Režisierius Martinas Skorsezė augo stebėdamas naująją prancūzų bangą bei itališką neorealizmą, todėl nenuostabu, kad didelę įtaką jam padarė tokie kino kūrėjai, kaip Satjadžitas Rėjus, Ingmaras Bergmanas, Mikelandželas Antoninis ir Federikas Felinis. Jo filmai dažnai atspindi negailestingą ir niūrų gyvenimą, nagrinėjamos kaltės, atpirkimo, tikėjimo ir Sicilijos amerikiečio tapatybės temos. Platus jo filmografijų sąrašas, įtraukiantis tokius filmus, kaip „Taksi vairuotojas“ (1976), „Paskutinis Kristaus gundymas“ (1988), „Kundun“ (1997) ir „Hugo“ (2011) atspindi paties režisieriaus asmenines ideologijas bei įsitikinimus ir parodo, kaip jis supranta pasaulį.

Tačiau ne tik jo kuriami, bet ir žiūrimi bei per daug metų pamėgti kitų puikių režisierių filmai atspindi Skorsezės požiūrį į gyvenimą. Sudarėme jums pačių mėgstamiausių Martino Skorsezės filmų dešimtuką, kuriame rasite spalvotų ir juodai baltų, karinių, biografinių, kupinų meilės, skausmo, gyvenimiškų potyrių, istorinių įvykių ir veikėjų filmų, o taip pat turėsite progą pažiūrėti kaip vyko pati to meto kino kūryba.

10.AŠTUONI SU PUSE“ / Otto e mezzo, 1962 (Federico Fellini)

Pats Federico Fellinis savo “8 ½” skaičių aiškino paprastai: “Tai tiesiog aštuntas su puse mano filmas”. Jo veiksmas rutuliuojasi filmavimo aikštelėje, tačiau labai dažnai nuklysta “į lankas”. Filme daug sapnų, fantazijų, prisiminimų ir košmarų, kurie įkyriai persekioja režisierių Gvidą Anselmį (akt. Marcello Mastroiannis), paskendusį užsitęsusioje depresijoje. Jis niekaip negali surasti tinkamos pagrindinio vaidmens atlikėjos, be kurios filmas tikrai nepajudės iš mirties taško. Už šią “kūrybinę krizę” Federico Fellini gavo trečią (po „Kelio“ ir „Kabirijos naktų“) „Oskarą“ ir Didįjį prizą Maskvoje.

Anot knygos „1001 filmas, kurį privalai pamatyti per savo gyvenimą“, „labai gaila tų, kurie nė karto nematė šio filmo originalo – italų kalba. Filmas sukurtas puošniu baroko stiliumi ir labai aktualus XX a. vid. Europai. Tai vienas puikiausių, įspūdingiausių ir neįprasčiausių to meto kūrinių. . bet tai dar ne viskas. Filmas „Aštuoni su puse“ tapo vieno talentingiausių XX a. vid. režisierių lemtingu karjeros posūkiu. Jis asmenines krizes meistriškai paversdavo meno kūriniais“.

Nemažai filmo scenų plėtojasi sanatorijoje, kurioje režisierius Gvidas Anselmis taiso pašlijusią fizinę bei dvasinę sveikatą. Tačiau jo gyvenimas neapsiriboja vien gydomosiomis procedūromis ir plepalais su atsitiktiniais pacientais. Režisierius susirūpinęs savo naujausiu kino projektu, kuris turėtų būti grandiozinis darbas, kažkuo panašus į antiutopiją, apie žmoniją atominio sunaikinimo pavojaus akivaizdoje. Gvidas Anselmis bendrauja su būsimojo filmo prodiuseriu (akt. Guido Alberti), kino žvaigžde Klaudija (akt. Claudia Cardinale), vadovauja aktorių atrankai. Dar jis slapta susitikinėja su meiluže Karla (akt. Sandra Milo) ir aiškinasi komplikuotus santykius su žmona Luiza (akt. Anouk Aimee), bendrauja su labai skirtingais žmonėmis, pvz., moterimi ekstrasense (akt. Mary Indovino) ir Romos katalikų bažnyčios kardinolu (akt. Tito Masini).

Filme yra nemažai vaikystės prisiminimų su katalikiško auklėjimo pamokomis ir pirmosiomis draudžiamomis nuodėmėmis , o pačioje pradžioje regime absoliučiai siurrealistinę sceną, kurioje Gvidas Anselmis ištrūksta iš tunelyje ilgam įstrigusio automobilio ir… pakyla į dausas.

Tokiais atvejais žiūrovai gali savęs arba kaimyno paklausti: „Kaip visa tai reikėtų suprasti?“. Tačiau režisierius neskuba nieko racionaliai paaiškinti, palikdamas žiūrovams visišką interpretavimo laisvę. (Gediminas Jankauskas)

9. „Upė“ (1951) / „The River“ Jean Renoir (Žanas Renuaras)

„Upė“ tai pirmasis Žano Renuaro spalvotas filmas, kuris savo kerinčia bei poetiška reikšme, prijaučiančiu kitos kultūros vaizdavimu ir puikiais kinematografiniais gabumais išsiskiria iš kitų. Tai pats netipiškiausias Renuaro filmas – jo užbaigtumas, stilius ir struktūra labiau panaši į indų kino kūrėjo Satjadžito Rėjaus, o ne prancūzų eksperimentinio kino mėgėjo Žano Renuaro kūrybą. Egzotiška vieta, nuostabiai lyriškas scenarijus bei puikus kameros darbas pripildo filmą platesniu žmogiškumo suvokimu ir stipresnėmis emocinėmis situacijomis, kurių gausu kituose režisieriaus darbuose. Šis Žako Renuaro filmas laikomas vienu geriausių režisieriaus darbų, o idėją šiam filmui jis pasiėmė iš anglų rašytojos Rumer Goden, geriausiai žinomos už kūrinį „Juodasis narcizas“.

Bet kuriam kitam prodiuseriui šis filmas būtų bauginantis projektas, tačiau Kenio Makeldonio nepatyrimas beveik nematomas. Tai buvo pirmasis filmas, nufilmuotas tik Indijoje ir dar spalvotas, o kartu su įdomiu bei įtraukiančiu siužetu jis pelnė tikrą komercinį pasisekimą ir buvo puikiai įvertintas kritikų. Jis puikiai perteikia Vakarų ir Rytų požiūrį į gyvenimą bei vertybių puoselėjimą.

Filme pasakojama apie idilišką Indijoje gyvenančios šeimos gyvenimą. Tėvas turi džiutų malūną, kuriame dirba šimtai vietinių žmonių. Motina patenkinta savo mielų vaikų auginimu, kurių vyriausios paauglės dukros Harieta ir Valeri. Jų kaimynas ponas Džonas, airis vedęs indę, turi dukrą Melanę. Vieną dieną, į pono Džono duris pasibeldžia nelauktas svečias, jo pusbrolis kapitonas Džonas, bandantis atgauti jėgas po stipraus sužalojimo patirto kare, kuris kainavo jam koją. Trys paauglės merginos – Harieta, Valerė ir Melanė – patiria keistą susižavėjimą patraukliam buvusiam kareiviui. Kiekvienai iš merginų, šio nepažįstamojo atvykimas pažymi reikšmingus gyvenimo pokyčius: vaikystės pabaigą ir moters gyvenimo pradžią.

8. „Blausus mėnulis“ (1953) / „Ugetsu“ Kenji Mizoguchi (Kendži Midzoguči)

Du broliai, vienas vedamas godumo, kitas pavydo, rizikuoja savo šeimų bei savo gyvybėmis, kai aplink siaučia viską niokojantys ir plėšikaujantys kariai. Kendži Midzoguči perteikia šią istoriją viename geriausių savo filmų – kuris kartu su Kurosavos filmu „Rasiomonas“ padėjo supažindinti Vakarų žiūrovus su japonišku kinu. Filmo veikėjai šiurkštūs ir valdomi ambicijų, tačiau filmo stilius elegantiškas ir paslaptingas. „Blausaus mėnulio“ veikėjai itin žemiški, o Tobajaus atveju net ir komiški, bet istorija atrodo senoviška ir iš tiesų primena japonų teatro vaiduoklių legendas.

Nuolatinių neramumų metu, kai šešioliktojo amžiaus Japoniją niokoja plėšikaujančios karių grupuotės, ambicingas ir uoliai dirbantis puodžius Genjuro bei jo samurajaus karjeros trokštantis brolis Tobajas, leidžiasi į itin rizikingą kelionę į triukšmingą ir judrų miestą, norėdami greitai pasipelnyti parduodami savo gaminius. Ir, tiesą sakant, šiems drąsiems verslininkams pavyksta surasti visai netikėtą lobį. Tačiau, kai juos užvaldo žiaurus godumas ir nepaisydami savo žmonų maldavimų bei perspėjimų jie nusprendžia dar kartą leistis į miestą, kelionės baigtis nebe tokia sėkminga. Pasiėmę savo šeimas jie valtimis išplaukia į miestą parduoti savo gaminių, tačiau sutikus kitus keliautojus, sakančius, kad šie buvo užpulti piratų, Genjuro nusprendžia palikti savo žmoną ir kūdikį krante ir prižada, kad grįš po dešimties dienų. Genjuro, Tobajus ir jo žmona Ohama surenka didelę sumą pinigų, tačiau Tobajus palieka savo žmoną, kad ši nupirktų samurajaus aprangą, o pats leidžiasi į šlovės ir fortūnos paieškas. Trijulė išsiskiria ir visų likimai pakrypsta neplanuota linkme. Galiausiai Genjuro ir Tobajus supranta, kokią kainą jiems tenka sumokėti už nevaldomą godumą.

Šis filmas perteikia to meto Japonijos kultūrą bei iššūkius, su kuriais teko susidurti karo bei kareivių aukoms. Istorija atskleidžia daugybę vertybių ir kaip pavojinga yra aklai sekti paskui savo troškimus, nežiūrint, kas lieka užnugary. Nors filmas ir nespalvotas, scenos jame itin gražios ir paslaptingos, o ypatingai ežero scena, kurioje rodoma, kaip broliai valtimi plaukia per rūke skendintį ežerą. Be to, šis filmas turi nemažai fantastikos elementų, vaiduoklių – Ledi Vakasa – ir dar vienas, apie kurio egzistavimą suprantame tik pačioje filmo pabaigoje. Verta pažiūrėti ir sužinoti, kas gi tas antrasis vaiduoklis.

7. „Pelenai ir deimantai“ (1958) / „Ashes and Diamonds“ Andrzej Wajda (Andžej Vaida)

Andžej Vaidos „Pelenai ir deimantai“ laikomas vienu svarbiausių visų laikų lenkų filmu. Francio Fordo Coppolos ir Martino Skorsezės palaikomas bei Ježio Andžejevskio 1948 metų romanu paremtas filmas yra trečioji Vaidos teminės „Karo trilogijos“ dalis, kuri vaizduoja neramią politinę ir socialinę karo plėšomos Lenkijos tikrovę. Andžej Vaidos gebėjimas sujungti griežtą realizmą su lyriška vizija buvo aiškus jau pirmame jo filme „Karta“ (1955). Neorealizmas filmui padarė didelę įtaką ir didžioji dalis buvo filmuota karo nusiaubtose Varšuvos teritorijose. Vaidos karo trilogijos estetika įkvėpė net kelias kino kūrėjų kartas. „Karta“ ir „Kanalas“ (1956) buvo itin paveikūs dėl savo paprastumo ir puikiai išreikštos temos, tuo tarpu „Pelenai ir deimantai“ siekia aiškios vizualinės išraiškos, kad pabrėžtų pokarinės Lenkijos veikėjų moralinį dviprasmiškumą. Vaidai pavyko rasti šiam tikslui itin tinkamą aktorių Zbignevą Cibulskį, kuris puikiai perteikia karo kartos moralinius sunkumus ir optimizmo prošvaistes.

Vokiečių okupacijos metu kilmingųjų, miestiečių ir darbininkų partizanų grupės taikiai sugyveno vienas su kita. Pačią primą laisvės dieną jie pradeda kovoti. Macikas ir Andžej (kilmingųjų grupė) gauna užduotį nužudyti komunistų lyderį. Jie apdairiai pasirenka vietą, kur lyderis netrukus turi sėstis į automobilį. Tačiau šiek tiek anksčiau atvyksta kitas automobilis su visai nekaltais žmonėmis, kuriuos vyrai nušauna, manydami, jog vienas iš jų yra komunistų lyderis. Jie supranta padarę klaidą, kai lyderis kartu su savo bendradarbiu įsiregistruoja į viešbutį. Macikas įsiregistruoja kambaryje šalia jų. Viešbutyje jis susipažįsta su padavėja Kristina, kurią vyrukas įsimyli ir nori turėti normalų gyvenimą. Andžej yra jo vadovas ir draugas, todėl jie sutaria, jog Macikas vienas nužudo komunistų lyderį ir gali pasitraukti iš partizanų grupuotės. Macikas įvykdo savo misiją, tačiau supranta, kad pasilikti su Kristina jam per daug pavojinga ir mano, jog niekada neturės normalaus gyvenimo.

6. „Nuotykis“ (1960) / „The Adventure“ Michelangelo Antonioni (Mikelandželas Antonionis)

Šis Mikelandželo Antoninio filmas 1960 metais sukėlė tikrą sujudimą, kai žymi to meto kino kritikė Paulina Kaela paskelbė jį geriausiu metų filmu. Filmo siužetas didžiausio populiarumo sulaukė dėl to, kad buvo pasakyta, jog filme nieko neįvyksta. Viskas, ką žiūrovas mato šiame kūrinyje tai paieškos be pabaigos ir dingimas be priežasties. Filme pasakojama apie turtingų žmonių gyvenimą arba greičiau, egzistavimą. Jie tiesiog bando „prastumti“ laiką ir įveikti nuobodybę, tačiau tai gelbsti tik laikinai. Kaip teigė Kaela „Veikėjai aktyvūs tik tuomet, kai nori atsikratyti savo nerimo: seksas yra vienintelė jų kontakto priemonė“. Be to, filmo pavadinimas skamba itin ironiškai, atsižvelgiant į tai, kad pačiame siužete daug veiksmo ar staigių siužeto vingių nematyti. Režisierius tikriausiai piktdžiugiškai mėgavosi suteikdamas filmui būtent „Nuotykio“ pavadinimą. Kaip bebūtų, šis filmas vizualiai, tematiškai, dramatiškai ir visaip kitaip laikomas vienu geriausių kino kūrinių, todėl jį tikrai verta pažiūrėti.

Grupelė pasiturinčių italų draugų jachta plaukioja po jūrą netoli Sicilijos ir sugalvoja aplankyti negyvenamą vulkaninę salą. Netoli kranto išmetę inkarą, jie šoka į vandenį ir pasiekę krantą pradeda tyrinėti naują vietovę. Ana (Lėja Masari) dvejoja dėl savo jausmų vaikinui Sandrui (Gabrielius Ferzetis) ir su juo susikivirčija. Suprastėjus oro sąlygoms draugai nusprendžia, kad laikas išplaukti ir visi kartu patraukia į krantą. Tačiau pasiekę krantą susivokia, jog Anos nebėra. Sandras, Anos draugė Klaudija (Monika Viti) ir dar vienas draugas pasilieka nakčiai, kad surastų dingusią merginą, o kiti išplaukia ieškoti pagalbos. Ir nors saloje vien akmenys ir žemaūgiai medžiai, ir rodos, vietos pasislėpti ne tiek ir daug, tačiau merginos taip ir neranda. Kitą dieną atvyksta pakrantės apsauga, tačiau Anos vis dar nėra. Vėliau Sandras ir Klaudija tęsia Anos paieškas skirtingose Italijos vietose ir pajunta vienas kitam simpatiją, kuri laikui bėgant perauga į rimtus santykius. Pora pamiršta apie dingusią savo draugę.

5. „Salvatorė Džiulianas“ (1962) „Salvatore Giuliano“ Francesco Rosi (Frančeskas Rozis)

Į Sicilijos salą, esančią Italijoje, 1943 metais įsiveržia Sąjungininkų pajėgos netiesiogiai priversdamos iš naujo atkurti su mafija susijusias veiklas, kurios fašistų valdymo laikotarpiu buvo nuslopintos. Neturtas ir vienatvė privertė ir eilinius siciliečius pasikliauti juodąja rinka. Būtent tuo metu jaunas ir itin žavus Salvatorė Džiulianas nušovė policininką, kai šis vos nepričiupo jo gabenant kontrabandą. Jaunuolis pabėgo slėptis kalnuose ir tapo vienu ambicingiausių ir labiausiai bauginančių nusikaltėlių. Jis, priešingai nei kiti kalnuose besislapstantys nusikaltėliai įgavo Robino Hudo stilių, nes apiplėšinėjo pasiturinčius žemvaldžius, kuriuos dažniausiai saugodavo mafija. Neilgai trukus šis banditas įgavo legendinį statusą ir suformavo savo paties grupuotę, kurią nuožmiai palaikė vietiniai.

Frančesko Rozio filmas „Salvatorė Džiulianas“ nėra tipiška šio žymaus asmens biografija. Tiesą sakant, per visą filmą nėra nei vieno kadro, kuriame iš arti matytųsi Džiulianas. Jo veidas dažniausiai nematomas arba susiliejęs dėl judesio, o jo aukšta figūra stūkso lyg koks bauginantis šešėlis. Šį paslaptingą veikėją Rozis paprasčiausiai naudoja tam, kad užfiksuotų to meto politinę ir socialinę realybę. Filmo kūrėjas taip pat bando įsigilinti į paslaptingą Džiuliano mirtį ir bando prisikasti kuo arčiau tiesos. Filmo scenarijų, kartu su režisieriumi parašė Francas Solinas – scenaristas, prisidėjęs prie vienų įtakingiausių politinių filmų, tokių kaip „Alžyro mūšis“ (1966), „Dek!“ (1969) ir „State of Siege“ (1972).

1950 metais, 28-erių Salvatorė Džiulianas randamas nušautas viename iš Sicilijos kiemų. Bet ne viskas yra taip, kaip atrodo. Filmo siužetas šokinėja tarp vėlyvųjų 1940-ųjų, kuomet Džiulianas ir kiti atstumtieji buvo pasamdyti atlikti niekingus separatistų politikų darbelius ir dienų, iki ir po vyro mirties. Po to, kai Sicilija pasiskelbia savivaldą, ar nusikaltėliams bus dovanotos jų nuodėmės, kaip kad buvo žadėta? Ir kodėl Džiulianas įsako savo grupuotei šaudyti į taikų mitingą? Po Džiuliano mirties vyksta teismas, tačiau ar jo metu paaiškės visa tiesa, ar tylos kodeksas eilinį kartą apsaugos valdžios atstovus?

4. „Panieka“ (1963) / „Contempt“ Jean-Luc Godard (Žanas Lukas Godardas)

„Panieka“ yra vienas neįprasčiausių režisieriaus Žano Luko Godardo filmų. Filmas adaptuotas pagal 1954 metų Alberto Moravios novelę tokiu pačiu pavadinimu. Dauguma šio režisieriaus filmų yra apie kino kūrybą ir kino industriją. Jis bando nugriauti vadinamąją „ketvirtą sieną“, kad galėtų tiesiogiai bendrauti su žiūrovais.

Nepatenkintas savo naujo filmo scenarijumi, prodiuseris Džeremis Prokošas pasamdo scenaristą Polą Javalą, kad parašytų naują. Javalas nekreipia dėmesio į tai, kad Prokošovas susidomi jo žmona Kamile. Kai Javalas kaip niekada stipriai įsijaučia į scenarijaus kūrybą, Kamilė piktinasi savo vyru, manydama, kad jis specialiai stumia ją į prodiuserio glėbį, siekdamas naudos. Kai jie galiausiai apie tai pasikalba, vyras neigia, jog galėtų taip pasielgti su Kamile, tačiau poros santykiai kabo ant plauko. Likusi filmo dalis vaizduoja Kamilę, visaip bandančią išreikšti savo skausmą, emocinius pokyčius ir, žinoma, panieką.

Šis filmas apima ne vieną temą. Pirmiausia jis yra apie santuoką ir kino industriją, tačiau taip pat ir apie kalbas, kadangi anglai, prancūzai, italai ir vokiečiai berte beria savus žodžius vertėjai Frančeskai norėdami vieni su kitais susikalbėti ir išreikšti mintis. Prie viso to dar prisideda istoriniai aspektai. Kadangi filme kuriama „Homero“ adaptacija, mes susiduriame su istorinėmis asmenybėmis, pavyzdžiui, Dante, graikų dievais, bei matome kokį ryšį jie turi su šiuolaikiniu pasauliu (na, gal labiau tų laikų, kadangi filmas sukurtas prieš beveik 60 metų). Tad jeigu norite pamatyti ne pačią gražiausią, bet itin įdomią ir neatskiriamą tų laikų kino industrijos pusę, būtinai pažiūrėkite šį dar vieną Martino Skorsezės pamėgtą filmą.

3. „Leopardas“ (1963) / „The Leopard“ Luchino Visconti (Lučinas Viskontis)

„Filmą „Leopardas“ parašė vienintelis tą padaryti galintis žmogaus, režisavo vienintelis tam darbui tinkamas režisierius, o pagrindinį vaidmenį atlikto geriausiai šiam vaidmeniui tinkantis aktorius“, rašoma „RogerEbert“ kino apžvalgų tinklapyje. Pirmieji teiginiai neginčytini, nes Džiuzepė Tomazas di Lampedūza, Sicilijos aristokratas, rašė šią istoriją iš širdies ir parėmė savo paties proseneliu. Ar kitas režisierius būtų geriau atlikęs šį darbą nei Lučinas Viskontis abejotina. Pats režisierius buvo valdančiųjų klasės, apie kurią pasakojama istorijoje, palikuonis. Bet ar Bertas Lankasteris buvo tinkamas Don Fabricijaus, Salinos princo, vaidmeniui, tuo metu buvo labai abejojama. Tais laikais Holivudo aktorius vaidinantis itališkame filme buvo tikras netikėtumas.

Amerikoje išleidžiant šį filmą buvo iškirpta net 40 minučių siužeto. Pilnas 185 minučių originalus filmas italų kalba dar 20 metų nebuvo daug kam matytas. Šis poelgis padarė didelę įtaką filmui, nes kiekviena filmo minutė yra vienodai svarbi. Laimei, po gan ilgo laiko filmas buvo atkurtas ir galėjo toliau nevaržomai džiuginti kiekvieno žiūrovo akis.

Filme pasakojama apie Salinos princą, kilnų nepriekaištingo dorumo aristokratą, kuris bando išsaugoti savo šeimą ir socialinę klasę viduryje neramių 1860-ųjų Sicilijos perversmų. Pats princas atsisako imtis veiksmų, ir nenori atsisakyti savo turtų bei malonumų vardan kitų ir nesiruošia padėti statyti naujos Sicilijos. Tačiau jo sūnėnas Tankredis užsitikrina savo vietą vesdamas gražiąją Anželiką. Vėliau rodoma, kaip didelės puotos metu Tankredis pristato Anželiką visuomenei ir, kaip Salinos princas pamažu prisitaiko prie pokyčių.

2. „RAUDONI BATELIAI“ / The Red Shoes, 1948 (Michael PowellEmeric Pressburger

Raudoni bateliai“ yra vienas vizualiai gražiausių filmų ne tik garsaus tandemo kūrybinėje biografijoje, bet ir britų klasikiniame kine. O jau balerinomis svajojančioms mergaitėms jis buvo paskelbtas tiesiog privalomu pažiūrėti.

Pagrindinė herojė čia – žavi, aikštinga ir nepaprastai gabi jauna šokėja Viktorija Peidž (akt. Moira Shearer) patenka į griežto ir valingo garsaus impresarijaus Boriso Lermontovo (akt. Antonas Walbrookas) trupę. Drauge su ja į trupę priimamas dar vienas naujas narys – kompozitorius Džulijanas Krasteris (akt. Marius Goringas) puikus muzikos aranžuotojas.

Abiem naujokams Borisas suteikia galimybę kurti naują baletą “Raudoni bateliai”. Tačiau kasdienės repeticijos duoda visai ne tą rezultatą, kurio tikėjosi trupės vadovas. Viktorija ir Džulijanas įsimyli vienas kitą ir susituokia, nors tokiam jųdviejų pasirinkimui Borisas labai priešinasi. Atsikeršydamas Lermontovas neleidžia Vikei šokti jos gražiausią partiją. Konfliktai ir pasirinkimas tarp meilės vyrui ir baletui neišvengiami…

Laimė, Boriso intrigos nesuardo dviejų mylinčių širdžių sąjungos. Nelaimė atėjo iš ten, iš kur jos tikrai niekas nelaukė.

Kai primabalerina Irina Boronskaja (akt. Ludmilla Tchérina) palieka sceną Viktorija sėkmingai debiutuoja balete pagal Hanso Christiano Anderseno pasaką apie mergaitę ir stebuklingus baleto batelius. Tie bateliai suteikia galimybę juos avinčiai balerinai parodyti neįtikėtinus sceninio šokio stebuklus, tačiau už tai balerina privalo sumokėti savo gyvybe.

Raudonų batelių“ skleidžiamos magijos komponentų yra daug – ir nuostabi miniatiūrinės debiutantės Moiros Shearer gracija, ir pasakiškos dekoracijos (įvertintos Oskaru), ir virtuoziškas operatoriaus Jacko Cardiffo meistriškumas (jis savo operatorinį Oskarą gavo už kitą Powello ir Pressburgerio filmą „Juodasis narcizas“), ir kerinčios choreografinės miniatiūros (viena šokio fantazija trunka bemaž 20 minučių). (G.J.)

„Paisa“ (1946) / „Paisan“ Roberto Rossellini (Robertas Roselinis)

Pirmojoje Roberto Roselinio karinės trilogijos dalyje „Roma, atviras miestas“, režisierius parodo, kaip Nacių okupacija paveikė Romos gyventojus. Šioje dalyje didesnis dėmesys skiriamas okupuojančiųjų amerikiečių kareivių ir italų tarpusavio bendravimui. „Paisa“ pagal savo išleidimo laiką yra gan neįprastas filmas, kadangi didžioji dalis dialogų atliekami šnekamąja anglų kalba, kuriuos mums perteikia iš Amerikos atsiųsti aktoriai įkūnijantys amerikiečių kareivius. Tačiau dar naujoviškiau atrodo tai, jog filmas padalintas į šešias serijas, kurias vienija ta pati tema – nesusikalbėjimas privedęs prie karo bei viso to pasekmės. Šiame filme puikiai susimaišo dokumentiniai įrašai su neorealistine istorija ir visai ne nuostabu, kad tai vienas mėgstamiausių Martino Skorsezės filmų.

Tikriausiai labiausiai pribloškianti yra pirmoji serija. Amerikiečių žvalgybos patrulis teturi vieną vertėją, galintį susidoroti su prieštaraujančiais mažo Sicilijos kaimelio balsais, ir jau pačioje filmo pradžioje suprantama, kad amerikiečiams bus labai sunku suprasti italus. Amerikiečiai pasisamdo vietinę merginą Karmelą būti jų gide ir atsiduria apleistoje pakrantės pilyje. Ten jie palieka eilinį Džo kartu su Karmela ir šiedu nors nemokėdami vienas kito kalbos bando bendrauti. Viskas pakrypsta tragiška linkme, kai vokiečių snaiperis nušauna Džo ir vokiečiai okupuoja pilį. Norėdama atkeršyti už Džo, Karmela šaudo į vokiečius, todėl šie ją žiauriai nužudo. Didžiausias nesusikalbėjimas įvyksta tada, kai amerikiečiai sugrįžta ir neteisingai praneša, jog pati Karmela nužudė Džo.

Antra serija vyksta Nepale. Joje afroamerikietis aktorius Dotsas Džonsonas įkūnija Džo (1946 metais tai, kad juodaodis vaidintų įprastą ir neįžeidų vaidmenį buvo neįtikėtina), kuris girtas prisipažįsta berniukui Paskaliui, jog dėl rasizmo savo šalyje jis nenori ten sugrįžti, o šis savo ruožtu apvagia girtuoklį. Vėliau Džo bando surasti Paskalio tėvus ir susigrąžinti savo turtą, tačiau viskas ką randa, tai tik skaudi tiesa.

Trečioje serijoje pasakojama neįprasta eilinio Fredo meilės istorija, kurios metu vyras su prostitutės pagalba bando surasti merginą, su kuria susipažino prieš šešis mėnesius. Ketvirtoje serijoje pasakojama dviejų veikėjų, bandančių dėl savų priežasčių patekti į partizanų valdomą Florencijos teritoriją. O šios serijos ironija tokia, kad vedini gan savanaudiškų motyvų, šie du veikėjai pražudo vieną iš partizanų. Penktoji serija perteikia karinius santykius su bažnyčia ir jos atstovais, kurių kiekvienas turi savus įsitikinimus ir jų laikosi. Paskutinėje serijoje, kaip ir pirmoje, vyrauja stiprus nesusikalbėjimas, kuris pražudo daugybę žmonių. O Roselinis šioje dalyje parodo, koks stiprus yra ryšys tarp dviejų skirtingų žmonių, kai šie kovoja prieš bendrą priešą.

Taip pat skaitykite: 10 kultinių filmų, kuriuos rekomenduoja Kventinas Tarantino

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Sponsored video

Taip pat skaitykite: