Sveiki, aš Dora, man 28-eri metai, gimiau nepriklausomoje Lietuvoje dveji metai po valstybės nepriklausomybės atkūrimo. Apie Sovietų Sąjungą girdėjau tik iš artimųjų pasakojimų ir skaičiau istorijos vadovėliuose. KaunoZinios.lt redakcijos pavedimu pamėginsiu pasižiūrėti senus tarybinius filmus, kuriuos neturėdami kito pasirinkimo žiūrėjo mūsų tėvai ir seneliai ir pasidalinsiu įspūdžiais su jumis.

Štai dar vienas sovietinio kino perlas 1961-ųjų metų filmas „Žmogus amfibija“. Tai mokslinės fantastikos romantiška kino juosta apie mokslininko sukurtą po vandeniu galintį išbūti žmogų.

Ši amfibija visai neprimena tikrojo jūros gelmių padaro, o yra panašesnis į vyrą, kuris, beje, šiam vaidmeniui parinktas labai simpatiškas. Ir aš tai sakau ne be reikalo, nes šiame kine dauguma veikėjų atrodo tipiškai ir yra tipiško charakterio.

Išties žiūrėdama filmą prisiminiau vieną vaikystėje skaitytą knygą. Man tuomet buvo apie dešimt metų ir aš mėgdavau išsirinkti ką nors iš savo senelio bibliotekos, o jis, taip jau pasitaikė, labai mėgo tokią knygų seriją „Drąsiųjų keliai“. Taigi aptariamuoju laikotarpiu aš radau nuotykių ir meilės romaną „Meksikos įlankos piratai“. Veikalas mane taip įtraukė, kad netgi nebenorėjau eiti į mokyklą. Tačiau ar jis lygiai taip pat įtrauktų ir suaugusį žmogų?

„Žmogus amfibija“ man priminė „Meksikos įlankos piratus“ ne vien dėl romantinio siužeto. Veikmas čia prasideda jūroje, vėliau miestelyje šmėžuoja ispaniškos iškabos ir visi vaikšto su sombrerais. Iš pradžių buvau įsitikinusi, kad tai Meksika, tačiau vėliau sužinojau, kad istorija pasakojama Argentinoje, o iš tikrųjų nufilmuota Baku, Adzerbaidžane. Iš esmės tai romantinis pasakojimas, kuris prasideda perlų medžiokle. Sėkmingas verslininkas Don Pedro pasamdo daugybę „primityviai“ atrodančių vyrų, kad šie plauktų į jūros gelmes ir rinktų jam perlus. Tačiau, kaip visi žinome, paprastas žmogus po vandeniu ilgai neišbūna. Taigi Don Pedro kelyje lyg tyčia pasitaiko „jūros velnias“ – miestelyje plačiai pasklidusi legenda. Tai būtybė, nepanaši į jokį jūros gyvūną, ir savo neįprastumu gąsdinanti žmones. Taip jau išeina, kad „jūros velnias“ išgelbėja Don Pedro verslo partnerio dukrą, moterį, kurią Don Pedras yra nusižiūrėjęs, ir ją pamilsta. Nes vėliau išaiškėja, kad tai visai ne nežemiškos kilmės padaras, o garsaus vietos mokslininko sūnus, kuriam šis vaikystėje vietoj plaučių įdėjo ryklio žiaunas. Taigi Ichtiandras, t. y. žmogus-amfibija, yra žmogus, kuris gali gyventi ir po vandeniu, ir sausumoje. Don Pedro tikslas nuo tada yra sugauti „jūros velnią“ ir pavergti jį savo perlų medžioklei, o Ichtiandras, gražus jaunuolis, nori surasti savo išgelbėtąją merginą ir atiduoti jai savo širdį. Žinoma, jis ją suranda, jie susižavi vienas kitu, tačiau yra ir priešų, kuriuos reikia nugalėti.

Apie priežastį, kodėl filmas „Žmogus amfibija“ atrodo šiek tiek vaikiškai, aš jau užsiminiau. Veikėjai ir pats siužetas yra tipiški, paprasti, konfliktai gan akivaizdūs ir nesudėtingi, dažnai ir naivūs. Visa istorija tarsi paimta iš vaikiškos pasakos, kur princas ir princesė labai gražūs, vieni charakteriai labai geri, o kiti labai blogi. Ir išties, Ichtiandras, Gutijerė, Don Pedras turi ryškius veido bruožus (dideles, padažytas akis, lygią odą, taisyklingą veido ovalą, sušukuotus antakius, laibus, jaunus, gražius siluetus), įsimylėjėlių širdys tyros, o Don Pedras yra įsikūnijęs blogis, kurio gyvenimo variklis yra pinigai. Geri veikėjai trūkumų neturi, o pas blogus jų nors su vežimu vežk.

Meno apžvalgininkas Jonas Ūbis teigia, kad šiuolaikiniais laikais žmonių intelektinis pajėgumas yra gerokai sumenkęs dėl naujienų intensyvumo ir lengvo prieinamumo – dabar mums nebereikia dėti tiek pastangų, kad ką nors sužinotume. Praeito amžiaus septintame dešimtmetyje „Žmogus amfibija“ net nebuvo laikomas meno kūriniu, o tik paprasčiausiu kičiu. Dabar, pasak Ūbio, yra giriamas už „politkorektiškas idėjas, suprantamą „žinutę“, demokratišką pasakojimą“.

Taigi kokia vis dėlto ta filmo žinutė? Manau, viena iš svarbesnių filmo minčių yra mokslo ir verslo priešprieša. Ichtiandro tėvas mokslininkas Salvadoras nori pasaulyje įgyvendinti utopinę viziją ir žvelgdamas giliu žvilgsniu į tolį pasakoja apie savo svajonę sukurti povandeninę visuomenę, kur nebūtų nei turtuolio, nei vargšo, o tik laimingi žmonės. Kai Don Pedras jam siūlo laisvę (daktaras Salvadoras tuo metu tūno kalėjime) mainais už daugybę sukurtų amfibijų-vergų, kilnusis mokslininkas tik spjauna jam į veidą. Taigi iškeliamas mokslo kilnumas ir verslo godumas. Mokslas siekia sukurti geresnę ateitį, o verslas – išnaudoti gyvas būtybes. Čia, mano manymu, matyti socialinės inžinerijos ir socializmo idėjų pėdsakai. Visos Sovietų Sąjungos ideologijos esmė buvo dirbtiniais būdais sukonstruoti naują žmogų ir naują, geresnę visuomenę, o kapitalizmas laikytas socialistinio piliečio priešu. Vis dėlto iš filmų kūrėjų perspektyvos mokslui nelemta laimėti, nei kapitalistams.

Kita įdomi tema yra patriarchatas. Gutijerė priklauso nuo savo tėvo, o po to nuo savo vyro malonės. Ji privalo paklusti jei ne vienam, tai kitam, nors ir bando priešintis. Kita vertus, paklausta, kodėl ištekėjo už Don Pedro, atsako: galvojau, kad Ichtiandras žuvo, o Don Pedras mane išgelbėjo nuo ryklio. Atsiranda lyg ir pasakos motyvas, kur princesės ima vyrus, kurie jas išgelbėja. Ir paties vyro įvaizdis yra stipraus, dominuojančio patino. Kai Don Pedras nesiryžta veržtis pas Gutijerę vestuvių naktį, jo namų prižiūrėtoja ateina pas jį ir sako: „Būk vyras! Išlaužk duris.“

Filmas „Žmogus amfibija“ yra lyginamas su 2017-ųjų metų holivudiniu filmu „Vandens forma“. Kūrėjai netgi buvo apkaltinti plagiavimu. Tai panašios siužetinės linijos meilės istorija, kurioje šį kartą mokslas, užuot kariavęs su verslu, susiremia su valdžios atstovais. Daktaras Robertas Hofštetleris, užsimaskavęs rusų agentas, nepaiso nei amerikiečių, nei rusų valdžios reikalavimų, o siekia pažinti nepaprastą vandens būtybę ir išplėsti mokslo galimybių ribas. Taip parodoma, kad mokslas yra tyras ir nepriklauso nuo valdžios. Tuo tarpu valdžia siekia nieko kito tik galios.

Šis filmas daug kuo skiriasi nuo 1961-ųjų sovietinės versijos. Greičiausiai jau daug ką pasako skirtingi pastatymo metai. Čia charakteriai ne tokie tobuli, kaip tik pabrėžiamas jų netobulumas, jie vieniši ir su savo keistybėmis – ar valgo daug kiaušinių, ar turi mėgstamą saldainių rūšį, ar yra įsimylėję vietinės kavinės baristą. Nors istorija taip pat fantastinė, tačiau filmo pasaulis artimesnis mūsų kasdienybei. Žymiai daugiau žmogiškumo, o ne idealumo. Matyt, nieko nuostabaus, nes XX amžius buvo ideologijų metas. Na, ir, žinoma, skiriasi filmų pabaigos.

Dar keletas žodžių apie „Žmogų amfibiją“. Filmas yra gan lėtas, fone groja akvatinė muzikėlė, gal išties mums sukurianti jūros dugno įspūdį, tačiau visos dekoracijos yra teatrinės. Yra mėgstama paimti tokį kadrą, kai veikėjų veidai lieka apšviesti dirbtinio apšvietinimo, jie žiūri į viršų ir atrodo tartum iš šventųjų paveikslų paimti šventieji. Veikėjams šiek tiek trūksta kliūčių, todėl siužetas nėra įtemptas. Atrodo, kad tai būtų Žiulo Verno laikai, kai žmonės vis bandė nuspėti ir aprašyti ateitį, tačiau visi jų galvojimai – vis dar fantasmagoriški.

Žiūrėti filmą:

Nepaisant neigiamų kritikų atsiliepimų, filmas susilaukė didžiulio pasisekimo Sovietų Sąjungoje, o pagrindinius vaidmenis atlikę aktoriai šalyje netrukus tapo sekso simboliais. Nors, kaip žinoma, sekso Sovietų sąjungoje nebuvo.

Taip pat skaitykite: Laiko mašina, arba sovietiniai filmai jaunosios kartos akimis: „Ivanas Vasiljevičius keičia profesiją“

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Sponsored video

Taip pat skaitykite: