Volto Disnėjaus vardas puikiai žinomas visame pasaulyje. Animacinių filmų pradininkas įkūrė vieną garsiausių pasaulio kino kompanijų „Disney“, o jo sukurti animaciniai personažai Ančiukas Donaldas ir Peliukas Mikis tapo ikoniškiausiais personažais animacinių filmų istorijoje.
Pačioje XXa. pradžioje, Los Andžele, Kalifornijoje gimęs Voltas Elijas Disnėjus buvo ketvirtasis vaikas Elijo ir Floros šeimoje. Kai dar Voltas buvo kūdikis, jo šeima nusprendė persikraustyti į sodybą prie Marceline miesto, Misūryje. Miestelis dvelkė Vidurio Vakarų estetika ir manoma, kad turėjo įtakos „Disneilendo“ pagrindinei gatvei Jungtinėse Amerikos Valstijose. Pradėjęs eiti į mokyklą pirmiausiai Voltas pasižymėjo gabumais dailės srityje – jis pademonstravo sugebėjimą piešti kreidelėmis ir tapyti akvarele.
Prabėgus keleriems metams, Volto nenuorama tėvas nusprendė su šeima persikraustyti į Kanzas miestą. Ten nusipirko vietinio rytinio laikraščio išnešiojimo maršrutą ir vertė savo sūnus padėti jam pristatinėti laikraščius. Vėliau Voltas teigė, kad dauguma jo, kaip suaugusio žmogaus, įpročių kilo iš vaikystės, kuomet padedant tėvui pristatyti laikraščius, kildavo daug nepatogumų. Korespondencinėje mokykloje, Kanzas mieste, Voltas pradėjo mokytis animacinių filmų kūrybos, o vėliau lankė pamokas meno institute ir dizaino mokykloje.
Kai Voltui buvo 16 metų, Disnėjų šeima persikraustė į Čikagą. Čia Voltas pradėjo mokytis McKinley vidurinėje mokykloje, kurioje aktyviai įsitraukė į mokyklos laikraščio kūrimą – fotografavo, piešė iliustracijas ir mokėsi karikatūrų kūrimo technikos, nes norėjo gauti laikraščio karikatūristo darbą. Jo progresą sustabdė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas, kurio metu Voltui teko dirbti Amerikos Raudonojo Kryžiaus greitosios medicinos pagalbos vairuotoju Prancūzijoje ir Vokietijoje. 1919m. jis sugrįžo į Kanzo miestą, kuriame dirbo braižytoju ir rašalininku (rašalo aplikavimas ant įvairių paviršių: batų, drabužių) komercinėse meno studijose, kur susipažino su jaunu menininku Ub Iwerksu, kuris, manoma, kad ypatingai prisidėjo prie ankstyvos Volto Disnėjaus sėkmės.
Ub Iwerksas – amerikiečių animatorius ir specialiųjų efektų technikas, kurio pagalba buvo prikeltas vienas garsiausių pasaulio animacinių filmų personažų Peliukas Mikis. Būdamas 18 metų, vokiečių kilmės jaunuolis susipažino ir susibičiuliavo su V. Disnėjumi, tuo metu dirbusiu komercinės meno dirbtuvės darbuotoju. Iwerksas su Disnėjumi puikiai papildė vienas kitą. Iwerksas buvo fenomenaliai greitas ir lankstus menininkas, o Disnėjus buvo kūrybingas vizualizacijų specialistas, gebantis parduoti produktą.
1922m. Disnėjus kartu su Iwerksu įkūrė nedidelę jųdviejų studiją ir nusipirko naudotą filmavimo kamerą, kurios pagalba kūrė trumpus, 1-2 minučių animacinius reklaminius filmukus ir juos platino vietiniuose kino teatruose. Kartu jie taip pat sukūrė animacinių filmų eskizų seriją, kuri vadinosi „Laugh-O-grams“, ir bandomąjį filmą septynių minučių pasakų serijai „Alisa animacinių filmų šalyje“. Filme buvo sujungtas gyvas veiksmas ir animacija. Tačiau 1923m. Disnėjui teko skelbti bankrotą, nes Niujorko filmų platintojas apgavo du jaunuosius prodiuserius, todėl Voltas nusprendė sugrįžti į Kaliforniją ir toliau siekti kinematografo karjeros.
Vis dėlto trumpametražiam filmui „Alisa animacinių filmų šalyje“ nusišypsojo sėkmė ir Voltas su savo broliu ir verslo partneriu Rojumi nusprendė vėl atidaryti parduotuvę Holivude. Rojui tapus vadovu, buvo atnaujinta filmų serija apie Alisą. Prie brolių komandos buvo pakviestas prisijungti ir Ub Iwerksas – Volto draugas, su kuriuo ir sukūrė filmų seriją apie Alisą. Po ilgų įkalbinėjimų, Iwerksas sutiko prisijungti prie brolių ir padėti jiems kurti animacinius filmus. Jie sukūrė personažą, kuris vadinosi „Laimingasis triušis Osvaldas“ (angl. Oswald the Lucky Rabbit), sudarė kontraktą filmų platinimui (vieno filmo vertė buvo 1500 Amerikos dolerių) ir taip įkūrė savo nedidelę kompaniją.
1927m., prieš pat garso takelių atsiradimą kino filmuose, Disnėjus ir Iwerksas sukūrė dar vieną naują eksperimentinį energingą ir linksmą personažą – Peliuką Mikį. Kūrėjai buvo suplanavę išleisti du filmus, kurie turėjo pristatyti Peliuką Mikį. Filmai vadinosi „Plane Crazy“ ir „Gallopin’ Gaucho“, tačiau tuo pačiu metu buvo išleistas kino filmas „The Jazz Singer“, kuriame jau buvo pasinaudota garso takelio atsiradimo naujove. Supratęs apie garso svarbą filmuose, Disnėjus greitai sukūrė ir išleido trečiąjį animacinio filmo variantą apie Peliuką Mikį – „Steamboat Willie“. Jame jau skambėjo veikėjų balsai ir muzika, o du pirmieji animacinių filmų variantai buvo atmesti, nes buvo begarsiai. 1928m. pasirodęs „Steamboat Willie“ tapo tikra to meto sensacija.
Kitais metais broliai Disnėjai pradėjo kurti naują serialą – „Kvailos istorijos“ (angl. „Silly Stories“) – kur pagrindiniu veikėju tapo skeletas, o filmuko serija vadinosi „Skeleto šokis“ (angl. „The Skeleton Dance“). Animacinio filmuko serijoje vaizduojamas iš kapo pakylantis skeletas ir šokantis skambant grotestiškai klasikinei muzikai. Tokia originali idėja užtikrino serialo pripažinimą, tačiau dėl sudėtingesnio piešimo ir techninio darbo, didėjant išlaidoms, Disnėjų įmonei vis kilo bankroto pavojus. Tačiau augantis Peliuko Mikio ir jo mylimosios Pelytės Minės populiarumas įrodė, kad žmonėms patinka fantastiniai išgalvoti personažai, gebantys kalbėti ir turintys žmogaus asmenybės bruožus. Šių dviejų personažų populiarumas paskatino imtis kurti ir kitus gyvūnų personažus, ko pasekoje atsirado tokie personažai kaip Ančiukas Donaldas, šunys Plutas ir Gufis.
1933m. Disnėjus išleido animacinį filmuką „Trys paršiukai“ (angl. „Three Little Pigs“). Filmukas buvo išleistas Didžiosios depresijos (Didžiosios ekonominės krizės) metais, todėl jo turinys buvo labai artimas žiūrovams. Animaciniame filme vaizduojami paršiukai statantys sau namus, kad apsisaugotų nuo grėsmingo vilko. Namų statymo veiksmas buvo tapatinamas su tvirtumo trūkumu ekonominėje srityje, o filme skambėjusi daina „Kas bijo didelio blogo vilko?“, buvo kaip linksmas pasišaipymas iš pasaulį užgriuvusių nelaimių. Šiuo ekonominiu sunkmečiu Disnėjus suprato, kokią reikšmę jo kuriama animacija turi žmonėms. Volto sukurti animaciniai filmai išplito visame pasaulyje ir padėjo užsidirbti pinigų sunkmečiu.
Iki tol „Disney“ kompanija subūrė jaunų kūrybingų darbuotojų būrį, kuriam vadovavo Volto jaunystės kolega Ub Iwerksas. Kadangi Volto broliui Rojui buvo patikėtos įmonės vadovo pareigos, jis sudarinėjo franšizines sutartis su įvairiomis kompanijomis, kurios pardavinėjo atributiką: drabužius, laikrodžius, lėles su Peliuko Mikio ir Ančiuko Donaldo atvaizdais. Taip „Disney“ kompanijai šie personažai padėjo uždirbti dar daugiau pinigų.
Voltas Disnėjus buvo darbšti ir veržli asmenybė. Jam nepatiko stovėti vietoje, jis norėjo vis labiau tobulėti ir siekti naujų užsibrėžtų tikslų. Vienas iš jų buvo kurti ilgametražius filmus. 1934m. jis pradėjo kurti klasikinės pasakos „Snieguolė ir septyni nykštukai“ savą versiją. Tai buvo projektas, kuris reikalavo stiprios ir talentingos komandos, tačiau Disnėjus ją jau turėjo. Nors pats Voltas aktyviai dalyvavo visuose filmų kūrimo etapuose, tačiau tuo metu jo vaidmuo buvo labiau organizacinis, koordinacinis, nuo jo priklausė galutinių sprendimų priėmimas. Dizinerio ir animatoriaus darbas nuo šiol priklausė kitiems žmonėms. Kritikai ir publika animacinį filmą apie Snieguolę įvertino kaip linksmą ir romantišką. Po Snieguolės pasirodymo žiūrovų ekranuose, Voltas šiek tiek atsitraukė nuo trumpametražių filmų kūrimų ir įrodė, koks galingas yra animavimas ilgametražių filmų rinkoje.
Nepaisant „Snieguolės ir septynių nykštukų“ sėkmės, Voltas ir toliau kūrė trumpametražius filmus, pristatančius sužmogintus gyvūnų personažus. Pavyzdžiui, drambliuko personažas Dambo, medinis berniukas Pinokis ir stirniukas Bembis. Taip pat Disnėjus sukūrė žiūrovus sujaudinusį daugiasegmentį filmą, kuris vadinosi „Fantazija“. Animaciniame filme veikėjai ir spalvų raštai buvo animuoti pagal Igorio Stravinskio, Pauliaus Duko, Piotro Čajkovskio ir daugelio kitų kompozitorių kūrinių melodijas.
1940m. „Disney“ kompanija persikėlė į naujas patalpas Burbanke, Kalifornijoje. Po metų, įmonėje dirbę darbuotojai paskelbė streiką. Daugelis geriausių įmonės animatorių atsistatydino, o kompanija išgyveno krizę, kadangi buvo sunku pasiekti tokius animavimo rezultatus, kokius „Disney“ demonstravo daugelį metų iki 1940m. Todėl Disnėjaus bandymas kurti filmus Antrojo pasaulinio karo metais, padėjo išmokti derinti gyvą vaidybą ir animaciją. Vieni garsiausių filmų naudojusių tokią hibridinę techniką buvo: „The Reluctant Dragon“, „Saludos Amigos“, „The Three Caballeros“, „Make Mine Music“, „Song of the South“. „Disney“ studija tais metais buvo laikoma stambaus verslo įmone ir pradėjo kurti įvairius pramoginius filmus. Populiarioje filmų serijoje „Tikrieji gyvenimo nuotykiai“ buvo pradėti rodyti filmai apie gamtą: „Gyva dykuma“, „Bebrų slėnis“. Taip pat buvo pradėti kurti pilnametražiai animaciniai filmai, tokie kaip „Alisa stebuklų šalyje“, „Pelenė“.
„Disney“ studija buvo viena iš pirmųjų, kuri pamatė potencialą kurti laidas tiesiogiai televizijai ir tai įgyvendino. „The Zorro“ ir „Davy Crockett“ serialai tapo labai populiarūs vaikų tarpe, o sekmadieninės savaitės apžvalgos laidos, tokios kaip „Disnėjaus nuostabusis spalvų pasaulis“, tapo sekmadienio vakaro viena žiūrimiausių laidų. Sėkmės susilaukė ir estradinis televizijos šou „Peliuko Mikio klubas“. Tačiau didžiausio dėmesio V. Disnėjus susilaukė po to, kai 1964m. išleido pasaulinio žinomumo susilaukusį filmą, kuris vadinosi „Merė Popins“.
1950m. pradžioje V. Disnėjus pradėjo planuoti didžiulio pramogų parko netoli Los Andželo atidarymą. 1955m. šie planai virto realybe ir buvo atidarytas pirmasis „Disneilendas“. Nostalgiški V. Disnėjaus sentimentai ir fantazijos buvo akivaizdūs jau pirmaisiais „Disneilendo“ projektavimo statybų etapais, o visai netrukus parkas tapo turistų iš viso pasaulio traukos objektu, o kartais netgi buvo vadinamas „Meka“ (Meka – švenčiausias islamo tikėjimo miestas). Šis pavadinimas leidžia suprasti, kokią svarbią vietą parkas užima V. Disnėjaus ir jo kompanijos gerbėjų širdyse. Antrasis „Disneilendas“, dar kitaip vadinamas „Volto Disnėjaus pasauliu“, buvo atidarytas netoli Orlando, Floridos valstijoje 1971m. Tačiau pats Voltas antrojo pramogų ir nuotykių parko atidarymo nesulaukė. Dar tuo metu, kai parkas buvo statomas, 1966m., V. Disnėjus mirė.
V. Disnėjaus vaizduotė, savitas humoro stilius ir gebėjimas prisitaikyti prie įnoringo žiūrovų skonio, skatino jį kurti įvairaus tipo laidas, filmus, animacinius filmukus, kurie atnešė jam visuotinę šlovę ir pripažinimą visame pasaulyje. Nors ir buvo tokių, kurie kritikavo Voltą už tai, kad sukūrė Amerikoje stilistinį animacinį monopolį, tačiau niekas negalėjo paneigti jo laimėjimų ir pasiekimų, kurie pakeitė tuometinį animacijos ir kino pasaulį iš esmės. V. Disnėjaus, kaip kūrėjo ir verslininko, pasiekimai gali būti prilyginami sėkmingiausių pasaulyje pramoninkų pasiekimams, o kūriniai turi neįkainojamą emocinę vertę kiekvieno „Disney“ animacinių filmų gerbėjo širdyje.
