Samas Mendesas (tikr. Samuelis Alexandras Mendesas) gimė 1965 rugpjūčio pirmąją Berkšyro grafystėje, Anglijoje.

Baigęs Kembridžo universitetą anksti išgarsėjo pirmais spektakliais. Po A. Čechovo „Vyšnių sodo“ (1989, pagrindinį vaidmenį vaidino Judi Dench) pastatymo pripažintas nauju teatrinio pasaulio atradimu.

Karališkoje Šekspyro trupėje inscenizavo „Troilą ir Kresidą“ (su Ralphu Fiennesu) ir „Ričardą III”.

1992 buvo paskirtas Londono teatro Donmar Warehouse meno vadovu ir dešimtį metų jam vadovavo. Čia pastatė keletą platų rezonansą turėjusių spektaklių – miuziklus „Kabaretą“ (keturios Obie premijos) bei „Žudikus“ (muzika Stepheno Sondheimo, apie tragiškai pasibaigusius pasikėsinimus į JAV prezidentų gyvybes), A.Čechovo „Dėdę Vanią“, S. Beketo „Žaidimo pabaigą“, Sofoklio „Elektrą“, T. Williamso „Stiklinį žvėryną“, Davido Hare‘o „Žydrąjį kambarį“ (The Blue Room), jo žvaigždė buvo Nicole Kidman.

Toks solidus įdirbis teatre, žinoma, padėjo ir sėkmingai Samo Mendeso kino karjerai, kuri prasidėjo stulbinama sėkme: jau pirmasis filmas „Amerikos grožybės“ uždirbo penkis Oskarus ir buvo pavadintas geriausiu metų filmu. Režisieriaus pavardę iš karto įsidėmėjo visi, kaip ir pikantišką filmo plakatą bei kadrus su nuoga jaunute Thora Birch raudonų rožių žiedlapių pataluose.

Komercinė filmo sėkmė taip pat pranoko visus lūkesčius: 15 mln. dolerių kainavusios „Amerikos grožybės“ pasaulio ekranuose susišlavė daugiau nei 350 milijonų. Tapo aišku, kad prieš šį 34-erių metų režisierių plačiai atsivers visi Holivudo studijų vartai.

Po šio filmo Samas Mendesas buvo įvertintas ir gimtinėje – tapo Britų Imperijos Komandoro ordino kavalieriumi.

Vedybos (2003-aisiais) su „Titaniko“ žvaigžde Kate Winslet padarė Samą Mendesą dar ir populiarių „gyvenimo stiliaus“ tipo žurnalų herojumi. 2010 spauda plačiai aptarinėjo ir jų skyrybas.

Dar sykį Samas Mendesas tapo tikra pramogų pasaulio žvaigžde, kai sutiko režisuoti „Operaciją Skyfall“ (2012) – trečiąjį bondiados filmą, kuriame agentą 007 vaidino Danielis Craigas, o pagrindinę dainą atliko Adelė.

Pasižymėjo Samas Mendesas ir šiemet – jo karinė drama „1917“ surinko begalę prizų, įskaitant ir 3 Oskarus.

5. „KELIAS Į PRAŽŪTĮ“ (Road to Perdition, 2002)

Anksčiau ar vėliau beveik visi Amerikoje filmus kuriantys režisieriai susigundo susukti bent vieną kriminalinį gangsterinį filmą, o jau amerikiečių aktoriui suvaidinti gangsterį (nesvarbu – realų ar scenaristų išgalvotą) yra ir garbės reikalas, ir profesinio prestižo ženklas. Ypač jei pasakojama apie sausojo įstatymų laikus, skersai ir išilgai „išakėtus“ per beveik 90-tį šio žanro gyvavimo metų.

Neiškrenta iš šios tradicijos nei režisierius Samas Mendesas, nei aktorius Tomas Hanksas. Iki šiol laikytas idealiausiu amerikiečio simboliu Tomas Hanksas suvaidino žiaurų Čikagos žudiką Maiklą Saliveną, pramintą Mirties Angelu.

Daug metų ištikimai tarnavęs savo bosui, kartą šis žmogus išdrįso pasipriešinti tobulai veikiančiam prievartos mechanizmui. Bet šis kelias veda tik į aklavietę, iš kurios negali būti išėjimo.

Nepaisant tikrai didelės konkurencijos „Kelio į pražūtį“ autoriams pavyko daug kartų vaizduotai Didžiosios ekonominės depresijos epochai surasti naujų spalvų (logiška, kad vieninteliu Oskaru buvo apdovanotas operatorius Conradas L. Halla) – būtent jam turime būti dėkingi už mirtinu šalčiu iš ekrano dvelkiančią atmosferą.

Įprastai filmų apie gangsterius kūrėjai nuo senų laikų įpratę mitologizuoti šiuos personažus ir juos romantizuoti. Nieko panašaus „Kelyje į pražūtį“ nėra: šia prasme filmo pavadinimas labai tiksliai atspindi nusikaltėlių gyvenimo vektorių. Nors mafijos bosą Džoną Runį (jį suvaidino Holivudo veteranas Paulas Newmanas) ir jo ištikimą parankinį Maiklą Saliveną dar galima priskirti senamadiškiems gangsteriams, turintiems tegul ir abejotinus, bet visgi tvirtus moralinius principus.

Šito tikrai negalima pasakyti apie boso Runio sūnelį Konorą (Danielis Craigas), kuris trokšta iš senstančio tėvo perimti kriminalinę imperiją, ir nedvejodamas šalina visas kliūtis savo kelyje. Kad šis kelias veda į pražūtį visų pirma patį Konorą, tampa aišku, kai šis šaltakraujiškai nužudo konkurentą Finą Makgaverną (Ciaránas Hindsas), o šio nusikaltimo liudininku atsitiktinai tampa Maiklas Salivenas.

Dar vieną šiurpų personažą „Kelyje į pražūtį“ suvaidino Jude‘as Law. Jo fotografas Harlenas Magvairas yra tikras monstras (net be ypatingo grimo, o tik aktorinio persikūnijimo dėka aktorius suvaidino atgrasią pabaisą. Vardan sensacingos fotografijos jis ne tik rizikuoja savo paties gyvybe, bet gali net pribaigti vos kvėpuojančią auką arba nesibodi pats atlikti mafijos kruviną užsakymą.

Vienintelis šviesos spindulėlis šioje tamsos karalystėje –Saliveno sūnus Maiklas jaunesnysis (Tyler Hoechlin): vaikystėje pamėgęs Biblijoje aprašytas istorijas vaikinas nenusižengė svarbiam Dievo įsakymui „Nežudyk“, nors turėjo patogių progų.

4. „OPERACIJA SKYFALL“ (Skyfall, 2012)

1962 metais pirmą kartą į kino pasaulį energingai įsiveržė žmogus, prisistatęs tokiais žodžiais: „Aš esu Bondas. Džeimsas Bondas“. Tai buvo filme „Daktaras Ne“. „Operacijoje Skyfall“ šį pasisveikinimą išgirdome dvidešimt trečią kartą. Trečią kartą agento 007 fanams taip prisistatė Danielis Craigas.

Bene tiksliausiai Džeimso Bondo fenomeną apibrėžė Simonas Winderis monografijoje „Žmogus, kuris išgelbėjo Didžiąją Britaniją“. Atsispyręs nuo tradicinio amerikietiško posakio apie žmogų, tinkamu metu atsidūrusį reikiamoje vietoje, autorius teigia: traumuota dėl imperijos statuso praradimo Britanija entuziastingai sutiko Iano Flemingo herojų, kuris priminė „auksinį sapną“ apie prarastą šalies galybę“.

Internetinio tinklapio „007magazine“ leidėjas Grahamas Rye pateikė labiau universalų Džeimso Bondo populiarumo paaiškinimą: Tokių filmų turinys žiūrovus žavi fantazijos skrydžiais, netikėtais siužeto posūkiais, gėrio pergale prieš blogį, pagrindinio personažo charakteriu, egzotiškomis veiksmo vietomis, gražiomis merginomis, įspūdinga muzika ir kitomis specifinėmis detalėmis“.

Per daugiau nei pusšimtį metų Džeimsas Bondas pavirto reikšmingu britų gyvenimo ir jų popkultūros simboliu. Panašiu į tą, kurį gerokai ilgiau įkūnija karalienė Elžbieta II. Juk agentas 007 (du nuliai simbolizuoja ypatingą slaptųjų agentų privilegiją – teisę žudyti) yra garsiausias visų laikų slaptasis agentas Jos Didenybės tarnyboje. Neveltui per Londone vykusios Olimpiados atidarymą abu šio tandemo nariai pasveikino viso pasaulio geros valios žmones improvizuotu šuoliu su parašiutais iš lėktuvo.

Per 50 metų pasaulis stipriai pasikeitė, o Bondas iki D. Craigo buvo laikomas tose pačiose seno gero kino koordinatėse, todėl bondiados situacijos kaskart darėsi vis mažiau įtikinamos ir iš tolo dvelkė iš piršto išlaužtais senamadiško kriminalinio kino štampais. Tai buvo vadinama ištikimybe tradicijoms. Bondas turėjo būti amžinai jaunas ir nemirtingas. Pirmoji taisyklė buvo įgyvendinama senstantį pagrindinį herojų keičiant jaunesniais aktoriais.

D. Craigas sugriovė mitą apie Bondo nemirtingumą. Apie tai primena ir „Operacijos Skyfall“ pradžioje mirgantys mirties atributai bei antkapiai, ir Adelės atliekama titulinė daina, prasidedanti žodžiais „Tai pabaiga“, ir Bondui jo viršininkės rašomas nekrologas, ir visa filmo istorija, kurioje anapus gyvybės ir mirties atsidūręs Bondas visgi sugrįžta paskutinei (?) misijai, kad galėtų pasakyti dar vieną sparnuotą frazę: „Mano hobis – prisikelti iš numirusių“.

Šiuolaikiniame pasaulyje sugebėjimas greitai lakstyti ir taikliai šaudyti jau nebėra patys svarbiausi superagentų įgūdžiai. Anot seną ginklų išradėją Q pakeitusio jauno kompiuterių genijaus, „kibernetiniai karai dabar vykdomi sėdint prie kompiuterio su pižama“.

Mes dabar nebežinome savo priešų“, – liūdnai reziumuoja Bondo viršininkė M (ją, tikriausiai, paskutinį kartą vaidina aktorė Judy Dench). Ir ši išmintingo žmogaus frazė geriausiai atspindi globalios problemos esmė.

Svarbiausias bondiados permainos naujausiame filme susijusios su bene aktualiausiu šiuolaikinio pasaulio pavojumi – tarptautiniu terorizmu. Sprogimas Britų žvalgybos citadelėje MI6 nedviprasmiškai įvardija grėsmę Nr. 1. Ją savaip įkūnija ir pagrindinis Bondo antagonistas Raulis Silva. Jį vaidinantis ispanas Javieras Bardemas jau įrodė, kad gali vienu metu kelti juoką ir siaubą. Toks buvo „Oskaru“ įvertintas šaltakraujis banditas Antonas Čiguras brolių Coenų filme „Šioje šalyje nėra vietos senukams“. Panašus yra ir peroksidinis blondinas Silva – buvęs slaptųjų tarnybų agentas, savotiškas puolęs angelas, ėmęs tarnauti blogio jėgoms. Jo ir Bondo tarpusavio santykiai rutuliuojasi aukštos įtampos lauke, kurį sukėlė du priešingi poliai – senamadiška Bondo ištikimybė pareigai ir aklas Silvos kerštas savo paties praeičiai.

Bet kad įveiktų naujausius iššūkius Bondui teks mirti ir prisikelti iš numirusių, sugrįžti prie ištakų ir sunaikinti šiurpius vaikystės prisiminimus.

3. „NERIMO DIENOS (Revolutionary Road, 2008)

Nerimo dienas“ dauguma žiūrovų savo metu troško pamatyti vien todėl, kad pagrindinius vaidmenis šiame filme sukūrė Leonardo DiCaprio ir Kate Winslet. Per vienuolika metų, praėjusių nuo fenomenalaus „Titaniko“ reiso į pelningiausių visų laikų filmų uostą, porelė smarkiai pasikeitė. Dabar jiedu jau ne daug žadantys debiutantai, o pripažinti ir solidžiomis premijomis apdovanoti meistrai.

Kita priežastis pažiūrėti „Nerimo dienas“ susijusi su gera literatūra. Mums, deja, JAV rašytojas Richardas Yatesas kol kas dar mažai žinomas, bet filmo žiūrovams galima palyginti režisieriaus S. Mendeso filmą su jį įkvėpusiu romanu, kuris filmo premjeros išvakarėse pasirodė ir lietuviškai.

Literatūros kritikai Amerikoje jau seniai R. Yatesą pripažino klasiku ir pastatė jį į vieną gretą su Johnu Steinbecku, Williamu Faulkneriu, Tennessee Williamsu ir Kurtu Vonnegutu. Pastarasis „Nerimo dienas“, pirmąjį R. Yateso romaną, pavadino „naujųjų laikų „Didžiuoju Getsbiu“. O kitas klasikas T. Williamsas teigė, kad šioje knygoje yra „ne tik puikus stilius, bet ir viskas, ko reikia šiuolaikinės amerikietiškos beletristikos šedevrui“.

Tačiau nepaisant tokių solidžių įvertinimų ir rekomendacijų geriausias kada nors parašytas romanas apie amerikietiškos svajonės mirtį (taip „Nerimo dienas“ pavadino įtakingasis „Daily Telegraph“) ilgai laukė savo kinematografinio įkūnijimo. Nors knygos ekranizavimo teises anksti įsigijo prodiuseris Albertas S. Ruddy (jam turėtume būti dėkingi už F. F. Coppolos kino trilogiją „Krikštatėvis“), tačiau filmą kurti jis greitai persigalvojo. Iš mirties taško reikalai pajudėjo, kai knyga susidomėjo režisierius S. Mendesas, kiekvienu savo filmu ligi šiol patvirtindavęs perfekcionisto reputaciją.

Nerimo dienose“ keliama daug skaudžių klausimų. Prestižiniame Konektikuto priemiestyje praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje du vaikus auginantys Eiprilė ir Frenkas Vyleriai iš pažiūros yra ideali amerikietiška šeima. Tačiau savimi pasitikinčių sėkmės kūdikių kaukės slepia didelį nusivylimą. Anot vieno poeto, meilės valtis sudužo atsitrenkusi į buitį. Tarpusavio santykiuose nebeliko ankstesnės romantikos, karjeros pasiekimai neteikia pasitenkinimo. Ideali santuoka pavirto niekad nesibaigiančiu priekabių, pavydo ir kaltinimų užburtu ratu, iš kurio išsiveržti gali padėti tik radikalus gyvenimo būdo pakeitimas.

Nerealizavusi svajonių tapti aktore Eiprilė pirmoji ryžtasi permainoms ir siūlo kraustytis į Paryžių. Ten ji neabejotinai galės geriau išreikšti savo meniškus siekius, o ir Frenkas ne kartą sakėsi norįs pagyventi Prancūzijoje, kurią vadavo nuo nacių per II pasaulinį karą.

Smagu, kad simpatiška herojų porelė bent jau išdrįso mesti iššūkį juos supančios vartotojiškos visuomenės dogmoms. Juk žmogus negali visą gyvenimą daryti tai, ko jis nekenčia“. Su šia Eiprilės mintimi neįmanoma nesutikti. Bet argi dauguma taip mąstančių žmonių ryžtųsi revoliucinėms permainoms savo gyvenime (beje, originalus R.Yateso romano pavadinimas „Revolutionary Road“)?

Galima būtų tik pasidžiaugti Eiprilės bei Frenko drąsa ir linkėti jiems sėkmės, išsivadavus iš šeimyninės krizės pinklių. Tačiau gražių permainų kelyje iškyla begalė nenumatytų kliūčių. Pabėgti iš įgrisusio Konektikuto, pasirodo, nėra taip sunku. Tačiau savęs dar niekam nepavyko apgauti. Antroji filmo dalis pasakoja apie tai, kaip svajonė, tarsi aikštinga dama, visai nenori būti lengvai prijaukinama.

2. „AMERIKOS GROŽYBĖS“ (American Beauty, 1999)

American Beauty, 1999

Visi girdėjo apie jau keletą metų garsųjį Holivudo aktorių Keviną Spacey lydintį seksualinį skandalą. Kevinas Spacey buvo nubaustas – jis skubiai buvo pašalintas iš TV serialo „Kortų namelis“ sezono ir išmestas iš Ridley Scotto „Visų pasaulio pinigų“ (All the Money in the World, 2017): likus kelioms dienoms iki numatytos filmo premjeros visi epizodai, kuriuose Kevinas Spacey vaidino blogos reputacijos JAV milijardierių J. Paulą Getty buvo skubiai perfilmuoti su kitu aktoriumi Christopheriu Plummeriu).

Atrodo, kad Kevino Spacey karjerai suduotas mirtinas smūgis, po kurio atgimti regis jau negalima. Tačiau jau paskelbta, kad režisierius Michaelas Hoffmanas komplektuoja komandą, su kuria kurs biografinį filmą „Gore‘as“ ir pagrindinį istoriko bei rašytojo Gore‘o Vidalo vaidmenį turėtų vaidinti būtent Kevinas Spacey.

O štai režisieriaus Samo Mendeso „Amerikietiškos grožybės“  (American Beauty, 1999) ženkliną vieną aukščiausių aktoriaus pasiekimų kine. Penkiais Oskarais apdovanotas filmas suduoda negailestingą smūgį respektabiliam gyvenimo būdui, kuris iš išorės atrodo tarsi sterili ir ideali “amerikietiška svajonė”, bet už jos slypi didelė tuštuma. Ją pajuto  vidutinio amžiaus žmonių krizės laikotarpyje įstrigęs keturiasdešimtmetis Lesteris Bernhemas (Kevinas Spacey). Sutikęs savo dukros draugę Andželą (Mena Suvari) ir ja nejuokais susižavėjęs vyrukas pasiryžta tapti visai kitu žmogumi. Tik ar jam nebus lemta pakartoti panašioje situacijoje atsidūrusio Vladimiro Nabokovo „Lolitos“ herojaus golgotą?

Tūkstantmečio paskutiniais metais sukurtos „Amerikietiškos grožybės“ įkūnija anuometinės sočios Amerikos atmosferą, kai iki koktumo atsibodęs komfortiškas gyvenimas skatino tokiu gyvenimo būdu nepatenkintus amerikiečius (ypač artėjančios prie vadinamosios „vidutinio amžiaus krizės“ ribos) griebtis kraštutinumų – išbandyti „žolytės“ dūmo teikiamą kaifą, mesti iššūkį padorioms bendrabūvio taisyklėms arba nerti į rizikingus seksualinius eksperimentus.

Visas šias pagundas vienu metu savo kailiu išmėginęs Lesteris Bernhemas akimirksniu tampa persona non grata, tuo patvirtindamas seną tiesą – žmogus, niekinantis visuomenėje priimtus santykius yra pavadinamas bepročiu ir pasmerkiamas vienatvei. O kartais tokio „išsišokėlio“ laukia ir kur kas liūdnesnis likimas, apie kurį Lesteris signalizuoja jau filmo pradžioje.

1.

1. „1917“ (2019) 

2011-ųjų gegužę pasaulio žiniasklaida pranešė, kad Australijoje mirė paskutinis Pirmojo pasaulinio karo mūšių dalyvis Claude’as Choulesas. Jis buvo paskutinis iš daugiau nei 70 mln. karių, mobilizuotų per šį didžiulio masto tarptautinį karinį konfliktą, nusinešusį daugiau nei 37 milijonus karių gyvybių.

Nežinau, kas  pirmasis pasakė, kad karas nesibaigia tol, kol nepalaidotas paskutinis žuvęs kareivis. Claude’as Choulesas žuvo ne karo lauke, tačiau jo mirtis padėjo tašką liūdnoje I Pirmojo pasaulinio karo statistikoje. Žinoma, tai toli gražu nereiškia, kad jau įvardinti visi to brolžudiško karo didvyriai. Lieka dar daug neidentifikuotų kapų ir toli gražu ne visos karinės operacijos iki menkiausios smulkmenos aprašytos.

Tad nėra ko stebėtis, kad artėjant pergalės Pirmajame pasauliniame kare šimtosioms metinėms padidėjo kinematografininkų dėmesys karui, kuris, kaip buvo tikimąsi prieš šimtą metų, turėtų pabaigti visus karus.

Naujų intonacijų bei modernių išraiškos priemonių ieško ir Samas Mendesas, ką tik triumfavęs per Auksinių Gaublių ceremoniją (jo karinė drama lakonišku pavadinimu „1917“ pripažinta geriausiu metų filmų, o pats Samas Mendesas – geriausiu režisieriumi). Be jokios abejonės, aukščiausių įvertinimų nusipelnė ir operatorius Rogeris Deakinsas, nominuotas Oskarui net 13 kartų (nuo „Pabėgimo iš Šoušenko“) ir tik užpernai pagaliau šį prizą gavęs už „Bėgantį skustuvo ašmenimis 2049“ (rež. Denis Villeneuve‘as). Visuose Oskarui nominuotuose filmuose Rogeris Deakinsas demonstravo aukščiausią operatorinio meistriškumo klasę, bet „1917“ pranoko pats save, nes šią karinę dramą nufilmavo vieno kadro principu (taip apibūdinami filmai, kurie nufilmuoti praktiškai nesinaudojant montažu, kai kino kamera nesustodama juda nuo pirmo filmo kadro iki paskutinio). Rogeris Deakinsas tai daro ne pirmasis, bet karinio filmo su masinėmis mūšių scenomis taip tikrai dar niekas nefilmavo. Iš tikro šiame filme tai meistriškai, beveik nepastebimai suklijuotos maždaug 8-10 minučių nepertraukiamos vieno kadro scenos.

1917- ųjų balandžio šeštoji. Trumpo atokvėpio valandėlę pavasariškai pražydusioje pievoje dviem jauniems eiliniams – Šofildui ir Bleikui (George‘as MacKay‘us ir Deanas-Charlesas Chapmanas) nutraukia komanda kuo greičiau žygiuoti į štabą. Kadangi su vaikinais nori pasikalbėti specialiai čia atvykęs generolas Erinmoras (Colinas Firthas), vadinasi, atsitiko kažkas ekstremalaus. „Bus sugadintas savaitgalis“, – nusiskundžia vienas karių, dar nenutuokiantis, koks tas savaitgalis iš tikrųjų bus.

Štabe vaikinai informuojami apie tai, kad britų žvalgyba sužinojo, jog šiaurės Prancūzijoje du jų kariuomenės batalionai – net 1600 nieko nenutuokiančių karių, vadovaujamų pulkininko Makenzio – sparčiai žygiuoja paskui besitraukiančią vokiečių kariuomenę. Pulkininkas Makenzis (Benedictas Cumberbatchas) dar nesupranta, kad tai tik apgaulingas priešo manevras, ir britų kariai žygiuoja tiesiai į priešo paspęstus spąstus, kad naujame fronto ruože būtų sunaikinti. Deja, įprastos komunikacijos linijos sunaikintos, priešai nukirto telegrafo laidus. Perspėti apie mirtinai pavojingą situaciją galima tik kuo skubiausiai pasiuntus į būsimo konflikto zoną pasiuntinius. Norėdami suspėti laiku, vaikinai privalo nepastebėti pereiti fronto liniją ir didžiulę priešo kontroliuojamą teritoriją. Jei jiems nepavyks, žus daugiau nei pusantro tūkstančio ginklo brolių, tarp kurių yra ir Bleiko vyresnysis brolis Džozefas. Situacija ekstremali. Gaišti negalima nė sekundės.

Žinoma, toks operacijos planas tik teoriškai atrodo paprastas ir aiškus. Akivaizdu, kad vos išlipus iš apkasų pasiuntiniams teks spręsti begalę taktinių problemų, kai negalima suklysti, nes mirtiną pavojų gali išprovokuoti menkiausias neatsargus judesys, net grobį tempianti žiurkė gali pajudinti sprogmenų detonatorių. Jau nekalbant apie pamuštą priešo lėktuvą, kuris nežinia iš kur atsiradęs gali nukristi beveik ant galvos.

Laiko mažėja, įtampa auga ir karinis trileris pagaliau pasiekia kulminaciją likus vos kelioms akimirkoms prieš pulkininko Makenzio komandą atakuoti priešą.

Recenzuodami „1917“ kritikai, be abejo, prisimins kitą karinę dramą – Steveno Spielpergo „Gelbstint eilinį Rajaną“. Abu filmus iš tikrųjų sieja ta pati mintis „Ir vienas lauke karys“. Abu filmai nestokoja įspūdingų mūšio vaizdų, bet abiejų centre yra atskirų žmonių likimai.

Pamatęs Samo Mendeso filmą S. Spielbergas pagyrė drąsius kolegos sprendimus ir pavadino peržiūrą „geriausia patirtimi kino salėje“: „Filmo „1917“ scenarijus mane taip sujaudino, kad dar kurį laiką negalėjau atsigauti. Istorija grąžino mane į laikus, kai labai domėjausi Pasaulinių karų detalėmis, ypatingais žmonių patyrimais apie išlikimą, brolybę“.

Spielbergas prisiminė ir tai, kad suabejojo, ar tokį sudėtingą kūrinį galima nufilmuoti vienui kadru. „Taip jam ir pasakiau… Tačiau akivaizdu, kad yra kūrėjų, kuriems neegzistuoja žodis „neįmanoma“.

Tiesa, pasigirsta ir skeptiškesnių balsų. Štai įtakingo britų žurnalo „The Economist“ recenzentas teigia, jog „seras Samas sukčiauja – filme yra daugybė montažinių pjūvių, kurie sumaniai paslėpti naudojant skaitmeninius efektus“.

Iš tikrųjų, tai visai nesumenkina nei režisieriaus, nei operatoriaus meistriškumo. Svarbiausia, kad filmas įtraukia į savo siužeto atmosferą, priverčia žiūrovus jaudintis ir, galbūt, prisiminti sero Winstono Churchillio žodžius: „Niekada per karinius konfliktus tokia didelė žmonijos dalis nebuvo skolinga tokiai mažai“ (angl. Never in the field of human conflict was so much owed by so many to so few).

Taip pat skaitykite: TOP 5 režisieriaus Ridley Scotto filmai

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 

Taip pat skaitykite: