Filmo „Sleepy hollow“ kadras

Emanuelis Lubezkis šiandien yra vienas žymiausių kino operatorių Holivude ne be priežasties. Jei manote, kad priežastis yra tai, jog jis nufilmavo geriausius paskutinių 20 metų Oskarų filmus, tikrai neklystate. Bet kodėl tokie režisieriai, kaip Kuaronas bei Malikas ir toliau su juo dirba? Vienas kitame jie rado žmogų, galintį puikiai suderinti savo darbą su jų vizijomis, kadangi Lubezkis yra menininkas, kuris nuolat įrodo savo gebėjimą įvykdyti vizualiai pribloškiančius ir drąsius vizualinius žygdarbius. Nei vienas projektas jam nėra nei per didelis, nei per mažas.

Gimęs ir augęs Meksiko mieste, „El Chivo“ savo karjerą pradėjo filmuodamas meksikietišką televiziją 80-iais. Jis studijavo „Centro Universitario de Estudios Cinematograficos“ kur susipažino su Alfonsu Kuaronu. Iš dalies jo išgarsėjimas siejamas su bendru darbu kartu su senu draugu, tačiau, nepaisant to, kaip jis atsidūrė viršūnėje, nėra abejonių, jog jis nusipelnė ten būti.

10. „Raitelis be galvos“ (1999) / „Sleepy hollow“

Filmas atkuria siaubingą 1799-ųjų metų atmosferą. Nežmoniška baimė kausto Niujorko valstijos mažo kaimelio gyventojus. Vienas po kito dingsta žmonės, o kūnai vėliau randami nukirstomis galvomis. Sklinda legendos apie piktąją dvasią, kuri begalvio raitelio pavidalu siautėja amžinai rūko gaubiamuose miškuose.

Išsiaiškinti kraupius nusikaltimus Niujorko burmistras siunčia jauną konsteblį Ichabodą Kreiną (tai jau trečias Johnny Deppo vaidmuo T. Burtono filme). Tiesą sakant, šis ekscentriškas „seklys“ yra mažiausiai tinkamas panašiai misijai, mat jis visko bijo ir alpsta vos pamatęs kraują, dėl ko susilaukia vietinių gyventojų pajuokų. O tai jau visai negerai, nes vos atvykęs Kreinas įsimyli gražuolę Katrina (Christina Ricci) ir jos akyse, žinoma, visai netrokšta atrodyti kaip nevykėlis. Tenka suimti save į rankas ir ryžtingai veikti.

Lubezkio fotografija ankstesniuose filmuose kartais atrodė nežemiška ir gotiška, o „Raitelio be galvos“ istorija tikrai gali būti taip apibūdinta. Ji paremta žymiąja Vašingtono Irvingo legenda „The legend of sleepy hollow“. Siužetas sukasi aplink policijos konsteblį Ikabodą Kreiną, o kitus vaidmenis atlieka tokie žymūs aktoriai, kaip Kristina Riči, Maiklas Gambonas ir Miranda Ričardson.

Originali istorija jau ir taip gana niūri, bet Timas Burtonas ją pavertė dar niūresne. Žinomas dėl savo meilės vokiškam ekspresionizmui, Burtonas norėjo, kad filmas būtų kupinas šešėlių, kontrasto ir tamsumos. Jis artimai dirbo su Lubezkiu, jog filmas įgautų tokį gotišką ir šiurpą keliantį įvaizdį, kokį turi dabar. Iš pradžių jie mąstė nufilmuoti filmą juodai baltai, bet tai pasirodė neįmanoma. Todėl jie pasirinko labiausiai monochromatinę spalvų paletę, kokią tik galėjo rasti. Filmas pilnas pilkų, juodų ir baltų spalvų, kurios puikiai atskleidžia tą klaikią ir fantasmagorišką istorijos esmę. Pasirodo, Lubezkis įkvėpimui naudojo meksikietiškus 1960-ųjų „lucha libre“ filmus.

Tai filmas, kupinas tiesioginės ir tematinės tamsos bei rūko, kuris pelnytai iškovojo Lubezkiui Oskarų nominaciją. Jį verta pažiūrėti jau vien dėl jo grožio.

9. „Didieji lūkesčiai“ (1998) / „Great expextations“

1995 metais Alfonsas Kuaronas ištaigingai debiutavo Holivude su filmu „Mažoji princesė“. Anksčiau jam buvo tekę dirbti kartu su Lubezkiu prie debiutinio savo filmo, meksikietiškos komedijos „Only with your partner“. Pirmas dueto angliškas filmas buvo tikras pasisekimas, įrodęs, jog Kuaronas yra puikus pasakotojas ir vėliau leidęs pereiti prie didesnių bei ambicingesnių projektų. Kitas jų filmas buvo Čarlzo Dikenso romano „Didieji lūkesčiai“ adaptacija. Scenaristas Mičas Glazeris adaptavo romaną iš originalių Viktorijos Anglijos laikų į šių dienų Niujorką. Aktorių gretose daugybė pačių žymiausių aktorių: Itanas Houkas įkūnijo naivųjį protagonistą Finą Belą, o antraeilius vaidmenis atliko tokie aktoriai kaip Gvinet Peltrou, Robertas De Niro ir Anė Bankroft.

„Didieji lūkesčiai“ toli gražu nėra geriausias Kuarono ir Lubezkio bendrai sukurtas filmas. Bet vizualiai jis itin gražus. Lubezkis nuspalvina Niujorko mietsą prabangiomis, tačiau dekadentiškomis spalvomis, kurios puikiai atspindi tiek Dikenso romano, tiek adaptacijos temą bei stilių. Šiuo metu Lubezkis žymus savo išradingu ir meistrišku gebėjimu išnaudoti bendro plano kadrus ir šiame 1998-ųjų filme yra vienas geriausių tokių kadrų visoje jo karjeroje, vaizduojantis sutrikusį Itaną Houką „Didžiajame Obuolyje“ (Niujorko miesto pravardė).

Po išleidimo filmas sulaukė įvairių atsiliepimų ir per paskutinius metus kino bendruomenėje į jį nebuvo kreipiama daug dėmesio. Alfonsas Kuaronas vėliau prisipažino, jog gailėjosi sukūręs šį filmą, ir kad jo filmavimas buvo „siaubinga patirtis“. Dar jis sakė, kad sukūrė jį praktiškai tik dėl pinigų ir kad galėtų dirbti su aktoriais susijusiais su filmu. Kad ir kokia žiauri paties režisieriaus kritika, filmas tikrai nėra blogas. Jis bent jau leido žiūrovams užmesti akį į šių dviejų meksikiečių kino kūrėjų kinematografinius gabumus. Būtent Lubezkio darbas filme „Didieji lūkesčiai“ padarė Timui Burtonui įspūdį. Nuo ko prasidėjo jų bičiulystė.

Will Smith in "Ali"

8. „Ali“ (2001) / „Ali“

Tai biografinis pasakojimas apie sunkaus svorio boksininką Kasijų Klėjų. Būdamas afroamerikietis jis priėmė musulmonų tikėjimą, pasivadino Muhammadu Ali, aktyviai dalyvavo politiniame judėjime „Islamo tauta“ ir tapo vienu garsiausiu XX amžiaus sportininku. Pirmą kartą pasaulio čempionu Ali tapo 1964 metais vasarį, kai būdamas vos 22-iejų, nugalėjo ringe Sonį Pistoną. Šis įvykis filmo autoriams tapo atskaitos tašku. O finaliniu filmo ir čempiono gyvenimo akcentu pasirinktas dar vienas pergalingas mūšis ringe: 1974 metais Zaire Ali susigražino pasaulio čempiono titulą, kuris iš jo buvo atimtas už atsisakymą dalyvauti Vietnamo kare.

Geriausius savo gyvenimo metus, būdamas geriausios sportinės formos boksininkas buvo priverstas leisti ne ringe, o teismo salėse ir nesibaigiančiuose juridiniuose tyrimuose. Nuo jo tada nusisuko artimiausi draugai, apleido tikėjimo broliai, o Bokso asociacija atėmė licenciją. Tačiau boksininkas nepalūžo ir galiausiai laimėjo bylą JAV Aukščiausiame teisme. O būdamas 32-iejų Zaire nokautavo pavojingą priešininką George’ą Foremaną.

Būtina pagirti dalykus vertus pagyrų. Maiklas Manas ir kiti scenarijaus autoriai sukūrė daugiaaspektį milžiniškos sporto ikonos portretą. Jie nagrinėja ne tik tai, kas buvo Ali, kaip kovotojas, bet itin detaliai atskleidžia tai, kaip tuometinės Amerikos teisminė sistema ir socialinis politinis to laikotarpio klimatas paveikė jo gyvenimą. Vilas Smitas puikiai atlieką pagrindinį vaidmenį ir sunkiai dirba, jog įkūnytų veikėją ir nukreiptų dėmesį nuo savo, kaip žvaigždės asmenybės.

„Ali“ tai biografinis filmas apie Muhamedą Ali, bet atrodo, jog jame slypi kur kas daugiau reikšmės. Manas veda mus per svarbiausius boksininko gyvenimo etapus, tuo pačiu vaizduodamas, kaip tokių žmogaus teisių gynėjų, kaip Malkolmo X ir Martino Liuterio Kingo jaunesniojo mirtys paveikė šį veikėją. Manas puikiai moka sukurti veikėjus, nesutariančius su juos supančiu pasauliu ir šiame 2001 metų filme jis tik dar kartą įrodo, jog yra šios srities ekspertas.

Kaip bebūtų, galiausiai „Ali“ pradėjo nemažai vadovautis Oskarus viliojančiomis Holivudo biografijomis. Tačiau stilinga, greito tempo Mano režisūra ir Lubezkio fotografija išlieka pagrindine filmo varomąja jėga. O kovos scenos ypač stulbinančios. Lubezkio apšvietimas Ali susirėmimams suteikia įspūdingą atmosferą. Šis filmas nėra geriausias nei Mano, nei Lubezkio darbas, bet kartu jie dirbo puikiai ir sukūrė vieną geriausių ankstyvųjų 2000-ųjų Holivudo biografinių filmų.

7. „TAIP PAT IR TAVO MAMA“  / „Y tu mamá también“ (2001)

Priešingame nuo Mano „Ali“ spektro gale yra „Taip pat ir tavo mamą“: ketvirtas bendras Lubezkio ir Kuarono darbas. Kuaronas norėjo sukurti filmą už Holivudo ribų ir šiek tiek atsiriboti nuo komercinio kino, kurį kūrė Amerikoje. Tada šie du kūrėjai sugrįžo į savo gimtąjį Meksiką, jog sukurtų kelio filmą apie jaunuolius. Kuaronas kartu su brolio Karlosu parašė elementarų scenarijų ir išrinko Diegą Luną bei Gaelį Garsiją Bernalį, du jaunus, žymius Meksikos kino industrijos aktorius, atlikti pagrindinius vaidmenims.

Venecijos kino festivalyje prizu už geriausią scenarijų ir Marcello Mastroiannio vardo premija apdovanotame filme provokuojančiu pavadinimu „Taip pat ir tavo mamą“ netrūksta šokiruojančių scenų. Filmas net prasideda audringa sekso epizodu. O po kelių minučių dar neatsitokėjusiam žiūrovui pakišamas dar vienas greito sekso vaizdelis – taip su savo merginomis prieš vasaros išsiskyrimą atsisveikina pagrindiniai herojai Tenočas Iturbidė (Diego Luna) ir Chulijus Zapata (Gaelis García Bernalis). Jokių sentimentų ir jausmų čia nėra, tik pats paprasčiausias ir patikimiausias “hormoninių audrų” sukeltos įtampos likvidavimas.

Pagrindiniai veikėjai, tai ką tik mokyklą baigę du jauni vyrukai pasinėrę į vasaros nuobodulį Meksiko mieste. Vieną dieną, vestuvėse jie susipažįsta su labai gražia vyresne ispane moterimi. Vyrukai pasako, kad ketina važiuoti į paplūdimį ir pakviečia ją kartu, o ji visai netikėtai priima jų pasiūlymą. Jų kelionė tampa gan erotiška, o trijulė suformuoja gyvenimą keičiančius tarpusavio ryšius.

Kuaronas skatino savo aktorius improvizuoti. Scenarijus buvo visai minimalus ir didžioji dalis dialogo bei siužeto atsirado improvizuotų repeticijų metu. Filmas nufilmuotas nešiojama kamera, todėl rezultatas įgavo nepagražintą, dokumentinio stiliaus įvaizdį, kuris Lubezkio dėka veikia stebuklingai. Jo natūralios šviesos, kadravimo ir bendro fono panaudojimas itin meistriškas. Filmui daugiausiai grožio suteikia kadrų paprastumas. Labai įdomu, jog Lubezkis tuo pat metu kūrė aukštos kokybės holivudinę biografiją ir nekomercinį kelio filmą Meksikoje. Tai tik įrodo, koks vertingas yra įvairiapusiškumas.

6. „Naujasis pasaulis“ (2005) / „The new world“

Pirmą kartą su dažnu kolaborantu Terencu Maliku Lubezkis pradėjo dirbti prie epinio 2005 metų filmo „Naujasis pasaulis“. Tai projektas, prie kurio Malikas dirbo nuo 70-ųjų ir niekaip nesugebėjo sukurti. Tuo metu, kai galiausiai gavo finansavimą, jis dirbo su filmu apie Če Gevarą. Malikas iškart atsisakė Če projekto ir pradėjo dirbti su „Naujojo pasaulio“ kūryba.

Filme pasakojama apie kapitoną Džoną Smitą. Smitas yra tikra istorinė asmenybė, atkeliavusi į dabartinę Vakarų Pakrantę, jog įkurtų Anglijos koloniją. Gyvenvietė kenčia nuo įvairių nesėkmių: ligų, prasto vadovavimo ir konfliktų su vietiniais čiabuviais. Smitas vieną dieną išsiruošia į ekspediciją, kurios metu jį sugauna Pouhatanai. Jį ketina nužudyti, tačiau Smitą išgelbsti Pokahonta, vado dukra. Filme pasakojama istorija apie Smitą, Pokahontą ir problemas tarp naujų gyventojų ir čiabuvių.

„Naujasis pasaulis“ itin autentiškas. Malikas norėjo filmuoti natūralioje aplinkoje, kad istorija atrodytų realistiškesnė. Tarp aktorių buvo daug indėnų, o komanda dirbo su lingvistais, jog kuo tikroviškiau atkurtų išnykusią Pouhatanų kalbą. Dalis šio autentiškumo atsiranda ir Lubezkio dėka. Dirbdamas pačiomis sunkiausiomis visoje karjeroje sąlygomis, jis įamžina istoriją itin gražiai ir skubiai.

5. „Žmonių vaikai“ (2006) / „Children of men“

Šiame sąraše daug Kuarono filmų. Tikriausiai suprantate, kad tai neišvengiama. Šis režisierius samdė Lubezkį, jog nufilmuotų daugumą jo filmų. 2018 metų „Roma“ iš tiesų buvo pirmasis filmas nuo 2004 metų, prie kurio jie nedirbo kartu, tačiau Kuaronas vis tiek rašė scenarijų prisimindamas „El Chivo“. Tačiau yra priežastis, kodėl jų draugystė buvo tokia produktyvi – darbai, kuriuos jie atlieka kartu yra stulbinantys, panašu, kad vienas kitame jie surado žmogų, galintį puikiai suprasti jų menines vizijas.

„Žmonių vaikai“ ne išimtis. 2006 metų filmas yra viena įdomiausių ir originaliausių paskutinių dvidešimties metų mokslinių fantastikų. Alfonso Cuarónas  ekranizavo P.D. Jameso romaną “Žmonių vaikai”, kuriame vaizduojami ne taip tolimi įvykiai, panašūs į kraupų žmonijos saulėlydį. Anot romano ir filmo, jau 2027 – aisiais pasaulį užvaldys tamsa, chaosas ir visiška anarchija, o žmonija atsidurs ant katastrofos slenksčio. Žlugo Niujorkas, Paryžius, Maskva, Honkongas ir kiti megapoliai. Šiokia tokia tvarkos iliuzija dar rusena Britanijoje, bet ir ten santvarka labiau primena neofašistinį terorizmą. Į Londoną iš viso pasaulio suplūdo niekieno nekontroliuojamos nelegalių emigrantų minios, todėl rasiniai konfliktai ir nacionalinės nesantaikos provokuojami kruvini susidūrimai tapo tikra žiaurios kasdienybės rykšte.

Tačiau visų baisiausia tai, kad ką tik buvo nužudytas prieš aštuoniolika metų “Žemėje, žmonių planetoje” gimęs paskutinis vaikas. Demografinė katastrofa, apie kurią seniai trimitavo mokslininkai tapo realybe. Nes žmonės neteko galimybės natūraliai tęsti savo giminę. Vadinasi, pasaulis stulbinamu greičiu sensta ir greitai apie jį neliks kam prisiminti.

Veiksmas vyksta pasaulyje, kuriame žmonės nebegali daugintis. Tai 2027 metai, o žmonija yra visiškai sutrikusi ir liūdna. Kai grupė vadinama „Fishes“ atranda jauną nėščią moterį, ciniškas biurokratas Teo (Klivas Ouvenas) supranta, kad jo rankose visos žmonijos ateitis.

Šis filmas yra vienas geriausių Lubezkio darbų visoje karjeroje. Jis puikiai užfiksuoja istorijos pasaulio nusivylimą ir pesimizmą. Kadrus nudažo niūria pilka, blankia mėlyna ir kitomis šauniomis spalvomis, išryškinančiomis priešiškumą, kurį žmonija įgijo šiame bevaikiame pasaulyje. Filme yra du bendro plano kadrai, kurie tikrai patenka į pačių nuostabiausių Lubezkio kūrinių sąrašą. Į šiuos epizodus įdėta daugybė laiko ir kūrybiškumo, sklinda gandai, kad nufilmuoti vieną bendro plano kadrą, kuriame Klivas Ouvenas kovos metu sėlina iš pastato, prireikė 14 dienų. Vienu momentu, kameros objektyvą aptaškė kraujas. Lubezkis įtikino režisierių taip ir palikti. Sakoma, kad filmo kūrybai reikalingas kraujas, prakaitas ir ašaros, o filme „Žmonių vaikai“ to tikrai yra.

No Merchandising. Editorial Use Only. No Book Cover Usage. Mandatory Credit: Photo by Cottonwood/Kobal/REX/Shutterstock (5885252q) Jessica Chastain, Brad Pitt The Tree Of Life - 2011 Director: Terrence Malick Cottonwood Pictures USA Scene Still

4. „Gyvenimo medis“ (2011) / „The tree of life“

JAV režisierius Terrence‘as Malickas per 45 metus trukusią karjerą sukūrė tik aštuonis pilnametražius vaidybinius filmus (naujausios dramos „Paslėptas gyvenimas“ premjera šiemet įvyko Kanų kino festivalyje). Užtai rezultatas kiekvieną kartą būna labai įspūdingas. Mažai šiuolaikiniame kine rasime žmonių, kurie taip fanatiškai būtų ištikimi savo kūrybiniams principams ir nesileistų į jokius kompromisus. Keistuolio ir perfekcionisto reputaciją turintis režisierius „Gyvenimo medį“ kelis metus iki premjeros komentavo lakoniškai: tai būsianti istorija apie berniuko, vardu Džekas, brendimą ir svarbius jo gyvenimo atradimus. Pažiūrėjus filmą paaiškėjo, kad šią vyriškėjimo problematiką T. Malickas projektuoja į pokario laikus ir dar platesnius filosofinius bei teologinius egzistencijos kontekstus. Todėl žiūrėti „Gyvenimo medį“ nelengva. Užtai kantriausieji tikrai bus apdovanoti šiandieniniame kine vis rečiau pasitaikančia galimybe pamąstyti apie amžinus žmogiškosios egzistencijos dalykus.

Maliko „Gyvenimo medis“ daugeliu aspektų yra itin neįprastas filmas. Jame nėra aiškaus siužeto, tai pagrindinio veikėjo Džeko gyvenimo akimirkų rinkinys. Daugiausiai iš vaikystės, didžiausią dėmesį skiriant jo santykiams su tėvais. Tai filmas, kurio istoriją daugiausiai pasakoja vaizdai. Jis kupinas itin įdomių kadrų, kurie ne tik gražūs, bet ir padeda papasakoti istoriją bei susieti ją su platesnėmis gamtos, šeimos, gėrio ir blogio temomis.

Jei jis atrodytų bent truputį mažiau įspūdingai, nebebūtų toks geras filmas. Bet Malikas žinojo, ką daro. Jis pasamdė Lubezkį, kuris per visą savo karjerą įrodė, jog pateisina ir pačius didžiausius lūkesčius. Kino juostą jie nufilmavo 2008 metais Teksase su kuo mažiau kūrybinės komandos ir įrangos, kiek tik galėjo atsižvelgiant į filmo kokybę. Daugumai kadrų ir scenų Lubezkis pasitelkė tik natūralų apšvietimą.

„Gyvenimo medis“ atlaikė ilgus baigiamuosius filmo darbus ir galiausiai 2011 metais buvo išleistas. Jis sulaukė garsių pagyrų iš kritikų ir buvo nominuotas keliems apdovanojimams. Rodžeris Ebertas pavadino jį „plačių siekių ir gilaus nuolankumo filmu, siekiančiu aprėpti visą egzistavimą ir perteikti jį per kelių be galo mažų gyvenimų prizmę“ ir pridėjo, kad kažką panašaus, kas prilygtų šiam filmui yra matęs tik kartą Kubriko filme „2001: Kosminė odisėja“.

„Kas man labiausiai patinka dėl Chivo darbo, tai kad jis gali pastatyti 14mm objektyvą 45cm atstumu nuo kieno nors veido ir tai, regis, veikia, nes jis gerbia žmogų stovintį prieš kamerą. Svarbiausia tikslas“, – Brafordas Jangas.

„Gyvenimo medyje“ stipriai jaučiama ir Stanley Kubricko „2001 metų kosminės odisėjos“ įtaka. Čia taip pat apstu netikėtų ekskursų ne tik į žmogaus pasąmonės gelmes, bet ir į prieštvaninius laikus su gyvais dinozaurais: pasaulio evoliucijoje visos grandys yra vienodai svarbios. Ši mintis, ko gera, yra tas „Gyvenimo medžio“ kamienas, nuo kurio atsišakoja tiek daug didesnių ir visai mažų šakelių, kad suskaičiuoti jas visas neįmanoma. Bet to ir nereikia daryti. Režisierius T. Malickas siūlo jo taisykles priimantiems žiūrovams sudalyvauti beveik dvi su puse valandos trunkančiame sakraliniame maldos ir meditacijos seanse, kurio metu žmogaus sąmonėje stulbinamais greičiais viena kitą keičia geometrine progresija atsišakojančios asociacijos, aliuzijos, prisiminimai ir potyriai, kad net imi painiotis vienas ant kito sluoksniuojamų paralelinių pasaulių labirintuose.

3. „Gravitacija“ (2013) / „Gravity“

„Gravitacija“ – stulbinantis  3D mokslinės fantastikos trileris su dramos elementais.  Tai išlikimo kova, kurioje kovojama ne su demonais, žudikais ar prievartautojais, tai kova, kurioje pagrindinis priešas – neaprėpiama kosmoso didybė.

Pagrindiniai filmo aktoriai Sandra Bullock ir George Clooney‘s įkūnija astronautus, bandančius išgyventi kosmoso platybėse jų erdvėlaiviui patyrus avariją po susidūrimo su kosmoso šiukšlėmis. Įdomu tai, jog filme aktorių daugiau beveik nėra, išskyrus jų kolegą, kuris apsireiškia pirmosiomis filmo minutėmis ir balsus, kuriuos girdime per radijo ryšį.

Daktarė Ryan Stoun (Sandra Bullock) kosmoso tyrimų specialistė paskiriama pirmajai savo kosmoso misijai, jos  partneris charizmatiškas plepys Matt‘as Kowalski‘s (George Clooney).  Atlikdami savo misiją per radijo ryšį jie išgirsta jog rusų raketa netyčia pataikė į neveikiantį palydovą ir tai sukėlė grandininę reakciją, dėl kurios tiesiai į jų erdvėlaivį skrieja kosmoso šiukšlės ir palydovų nuolaužos. Po kurio laiko kontaktas su misijos kontrolės sistema Hiustone yra prarastas ir jie sklando atvirame kosmose mėgindami išgyventi, tikėdamiesi jog visgi juos kažkas išgirs ir atvyks gelbėti. Senkant deguonies atsargoms ir kovojant su vis didėjančia panika Ryan Stoun ir Matt‘as Kowalski‘s ryžtasi patys kovoti už savo gyvybę nepaisant vis labiau užvaldančios nevilties.

Kalbant apie svarbiausius Lubezkio karjeros projektus, šis tikrai nusipelnė patekti į sąrašą. Filmas „Gravitacija“ daugeliu aspektų buvo revoliucinis. Tuo metu buvo sukurta pati „tikroviškiausia“ visų laikų mokslinė fantastika. Žinoma, buvo įrodyta, kad ji nėra tokia tikroviška, kokia atrodo, bet svarbiausia, jog ji bent jau atrodo tokia, ir visa tai tik neįtikėtino darbo, kurį kuriant filmą įdėjo visi kūrybiniai skyriai, dėka.

Tai įtemptas ir klaustrofobiškas filmas; Kuarono tempas, puiki Bulok vaidyba, nuostabūs filmo efektai ir Lubezkio fotografija – viskas puikiai dera. Vidutinė filmo kadro trukmė yra apie 40 sekundžių. „Gravitacija“ pilna kosminių kadrų, kuriuos buvo itin sunku nufilmuoti. Lubezkis paminėjo, kad filmo įvaizdį įkvėpė tai, kaip astronautai apibūdino kosmosą. Jis nenorėjo, kad filmas atrodytų, kaip dvimatis, todėl papildė jį žvaigždžių vaizdiniais. Tarp daugumos puikių filmo akimirkų, nepertraukiama 13 minučių pradinė scena yra vienas šauniausių dalykų, kuriuos kada nors sukūrė Lubezkis ir Kuaronas. Galiausiai jie abu pelnė pirmuosius savo karjeros Oskarus.

Birdman Zmogus paukstis

2. „Žmogus-paukštis“ (2014) / „Birdman“

Šis filmas buvo apdovanotas keturiais Oskarais (už geriausią filmą, režisūrą, originalų scenarijų ir operatoriaus meistriškumą). Emmanuelis Lubezki Oskarą gavo absoliučiai pelnytai. „Žmogus-paukštis“ yra tobulas eksperimentas – žiūrint šį filmą atrodo, kad režisieriui Alejandro Gonzálezui Iñárritu beveik neprireikė montažo meistro pagalbos: dauguma scenų nufilmuota be perstojo judančia kamera, tad susidaro įspūdis, jog matome totalų „subjektyvios kameros“ triumfą. Kino kamera šį kartą yra ne tradicinis meistriškai inscenizuotų mizanscenų stebėjimo instrumentas, bet dar vienas filmo herojus, prilygstantis aktoriams, kurie vaidina netausodami jėgų ir su neslepiamu malonumu.

Alechandras Gonsalesas Inharitas Holivude žinomas, kaip trečiasis iš „Trijų draugų“ – trys meksikiečiai režisieriai, kurie Holivude išgarsėjo panašiu metu. Kuaronas irgi šios grupės narys, kaip ir Giljermas del Toras. Inharitas iš trijulės išgarsėjo paskutinis, bet nuo tada šlove neatsilieka nuo kitų. Savo karjerą jis pradėjo su pritrenkiančiu 2000 metų filmu „Amores perros“. Po keturiolikos metų jis sukūrė vieną vizualiai išradingiausių šimtmečio filmų.

„Žmogus-paukštis“ (arba „The unexpected virtue of ignorance“), tai istorija apie Riganą Tomsoną (Maikas Kitonas), žlugusį aktorių, kuris kadaise vaidino superherojų Žmogų-paukštį, o dabar stengiasi patekti į teatrą ir išlaikyti sveiką protą. Filmas sukurtas taip, jog atrodytų, kad jis nufilmuotas vienu nesibaigiančiu kadru. Kad tai padarytų, Inharitas pirmą kartą susibūrė į komandą su El Chivo. Filmo planavimas buvo ilgas ir įtemptas procesas. Kad ritmas suveiktų, kiekviena akimirka turėjo būti tiksli, todėl komandai prireikė septynių mėnesių sukurti planams ir repetuoti, kad juos įvykdytų.

Lubezkis paminėjo, kad apšviesti scenas buvo itin sudėtinga, ir ne tik dėl to, kad viskas atrodytų tikroviškiau, bet ir dėl to, kad „viskas turėjo būti suplanuota taip, kad dėl nuolatinio judėjimo komandos šešėliai neužstotų aktorių“. Į filmavimą buvo įtraukti stabilios ir rankinės kamerų darbai, kuriuos atliko pats Lubezkis, pasitelkdamas „Alexa M“ kamerą. Galiausiai viskas pavyko. Filmas pelnė keturis Osakrus: Geriausio metų filmo ir Geriausio režisieriaus kategorijose, taip pat už scenarijų ir kinematografiją, antras Lubezko apdovanojimas iš eilės. Jis nusipelnė pagyrų, kurių jau sulaukė ir iki šiol sulaukia, šis filmas tikrai nebuvo panašus į jokį kitą anksčiau sukurtą filmą ir tai įrodo, kad meistriškumas ir atkaklumas kuriant filmus neatsiranda lengvai.

1. „Hju Glaso legenda“ (2015) / „The revenant“

Režisierius Alejandro Gonzálezas Iñárritu sukūrė įspūdinga, kvapą gniaužiančią, tikrais įvykiais įkvėpta juostą, apie amerikiečių kailių medžiotojo Hju Glaso (vaidina L. DiCaprio) istoriją.Veiksmas vyksta palei Missouri upę 1823 m. Hju Glasas (angl. Hugh Glass) patyręs keliautojas išgyvena daug: dvikova su lokiu, kuri vos nesibaigia mirtimi, draugas, kuris turėjo padėti nelaimėje – išduoda ir atima ginklus bei nužudo patį artimiausią žmogų – sūnų. Atgavęs samonę, sunkiai sužalotas ir be amunicijos, nepalaužiamos kantrybės, valios ir keršto vedamas, jis užsibrėžia tikslą įveikti visus artėjančius pavojus. Ir visa tai dėl šeimos garbės apginimo. Ši didinga legenda gali įkvėpti kiekvieną, nes šioje juostoje galima rasti visko – nuo gyvenimo pakilimų iki skaudžių nuosmukių.

Taigi savo trejus metus trukusį Oskarų laimėjimo maratoną Lubezkis vainikavo dar vienu bendru darbu su Inharitu. Prieš Inharitui 2011 metais užsiimant projektu, filmas buvo kuriamas 13 metų. Šis filmas garsus tuo, jog pagaliau pelnė Leonardui Dikaprijui Oskarą. Jis nuoširdžiai buvo pelnytas, nes jo pasirodymas neįtikėtinai įtemptas ir nepagražintas. Kaip ir paties filmo stilius. Jis buvo filmuojamas natūralioje aplinkoje, įvairiose pasaulio vietose, pavyzdžiui, Europoje, Montanoje ir Argentinoje. Lubezkio kinematografija labai priklauso nuo natūralaus apšvietimo. Panašiai, kaip ir „Žmogus-paukštis“, šis filmas buvo kruopščiai pastatytas taip, kad būtų sudarytas iš kuo mažiau kadrų. Kamera dažnai nustatyta trumpo ryškumo nuotoliu, taip išreiškiant intymumo ir skubos pojūtį.

Filmo kūryba, pasirodo, buvo labai sudėtinga ir daug komandos narių metė darbą. Leonardas Dikaprijas šį filmavimą laiko vienu sunkiausių, kuriuose jam kada nors tekę dalyvauti. Oskaras, kurį Lubezkis gavo, buvo tikrai pelnytas. Jis mitriai įamžina veikėjo emocijas ir jį supančią aplinką. Tik keletas filmų turi tokį savitą vaizdą ir jausmą, kokį suteikia „Hju Glaso legenda“ ir tai galutinis įrodymas, jog Emanuelis Lubezkis yra vienas geriausių kinematografų, kuriuos kada nors regėjo Holivudas.

Taip pat skaitykite: 10 pačių mėgstamiausių Martino Skorsezės filmų

Rekomenduojame

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: