinimo judėjimo lyderis, II pasaulinio karo metais kovojęs su naciais ir ištikimai tarnavęs savo šalies karalienei Vilhelminai, kuri tuo metu gyveno priverstinoje emigracijoje Didžiojoje Britanijoje.
Filme šis didvyris vadinamas Eriku Lanshofu. Aristokratų giminės palikuonis ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje smagiai leidžia laiką su Leideno universiteto bendramoksliais, šėlsta ir kvailioja kaip ir dera ką tik įšventintiems patrakėlių brolijos nariams.
1939-ųjų rugsėjį radijo transliacija iš Anglijos nutraukė jaunuolių šėliones, nes buvo paskelbta apie karą nacistinei Vokietijai. Pradžioje niekas nepanikuoja, nes tiki, kad Nyderlandai išliks neutralūs, kaip ir Pirmajame pasauliniame kare. Bet viskas pasikeičia, kai 1940-ųjų gegužę Vokietija įsiveržia į šalį ir Nyderlandai kapituliuoja.
Vieni Eriko bendramoksliai į politiką nesikiša, kiti bando priešintis okupantams ir ginti žydus, Aleksas apsivelka SS uniformą ir žygiuoja nacių kariniame parade. O pats Erikas tampa kariniu kurjeriu, dažnai su specialia slapta misija vykstančiu į Londoną, iš kur padeda į gimtinę gabenti ginklus.
Vėliau Erikas tampa bombonešio pilotu, net paskiriamas karalienės Vilhelminos padėjėju ir baigiantis karui lydi ją namo.
Filmas nestokoja dramatizmo, nors kartais ir nuslysta į bravūriško veiksmo kino lankas. Didelės pagarbos nusipelnė operatoriaus Jano de Bonto darbas. Scena, kurioje Erikas per audrą laiveliu plaukia iš Anglijos į tėvynę, verta aukščiausio profesinio įvertinimo.
Janas de Bontas netrukus bus pakviestas į Holivudą, pats filmas Amerikoje nominuotas Auksiniam gaubliui, o su Rutgeriu Haueriu P. Verhoervenas sukurs dar vieną filmą – žiaurią viduramžių kovų dramą „Kūnas +kraujas“ (Flesh+Blood, 1985 m.).
9. „KETVIRTASIS VYRAS“ (De vierde man, 1983)
Pasaulio ekranuose pasirodžius karinei dramai „Oranžinis kareivis“ (1977 m.), tarptautine žvaigžde tapo ne tik pagrindinio vaidmens atlikėjas Rutgeris Haueris, bet ir jo kolega aktorius Jeroenas Krabbé. „Oranžiniame kareivyje“ jis suvaidino studentą Gusą, kuris nušovė išdaviką, bet buvo nacių suimtas ir giljotinuotas.
„Ketvirtąjį vyrą“ net galima būtų vadinti šio aktoriaus monofilmu, nes Jeroeno Krabbés herojus yra tarsi filmo visatos centras, aplink kurį savo orbitomis skrieja visi likę personažai.
Gerardas Reve yra populiarus rašytojas, alkoholikas ir beseksualas, kuriantis skandalingus romanus, kuriuose persipina realybė su drąsiomis vaizduotės pagimdytomis fantazijomis. Vyras kupinas vidinių prieštaravimų, gyvena palaidą gyvenimą, bet jaučiasi esąs tvirtus pagrindus turintis katalikas.
Kartą Gerardo dvejopa seksualinė orientacija iškrečia jam piktą pokštą. Vieną dieną pakviestas į Flisingeną pabendrauti su literatūros klubo nariais Gerardas Amsterdamo stotyje pajunta stiprų potraukį perone sutiktam vyrui. Bet audringą seksualinių santykių audrą jis tąsyk išgyvena ne su paslaptingu nepažįstamuoju, o su klube sutikta jauna, bet jau tris kartus spėjusia tapti našle efektinga blondine Kristina (ją suvaidinusi Renée Soutendijk taip pat netrukus išgarsėjo).
Paryčiui Gerardas atsitiktinai pamato Kristinos artimo draugo Hermano nuotrauką ir supranta, kad tai tas pats stotyje sutiktas vyras.
Nuo šio momento prasideda tikras psichotrileris, o Gerardas vis giliau klimpsta į paranojos liūną. Jis pradeda įtarinėti, kad Kristina nužudė visus tris savo vyrus, ir dabar jis (o gal Hermanas?) pasmerktas tapti ketvirtąja auka.
Žiūrovams „Ketvirtajame vyre“ patiko suktas siužetas, pikantiškos seksualinio dualizmo detalės ir netikėti veiksmo posūkiai.
O kritikai labiau gilinosi į originalą stilistiką ir bandė iškoduoti filmo metaforas. Vieni atkreipė dėmesį į tai, kad Alfredo Hitchcocko vertas psichologinis trileris palengva virsta Luiso Bunuelio kūrybai būdinga siurrealistine komedija, ir kad fatališka Renée Soutendijk suvaidinta gundytoja tapo Sharon Stone („Esminis instinktas“) pirmtake.
Dar giliau leidžiasi Jamesas Newmanas, portalo „ImagesJournal.com“ apžvalgininkas. Jis dalijasi tokiomis įžvalgomis: „Verhoevenas naudoja daug gotikinių simbolių. Prie karsto stovinčio vainiko juostoje nesunku įžvelgti užrašytą Gerardo vardą. Moteris lupa obuolį, ir jo žievė, nusileidžianti ant jos vaiko galvos, darosi panaši į nimbą… Bet visa tai banalūs menkniekiai, palyginus su pagrindine Gerardo vizija: jis regi kryžių ant kurio nukryžiuotas ne Kristus, o Hermanas… Kristinos grožio salonas vadinasi „Sphinx“, bet dvi neoninės raidės užgęsta, ir lieka „Spin“, reiškiantį „voratinklį“.
Įdomu patyrinėti ir užrašus ant visų trijų Kristinos mirusių vyrų urnų: iš jų paaiškėja, kad vienas buvo sudraskytas liūto, antras žuvo dėl neišsiskleidusio parašiuto, o trečiasis užsimušė nesuvaldęs greitojo katerio…
Dažniau atkreipkime dėmesį į detales… ? (G.J.)
8. „BENEDETA“ (Benedetta, 2020)
Žmones nuo amžių persekioja prigimtinės nuodėmės doktrina, minima ir Šv. Rašte, ir teologų bei filosofų darbuose. Jobo knygoje net teigiama: „|Negali būti švarus net vienos dienos kūdikis“ (Job 14,4).
Tad nereikia stebėtis, kad kūno geiduliams mąstytojai ir menininkai skiria labai daug dėmesio. Ne išimtis ir filmų autoriai. Jie šią problemą itin mėgsta, nes vaizdai ekrane kartais gali pranokti žiūrovo vaizduotėje gimstančias fantazijas. Bet čia yra labai plona riba, už kurios prasideda pornografijos valdos.
Apie kūniškas aistras moterų vienuolynuose pasakojama jau „Dekamerone“ ir dar ankstesniuose literatūriniuose šaltiniuose. Iš amžių glūdumos mus pasiekia ir ne literatūrinės fantazijos, o realūs įvykiai. Ypač nemaža jų dalis susieja religinę ekstazę su erotiniais geiduliais.
Plačiai aprašytas XIX-ajame amžiuje kilęs skandalas, kuriame susipynė seksas ir žmogžudystės Romos moterų vienuolyne. Šis ekstremalus įvykis įviliojo į spąstus beveik visus tuomečius Katalikų Bažnyčios hierarchus
„Vienuolės, melavusios apie Dievo vizijas, kad įtikintų naujokes santykiauti, grupinis seksas su dvasininkais, bandymas nuodyti Vokietijos kunigaikštytę, žinomo teologo gyvenimas ne santuokoje, jaunų vienuolių nužudymas, embrionas, pašalintas iš abatės, ir kardinolai, nuo jėzuitų generolo iki popiežiaus, visi sužavėti gražios ir patrauklios netikros šventosios“.
Taip apie įvykus XIX a. Šventojo Ambrozijaus moterų vienuolyne Romoje rašo Hubertas Wolfas knygoje „Šventojo Ambrozijaus vienuolės: tikroji moterų vienuolyno skandalo istorija“ (The Nuns of Sant’Ambrogio: The True Story of a Convent in Scandal).
Iškilus į viešumą už vienuolyno sienų daromoms nuodėmėms Vatikanas 1816 m. viešai pasmerkė Šventojo Ambrozijaus moterų vienuolyno įkūrėją Mariją Agnesę Firrao ir atėmė iš jos abatės titulą. Tačiau, tas pats popiežius Leonas XII 1829 m. ją reabilitavo.
Režisierius Paulas Verhoevenas savo naujausią filmą „Bernadeta“ pasakoja ne mažiau sensacingą istoriją, tik įvykusią gerokai anksčiau ir ne Romoje, o Toskanoje.
Pagrindinė herojė – taip pat reali moteris Benedeta Karlini, XVII a. vienuolė. Filmo pagrindą sudaro 1986 metais knygų rinkoje pasirodęs romanas „Begėdiški aktai: Vienuolės lesbietės gyvenimas Renesanso Italijoje“, kurį parašė Judith C. Brown.
Ši knyga nepriklauso pikantiškas temas su pasimėgavimu gromuliuojantiems bestseleriams, bet labiau šliejasi prie rimtesnių akademinių studijų, todėl vadinama negrožine knyga (non-fiction book).
Bet pikantiškų ir skandalingų temų niekada nebijojęs režisierius Paulas Verhoevenas kuria visų pirmą dvi su puse valandos trunkantį spalvingą reginį, juolab kad tema ir pagrindinė herojė suteikia begalę galimybių tokiai koncepcijai.
Benedeta į Toskanos vienuolyną buvo atvežta būdama aštuonerių. Jau pakeliui į savo naujuosius namus mergaitė pademonstravo neįtikėtinas savo maldos galias, kai kelią jai ir jos palydovams pastojo piktadariai.
Paskui veiksmas peršoka 18 metų į priekį, ir nuo šiol Benedetą įkūnija aktorė Virginie Efira, vaidinusi ankstesniame režisieriaus filme „Ji“.
Dabar Benedetą vis dažniau kamuoja nuodėmingi jauno kūno geiduliai ir slapta nuo pašalinių akių ji patiki savo kūną nukryžiuotojo Kristaus malonei.
Paryčiui ant merginos kūno atsiradusios stigmos aplinkinius įtikina, kad Benedeta yra išrinktoji, tikra Kristaus sužadėtinė.
Vėliau malšinti seksualinę įtampą Benedetai padeda į vienuolyną patekusi kaimo mergina Bartolomėja (akt. Daphne Patakia).
Erotiniams nuodėmingos porelės žaidimams filme išties negailima laiko, tik visa tai ilgainiui pabosta, net nepaisant to, kad į nuodėmės liūną įtraukiami vis nauji personažai – vienuolyno vyresnioji (akt. Charlotte Rampling) ir net popiežiaus nuncijus (akt. Lambertas Wilsonas).
Šios XVII a. „Sodomos ir Gomoros“ kulminacija – Toskaną apėmusi maro epidemija.
Pastaroji aplinkybė, žinoma, yra istorinė nuoroda į tikrus viduramžių marus, bet turint omeny šiuolaikinį – kovidinį – kontekstą galima sakyti, kad tai kartu yra ir raginimas atsikvošėti bei susimąstyti apie tai, ar tikrai žmonija nuolatiniame kelyje į pažangą neprarado tikrųjų moralinių orientyrų. (G.J.)
7. „VISKĄ PRISIMINTI“ (Total Recall, 1990)
2012-aisiais metais viso pasaulio žiniasklaida paviešino sensacingą žinią – po daug metų trukusio pasiruošimo amerikiečių mokslininkams pavyko pasiekti Marsą, kurio paviršiuje nusileidęs specialus prietaisas, vadinamas marsaeigiu, atsiuntė kelias „raudonosios planetos“ paviršiaus nuotraukas. Ko gera, netrukus gausime moksliškai pagrįstą atsakymą į daug dešimtmečių žmones dominusį klausimą: Ar yra gyvybė Marse?
Rašytojai į šią septintą pagal dydį Saulės sistemos planetą ėmė skraidyti seniai. Pirmieji šį maršrutą įsisavino rusų fantastai (Porfirijus Infantjevas, Leonidas Afanasjevas, Aleksejus Tolstojus), kurių knygų herojai savo kailiu patyrė Marso civilizacijos specifiką. Po II pasaulinio karo šią temą nuosekliausiai vystė amerikietis Ray‘us Bradbury, „Marso kronikose“ papasakojęs išgalvotą Marso kolonizavimo istoriją. O jo pasekėju laikomas fantastas Philipas K.Dickas mintyse į Marsą taip pat vyko ne kartą.
Fantastinį filmą „Viską prisiminti“ režisierius Paulas Verhoevenas sukūrė pagal Philipo K. Dicko apsakymą „Mes jums viską priminsime urmu“ (We Can Remember It For You Wholesale), parašytą dar septintajame dešimtmetyje. Šis keistas tekstas prasideda tokiu sakiniu: „Jis prabudo ir… užsimanė skristi į Marsą“.
2084 metais, praėjus lygiai šimtui metų po George’o Orwello įamžintos 1984 datos, jau po Trečiojo pasaulinio karo, Žemės planeta pavirto beveik negyvenama dykyne, o jos gyventojai pamažu emigruoja į Marsą, kur gyvenimo sąlygos palankesnės, bet ten valdžią užgrobė klastingas gubernatorius Kohagenas (Ronny Cox’as).
Žemės sūnus Dagas Kveidas tankiai sapnuoja šią tolimą planetą. Ir kažkodėl vyrukui atrodo, kad jis jau seniai ten yra buvęs. Jis net įsivaizduoja ten esąs žavios brunetės draugijoje. Vyrą persekioja mintis nukeliauti į Marsą, tačiau kadangi tai pernelyg brangu, jis kreipiasi į „Rekall“ kompaniją, kuri verčiasi dirbtinės atminties implantavimu į žmogaus smegenis. Po nesudėtingos operacijos pacientas gali mėgautis atsiminimais apie įvykius, kurių realybėje nebuvo. Tačiau šį kartą įprasta operacija baigiasi tragedija – pasirodo, kad Dago galvoje jau implantuota tokia programa. Pasaulis, kuriame jis gyvena – netikras. Žmona ir bendradarbiai yra tik operatyviniai agentai, nuolat sekantys ir kontroliuojantys kiekvieną vyro žingsnį. Panašu, kad kažkada pats Dagas buvo Marso valdytojo Vilo Kohageno agentas. Nelieka nieko daugiau, kaip tik skristi į Marsą ieškoti savo praeities, tikrojo gyvenimo ir svajonių mylimosios.
2012 metais buvo sukurtas filmo perdirbinys tokiu pat pavadinimu (rež. Lenas Wisemanas), o Dagą Kveidą suvaidino Colinas Farrellas. (G.J.)
6. „ROBOTAS POLICININKAS“ (RoboCop, 1987)
Savo šalyje išgarsėjęs Nyderlandų režisierius Paulas Verhoevenas („Turkiški saldumynai“, 1973; Oranžiniai kareiviai“, 1977; „Ketvirtas vyras“, 1983; „Kraujas ir kūnas“, 1985) buvo pakviestas padirbėti Holivude, kuriame jis debiutavo fantastiniu veiksmo trileriu „Robotas policininkas“.
Taip fantastinis veiksmo kinas praturtėjo dar vienu populiariu personažu – į viduramžių riterį panašus nenugalimas biomechaninis policininkas padėjo Detroito pareigūnams tramdyti visai suįžūlėjusius nusikaltėlius.
Šį beveik neįveikiamą robotą sukonstruoja viena modernių technologijų kompanija Omni Consumer Products, norėdama palengvinti Detroito policininkams mirtinai pavojingą kovą su nusikaltėliais miesto gatvėse.
Veiksmas plėtojasi artimoje ateityje. Konfrontuodamas su žiauriais nusikaltėliais žūva policininkas Aleksas Merfis (Peteris Welleris), kuris bus atgaivintas ir paverstas biologiniu robotu. Įspūdingai atrodo Merfio „prisikėlimo“ scena, nufilmuota sudėtingų technologijų pagalbą pasinaudojant pokadriniu filmavimu (čia puikiai pasidarbavo vizualinių efektų virtuozas Philas Tippetas).
Šis dar neregėtas tvarkos saugotojas – “robokopas” – turi tik vieną trūkumą: jo elektronikai trūksta žmogaus smegenų. Bet ir ši problema greitai išsprendžiama.
Oskaras filmui atiteko garso efektų kategorijoje, o komercinė filmo sėkmė paskatino kurti dar kelis tęsinius.
Antrajame filme „Robotas policininkas 2“ (RoboCop 2, 1990, rež. Irvinas Kershneris) autoriai pakeitė pagrindinio herojaus “orientaciją” ir implantavo jam narkomafijos vado smegenis. Dėl to jis tapo panašus į pavojingą banditą.
Filme „Robotas policininkas 3“ (1993, rež. Fredas Dekkeris) kibernetinis galiūnas (jį suvaidino Robertas Johnas Burke’as) daro tvarką kur kas didesnėje apygardoje. Tarptautinė korporacija pavertė didelį miestą tikra karo zona. Įbaugintus miestelėnus nuo jiems paruoštos lemties gali išgelbėti tik stebuklas. Arba robotas policininkas.
2000-aisiais Robotas policininkas tapo TV serialo herojumi (jį vaidino Page’as Fletcheris).
O 2014-aisiais „Elitinio būrio“ režisierius José Padilha šį personažą vėl gražino į didžiuosius ekranus. Veiksmas vėl plėtojasi Detroite 2028-aisiais metus. Naujasis filmas praktiškai atpasakoja pirmojo siužetą, tik ženkliai jį išplečia ir pagyvina. (G.J.)
5. „ŠOU MERGINOS“ (Showgirls, 1995)
„Šou merginos“ tikrai nėra įprastas kūrinys to meto kino kultūrai. 1995 m. kino ekranus pasiekusi juosta liko nesuprastas ir nesulaukė tokio populiarumo kokio jis sulauktų dabartiniame kino pasaulyje. Erotinė drama, kurioje merginos praleidžia daugiau laiko be rūbų nei su jais, neleis nukreipti akių nuo ekrano viso filmo metu.
Režisieriaus Paul Verhoeven kūrybos filmas sulaukė tikrai nemažai neigiamų įvertinimų. Nepaisant visų režisieriaus pasiekimų kino kultūroje, už šio filmo režisavimą jis buvo smarkiai pažemintas ir gerokai susigadino savo reputaciją. „Auksinių aviečių” apdovanojimai išskiria blogiausius metų filmus. Juose režisierius gavo prasčiausio metų filmo ir prasčiausio režisieriaus apdovanojimą. Šios nominacijos pašiepia režisierius ir jų darbus, tad nenuostabu jog retas režisierius pats atsiimdavo apdovanojimą. Nepaisant visos kritikos, režisierius Paulas Verhoevenas buvo vienas iš nedaugelio, kuris pats atsiėmė jį pašiepiančius apdovanojimus.
Filmas, kurio biudžetas siekė apie 45 milijonus dolerių kino teatruose uždirbo mažiau nei 38 milijonus dolerių. Patį filmą buvo leidžiama žiūrėti vyresniems nei 17 metų žiūrovams. Kūrinys buvo laikomas tokiu nešvankiu, kad patys filmo platintojai pasamdė kelis šimtus darbuotojų, kurie važinėjo po JAV teatrus ir prižiūrėjo, kad joks jaunesnis nei 17 metų asmenys neprasmuktų į salę, kurioje buvo rodamas šis filmas.
Nepaisant visų neigiamų kritikų atsiliepimų ir nepelningų peržiūrų kino teatruose „Šou merginos“ pasiekė neįtikėtiną sėkmę užkariaudamos namų video rinką. Filmas uždirbo daugiau nei 100 milijonų dolerių vien tik iš video nuomos, taip paverčiant ne itin nusisekusį filmą į tą, kuris tikrai uždirbo pinigus. Namų rinkoje šis filmas tapo vienu iš dvidešimties geriausiai parduodamų „MGM“ filmų. Nepaisant to jog filmas buvo laikomas vienu iš prasčiausių visų laikų filmų, „Šou merginos“ tapo kultine klasika ir 2010 metais buvo paleista Blu-ray versiją, kuri vėl buvo pristatyta žiūrovų teismui.
Juostos veiksmas sukasi apie pagrindinę heroją vardu Nomi Malone (Elizabeth Berkley) mergina, kuri kaip ir daugelis žmonių svajoja apie gyvenimą Vegase ir keliauja ten pasiekti savo svajonės – tapti profesionale šokėja. Pati Nomi yra sunkaus charakterio, bet tuo pačiu ir labai patikli, tad jai vienai Vegase sunku. Vos tik atvykus į savo išsvajotąjį miestą ji tampa vagišiaus auka. Likus be savo daiktų ji elgiasi lyg pamišėlė ir būtent tuo metu ji susitinka merginą vardu Molly (Gina Ravera). Mergina yra pasiryžusi pagelbėti jai nors visiškai jos nepažįsta ir leis jai apsigyventi savo namuose.
Visi smagumai prasideda kai Nomi susiranda darbą striptizo bare. Filme akivaizdžiai rodomos visos nuogybės, kurias galima pamatyti striptizo klube. Privatūs šokiai, sceniniai striptizo šokėjų pasirodymai ir visas striptizo klubo gyvenimas pateikiamas žiūrovui iš neįtikėtinai arti. Ištvirkę klientai ir niekingas bosas nuolat primena Nomi, kad tai nėra jos svajonė ir kad tai nėra gyvenimas kokio ji tikėjosi. Nepaisant visko mergina atkakliai siekia savo tikslo ir stengiasi padaryti, tai tik savo talentu, o ne kažkuo kitu. Viskas keičiasi iš esmės, kai ji susipažįsta su Vegaso žvaigžde Cristal Connors (Gina Gershon). Žvaigždė suteikia jai šansą sudalyvauti tikroje šokėju atrankoje į pagrindinį miesto pasirodymą. Nomi turi priimti svarbų sprendimą ar siekti gyvenimo tikslo savo jėgomis ar pasinaudoti kur kas lengvesniu keliu ir taip kilti aukštyn. (K.E.)
4. „JUODOJI KNYGA“ (Zwartboek, 2006)
„Scanoramoje“ matėme Norvegijoje sukurtą karinę biografinę dramą „Šnipė“, kurios pagrindinė herojė yra norvegų aktorė Sonja Wigert: ją likimas privertė Antrojo pasaulinio karo metu tapti šnipe (tiksliau sakant, dviguba agente). Vykdydama Vyriausybės jai patikėtą misiją moteris sutiko tapti Trečiojo reicho vietininko Norvegijoje Josefo Terboveno meiluže, kad galėtų naktimis rizikuojant gyvybe fotografuoti meilužio kabinete esančius dokumentus.
„Juodosios knygos“ herojė taip pat miegojo su aukšto rango nacių karininku Liudviku Miunce (Sebastianas Kochas), tik jokios valstybinės ir politinės misijos ji nevykdė: svarbiausias jos tikslas buvo bet kokia kaina išlikti okupacijos sąlygomis
Besibaigiant Antrajam pasauliniam karui netekusią savo būsto jauną kabareto dainininkę Reičel Štein (Carice van Houten) priglaudė geraširdžiai fermeriai. Jeigu šie gerieji žmonės būtų supratę, kad jų naujoji įnamė yra žydaitė, žinoma, to būtų nedarę. Nes kaip ir didelė paprastų žmonių dalis jie, kaip dabar įprasta sakyti, yra buitiniai antisemitai, tvirtai tikintys, kad „žydai yra kalti dėl mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus mirties“. Net prie pietų stalo šie paprasti kaimiečiai samprotauja, kad „geriau jau tie žydai savo metu būtų priėmę Kristų, tai dabar [karo metu – G.J.] problemų būtų mažiau“.
Kartą atsitiktinė bomba sunaikina namus kartu su jų šeimininkais, bet Reičel lieka gyva. Ir vėliau jai dar ne kartą pavyks palyginti lengvai išsisukti iš mirtinai pavojingų situacijų. Vienais atvejais jai išsigelbėti padės pačios Reičel išradingumas, kitais atvejais – laimingai susiklosčiusios aplinkybės arba tiesiog jos didenybė Sėkmė, kuri, kaip žinia, myli narsuolius.
Subombarduotų namų griuvėsiuose naciai aptinka žydaitės dokumentus ir pradeda jos paieškas. Čia ir prasideda bėglės odisėja karo apimtoje Olandijoje.
Režisierius ir pastovus jo scenarijaus bendraautorius Gerardas Soetemanas pasakojo, kad šio filmo idėja gimė dar 1977 metais, kai jiedu rinko medžiagą filmui „Oranžinis kareivis“ (Soldaat van Oranje), kuris pasakojo apie grupelę studentų, įtrauktų į pasipriešinimo judėjimo sūkurius II-jo pasaulinio karo metais.
Tąsyk daug laiko praleidę archyvuose režisierius bei scenaristas atrado daug anksčiau nežinomų faktų, kurie gana nepatrauklioje šviesoje vaizdavo ne tik nacius, bet ir pačius olandus, kolaboravusius su okupantais ir prisidėjusius prie žydų genocido. Tada ir gimė mintis į atskirą aplanką rinkti archyvinę medžiagą būsimajam filmui, kuris okupaciją parodytų bet kokia kaina išlikti trokštančios moters akimis.
Nemažai kritikos strėlių nuskriejo ir į pasipriešinimo judėjimą: kai kurios jo veikėjų charakteristikos akivaizdžiai prasilenkia su kelis dešimtmečius kurtu mitu apie nepriekaištingos reputacijos kovotojus už laisvę ir nepriklausomybę.
O „Juodoji knyga“, davusi pavadinimą pačiam filmui, yra visai ne nacių nusikaltimų prieš žmoniją sąrašas (kaip buvo galima pagalvoti filmo dar nepažiūrėjus), o nedidelė užrašų knygutė, kurios turinys rūpi ir okupantams, ir jų priešams. Jei norėsite sužinoti, kodėl, teks filmą pažiūrėti.
P.S. „Juodoji knyga“ savo metu buvo pats brangiausias Nyderlandų kino istorijoje filmas (kainavo 21 mln. dolerių); jis dalyvavo Venecijos kino festivalio konkurse, bet neįveikė distancijos iki Oskarų nominacijos.
Beje, 2007-aisiais, kai „Juodosios knygos“ tarp nominantų nebuvo, Oskaras už geriausią užsienio filmą buvo įteiktas vokiečių dramai „Kitų gyvenimas“ (Das Leben der Anderen, rež. Florianas Henckelis von Donnersmarckas), kuriame vieną pagrindinių vaidmenų suvaidino Sebastianas Kochas („Juodojoje knygoje“ jis vaidino „gerą vokietį“). (G.J.)
3. „ERDVĖLAIVIŲ KARIAI“ (Starship Troopers, 1997)
Tai vienas iš keturių režisieriaus Paulo Verhoeveno Holivude sukurtų fantastinių filmų. Pirmasis buvo garsusis „Robotas policininkas“ (RoboCop, 1987) – begalę pamėgdžiojimų pagimdęs futuristinis veiksmo trileris apie neįveikiamą idealų ateities pasaulio tvarkos saugotoją. Pagal fantastinės literatūros klasiko Philipo K. Dickoapsakymą sukurtame filme „Viską prisiminti“ (Total Recall, 1990) Arnoldo Schwarzeneggerio herojus dažnai sapnuoja Marso planetą ir jam kažkodėl atrodo, kad jis jau seniai ten yra buvęs: ne vienas, bet žavios brunetės (Sharon Stone) draugijoje.
Paskutinis (ketvirtasis) fantastinis filmas „Nematomas žmogus“ (Hollow Man, 2000) pasakoja apie tai, kaip talentingas išradėjas Sebastianas Keinas (jį suvaidino Kevinas Baconas), vykdydamas svarbų Pentagono užsakymą išrasti serumą, galintį žmogų padaryti nematomu, pirmasis ryžosi išmėginti stebuklingą vaistą.
O „Erdvėlaivių kariai“ sukurti pagal Roberto A. Heinleino fantastinį romaną, knygų rinkoje pasirodžiusį dar 1959 metais ir vaizdavusį tolimą ateitį, kurioje Žemę valdo kariškiai. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje buvo paūmėjęs šaltasis karas ir amerikiečiai kūrė nemažai filmų apie komunistų keliamą grėsmę JAV demokratijai.
Roberto A. Heinleino fantastinė knyga gimė iš tos pačios fobijos, tik didžiausi žmonijos priešai čia – ne kalašnikovais ginkluoti sovietų kariai, o labai karingai nusiteikę nuožmūs ir milžiniški vabzdžiai. Bet „Erdvėlaivių kariai“ nėra jau klasika tapusios fantastinės knygos ekranizacija. Patyręs scenaristas Edas Neumeieris iš Roberto A. Heinleino romano pasiskolino tik kai kuriuos motyvus ir iš jų nuaudė visai kitokį kilimą.
Jeigu žiūrėdami šį specefektais perpildytą filmą bandysite suvokti jo ideologiją, pastebėsite keistas paraleles su socializmo ir fašizmo (!) idealais.
Naują nuostabų ateities pasaulį bando kontroliuoti kariškiai, aprengti ir apginkluoti kaip ankstesnis Paulo Verhoeveno herojus robotas policininkas. Bet net ir lazeriais ginkluoti šie superkariai dažnai pralaimi mūšiuose su kosminiais mutantais – protingais milžiniškų gabaritų vabalais, bombarduojančiais žmonių planetą asteroidais. O ateities pasaulio visuomenė yra kažkoks tarpinis variantas tarp „brandaus socializmo“ ir atvirai fašistinio režimo, kurio pamatinės vertybės yra valstybinė ideologija, patriotizmas, ištikimybė vadovybei ir karinei priesaikai.
Kaip ir dera fantastiniams filmams, siužetas privalo koncentruotis aplink supermeno galių turintį gelbėtoją (arba gelbėtojus), ir jų „Erdvėlaivių kariuose“ tikrai nepritrūksta. Šaunaus desantininko Džonio Riko (Casperas Van Dienas) ir žavios pilotės Karmen (Denise Richards) vadovaujama karių komanda kosminiu žvaigždėlaiviu keliauja į visatos platybes, kad galėtų tolimose prieigose pasitikti priešą ir išgelbėti nuo jų invazijos savo planetą.
Tie, kurie tuoj pat puolė smerkti režisierių už neva akivaizdžią fašistinės estetikos fetišizaciją, apimti įkarščio nepastebėjo ryškios ironijos, su kuria pateikiami „ketvirtojo reicho“ atributai. Bet filmo autorių ironija nukreipta ne vien tik į praeitį ir kai kurių grupuočių revanšistines svajones. Neįmanoma nepastebėti tik truputėlį užmaskuotų šiuolaikinės Amerikos požymių – nusivylimą demokratijos principais, „tvirtos rankos“ ilgesį, jaunimui gerai įskiepytą lyderystės virusą ir, žinoma, amerikietišką patriotizmą, sumišusį dar ir su kilnaus keršto troškimu.
105 mln. dolerių kainavę „Erdvėlaivių kariai“ buvo nominuoti Oskarui tik vienoje kategorijoje – už geriausius vizualinius efektus, bet šis prizas (vienas iš vienuolikos!) atiteko „Titanikui“.
Užtai savąjį prizą „Saturnas“ Paulo Verhoeveno filmui atidavė Fantastikos ir siaubo filmų akademija (Academy of Science Fiction, Fantasy and Horror Films), įsteigta 1973 metais. (G.J.)
2. „JI“ (Elle, 2016)
Dienos šviesos nutviekstame bute ant grindų guli prievartaujama moteris. Dejonės. Prievartautojas su juodomis pirštinėmis, ant veido – kaukė. Lytinį aktą abejingai stebi naminė katė. Pasiekęs kulminaciją prievartautojas atsistoja, paskubomis nusišluosto kraują, mat įsipjovė į ant žemės pabirusias šukes, ir išeina laukan. Moteris pakilusi ramiai šluoja šukes, guli karštoje vonioje. Paryžius. 2016-ieji. Ima kilti įtarimų, kad ji visai nebuvo išprievartauta – gal tai tiesiog porelės sado-mazo mėgėjų žaidimas, kur kiekvienas atlieka savo vaidmenį?
Mišelė. Ji – turtinga kompiuterinius žaidimus gaminančios įmonės bendrasavininkė, į IT sritį dirbti atėjusi iš literatūros pasaulio, todėl ir iš savo darbuotojų reikalaujanti įtikinančių, jausmingų virtualybės scenarijų. Stebint šios moters gyvenimą buvo įdomu sužinoti, kad kompiuteriniai žaidimai kuriami lyg filmai – kažkas parašo istoriją, kažkas kuria psichologinius fantastinių veikėjų portretus, kažkas užsiima technine įgyvendinimo puse, kol galiausiai visi komandos nariai audringai diskutuoja susirinkimų kambaryje. „Aš čia bosė“ – argumentus nukerta Mišelė. Jos daug kas nemėgsta. Griežta, valdinga, moteris be sentimentų. Kartais ima atrodyti, kad mėginama net patį žiūrovą užkrėsti neapykanta Mišelei. Jos elgesio motyvai keisti, nesuprantami, o ir ji pati, regis, nesistengia būti mylima, ypač kai be jokios priežasties įvažiuoja į savo bičiulio automobilį. Bet tuomet Mišelė konsultuojasi su gydytoju dėl galimo ŽIV užkrato, ir imi įtarti, kad moteris vis tik buvo išprievartauta. Tik kodėl ji tokia rami?
Filmas tuo ir nuostabus, kad iki pat pabaigos verčia abejoti, trikdo, griauna tradicinį išprievartautos aukos įvaizdį ir net patį kino filmo žanrų apibrėžtumą. Vieną akimirką rodosi, kad žiūriu įtempto siužeto trilerį, kai staigiai bet nejučia ir visai neparodijuojant filmas ima rodytis tartum gera prancūziška komedija. Apie savo išprievartavimą atsainiai prie vakarienės stalo bičiuliams pranešusi Mišelė tiesiog neturi laiko palūžti – jos laukia daugybė darbų ir naujų projektų. Veikėjų čia daug. Buvęs Mišelės vyras. Mišelės meilužis. Sūnus. Jos buvusio vyro meilužė. Jos sena motina begėdiškai besisamdanti jaunus žigolo.
Prabangių Paryžiaus butų ir restoranų fone nuolat vyksta pikantiški pokalbiai apie eilę, kurių metu nesunku užsimiršti, ir gal net imti pritariamam šypsotis. Bet tik iki to meto, kai Mišelė lieka viena, ir tą pačią minutę kiekvienas garsas, užuolaidos virptelėjimas ar tolimas žingsnių aidas sukausto raumenis stingdančia baime. Paradoksalu, tačiau žiūrovui čia lemta bijoti, daug labiau nei pačiai Mišelei, kuri kartais versdama abejoti savo kuriamo personažo įtikinamumu, bet tuo pačiu ir dar labiau įtvirtindama savo asmenybės unikalumą, drąsiai pati braunasi savo prievartautojo link. Provokuoja. Ir jokiu būdu nesutinka kreiptis į policiją.
Be nuolatos besikeitinėjančių skirtingų romantinės komedijos ir trilerio žanrinių epizodų filme egzistuoja ir trečia, ne ką mažiau svarbi siužetinė linija. Tai – Mišelės praeitis, apie kurią dabar, nenorint visiškai sugadinti žiūrėjimo malonumo, galiu pasakyti tik tiek, kad yra susijusi su serijiniu žudiku ir vaikystėje siaubingai traumuota mažamete. Gal jau nujaučiate? Ir nors ši dalis turbūt rodėsi mažiausiai išplėtota ir galbūt net pritrūkusi loginio nuoseklumo, bet būtent tai – toji baisioji praeitis yra Mišelės asmenybės pamatas ir bene visų jos elgesio motyvų paaiškinimas. Moteris, kuri nekenčia vyrų, bet jų nebijo. Moteris, tokia elegantiškai keista, kad pretenduoja tapti šių savybių ikona, pagal kurią kino kritikai vėliau matuos visas kitas būsimas blankias jos kopijas. (V.R.)
1. „ESMINIS INSTINKTAS“ (Basic Instinct, 1992)
Savo metu šis filmas šokiravo ne tiek atviromis erotinėmis scenomis, kiek ciniška pagrindinės herojės Ketrin Tramel (Sharon Stone) charakteristika: amorali ir biseksuali inteligentė, kriminalinių romanų autorė, visiškai laisva nuo bet kokių moralinių prietarų, lengvai manipuliuojanti savo meilužiais ir žudanti juos orgazmo akimirką peiliu, skirtu ledams trupinti. Taip prasidėjo fenomenali aktorės Sharon Stone sėkmė.
Šis vaidmuo išgąsdino daugelį Holivudo gražuolių. Viena po kitos vaidmens atsisakė Kim Basinger, Julia Roberts, Greta Scacchi, Meg Ryan, Michelle Pfeiffer, Geena Davis, Kathleen Turner, Ellen Barkin ir Mariel Hemingway. Ilgai režisierius įkalbinėjo ir Demi Moore. Visoms joms pasirodė, kad toks vaidmuo gali neigiamai atsiliepti jų reputacijai, o tuo pačiu metu ir karjerai.
Surizikavo tik Sharon Stone, kuriai, tiesą sakant, nebuvo ką prarasti, nes iki tol ji buvo tik graži nuotykių filmų puošmena, TV serialų statistė ar žavi blondinė šalia tokių supermenų, kaip Richardas Chamberlainas („Karaliaus Saliamono kasyklos“, 1985), Bradas Davisas („Šaltas kaip plienas“, 1987), Stevenas Seagalas („Niko“, 1988), Arnoldas Schwarzeneggeris („Viską prisiminti“, 1990).
Sharon Stone surizikavo, nes pasitikėjo režisieriumi, su kuriuo jau dirbo filmuojant „Viską prisiminti“. Nemenkas argumentas buvo ir 500 tūkstančių dolerių honoraras, kuris nebuvo toks jau milžiniškas palyginus su filmo biudžetu (49 mln. dol.).
Michaelas Douglasas pasakojo taip pat įkalbinėjęs Sharon Stone imtis pagrindinio vaidmens. Tiesa, aktoriaus motyvai buvo šiek tiek savanaudiški. Jis bijojo vienas prisiimti atsakomybę: „Man reikia, kad kažkas pasidalytų šio filmo rizika“, – sakė jis. “Aš nenoriu būti vienas pats, kai į mus pasipils š*** fontanai“.
Dėl š*** fontanų Michaelas Douglasas būgštavo neveltui. Nereikėjo nė laukti premjeros. Dar San Franciske filmavimo darbus dažnai stabdė gėjų ir lesbiečių teisių gynėjai ir kitokie demonstrantai, miesto gatvėse kasdien budėdavo policijos būriai, tramdantys riaušininkus. Protestuotojai trukdė filmavimui taip pat keldami sąmyšį specialiai atsineštais lazeriais ir švilpukais.
Vienas prodiuserių – Alanas Marshallas – asmeniškai policijos pareigūnams nurodinėjo, kuriuos protestuotojus reikia suimti. Dėl to kildavo tikras chaosas gatvėse, dėl kurio Alanas Marshallas galiausiai pats buvo areštuotas. Žodžiu, buvo linksma…
Pagrindinis filmo herojus policijos detektyvas Nikas Kuranas (Michaelas Douglas), San Franciske tiriantis itin žiaurios žmogžudystės bylą, įtaria nužudytojo buvusio muzikanto draugę, šokiruojančių romanų autorę, kuri visai neseniai savo knygoje detaliai aprašė analogišką nusikaltimą – kai seksualinių santykių metu blondinė nužudo meilužį peiliu, skirtu trupinti ledą.
Nikas galvoja, kad nužudyti galėjusi pati Ketrin Tramel arba kas nors, kas tokiu būdu nori ją „pakišti“. Apklausos metu mergina elgiasi įžūliai, provokuoja pareigūnus ir šaltakraujiškai atlaiko išbandymą melo detektoriumi. Be to, ji turi alibi. Tačiau pamažu ima atsiskleisti Ketrin praeities paslaptys, o į šį liūną neapdairiai įklimpęs Nikas tampa vis labiau priklausomas nuo Ketrin erotinių kaprizų ir jos primetamų seksualinių mazochistinių žaidimų.
„Esminis instinktas“ turėjo tokį didelį rezonansą, kad panašias seksualias fatališkas moteris Sharon Stone vėliau vaidino dar ne kartą, o Michaelas Douglas taip pat tęsė valdingų moterų seksualinės aukos temą „Demaskavime“ (Disclosure, 1994).
„Esminis instinktas“ buvo nominuotas Oskarui už muziką ir montažą, bet šių prizų negavo. Užtai 2006-aisiais, pasitinkant penkioliktąsias sensacingo filmo metinėms, susilaukė tęsinio „Esminis instinktas 2“ (Basic Instinct 2, rež. Michaelas Caton-Jonesas).
Jis tęsė pasakojimą apie rašytojos Ketrin Tramel eksperimentus su vyrais. Skotland Jardo policininkai įtaria, kad ji vėl sugrįžo prie pavojingo pomėgio seksualinės ekstazės akimirką ją patenkinančius patinus žudyti garsiuoju ledo kirtikliu. Todėl įsako teismo psichiatrui Endriu Glasui pasekti lemtingą gražuolę. Bet šis, kaip ir jo pirmtakas Nikas Kuranas, pakliūva į pinkles.
Tačiau ir šį kartą paaiškėjo seniai žinoma tiesa – antrą kartą įbristi į tą patį vandenį neįmanoma. Amerikoje plačiai išreklamuotas „Esminis instinktas 2“ lyderiu netapo ir pagal pajamas atsidūrė paskutinėje dešimtuko vietoje. O pagal Holivudo reitingus toks komercinio filmo rezultatas reiškia visišką krachą. (G.J.)
Gediminas Jankauskas, Vaiva Rykštaitė, Kostas Elmonas
