Andrei Makine sėkmingai verčiamas (kas metai po knygą), bet nesėkmingai perkamas – jo nėra topuose – rusų kilmės prancūzų rašytojas.
Reikia pasakyti, kad ir pačioje Prancūzijoje jis nėra labai populiarus. Jo knygose – jokių skandalų, dirbtinų sadomazochizmo scenų, vampyrų, burtininkų, dendžių, – visko, kas perkama ir populiaru. Tai ne Sandra Brown, ne Nora Robers, ne Aleksandra Marinina ir ne Paulo Coelho. Tai priešingybė viskam, ko labiausiai nekenčiu: jis tikras rašytojas.
Paskutinė jo parašyta ir jau lietuviškai išversta knyga, „Trumpų amžinų meilių knyga“, – tai aštuonios trumpos istorijos, kuriose daug žiauraus realizmo ir, žinoma, visa gelbstinčios meilės.
Prisipažinsiu: kelios istorijos buvo puikios, tačiau kelios – viena ir ta pati istorija: našlaičių namų auklėtinis įsimyli ir tai nuskaidrina jo būtį. Įtikina? Taip. Bet užtektų vienos tokios istorijos, juolab, kad romanuose tai irgi kartojasi.
Jausmai be mylėjimosi (o šiuolaikine prasme, tai iš viso „ne meilė“), jausmai, kurie gali pakeisti tokį skurdų našlaičio gyvenimą, kokio joks šiuolaikinis skaitytojas negyvena, dvelkia pelėsiais. Bet autorius akivaizdžiai nepataikauja skaitytojui. Jis ir pats turbūt žino, kad jo knygų nepirks namų šeimininkės, jos skirtos literatūros gurmanams, kuriuos tokios frazės privers sulėtinti kvėpavimą: „Turėjom tiek mažai ir taip trumpai, kad visas pasaulis buvo atviras mūsų svajonėms“. Jeigu jums atrodo, kad taip parašyti paprasta – jūs nesate literatūros gurmanas ir skaitykite apie vampyrus.
Kai kurios istorijos, tokios, kaip „Moteris, kuri matė Leniną“, yra pasityčiojimas iš Sovietų Sąjungos, nors autorius nuolatos tą daro kiekviename romane. Bet čia jis toks realistiškas ir juokingas, kad galima pasakoti kaip patį geriausią anekdotą. Nes ir ta Sąjunga buvo anekdotas. Tik nejuokingas.
Ir nepaisant visko, ką parašiau, iš A. Makine norisi daugiau. Jis pats sau užkėlė kartelę, kai tokios knygos, kaip ši, „per paprastos“. Jis, aišku, visada liks nesuprastas ir nevertintas, kol bus gyvas, – tai normalu, bet tokiomis istorijomis sukurti gilesnes prasmes tiesiog neįmanoma. O iš jo norisi giliausių prasminių klodų.
Tačiau A. Makine turi labai didelį potencialą Lietuvoje: nes čia žmonės dar prisimena Sovietų Sąjungą. Jeigu prancūzams tai iš viso nesuvokiama, tai mums – labai gera žinoma. Šleikštulys ja niekur nedingo.
Kodėl nekalbu apie knygą? Nes nenoriu išpasakoti visų istorijų, kurios tokios trumpos, kad gali būti vienu dviem sakiniais nupasakotos.
Lietuvos leidėjams patarčiau labai atidžiai patyrinėti, kur yra A. Makine slapti koziriai. Galbūt, net paklausti jo paties. Nes jis apie literatūrą išmano puikiai. Nereikėtų atmesti ir prieš „Prancūzišką testamentą“ parašytų knygų. Tai, kad jos nesulaukė sėkmės, greičiau rodo jų vertę, nei bevertiškumą. Reikėtų pažvelgti ir į tai, ką jis parašė Gabriel Osmonde slapyvardžiu. Prisiminkime Romain Gary, kurį Emilio Ajaro slapyvardis įkvėpė „Gyvenimui dar prieš akis“. O tai buvo geniali knyga, gavusi Gonkūrų premiją.
Ir čia, jau parašius recenziją, lyg tarp kitko, vienas prancūzų rašytojas užsiminė, kad tik šių metų sausį pasirodęs A. Makine romanas „Une femme aimée“ – yra, jo žodžiais sakant, „great“. Taigi, reikėtų būtinai atkreipti į jį dėmesį.
Apibendrinant, A. Makine norisi siūlyti skaityti visiems, norisi, kad jis būtų verčiamas, ir kad publika, kuri renkasi šlamštą, atrastų šį perlą, tarp plačios srūtų jūros, vadinamos šiuolaikine literatūra.
