Režisierius Kim Ki-dukas

Pastarąjį dešimtmetį per pasaulio kino festivalius pergalingai žygiuoja Pietų Korėjoje sukurti vaidybiniai filmai, o kino kritikai ir kinomanai mokosi įsiminti egzotiškai skambančias jų kūrėjų pavardes.

Akivaizdžiu favoritu šioje galerijoje tapo režisierius Bong Joon-ho, kurio „Parazitas“ buvo apdovanotas Auksine palmės šakele Kanuose ir pelnė keturias „Oskarų“ statulėles.

Keista, bet pastarąjį dešimtmetį besidžiaugdami šiuolaikiniais Pietų Korėjos kino pasiekimais (apogėjumi, žinoma, tapo absoliutus „Parazito“ triumfas ir festivaliuose, ir Oskarų ceremonijoje) kažkaip pamiršome šios šalies režisierių Kim Ki-duką, po jo filmo Sala“ (Seom, 2000) triumfo Venecijos kino festivalyje ilgai buvusį kinematografinės visuomenės dėmesio centre.

Tapęs madingu kino pasaulyje korėjietis Kim Ki – dukas per dvidešimt metų sukūrė du tuzinus filmų ir visada stengėsi išlikti ištikimas savo stiliui. Jo kūriniuose didžiausias dėmesys skiriamas subtiliam gamtos reiškinių fiksavimui, tradiciškai mažai dialogų (kai kada jų visai nėra), o personažai dažniausiai bendrauja visai ne verbaline kalba.

Išsiskiria Kim Ki – duko filmai ir pertekliniu žiaurumu: smurto scenos jo filmuose neretai pavaizduotos neįprastai natūralistiškai. Tačiau netrūksta ir senamadiško sentimentalumo, budistinės filosofinės rimties ir labai poetiškų metaforų.

P.S. Neseniai visus šokiravo lyg perkūnas iš giedro dangaus nuskambėjusi tragiška žinia, kad visai netoli mūsų, kaimyninėje Latvijoje nuo COVIS-19 mirė Kim Ki – dukas.

Primenamo jo garsių filmų penketuką.

5.SALA“ (Seom, 2000)

Vieni šį 2000 metais Venecijos kino festivalio specialiu žiuri prizu apdovanotą filmą peikė už žiaurumą, kiti gi žavėjosi jo rytietišku grožiu ir grakštumu. Vandenyje plaukiojančio viešbučio šeimininkė savo namelius dažnai nuomoja tiems, kurie slapstosi nuo policijos. O kartu ji prekiauja maistu ir savo kūnu, net nuolankiai leidžiasi savo klientų niekinama ir žeminama. Bet tai tik apgaulinga vergško paklusnumo iliuzija.

Moters siela uždara ją supantiems žmonėms. Todėl jos įtakon pakliuvę vyrai gali lengvai netekti gyvybės.

Kartą į vieną iš namelių įsikelia buvęs policininkas, nužudęs savo draugę. Tarp jo ir paslaptingos šeimininkės užgimsta aistra, jie tiesiog apsėsti vienas kito. Šeimininkė valdo ežerą ir mano, kad buvęs policininkas irgi jos nuosavybė. Ji pašalina visus, kas trukdo jai būti su meilužiu. Keletą kartų jis nesėkmingai bando bėgti….

Šeimininkė ir policininkas yra valdomi pirmapradžų instinktų, panaši į tuos, kurie valdo žuvis, lengvabūdiškai praryjančias ant kabliuko užmautą masala (šią metaforą Kim Ki-dukas įrodys visai nedviprasmiškai ir hiperrealistiškai: dar niekad pasauliniame kine tradicinė porelė – Erosas ir Tanatas – nebuvo įgavę tokį pavidalą, kokį regime “Saloje”. Tikriausiai, todėl filmas ir tapo vienu ryškiausiu ir labiausiai įsimintinu paskutiniųjų XX a. filmu.

Žinoma, savo vaidmenį suvaidino ir egzotiškasis faktorius. Vakarų festivaliams būdingos susižavėjimo rytų šalių filmais tendencijos. Kurį laiką tarptautiniuose kino festivaliuose buvo madingi tradicinius kanonus laužantys “alternatyviniai” Indijos kuriniai, juos pakeitė dar ilgiau trukusi susižavėjimo Irano filosofinio susikaupimo sklidinų filmų banga. Dar vėliau atėjo jauno Kinijos kino genijaus Wongo Kar-Wai’aus laikai.

Dabar štai į vyraujančias pozicijas iškeltas Kim Ki-dukas, kurio filmuose dažnai matome kontrastingą senamadiško romantiškumo ir šiuolaikinio hiperrealistiškai vaizduojamo smurto samplaiką, padaugintą iš ryškaus budistinės filosofijos koeficiento, suteikiančio režisieriaus kūriniams kažkokio hipnotizuojančio meditacinio susikaupimo nuotaiką.

Daugelį žiūrovų papiktino fiziologiniai “Salos” herojų eksperimentai su savo kūnais. Tokiems žiūrovams norėtųsi priminti, kad panašios scenos režisieriui nėra vien šokiruojantys atrakcionai.

Čia reikėtų žvelgti giliau į reiškinių esmę. Arba pasikliauti mūsų pačių organizmo savisaugos mechanizmu, kuris savo arsenale be fiziologinio pasišlykštėjimo dar turi gerą (ir visiškai priešingą) apsauginę reakciją – juoką.

4.MĖBIJAUS JUOSTA“ (Moebiuseu, 2013)

Kino specialistai, nagrinėjantys staiga tarsi meteoras į pasaulinį kinematografinį peizažą įsiveržusius Pietų Korėjos filmus, pastebi vieną ryškią tendenciją, kuri jau pavadinta “Azijos ekstrimu”. Tiesa, tikslaus šio reiškinio apibrėžimo dar nėra, tačiau tokių filmų žiūrovams daugmaž aišku, kas turima omenyje. Dažniausiai tai susiję su smurto ir prievartos vaizdais, kurie savo realistiškumu neretai lenkia net kruviniausius Holivudo siaubo trilerius. Tik reikia iš karto pasakyti, kad tokios tendencijos laikomasi ne dėl paprasčiausio noro išsiskirti bet kokia kaina. Tokios stilistikos šaknys gerokai gilesnės.

Kim Ki-dukas kaip tik yra tas režisierius, kuris šiame kelyje yra labai nuoseklus.

Jau savo “Pietoje” (beje, už novatoriškumą ir rizikingą bandymą subalansuoti priešingus polius Venecijos kino festivalyje apdovanotas “Auksiniu liūtu”) “Mėbijaus juostoje” šioje pavojingoje teritorijoje žengia dar toliau.

Mėbijaus juosta fizikai vadina paprasčiausią popieriaus juostelę, kurios vieną galą perlenkus ir abu galus sujungus gauname kilpą, kurioje yra tik vienas paviršius. Mokslininkai teigia, kad panašių matematinių struktūrų galima atrasti ir M.C. Escherio meno darbuose arba elektros grandinėse, bet natūralioje aplinkoje jos – itin retos.

Pastarąjį teiginį papildyti pasiryžęs režisierius Kim Ki-dukas sake, kad jo filme “Mėbijaus juosta” trys pagrindiniai herojai – trys vienos šeimos asmenys – susiję būtent taip, kaip “vieno paviršiaus” elementai.

Filme pasakojama apie trijų asmenų šeimą. Ignoruojama, sielvartaujanti, pavydi ir kerštinga žmona nebepakelia vyro neištikimybės. Sūnų kankina prasidėjusios seksualinės audros. Norėdama atkeršyti vyrui, moteris (per klaidą?) kastruoja savo vaiką.

Žiūrovui reikia palinkėti ypatingos ištvermės, nes tai tik pirmas veiksmas ilgoje seksualinių perversijų grandinėje. Tuo šokiruojanti istorija tik pasideda. Toliau filme bus ir daugiau kastracijų, sadomazochizmo, incesto elementų, prievartos aktų, apnuoginto žvilgsnio į įvairiausius seksualinio pasitenkinimo būdus.

Paaiškinimų visam šiam groteskiškai atrodančiam perversijų “paradui” nebus – filmas šia prasme demonstratyviai nebylus. Garsus žiūrovai girdi pastoviai, o štai ką nors paaiškinančių personažų žodžių visai nėra, nors aktoriai savo veikėjų emocijas neretai stengiasi išreikšti pernelyg ekspresyviai, kas jau savaime kelia juoką (gal tokiame savotiško „atsiribojimo efekte“ ir slypi raktelis).

Čia kaip tik tas atvejis, kai sunku tikėtis kokios nors vienos viską gerai paaiškinančios koncepcijos. Ją teks susikurti pačiam.

3. „Pieta” (2012)

Filmo veiksmas mus nukelia į Pietų Korėjos sostinės Seulo centrą, kur įvairių amatininkų dirbtuvių savininkai bando išlaikyti savo šeimas ir atrasti darbo, kai tuo metu Seulas atsinaujina, kyla dangoraižiai ir elektronikos parduotuvės. Šie darbininkai nuolat patiria skurdą, todėl yra priversti skolintis pinigus tam, kad pragyventų, ir dažniausiai tai daro ne bankuose, o pagal skelbimus sudarydami sutartis, kurios jiems baigiasi tragiškai – pasirašydami paskolos sutartį jie sutinka apsidrausti didžiulėmis sumomis nuo nelaimingų atsitikimų darbe, o jeigu skolos grąžinti negali, tuomet pas juos apsilanko skolų surinkėjas, darbe „netyčia“ atsitinka nelaimė, kuri dažniausiai suluošina juos visam gyvenimui, o pinigus pasiima tie, kam darbininkai yra skolingi. Štai čia pirmąkart ir sutinkame pagrindinį veikėją Lee Kangdo (akt. Lee Jungjin) – filme išsamiai parodoma jo skolų surinkėjo „darbo“ diena, neapsieinanti be smurto, grasinimų ir prievartos.

Atrodo, Kangdo nejaučia užuojautos, nei jokių kitų jausmų absoliučiai niekam – nei šeimai, kuri vos suduria galą su galu ir neišgali sumokėti jam palūkanų, nei vyriškiui, kuris dirba beveik be poilsio tam, kad uždirbtų pakankamai pinigų, kad atiduotų skolas ir išlaikytų savo seną motiną. Nemažai filmo veikėjų Kangdo vadina velniu, kuris atėjo į žemę tam, kad gundytų žmones pinigais, ir velnio apibūdinimas Kangdo puikiai tinka, nes kino ekranuose seniai neteko matyti pagrindinio veikėjo kuris taip abejingai žiūrėtų į tai, kaip žmogui traiškomi pirštai, ar kuris laužytų skolininkui kelius su tokia nuobodžiaujančia veido išraiška.

Tačiau netrukus viskas ima keistis, kai Kangdo sutinka paslaptingą moterį (akt. Jo Minsu), kuri teigia esanti jo mama. Iš pradžių jis tuo netiki, netgi daužo durimis per jos pirštus, kad tik ji nuo jo atstotų, bet moteris nepasiduoda ir tarsi prisiklijuoja prie Kangdo, gamindama jam maistą, kalbindama jį, netgi sekdama jam iš paskos ir žiūrėdama, kaip jis žaloja žmones.

2.TUŠTI NAMAI“ (Bin-jip, 2004)

Tikriausiai, kiekvienas vaikystėje bent jau girdėjo arba skaitė stebuklines pasakas, kuriose gerieji nykštukai naktimis padeda šeimininkams (arba jų engiamai podukrai) atlikti nemalonius arba iš viso vienam žmogui neįmanomus darbus.

Kažką panašaus regime Kim Ki-duko filme “Tušti namai”.

Kažkokiame mieste jaunas golfo mėgėjas Taesukas klaidžioja it dvasia be vietos. Matyt, ieškodamas stipresnių įspūdžių arba tiesiog neturėdamas jokių originalesnių minčių jis nusižiūri tuščią namą ir ten apsigyvena, kol sugrįžta šeimininkai. Niekas nesiskundžia, kadangi vyrukas elgiasi padoriai – palikdamas svetimą būstą jis nušveičia namuose esančią avalynę, pataiso sugedusius prietaisus ir net išskalbia nešvarius drabužius.

Tačiau kartą įvyksta nenumatytas dalykas. Viename iš pažiūros tuščiame name tyliai kaip pelė po šluota gyvena simpatiška mergina, kurią engia sutuoktinis. Tada ir praverčia smagioji Taesuko golfo lazdelė, padedanti karžygiui išvaduoti iš priespaudos princesę. Šiedu individai greitai pajunta lemtingą trauką, nes yra giminingos sielos, ir jau kartu traukia vaikinuko pramintais takais.

Bet kerštingas vyras vargu ar paliks juos ramybėje…

Filmo siužetas išties primena stebuklinę pasaką, tik jos veiksmas plėtojasi ne už jūrų marių, o šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame taip lengva pasimesti nežinia kur amžinai skubančioje žmonių minioje.

Per dvi savaites susukęs “Tuščius namus” Kim Ki-dukas sukūrė nuostabią (beveik nebylią” improvizaciją “svetimo” tema. Europos (ir visų pirma, prancūzų egzistencialistams) tai viena generalinių žmonių susvetimėjimo temų, kurią jie paprastai sprendžia tragiškų dimensijų koordinatėse.

Kim Ki-duko pozicija visai kitokia. Jis nieko nekomentuoja – jo herojai bendrauja nebylia gestų ir kūno kalba. Čia svarbiausią reikšmę turi visai ne verbalinės išraiškos priemonės, o visai kitokie komunikacijos būdai – transcendentiniai sielų bendrystės kodai.

Filmo herojai sąmoningai ignoruoja kalbą dar ir todėl, kad tiki, jog garsiai ištartas žodis gali materializuotis ir įgauti konkretų pavidalą, galintį turėti visai kitokią reikšmę.

Todėl ir pats filmas balansuoja tarp visiškai realistinės istorijos ir metaforiškos filosofinės parabolės, kurioje tikrovė maišosi su budistiniais nušvitimais (panašiai traktuojama net jaunojo herojaus patirtis kalėjime, į kurią jis formaliai pateko už žmogaus pagrobimą).

Atidūs Kim Ki-duko kūrybos vertintojai taikliai pastebėjo, kad šiuo filmu režisierius žengė dar vieną ryžtingą žingsnį link “genialaus paprastumo” (pirmas žingsnis šia linkme buvo filmas „Pavasaris, vasara, ruduo, žiema… ir vėl pavasaris“).

Filmas “Tušti namai” tapo kelių tarptautinių kino festivalių, tarp jų San Sebastiano bei Venecijos, laureatu.

“Sidabriniu liūtu” už geriausią režisūrą ir kino kritikų žiuri komisijos FIPRESCI premija Venecijos kino festivalyje apdovanotos dramos moto puikiai išreiškia herojės žodžiai: “Mes visi esame tušti namai, laukiantys tų, kurie atrakins spynas ir mus išlaisvins. Vieną dieną mano troškimas išsipildys ir nutrauks mano įkalinimą. Ir aš seksiu juo – be jokių abejonių, be jokių išlygų. Tol, kol surasiu savo likimą“.

1.PAVASARIS, VASARA, RUDUO, ŽIEMA… IR VĖL PAVASARIS“ (Bom yeoreum gaeul gyeoul geurigo bom, 2003)

Tai, ko gero, pats „skaidriausias“ Kim Ki-duko filmas, dažnai vadinamas šio režisieriaus šedevru.

Filosofinių apibendrinimų šio režisieriaus kūryboje būta ir anksčiau.

Filmas „Samarietė” (Samaria, 2004) jau buvo filosofinė parabolė apie amžiną pasaulio tvarką, kurios keisti negalima.

Auksinį liūtą Venecijoje pelniusi „Pieta“ (2012) – aštuonioliktas Kim Ki-duko filmas (apie tai net primena pradinis titras) ir pavadinimu, ir filmo plakatu, vaizduojančiu mirusį sūnų ant kelio laikančią motiną (tokios scenos, beje, filme visai nėra) yra vienareikšmiška nuoroda į garsią Michelangelo skulptūrą, esančią Vatikane. Filme yra daug hiperžiaurų scenų, bet pagrindinis herojus – žudikas ir sadistas – gauna galimybę krikščioniškai išpirkti visas savo kaltes.

O štai filme „Pavasaris, vasara, ruduo, žiema… ir vėl pavasaris“ karaliauja nuostabus gamtos grožis ir budistinių nuotaikų atmosfera.

Ne vienu tarptautiniu prizu apdovanotoje juostoje subtilus stiliai susipynė rytietiška dvasia ir išmintis, painūs emociniai niuansai ir amžinos vertybės.

Estetiškas budistinis pasakojimas smelkiasi į ramybės ir aistros, kančios ir palaimos, gėrio ir blogio gelmes. Nuostabaus grožio gamtos kampelyje nufilmuotoje istorijoje pasakojama apie dviejų vienuolių gyvenimo ciklą – keturis metų laikus.

Pavasarį prie Aukščiausios Išminties visą gyvenimą nuosekliai ėjęs ir daugžodžiauti nelinkęs senolis šešiamečiui berniukui, savo mokiniui, aiškina, kokie svarbiausi sunkumai laukia sunkiame pažinimo kelyje. Ateis vasara, ir šešiolikmetis jaunuolius, pažinęs meilės svaigulį ir išsiskyrimo kartėlį, paliks savo mokytoją. Rudenį jau trisdešimtmetis vyras sugrįš pas mokytoją, kad galėtų nusiplauti sielą sukausčiusią žmogžudystės nuodėmę. O žiemos pabaigos laukiantis keturiasdešimtmetis vėl tikisi pradėti naują gyvenimo ciklą.

Išplečiant pastarąją metaforą, galima sakyti, kad Kim Ki-dukas į šį filmą ėjo nuosekliai ir kryptingai. Būtent čia ir labiausiai atsiskleidė paties autoriaus filosofinės nuostatos. Nes būtent filme „Pavasaris, vasara, ruduo, žiema… ir vėl pavasaris“ Kim Ki-dukas pats pasirodo dvejose novelėse „Žiema“ ir „Vėl pavasaris“. Čia jis suvaidino suaugusį budistą vienuolį, kuris nuo žiauraus pasaulio pasitraukė į nuostabios gamtos kampelyje esančią šventovę, kad galėtų savotiškai pakartoti savo mokytojo gyvenimo kelią, apie kurį sužinojo novelėse „Pavasaris“ ir „Vasara“.

Pradžioje šį vienuolį turėjo vaidinti kitas aktorius. Bet jį galiausiai pakeitė pats režisierius. Ir tai, žinoma, visai ne atsitiktinumas. Juk kaip tik tada Kim Ki-dukui sukako 42-eji metai. O budistams tokia žemiškojo gyvenimo riba labai svarbi – ji reiškia pusę žmogui paskirtos karmos laiko.

Taip pat skaitykite: TOP 5 režisieriaus Samo Mendeso filmai

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Sponsored video

Taip pat skaitykite: