Filmo "Brimstone", 2016 kadras

Filmai su netikėta atomazga yra patys įdomiausi. Kai žiūri filmą pirmą kartą (ir nežinai kuo jis baigsis), visas dėmesys sukoncentruotas tik į patį siužetą ir kiekvienos scenos turinį. Kai žiūri filmą antrą kartą ir jau žinai, kuo jis baigsis, gali patirti visai kitokį malonumą – tada gali rankioti po visą siužeto struktūrą išmėtytas detales, kurios finale atsidurs joms skirtoje logiškos dėlionės vietoje.

Taip kino salėje sėdintis žiūrovas nebūna vien pasyvus stebėtojas, o tampa aktyviu ekrane vykstančių veiksmu (bendra)dalyviu.

O jeigu žiūrovas dar „įsijungia“ savo emocijas, tada patiria dvigubą malonumą.

Žinoma, gerų filmų autoriai dažniausiai pasirūpina, kad žiūrovui ne iš karto būtų viskas aišku. Kitaip sumažėtų intrigos poveikis.

Bet laimė, dažnai gelbsti netikėtos atomazgos efektas, kada tik finale atsiveria tikros prasmės ir ilgai slėpti motyvai. (G.J.)

10.PRAGARAS“ (Brimstone, 2016) Kiek kartų filmuose girdėjome tą patį pasisveikinimą: „Sveiki atvykę į pragarą!“. Dažniausiai jis skambėjo visai ne toje vietoje, ant kurios durų, anot „Dieviškosios komedijos“, parašyta: „Čionai įžengęs viltį mesk į šalį“. Kitaip sakant, ne tikrame Pragare, kurį poetas Dantė pavaizdavo kaip gilyn vedančią siaurėjančią kūgio formos spiralę, suskirstytą į devynis Pragaro ratus.

Dažniausiai filmuose pasisveikinimą: „Sveiki atvykę į pragarą!“ išgirsta itin žiauriomis bausmėmis garsėjančio kalėjimo slenkstį peržengę pasmerktieji. Arba į prašalaičių visai nelaukiančią laukinių vakarų teritoriją užklydę pakeleiviai.

Bendromis Nyderlandų, Vokietijos, Belgijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos ir Švedijos kinematografininkų pastangomis sukurtame mistiniame trileryje „Pragaras“ (originalus pavadinimas „Brimstone“) veiksmas taip pat vyksta ne realioje Liuciferio valdomoje teritorijoje, o XIX a. Amerikoje, kurioje į laukinių vakarų teritoriją su vyru Elijum ir dviem vaikais atsikrausto gyventi Liza (akt. Dakota Fanning).

Veiksmo vietos atmosfera taikliai apibrėžiama iš karto: čia naujakurių ir vietinių gyventojų vežimai klimpsta purve, vaikai žaidžia kapstydamiesi šiukšlių ir išmatų krūvose, iš visų pakampių dvelkia skurdas ir šaltis, vyrai dėvi seniai nevalytas plačiabryles skrybėles, o moterys dėvi pilkas, beformes, gremėzdiškas sukneles. Ginčai čia sprendžiami kumščiais, o jeigu tokiu būdu nepavyksta pasiekti pranašumo, griebiamasi pistoleto arba medžioklinio šautuvo.

Vienintelė „padoresnė“ vieta yra vietinis salūnas (taip laukiniuose vakaruose buvo vadinamos įstaigos, kuriuose buvo galima išgerti arba trumpam išsinuomoti kambarį su mergužėle intymiam pasimatymui. Čia žmonės seniai priprato prie nykios kasdienybės, į kurią įeina bet kokių įstatymų ignoravimas, beteisiai sušaudymai, dvikovos be taisyklių, kartuvės, kitokios kruvinos tradicijos, girtuoklystė ir prostitucija.

Vyrai čia miršta nuo senatvės arba nuo klastingo šūvio, moterys – nuo smurto arba nesėkmingo gimdymo, o mergaitės ištekinamos dažnai net nepasibaigus paauglystei.

Dvasiniais parapijiečių reikalais čia rūpinasi Pamokslininkas, kurį vaidina skirtinguose filmuose dažnai matomas aktorius Guy‘us Pearce‘as. Jis pasimėgaudamas vaidina tikrą pragaro išperą – nei Dievu, nei velniu netikintį veidmainį, ciniką ir sadistą, kuris pats paskendęs nuodėmėse ir nedraudžia nusidėti parapijiečiams, nes kuo didesnė nuodėmė, tuo brangesnė bus indulgencija.

Dakotos Fanning vaidinama Liza yra kurčnebylė akušerė, su aplinkiniais bendraujanti gestų kalba. Toli gražu ne iš karto žiūrovams darysis vis aiškiau, kas šią moterį nupjautu liežuviu sieja su demonišku Pamokslininku.

Filmo siužetas paskirstytas į keturias dalis (jeigu tai būtų opera, galima būtų sakyti – į keturis aktus). Kiekviena turi atskirą pavadinimą „Apreiškimas“, „Egzodas“, „Būtis“ ir „Atpildas“, tačiau jų chronologija sąmoningai sumaišyta. Panašiai, kaip Christopherio Nolano painiame šedevre „Memento“ (jame, beje, pagrindinį vaidmenį taip pat vaidino Guy‘us Pearce‘as). Tai sujaukia pasakojamo nuoseklumą, tačiau suteikia filmui originalią struktūrą. (G.J.)

9.KOLONIJA“ (Colonia, 2015) Apie tai, kaip ir kur įsikūrė po Antrojo pasaulinio karo aukšto rango nacių nusikaltėliai, išvengę Niurnbergo teismo, pasakoja begalė sensacijomis mintančių knygų ir, žinoma, filmų, kartais net ir dokumentinių.

Mėgstu žiūrėti „History Channel“ dokumentines laidas, todėl esu pasmerktas dažnai klausyti įkyraus vienos laidos anonso: „Hitleris nežuvo bunkeryje, mums pamelavo“. Akivaizdu, tai tik masalas lengvatikiams, kuriems už istorinius faktus mielesnės yra legendos ir visokiausi pramanai.

Žinoma, kai kuriems nacių nusikaltėliams paskutinėmis karo dienomis iš tikrųjų pavyko pabėgti iš Berlyno ir rasti saugų prieglobstį tolimose egzotiškose šalyse. Bet ir ten ne visi galėjo jaustis saugiai. Plačiai žinoma ne kartą ekranizuota istorija, kaip žydų žvalgybos “Mossad” agentai Amerikoje susekė nacių lyderį Adolfą Eichmaną, sugebėjo slapta jį pargabenti į Izraelį, kur jis buvo nuteistas ir pakartas.

Pernai net buvo sukurtas serialas „Medžiotojai“ (Hunters), kuriame Alas Pacino suvaidino nacių medžiotoją, kuris drauge su bendražygiais dalyvauja slaptame kare prieš fanatiškus Hitlerio garbintojus, kurie vis dar svajoja įkurti Ketvirtąjį reichą.

Apie tai ir anksčiau Amerikoje buvo kuriami rimti vaidybiniai filmai, pvz. „Vaikinai iš Brazilijos“ (1978 m., rež. Franklinas J. Schaffneris). Bet 2012-aisiais metais suomis režisierius Timo Vuorensola tikra karikatūrą pavertė šią temą, filme „Geležinis dangus“ (Iron Sky) pavaizdavęs, kad ketvirtąjį Reichą naciams visgi pavyko sukurti… tamsiojoje Mėnulio pusėje. Čia milžiniškoje svastikos formos karinėje bazėje nacių palikuonys konstruoja baisiai galingą karo mašiną, pavadintą „Dievų žūtimi“ ir nekantrauja sugrįžti į Žemę, kad galėtų ją išbandyti…

O štai naujojo filmo „Kolonija“ autoriai juokauti visai nenusiteikę. Vokietijos, Prancūzijos ir Liuksemburgo kinematografininkų pastangomis sukurtame filme režisierius Florianas Gallenbergeris, lyg pratęsdamas pernykščių „Medžiotojų“ darbus, taip pat pasakoja apie aštuntajame dešimtmetyje aktyviai veikusius JAV piliečius, Amerikoje medžiojusius nacius.

Vienas tokių aktyvistų jaunas vokiečių žurnalistas Danielis (akt. Danielis Brühlis) po 1973 m. kariškių Čilėje įvykdyto perversmo buvo slaptosios policijos agentų pagrobtas ir po ilgų kankinimų išsiųstas į koloniją „Dignidad“: ši didžiuliame plote įsikūrusi stovykla pasauliui pristatoma kaip labdaringa komuna, bet iš tikrųjų tai grynų gryniausia nacių koncentracijos stovykla, susidorojanti su naujajam režimui nepalankiais priešininkais.

Vadovauja šiai kolonijai buvęs vermachto karininkas fanatiškas pamokslininkas Paulius Šeferis (charizmatiškus piktadarius įpratęs vaidinti Michaelas Nyqvistas). Į „Dignidadą“ lengva pakliūti, bet ištrūkti iš čia dar niekam nepavyko.

Čia žmones paverčiami nuo aušros ligi sutemos dirbančiais vergais ir „bandomąja medžiaga“ nežmoniškiems medicininiams eksperimentams.

Stiuardesė Lena (akt. Emma Watson), norėdama ištraukti iš šio pragaro savo draugą Danielį, patenka į koloniją, apsimetusi aršia fašizmo fanatike. Nuo šio momento pradedamas realizuoti pabėgimo planas. Ar jis pavyks? (G.J.)

8.STOUNHERSTO BEPROTNAMIS“ (Eliza Graves, 2014) Filmai dažnai suteikia galimybę pasamprotauti apie tai, kad kai kada riba tarp beprotystės ir sveiko proto būna tokia trapi.

Kine senokai pastebimas susidomėjimo Edgaro Allano Poe kūryba pakilimas. Ekranizuojami jo siaubingų novelių siužetai, o ir pats rašytojas vis dažniau tampa tokių filmų herojumi. Režisieriaus Franciso Fordo Coppolos filme „Tarp“ (Twixt, 2011) romanų apie raganas autorius Halas Baltimoras gauna užsakymą parašyti knygą apie mažame miestelyje siaučiantį maniaką. Svarbias nusikaltimų detales padeda išaiškinti rašytojui sapnuose pasirodanti vaiduokliška mergaitė Vi ir pats E.A.Poe (jį suvaidino Benas Chaplinas).

O trileryje „Varnas“ (The Raven, 2012 m., rež. Jamesas McTeigue’as) pats siaubo novelių autorius (jį suvaidino Johnas Cusackas) padeda atskleisti šiurpius nusikaltimus. Šio filmo autorius įkvėpė paties rašytojo plunksnos verta viena jo paskutiniųjų gyvenimo dienų legenda: ji teigia, kad E.A. Poe žuvo norėdamas padėti policininkams sugauti maniaką, kuris kopijavo jo knygose pavaizduotas žmogžudystes.

Mūsų didžiuosiuose ekranuose matyto trilerio „Stounhersto beprotnamis“ kūrėjai kviečia aplankyti baugiausius XIX amžiaus užkaborius. Filmas sukurtas E.A. Poe siaubo novelės „Daktaro Taro ir profesoriaus Fezerio sistema“. Tiesą sakant, iš novelės filmo autoriai pasiskolino tik pačią situaciją, išplėtojo punktyru nužymėtus veikėjus ir sugalvojo naujus.

Į niūrių kalnų apsuptyje įsikūrusią psichiatrinę ligoninę (filmuota Bulgarijoje) atvyksta Harvardo medicinos mokyklos abiturientas Edvardas Njugeitas (akt. Jimas Sturgessas ). Įgytas žinias praktikoje pasiryžusį pritaikyti jaunuolį pasitinka įstaigos vadovas profesorius Sailas Lambas (akt. Benas Kingsley). Apžiūrinėdamas ligoninę vaikinas susipažįsta su keista paciente. Graži ir jautrios sielos mergina Eliza Greivs (akt. Kate Beckinsale) sudomina būsimąjį gydytoją, tačiau atsisako su juo bendrauti. Ilgainiui ima aiškėti, kad labai keisti šioje gotikinius siaubo romanus primenančioje pilyje yra ne tik pacientai.

Privačioje silpnapročių gydykloje vyrauja neįprasta medicininė metodika, kuri leidžia pacientams pamiršti, kad jie turi rimtų psichinių problemų: „Leiskite bepročiui suprasti, kad jūs pasitikite jo sąmoningumu, ir jis bus jūsų tiek siela, tiek kūnu“. Todėl Stounherste pacientams sudarytos išskirtinės sąlygos. Tokios išskirtinės, kad žvelgdamas iš šalies nė už ką nesuprastum, kas čia yra gydytojai, o kas – jų kvalifikuotos pagalbos reikalaujantys ligoniai.

E.A. Poe kūrinys buvo lakoniška filosofinė novelė su konkrečiu moralu: „Žmogaus prigimtį negalima išgydyti; kiekvienas, kuris mano kitaip, yra kvailys“. O režisieriaus Brado Andersono filmas, prasidėjęs kaip mistinis trileris palengva tampa absurdo tragikomedija. (G.J.)

7.VĖJŲ UPĖ“ (Wind River, 2017 m.) Anksčiau JAV režisierius Tayloras Sheridanas rašė scenarijus kitiems („Sicario: narkotikų karas“ realizavo Denis Villeneuve‘as, o „Bet kokia kaina“ – Davidas Mackenzie), bet „Vėjų upę“, trečiąjį „pasienio trilogijos“ filmą režisavo pats ir pristatė dviejuose labiausiai vertinamuose kino festivaliuose – metų pradžioje sėkmingai pasirodęs Sundance kino festivalyje gegužę jis atvyko į Kanus ir festivalio programoje „Ypatingas žvilgsnis“ pelnė pagrindinį apdovanojimą už geriausią režisūrą.

Panašiai kaip Quentino Tarantino vesterne „Grėsmingasis aštuonetas“ (Hateful Eight, 2015), veiksmas „Vėjų upėje“ plėtojasi JAV vakaruose snieguotame Vajominge, garsėjančiame atšiauriu klimatu žiemą. Čia ir anksčiau buvo filmuojamos dramos, dvelkiančios žiemos šalčiu ir išsiskiriančios sielą stingdančiomis paslaptimis.

Paslapčių netruks ir „Vėjų upėje“, kurios fabula prasideda detektyvine užuomazga: neseniai dukros netekęs patyręs medžiotojas Koris (akt. Jeremy Renneris) atokaus rezervato „Vėjų upė“ teritorijoje aptinka žiauriai nužudytos indėnės lavoną. Netikėtas radinys sudomina ne tik vietines policijos pajėgas, tačiau ir FTB, tirti nusikaltimo atsiuntusį agentę Džeinę Baner (akt. Elizabeth Olsen).

Džeinė į šalčio karalystę iš saulėto Las Vegaso atvyksta vasariškai apsirengusi ir dėvėdama aukštakulnius, tuo, žinoma, sukeldama vietinių gyventojų nuostabą. Eidama nusikaltėlio pėdsakais, nepatyrusi moteris vis labiau rizikuoja gyvybe ir netrunka patekti į paslapčių, intrigų ir kruvinų susirėmimų verpetą jai svetimose laukinėse žemėse.

Jusdamas ryšį su indėnų rezervatą sukrėtusiu nusikaltimu, į pagalbą Džeinei stoja Koris, tačiau ar du žmonės yra pajėgūs kovoti su nusikaltėliu, kurio jiedu dar negali aptikti? Bet, kaip sako lietuvių liaudės patarlė, kur du stos…

Oficiali velionės mirties paslaptis – smarkus plaučių peršalimas ir stiprus nukraujavimas. Toks verdiktas trukdo Koriui pradėti bylą dėl nužudymo, nors ekspertizė nustatė, kad mergina buvo išžaginta ir, matyt, gelbėdamasi nuo smurtautojo, kelias mylias basa bėgo per sniegą.

Nužudytoji Natali (akt. Kelsey Asbille) buvo indėnė. Ir tai labai svarbi aplinkybė. Nes į tradicinį kriminalinio siužeto audinį filmo autoriai gali drąsiai įpinti šiais laikais aktualų bei politiškai korektišką motyvą – baltosios rasės žmonių atsakomybę už nusikaltimus prieš indėnus. (G.J.)

6.DARBO DIENA“ (Labor Day, 2013) JAV režisierius Jasonas Reitmanas atkreipė kinematografinės visuomenės dėmesį, kai 2005 metais ekranuose pasirodė jo satyrinė komedija „Dėkui, kad rūkote!“, kurios pagrindinis herojus buvo tabako pramonės lobistas Nikas Neiloras, privalantis atlikti išties neįmanomą misiją – agituoti už rūkymą, kai žalojančio cigarečių poveikio tapo nebeįmanoma nepastebėti.

Ir vėliau kurtuose filmuose Jasonas Reitmanas sugebėdavo surasti patrauklias formas, kurios leido kalbėti su žiūrovais apie aktualias psichologines problemas. „Oskaru“ už originalų scenarijų apdovanotoje dramoje „Džuno“ (Juno, 2007 m.) netyčia pastojusi šešiolikmetė darytis abortą nenori, bet ir tapti mama dar nepasiryžusi. Vienintelis racionalus sprendimas – perleisti kažkam savo būsimą kūdikį. Netrukus net atsiranda jauna šeima, kuri tokia galimybe mielai pasinaudotų.

Tačiau kartu su apvalėjančiu pilvuku, auga bei bręsta ir pati Džuno. Ji nepajunta kaip įžengia į sudėtingą suaugusiųjų pasaulį. Filmas baigiasi netikėtu Džunos sprendimu, o tai jau vienas svarbiausių gero filmo požymių.

Net romantinė komedija „Viskas ore“ (Up in the Air, 2009) pasiūlė keletą išeičių tiems, kurie, deja, atleidžiami iš darbo. Tokius nelaimėlius sugeba originaliai paguosti George‘o Clooney suvaidintas krizės laikmečio padiktuotos profesijos atstovas Rajenas Binhemas, bendradarbių juokais vaidinamas Likvidatoriumi, mat jo darbas – pranešti atleidžiamiesiems darbuotojams apie juos ištikusią bėdą, bet kartu ir jiems įteigti mintį, kad atleidimas išeis tik į naudą.

Pagal Joyce Maynard romaną sukurtas filmas „Darbo diena“ taip pat nagrinėja aktualią problemą – skyrybas ir per jų slenkstį peržengusių žmonių bandymus neprarasti dvasinės pusiausvyros naujomis gyvenimo aplinkybėmis.

Taip atsitinka ir vieniša mama tapusiai gyvenimo naštos prislėgtai ir depresuojančiai moteriai Adelei Vyler, kuri ją palikus vyrui gyvena Naujajame Hempšyre drauge su paaugliu sūnumi Henriu. Kartą jiedu savo namuose priglaudžia sužeistą pakeleivį. Netrukus paaiškėja, kad Frenkas Čembersas (akt. Joshas Brolinas) yra aštuoniolikai metų už žmogžudystę nuteistas pabėgęs kalinys, kurio ieško miestelį šukuojantys policininkai.

Retrospektyviai papasakojama, kokiomis aplinkybėmis ir už kokį nusikaltimą iš karo Vietname sugrįžęs vyras ilgam pateko už grotų. Bet jam pavyko pabėgti iš kalėjimo ligoninės, kur jam buvo atliekama apendicito operacija.

Tačiau nesitikėkite pamatyti dar vienos istorijos apie nuožmios išvaizdos nusikaltėlį, paėmusį įkaitais moterį su vaiku. Šį kartą viskas bus kitaip. Nors Frenko išvaizda ir nekelia didelių simpatijų, jis elgiasi labai neįprastai – negąsdina namiškių, o gamina visiems valgį, net iškepa gardų persikų pyragą, atlieka remonto darbus ir nuoširdžiai rūpinasi Adele bei jos sūnumi.

Adelė pradeda pasitikėti Frenku ir net planuoja drauge su juo ir Henriu išvažiuoti į Kanadą. Išvykti bėgliai ketina rugsėjo pradžioje švenčiamą Darbo dieną. Bet rugsėjį prasideda ir naujieji mokslo metai, o Henris nori atsisveikinti su klasioke Elinor. Šis lengvabūdiškas poelgis išprovokuoja visą grandinę įvykių, sugražinusių Frenką vėl už grotų.

Bet čia dar ne finalas… (G.J.)

5. „PASKUTINĖ S#####” (Terminal, 2018) Reikia pripažinti, kad režisieriaus Vaugh Stein‘o filmas yra gana prastai vertinamas kritikų, bet Margot Robbie jame vistiek tikrai įspūdinga. Juostoje Margot vaidina Annie – padavėja, kuri dirba geležinkelio stoties valgykloje.

Filme yra pasakojamos istorija, kur herojai ir Annie gyvena dvigubą gyvenimą – visi yra samdomi žudikai, kurie vėliau tampa mirtino plano aukomis. Filmo pristatymo metu, aktorė yra pasakiusi, jog jai patinka amoraliai besielgiantys personažai, dėl jų neprognozuojamo charakterio ir gyvenimo būdo.

Robi taip pat paminėjo, kad šis susižavėjimas yra dėl to, kad jų motyvai nebūtinai susiję su tuo, kas teisinga ir klaidinga, bet su tuo kas patinka jiems.

Aktorės teigimu, jos suvaidinti personažai “Annie” ir “Harley Kvin” turi nemažai panašumų: abi jos žaismingos, laisvos ir piktavalės, juokaudama pridūrė, jog jos būtų geros draugės.

4. „BET KOKIA KAINA“ (Hell or High Water, 2016) Šį režisieriaus Davido Mackenzie filmą pirmą kartą pamatėme „Kino pavasaryje“, kurio kataloge jis buvo pristatytas taip: Vakarų Teksase riba tarp dorų žmonių ir įstatymų laužytojų jau seniai yra išnykusi. Du broliai: Tobis – išsiskyręs tėvas, besistengiantis dėl savo sūnų ateities, ir Taneris – ūmaus charakterio buvęs kalinys, kuriam vieni niekai nuspausti šautuvo gaiduką, susivienija, kad apvogtų vieną Vakarų banką, kuris dėl įsiskolinimo nori atimti brolių šeimos žemes. Kai akivaizdu, jog gyvenimas pagal įstatymus nežada šviesios ateities, broliai savo kelią į ateitį skinasi kitaip. Tačiau preciziškas keršto scenarijus sklandžiai pildosi tol, kol bylos imasi neskrupulingas Teksaso reindžeris, prieš išeidamas į pensiją siekiantis įvykdyti paskutinį teisingumą“.

O programų sudarytoja A. Račaitytė filmą palydėjo dar tokiu komentaru: „Tai be galo stilingas filmas, kuriame dera kairuoliškos idėjos su niekada nepavedančiais žanrinio kino tropais. Nicko Cave’o kurtas garso takelis idealiai „susigroja“ su vaizdinga Mackenzie režisūra ir, nepaisant ilogiškumo, kuria labai įtaigų filmo pasaulį, į kurį be galo gera pasinerti.“

Originalus filmo pavadinimas „Hell or High Water“ yra idioma, paprastai vartojama, kai norima pasakyti „Kas beatsitiktų“ arba „Nepaisant nieko“. „Bet kokia kaina“ – irgi tinkamas variantas filme pasakojamai istorijai, kuri prasideda gana tradiciškai – banko apiplėšimu. Nors pats nusikaltimas iš pirmo žvilgsnio atrodo įvykdytas labai mėgėjiškai, bet kai kurios apiplėšimo detalės liudija apie tai, kad vyrukai turi iki detalių apgalvotą planą. Pavyzdžiui neima stambių banknotų, kurias realizuojant labai lengva įkliūti.

Kita vertus – dėl paties apiplėšimo motyvo nesinori brolius vadinti nusikaltėliais: jiems 43 tūkstančiai dolerių reikalingi tam, kad jie galėtų išpirkti šeimai priklausančią žemę, praskolintą bankui (banko atstovai su brolių motina buvo sudarę išties grobikišką sandorį, atvedusį šeimos rančą prie bankroto).

Ne mažiau spalvinga yra ir kita filmo porelė – bankų apiplėšimo istoriją rutuliuojantys Teksaso reindžeriai. Vienam jų – Markusui Hamiltonui (Jeffas Bridgesas) – tai paskutinė byla prieš išeinant į pensiją, todėl vyras savo darbą atlieka ypač kruopščiai. Iš pat pradžių tampa aišku, kad tokį patyrusį pėdsekį suklaidinti labai sunku.

Markuso porininkas Albertas Parkeris (Gilas Birminghamas) yra pusiau indėnas ir pusiau meksikietis, dėl ko dažnai susilaukia aštrialiežuvio boso pašaipų, kurias dabartinių moralinių tendencijų perkainavimo metu galima būtų pavadinti nekorektiškomis. Bet nereikia pamiršti, kad Tayloro Sheridano scenarijus buvo realizuotas tik po šešerių metų.

Beje, filmo režisierius Davidas Mackenzie yra britas, bet, atrodo, kad „Bet kokia kaina“ sukurta Jungtinėse valstijose gimusio ir šalies specifiką gerai žinančio amerikiečio.

Pagyrų verti visi keturi pagrindiniai aktoriai. Jeffas Bridgesas čia, žinoma, dominuoja, bet reikėtų pagirti ir Tanerį suvaidinusį Beną Fosterį, kurio amplua ligi šiol retai išeidavo už sodriai vaidinamų piktadarių bei psichopatų vaidmenų rato. (G.J.)

3. „Velnias visada šalia“ / (The Devil all the Time, 2020) Visi šio filmo personažai yra nusidėjėliai; beveik kiekvienas veikėjas yra arba plėšrūnas, arba grobis. Šis pesimistinis pasaulio vaizdas nėra naujiena talentingam režisieriui Antonio Camposui, kurio ankstesniuose filmuose buvo „Afterschool“ ir „Christine“ – nerimą keliančios psichologinės dramos. Žiniasklaida nevengdavo kritikuoti šio režisieriaus filmų bei jų galios masinei auditorijai. Šis režisieriaus darbas sulaukė daug dėmesio dėl pasirinktos tematikos, palikdamas žiūrovus moralinėje dilemoje nuspręsti, ar pagrindinis personažas galų gale vis dar yra „geras”.

Filmas „Velnias visada šalia “ sukurtas pagal kruopščiai suplanuotą 2011 m. Ohajo kilmės autoriaus Donaldo Ray Pollocko romaną ir yra niūrus epizodais, kurie gali būti ir įdomūs, ir šiek tiek nuvarginantys: daug posūkių ir išdavysčių bei siaubingų smurto aktų. Įmantrią tezę apie blogio banalumą ir piktnaudžiavimą valdžia – ypač krikščionių evangelikų tarpe. Tai gali priversti „Velnias visada šalia” skambėti taip, lyg paliestų dabartį, tačiau tai vyksta praeityje, daugiausia 5–6 dešimtmetyje. Scenarijuje, kurį kartu parašė režisierius Antonio Camposas ir jo brolis Paulo Camposas, pirmiausia supažindinamas žmogus, vardu Willardas Russellas, kurį vaidina Billas Skarsgårdas. Jis gyvena mažame Ohajo popieriaus fabriko mieste, pavadintame Knockemstiff. Traumos, kurias Willardas patyrė kaip karys per Antrąjį pasaulinį karą, suteikė jam galingą, kartais nerimą keliantį religinių įsitikinimų rinkinį: Willardas tiki, kad jis gali paveikti Dievo valią, jei jis tiesiog pakankamai maldaus ir kartais įvykdys kraujo auką, pavyzdžiui, šaudydamas šeimos šunį. Viena iš sunkesnių „Velnias visada šalia “ temų yra tai, kaip nuodėmė ir traumos dažnai perduodamos iš kartos į kartą. Taigi Willardas perduoda smurtą savo 9 metų sūnui Arvinui.

Ši istorija rodoma per veikėjų ir Dievo prizmę. Kaip poelgius vertina patys personažai, kaip vertinama religijoje, kaip jaučiamasi prieš Dievą. Kančia dažnai vaizduojama nukryžiavimu (kūnišku ir dvasiniu), todėl filme daug alegorijų, metaforų, simbolizmo.

Alabamos valstija, buvo viena pagrindinių filmavimo vietų. Režisierius Antonio Camposas davė interviu „Entertainment Weekly“, kuriame atskleidė, kad aktoriams ir kūrybinei grupei teko susidurti su daugybe iššūkių filmuojant šioje valstijoje. Buvo filmuojama Džeksonvilyje, Linkolne, o ypač Annistono centre, kur aplinką reikėjo papildyti tik senoviniais automobiliais. Skaitmeninis darbas buvo atliktas siekiant pašalinti šiuolaikinių gatvių ženklus nuo Noble gatvės (pavyzdžiui, neįgaliųjų automobilių stovėjimo vietas ir dviračių takų ženklus). Bažnyčios scenos su gerbiamuoju Prestonu Teagardinu, kurį vaidino Robertas Pattinsonas, buvo nufilmuotos Dinesvilyje esančioje „Pine Flat Presbyterian“ bažnyčioje. Kitos naudotos vietos buvo „Forest Park“ Birmingeme, „Seafood“ restoranas Riverside, „The Peerless Grille“, 33 W 10-oji gatvė, Main Street (Montevallo), Policijos departamento aplinka Ladiga gatvėje (Džeksonvilyje). Be to, „Peerless“ darbuotojai sakė, kad dviejų dienų filmavimas seniausiame Alabamos bare buvo labai įsimintinas ir sukvietė daugybę filmu besidominčių „valgytojų“.

Įdomus faktas yra tai, jog romano „Velnias visada šalia“ autorius Donaldas Ray Pollockas iš tikrųjų yra balso pasakotojas filme. Tai gana smagu, bet ir tikslinga. Pasakotojas turėtų būti Kūrėjas tiek religijos/Dievo prasme, tiek tiesiogine prasme – jis sukūrė istoriją. Ši dviguba prasmė neabejotinai yra intriguojanti detalė.

Filmas persmelktas metaforomis nuo filmo siužeto, iki techninių, vos pastebimų detalių. Režisierius garsėja savo filmavimo braižu, į kurį taip pat ragina žiūrovus atkreipti dėmesį. Antonio Camposas renkasi filmuoti aktorius pastatų architektūroje, kuri tampa menine priemone, išreiškiant scenos, veiksmo ar emocijos metaforą (pvz.: filmavimas tarpduryje įrėmina aktorius bei padeda atrodyti įstrigusiu veikėju, parodyti personažų susvetimėjimą, atskirtį, vienatvę arba prieštaringą veikėjų požiūrį. Dažnai pasirenkamas stambus vaizdo planas, ypatingai aktoriaus galva, veidas – lyg bandymas perduoti, kas dedasi personažo galvoje, mintyse. Antraplanis vaizdas suliejamas reiškiant vienatvę, atskirtį nuo visuomenės arba pabrėžiant momentą, akimirką. Taip režisierius Antonio Camposas priverčia žiūrovus priartėti prie veikėjų vidinio pasaulio bei geriau suprasti jų emocijas – atsiskyrimą bei pažeidžiamumą(I.J.)

2. „NAKTINIAI GYVULIAI“ (Nocturnal Animals, 2016) Antrasis mados dizainerio, režisieriaus Tomo Fordo filmas (debiutas filmu „Vienišas vyras“), žiūrovą nukeliantis į elegancijos, prašmatnumo pasaulį, kuris nėra jau toks tobulas, kaip galima įsivaizduoti. Tai neo-noir psichologinis trileris, sukurtas remiantis 1993-ųjų metų rašytojo Austin‘o Wright‘o romanu „Tonis ir Suzana“. Filmas suteikia galimybę žiūrovui pro rakto skylutę stebėti turtingų, bet gyvenimu nepatenkintų žmonių istoriją, jausti jų skausmą bei patirti neviltį.

Kuomet turtinga meno galerijos savininkė Susan‘a Morrow (akt. Amy Adams) paštu gauna savo buvusio vyro Tony Hastings‘o (akt. Jake Gyllenhaal) parašytą romaną, akyse įsižiebia viltis, nors dar pati to nesuvokia. Leisdamasi novelės labirintais, moteris pajunta neapsakomą savo pačios vidinį skausmą, kurį suaktyvina romano sukelti išgyvenimai. Susan‘a suvokia, jog meilė buvusiam vyrui nėra taip giliai palaidota, kaip pati manė, o knygos ir realaus gyvenimo paralelės bemieges naktis paverčia dar sunkiau pakeliamas.

Norint kuo paveikiau sukurti elegancijos efektą, kiekvienas juostos kadras būdavo planuojamas ištisas savaites. Talentingas kinematografas Seamus McGarvey filmą pavertė gražiu meno kūriniu, kurio kiekviena minutė yra nepaprastai gražiai išbaigta ir tikrai nenuobodi. Pats kinematografas yra prasitaręs, jog paprastai jis neskaito scenarijaus vienu prisėdimu, jam reikia laiko kiekvieną elementą išsianalizuoti atskirai, kad susidarytų aiškų kūrimo proceso planą, tačiau paėmęs į rankas Tom‘o Ford‘o scenarijų jis perskaitė vienu ūpu. „Retai pasitaiko atvejų, kai perskaitau scenarijų vienu prisėdimu. Likau priblokštas“. Savo patirtį jis lygina su filmo herojės Susan‘os patyrimu, kuomet ji, skaitydama savo buvusio vyro romaną, buvo tiesiog įsukta į visą istorijos verpetą, buvo pakerėta ir sunkiai gebėjo grįžti į realų pasaulį. Skaitydamas scenarijų jis jautėsi kaip ir Susan‘a, be žado ir atokvėpio. Tačiau jo teigimu, ne tik jis, bet ir kiekvienas žiūrovas gali susitapatinti su pagrindine filmo veikėja, mat juosta sukonstruota taip, kad būtent Susan‘a atrodytų ne tik kaip pagrindinis filmo personažas, bet ir vienintelis. Kiti veikėjai yra tarsi jos vaizduotės kaleidoskopo raštai, suteikiantys istorijai užbaigtumo bei vientisumo jausmą.

Talentingas operatorius Seamus McGarvey filmą pavertė gražiu meno kūriniu, kurio kiekviena minutė yra nepaprastai gražiai išbaigta ir tikrai nenuobodi. Dirbdamas su talentingais kūrėjais Tomas Fordas sugebėjo sukurti nepaprastai jautrų bei įtempto siužeto trilerį, paveikumu nustelbiantį ne vieną Holivudo produkciją. Scenografija, muzika, siužetas bei montažas, filmavimo ypatumai bei scenarijus, visa tai – žiūrovui leidžia susitapatinti su personažais, jausti kartu su jais ir bent trumpai akimirkai taip įsitraukti į fikciją, jog pamiršti viską aplinkui.

Dirbdamas su talentingais kūrėjais Tomas Fordas sugebėjo sukurti nepaprastai jautrų bei įtempto siužeto trilerį, paveikumu nustelbiantį ne vieną Holivudo produkciją. Scenografija, muzika, siužetas bei montažas, filmavimo ypatumai bei scenarijus, visa tai – žiūrovui leidžia susitapatinti su personažais, jausti kartu su jais ir bent trumpai akimirkai taip įsitraukti į fikciją, jog pamiršti viską aplinkui. Gyventi bei kvėpuoti tik tuo vienu kūriniu, nepaliekančiu nė vieno abejingo. (J.M.)

1. „TARNAITĖ” (The Handmaiden, 2016) Išdavystė yra baisiau nei mirtis, nes emocinis skausmas lieka su mumis iki gyvenimo galo ir smaugia nenužudydamas, o mirtis yra neišvengiama ramybės oazė, užmaršties pradžia. Todėl sugebėjimas atleisti yra milžiniškos stiprybės rodiklis, įrodantis asmens kilnaširdiškumą bei tyrą jo sielą. Erotiniame psichologiniame trileryje „Tarnaitė“ (rež. Park Chan-wook) mes supažindinami su klastos bei iškrypimų pasauliu, kuriame, regis, išdavystė yra neatsiejamas gyvenimo aspektas, patenkinantis ligotus poreikius.

Ar įmanoma tokioje aplinkoje rasti kilnumo bei tyros meilės užuomazgų? O gal naivu tikėtis gėrio ten, kur dominuoja godumas bei žmonės, smurtu grindžiantys kiekvieną savo pasirinkimą?Juosta mus nukelia į XX amžiaus 4 dešimtmečio Japonijos okupuotą Korėją, kurioje jauna mergina vardu Sook-Hee (akt. Tae-ri Kim) yra pasamdoma dirbti turtingos japonės Lady Hideko (akt. Min-hee Kim) tarnaite. Kaip ir bet kurioje istorijoje, čia irgi neapsieinama be piktadario, besistengiančio sugriauti visų aplinkinių gerbūvį. Uncle Kouzuki (akt. Jin-woong Jo) – valdingas bei beširdis Hideko dėdė, trokšdamas pasisavinti jos paveldėtus turtus, ketinąs ją vesti ir paversti jos gyvenimą dar didesniu pragaru. Tai iškrypusi bei žalingų potraukių asmenybė, mėgstanti fiziškai kankinti žmones bei klausytis nepadorių knygų skaitymo. Ar Kouzuki, gyvendamas liguistų iliuzijų pasaulyje, pagaliau susivoks savyje ir atras tikrąsias gyvenimo vertybes, o gal tai – patologinis asmenybės dualumo sutrikimas, naikinantis visus prie jo prisilietusius?

Tai neapsakomai įdomiai sukurtas, atvirai seksualus bei šiek tiek iškrypęs filmas, vaizduojantis sudėtingus smurtinius aktus ir estetinę žmoguje slypinčio blogio pusę. Siužetu primindamas gotikines juostas („Rebeka“ (1940), „Dujų šviesa“ (1944), „Džeinė Eir“), jis pulsuoja siurrealizmu ir film noir (juodasis kinas) stiliumi. „Tarnaitė“ – gana miglota istorija, kurioje niekas neatrodo taip, kaip iš tiesų yra, ir kiekvienoje filmo dalyje (jis susikirstytas į tris sekcijas) mes sužinome kažką visiškai priešingo tai informacijai, ką jau manėme žiną. Kiekvienas juostos trečdalis, trunkantis apie 45 minutes, yra pasakojamas vis skirtingo pagrindinio veikėjo ir susideda į visumą, primenančią rusišką matriošką. Jau Nuo vudurinės dallies galima pastebėti, jog tos pačios scenos yra rodomos po kelis kartus skirtingais rakursais, koncentruojančiais žiūrovo dėmesį vis į kitą detalę. Juk net ir klausant tą pačią istoriją, kiekvieną kartą galima įsivaizduoti skirtingus dalykus.

Taigi, jūsų dėmesiui pavojingai slidi erotinė fantazija apie turtingą japonę, jos sadistą dedę, jai atidavusią tarnaitę ir apgaviką, kuris gudriai ir apgalvotai stengiasi įvykdyti velniškai sudėtingą ir pavojingą aferą. Juosta taip meistriškai žaidžia žiūrovo jausmais, kad jis net pats nepastebi, koks sugundytas ir apnuogintas jis pasijunta. (J.M.)

Gediminas Jankauskas, Indrė Jucytė, Justė Meištaitė, Justina Markuckytė

Taip pat skaitykite: 10 filmų pabaigų, kurias galbūt ne taip supratote

Rekomenduojame

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: