Filmo "Killer Joe" kadras

Ko gero, kriminalinis kinas yra plačiausią temų spektrą apimantis žanras. Jame telpa ir dar prieš kino atsiradimą buvę populiarūs siužetai, sukurpti pagal Arthuro Conan Doyle‘io ar Agathos Christie pasiūlytus kanonus, ir tikrų gangsterių biografijos, ir originalios kriminalinės istorijos.

Kone kiekvieno aktoriaus filmografijoje rasime tokių vaidmenų: Johnas Travolta neseniai suvaidino garsų JAV gangsterį Johną Gotti („Paskutinis krikštatėvis: Džonas Gotti, 2018), Johnny Deppas persikūnijo į legendinį gangsterį Džoną Dilindžerį (Visuomenes priešai, 2009) ir dabar kalintį monstrą Džeimsą Bulgerį („Juodosios mišios“, 2015), Tomas Hardy pagaliau nuvainikavo daug dešimtmečių kine romantizuotą Čikagos „krikštatėvį“ Alą Capone (Capone, 2020).

Ir tai tik ledkalnio viršūnė. Tokie filmai patinka žiūrovams, o ir aktoriams suteikia galimybę realizuoti tai, kam jie tikrame gyvenime tikrai nesiryžtų. Psichologai tai pavadintų tamsių pasąmonės gaivalų sublimavimu.

Rezultate laimi visi – ir filmų kūrėjai, ir žiūrovai.

Štai 10 puikių kriminalinių pastarojo dešimtmečio filmų, kuriuos galbūt praleidote pro akis. 

10. „ŽUDIKAS DŽO“ (Killer Joe, 2011)

Lėtu, rafinuotu filmų tempu pasižymintis Viliamas Friedkin‘as „Žudiką Džo“ pristato jam įprastu būdu. Sudomina, užkabina ir visai neskubėdamas, žingsnis po žingsnio, nuodugniai piešia intriguojančią istoriją. Tai atstumianti, žiauri, degraduojanti istorija, tačiau ji patenkina kažkokį vidinį sadomadochistinį poreikį dėka kurio stebėdamas visą tą padugnių festivalį bjauriesi, bet tiesiog negali išjungti filmo, ar atsistoti ir išeiti iš kino salės.

Moraliai supuvęs narkotikų prekeivis Krisas įklimpsta į skolas ir vienintelis logiškas būdas gauti pinigų jam atrodo – mamos nužudymas. Mama neblogai apdrausta, ją nužudžius būtų pinigų skoloms ir dar liktų santaupų atbukusiam jo tėvui, kažkelintai žmonai ir priekvailei sesei. Yra tik vienas kabliukas, nors visa šeimynėlė aiškiai votim apaugus (išskyrus ne viso proto sesutę), bet nei vienas nenori teptis rankyčių pats. Būtų puiku, jeigu mamytę nužudytų kas nors kitas. Taip čia įsipaišo solidus ir tiesiog maniakiškumą spinduliuojantis žudikas Džo (Matthew McConaughey).

Filmas ypatingai amoralus ir tas aiškus vertybių trūkumas paradoksaliai iškelia moralės bei vertybių svarbą. Vertybių, moralės nebuvimas parodo koks būtų pasaulis, jeigu jame neegzistuotų jokie skrupulai, jokie tabu. Ką nori tą darai, taip sakant. O pasirodo žmogus nori visko, greitai ir daug. Užverda mėsmalė ir vis galvoji, kad kažkur iš tiesų yra tokių visomis prasmėmis degradavusių individų.

Režisierius leidžia mėgautis lėkštomis nuogybėmis, pigiu chamizmu, laukinės laisvės idėja, bet tuo pačiu primena, kad žmogus ne žvėris. Ar bent jau neturėtų toks būti, nes paleidus tą žvėrį žmogumi būti jau nebepavyksta. Visi susitepę, visi purvini, niekas neturi ribų, o pasiekę dugną jie vis tiek nesiliauja kasti. (R.Č.)

9. „MAFIJOS IŠDAVIKAS” (Il traditore, 2019)

Ar galima Italijoje nugalėti kelis šimtmečius gyvuojančią ir pastebimai mutavusią mafija, kuri dar visai neseniai buvo vadinama neįveikiama?

Marco Bellocchio pabandė duoti optimizmo teikiantį atsakymą filme „Mafijos išdavikas“ (jo premjera įvyko Kanų kino festivalyje“) ir pasitelkė dar vieną tikrą istoriją.

XX a. devintajame dešimtmetyje Siciliją sudrebina dar vienas žiaurus mafijos tarpusavio karas dėl narkotikų srauto kontrolės. Tommaso Buscetta  (Pierfrancesco Favino), vienas iš kariaujančių grupuočių „Koza nostra“ narių, priverstas pabėgti iš šalies. Su gražuole žmona ir vaikais radęs saugų prieglobstį Brazilijoje jis iš tolo stebi, kaip mafijozai Palerme kerštaudami žudo išdaviko giminaičius.

Tačiau saugus gyvenimas baigėsi, kai bėgliu susidomėjo Brazilijos policija, kuri, (jeigu jos kvotos metodai yra tokie, kaip vaizduojami filme, skambant sentimentaliai meksikiečių dainai „Historia de un amor“), niekuo nesiskiria nuo žiaurių mafijos kankinimų. Galiausiai Buscetta pargabenamas į gimtinę ir perduodamas Italijos teisėsaugai. Vienintelė galimybė išlikti gyvam – nusižengti „omertai“ (kitaip sakant, sulaužyti svarbiausią Sicilijos mafijos garbės kodekso normą – tylėjimo įžadus) ir bendradarbiauti su Italijos valdžia mainais į valstybinę apsaugą.

Pargabentas namo Tommaso Buscetta pasitiki teisėju Giovanni Falcone (Fausto Russo Alesi) ir ryžtasi išduoti savo buvusius bendražygius. Nepripažįstantis jokių kompromisų kovotojas su mafija Falcone buvo susiformulavęs tokią kovos taktiką – kai drąsiai prabils pirmasis liudytojas, mafijos struktūra pradės eižėti ir galų gale neįveikiama tvirtovė žlugs („jei mafija kažkada turėjo pradžią, ji kada nors turės ir pabaigą“. Panašu, kad taip ir atsitiko, tik rezultato teko laukti daugiau nei du dešimtmečius (filmas apima įvykius nuo 1960-ųjų iki 2000-ųjų metų). Buscettos parodymai buvo tokie svarbūs, kad suteikė galimybę italų policijai suimti 366 įvairaus rango mafijozus.

Pristatydamas „Mafijos išdaviką“ Kanų kino festivalyje režisierius Marco Bellocchio kalbėjo norėjęs savo filmui suteikti W. Shakespeare‘o tragedijų ir tradicinės itališkos operos bruožų. Panašių sintezės pavyzdžių jau matėme F.F. Coppolos ir M. Scorsese‘s filmuose.

Bet tokius itališko temperamento proveržių teismo salėje, kai akivaizdų spaudimą teisėjams daro įtūžusių moterų demaršas, proceso dalyviai ne tik svaidosi grasinimais nužudyti, bet emocijų užvaldyti dainuoja truputį perdirbtą Toto Cutugno hitą „Sono siciliano“ arba apimti ekstazės išsirengia nuogi, matyti dar neteko. (G.J.)

8. „TIK DIEVAS ATLEIDŽIA” (Only God Forgives, 2013)

Bankoke pagrindinis filmo veikėjas Julian‘as su savo broliu Bill‘u  turi bokso klubą. Deja, bokso klubas tėra tik priedanga šeimos verslui – narkotikų gabenimui svetur. Pačioje pradžioje sunku tai suprasti, nes viskas pradeda aiškėti tik praėjus kelioms filmo minutėms.

Bokso klubas tėra tik priedanga narkotikų verslui. Tačiau tai priedanga ir likusiai istorijos daliai, kurią bandoma „išgvildenti“ iki pat filmo pabaigos.

Kažkada Julian‘as savomis rankomis nužudė tikrą tėvą ir turėjo pabėgti iš Anglijos, tad  nusprendė apsigyventi Bankoke – mieste, kuriame jo niekas neras. Kartu su juo gyvena ir jo brolis Bill‘as – vyras, kuriam, rodos, netrūksta nieko : moterų dėmesys, pinigai, valdžia. Tačiau šio personažo laukia liūdna baigtis – jo potraukis nepilnametėms mergaitėms, atnešė mirtį. Tai sužinojusi Jenn‘a (jaunatviškai atrodanti ir dažnokai rūkanti vyrukų mama), atvyksta į Bankoką ir prisaikdina Julian‘ą surasti vyresnėlio sūnaus žudiką, nes jis dėl savo artimų žmonių tikrai būtų tai padaręs. Tačiau, tam pradeda ruoštis pati mamytė, kurios taip pat laukia gan žiaurokas likimas.

Pagrindinis veikėjas, kurį įkūnija gražuoliukas Ryan‘as Gosling‘as, per visą filmą pasako vos kelis sakinius ir visą laiką atrodo, lyg būtų siaubingai išvargintas filmavimo arba ką tik išėjęs iš laidotuvių. Daug kraujo, šaltakraujiškumo, paniekos moterims ir barbariškų bausmių bei įstatymų – begalė įvairaus žiaurumo. (E.P.)

7. „ŽMOGIŠKA SILPNYBĖ“ (Inherent Vice, 2014)

3

Pagal Thomaso Pynchono romaną sukurtas filmas baigia neformalią Andersono trilogiją, kurią pats režisierius vadino „Amerikietiškos paranojos“ istorijomis (ankstesni šio ciklo filmai „Čia bus kraujo“ ir „Mokytojas“). Thomas Pynchonas Amerikoje yra, ko gera, paslaptingiausias po Jerome‘o Salingerio rašytojas: abu buvo užslaptinę savo gyvenimus, nesirodė viešumoje ir tuo baisiausiai intrigavo literatūros specialistus bei savo talento gerbėjus. Tiesa, Salingeris neseniai mirė, o Pinchonas dar gyvas, bet niekas nieko apie jį pasakyti negali (net internete galima rasti vos kelias jo nuotraukas, darytas jaunystėje).

Daugiasluoksnę „Žmogiškosios silpnybės“ (ir romano, ir filmo) fabulą atpasakoti labai sudėtinga, nes į talpią kriminalinio romano struktūrą rašytojas sudėjo labai skirtingus elementus, tad šio kūrinio vertintojai net sugalvojo naujadarą „isteriškas realizmas“.

Siužeto centre yra detektyvas Laris Sportelas (Joaquinas Phoenixas), vienu metu tiriantis kelias bylas. Netrukus paaiškės, kad visi tyrimai susiję, o marihuanos apsirūkęs detektyvas, nuolat balansuojantis ties absurdo ir siurrealistinių haliucinacijų riba, pasineria į logikos dėsniams nepaklūstantį verpetą, kuriame persipynė keisti personažai ir nerimą keliančios organizacijos – gangsteriai, , „Juodosios panteros“, kinų sindikatas „Auksinė iltis“, „Arijų brolijos“ neonaciai, psichiatrijos ligoninėje sueigas rengianti sekta, net… kažkokia paslaptinga odontologų profsąjunga.

6. Bevardis gangsteris: Laiko taisyklės“ („Nameless Gangster: Rules of the Time“ / Yoon Jong-bin, 2012)

Nameless-Gangster-Rules-of-the-Time-3

Tai nėra tipinis veiksmo filmas mafijos tematika, kur nuolat pešasi ir vienas į kitą šaudo raumeningi ir simpatiški vyrukai. Šio filmo pagrindinis veikėjas netgi nėra pakankamai jaunas, kad tilptų į įprastinius filmų standartus, kur vyrauja jaunystės kultas – tai savo gyvenimą jau įpusėjęs ir ne itin patrauklus vyras, iki kaklo paskendęs nešvariuose darbeliuose. Bet tai jokiu būdu nesumenkina filmo kokybės.

Vos filmui prasidėjus, žiūrovas yra supažindinamas su 1990 –ųjų Pietų Korėja, kurios tuometinis prezidentas skelbia karą organizuotam nusikalstamumui ir šalyje siaučiančioms gaujoms. Čia pirmąkart ir sutinkame pagrindinį istorijos veikėją Choi Ikhyuną (akt. Choi Minsik), kuris, kaip ir daugelis nusikaltėlių, kalėjime laukia savo teismo. Agresyviai nusiteikęs prokuroras liepia Ikhyunui ant popieriaus lapo surašyti visus nusikaltimus, kuriuos jis yra padaręs per visą savo gyvenimą, teigdamas, kad Ikhyunas bus nuteistas kaip centrinė figūra Pietų Korėjos mafijoje.

Netrukus prasideda kelionė po Ikhyuno atmintį, kuri žiūrovą siunčia laiku atgal iki pat 1982 – ųjų į Pietų Korėjos miestą Busaną. Šis miestas yra vienas iš kelių Pietų Korėjos laivybos uostų, priimančių ir siunčiančių krovinius, todėl Ikhyunas, dirbdamas muitinėje, neblogai uždirba, prie oficialiaus atlyginimo prisidurdamas kyšiais. Tačiau ir muitinės vadovybės nervai ne geležiniai – Ikhyunui gresia nemenki nemalonumai ir darbo praradimas, bet, kaip sakoma, jeigu Dievas uždaro duris, tai paliks atidarytą langą – ir tas langas pasirodo esąs 10 kilogramų sverianti kokaino siunta, kuri turi būti išsiųsta į Japoniją. Ikhyunas nusprendžia iš to gerai pasipelnyti su savo tolimu giminaičiu Hyungbae (akt. Ha Jungwoo), taip prasideda ir Ikhyuno kelionė į mafijos viršūnėles.

5. „NAŠLĖS“ (Widows, 2018)

Čikaga dar nuo sausojo įstatymo laikų laikoma Amerikos gangsterių sostine, kurios simbolis yra gangsterinių filmų išgarsintas „žmogus su randu“ Alas Capone. Neseniai internetinėse platformose pasirodė naujausia jo biografija „Kapone“ (Capone, 2020, rež. Joshas Trankas), o italų režisierius Luca Guadagnino („Suspiria“) jau skelbiasi norįs sukurti „Žmogaus su randu“ perdirbinį, nes Briano de Palmos versijai su Alu Pacino kaip tik sukanka 40 metų. Luca Guadagnino jau dabar žada, kad jo versija būsianti labai aktuali.

Apie gangsterius Čikagoje pasakoja ir naujas kriminalinis trileris „Našlės“ (rež. Steve‘as McQueenas). Tik šį kartą tai ne retro filmas. Veiksmas plėtojasi šiuolaikinėje Čikagoje, o siužeto centre – labai skirtingos moterys, kurias sieja vienintelė gija: skola, kurią paliko jų mirusių vyrų įvykdyti nusikaltimai.

Veronikos (Viola Davis), Elis (Elizabeth Debicki) ir Lindos (Michelle Rodriguez) vyrai jau pradiniuose filmo kadruose žūva, mėgindami pasprukti su pagrobtais pinigais: furgonas su bėgliais sprogo ir sudegė, o kartu su juo liepsnose žuvo ir ankstesnis trijų moterų gyvenimo būdas. Tiesa, ne visų jų ankstesnis šeimyninius gyvenimas buvo laimingas: Lindos vyras pralošdavo daug pinigų lenktynėse, o Elis vyras žmoną mušė. Tik Veronika su savo Hariu (Liamas Neesonas), regis, gerai sugyveno: turėjo prašmatnų būstą prestižiniame rajone, turėjo asmeninį vairuotoja, o pati Elis galėjo puoštis brangiais drabužiais.

Viskas akimirksniu išgaravo. Įtakingas politikas Džamalas Maningas (Brianas Tyree Henry) „paguodžia“ jauna našle tapusią Veroniką itin originaliai: jis pareiškia, kad pagrobti du milijonai dolerių priklauso jam, ir kad jis ketina juos bet kokia kaina atgauti. Dabar visos trys moterys privalo kažkaip išspręsti jų pečius prislėgusią problemą ir atsikratyti sunkios naštos.

Kreiptis į policiją beprasmiška, todėl Veronika susiranda kitas dvi „likimo seseris“ ir pasiūlo greitą būdą prasimanyti pinigų – pačioms organizuoti apiplėšimą, pagal Hario užrašuose paliktą planą. Ketvirtąja gaujos nare sutinka tapti kirpėja Belė (Cynthia Erivo), susigundžiusi galimybe nesunkiai praturtėti.

Juodaodis režisierius Steve‘as McQueenas į kiną lyg meteoras įsiveržė 2008-aisiais, kai pristatė savo pirmą pilnametražį filmą „Alkis“ (The Hunger). Tai buvo vienas geriausių filmų kalėjimo tematika (jo herojus Airių revoliucinės armijos IRA kovotojas Bobby Sandsas (jį labai įtaigiai suvaidino Michaelas Fassbenderis) mirė kalėjime po 66 savanoriško badavimo dienų), bet ir šiurpą kelianti mirties proceso studija.

Antrajame režisieriaus filme „Gėda“ (Shame, 2011) Michaelas Fassbenderis vaidino dėl sekso pakvaišusį niujorkietį. O trečiajame filme „Dvylika vergovės metų“, apdovanotame trimis Oskarais, jis persikūnijo į sadistą vergvaldį.

Našlės“ yra labiau komercinis produktas. Jo pagrindą sudaro dar 1983 m. Didžiojoje Britanijoje sukurtas TV serialas. Scenarijų parašė profesionali kriminalinių trilerių autorė Gillian Flynn („Dingusioji“). Tikriausiai, todėl „Našlės“ netampa vien tik filmų apie apiplėšimus (tokiems kūriniams amerikiečiai turi specialų terminą heist movie).

Gali net susidaryti įspūdis, kad filmo autoriai nepamiršta išvardinti visas aktualios dabartinės Amerikos problemas – čia ir rasinė nelygybė, ir politikų korupcija, ir feminizmas, ir emigrantų vargai, ir pernelyg laisvas šaunamųjų ginklų įsigijimas, ir skirtingų rasių santuokos, ir buitinis smurtas, ir policijos savivalė, ir sunkumai, su kuriais susiduria moterys, norinčios pradėti savo verslą. (G.J.)

4. „MIELOJI VIRDŽINIJA“ (Sweet Virginia, 2017)

Ne taip seniai, recenzuodamas Josho ir Benny Safdie sukurtą kriminalinį trilerį „Neapdoroti deimantai“ (Uncut Gems), vardijau pasauliniame kine garsius brolių tandemus. Dabar į šią gretą galime įrašyti Paulą ir Benjaminą China, kuriuos amerikiečiai vadina tiesiog broliais China (The China Brothers), nors jiedu kol kas parašė vos vieną realizuotą scenarijų „Mieloji Virdžinija“, o Paulas 2011 m. Australijoje režisavo kriminalinį trilerį „Crawl“, kurį kritikai iš karto pakrikštijo šių dienų „Blood Simple“, nedviprasmiškai nurodydami sąsajas su brolių Coenų kinu.

Recenzuojant „Mieląją Virdžiniją“ (rež. Jamie M. Daggas) taip pat nelengva susilaikyti nuo asociacijų su broliais Coenais, tik šį kartą labiau tiktų palyginimai su „Fargo“ ir dėl atšiauraus klimato, ir dėl išties „juodos“ kriminalinės istorijos.

Kažkas gana tiksliai parašė, kad nuošaliame Aliaskos miestelyje besirutuliojantis trileris palieka ilgalaikį įspūdį – tarsi randą po rimto nudegimo.

Filmas pradedamas brutaliomis žudynėmis: į mažą miestelį atklydęs prašalaitis, pasivadinęs Elvudu (Christopheris Abbottsas) naktį įsiveržia į barą ir šaltakraujiškai sušaudo tris kortomis lošiančius draugus. Iš tiesų, auka turėjo tapti tik vienas nužudytas vyrukas, kiti du tiesiog netinkamu laiku atsidūrė netinkamoje vietoje.

Įvykdęs brutalų nusikaltimą užpuolikas vienas po kito daro kelis visai nelogiškus žingsnius. Visų pirma pasiima pinigus iš baro kasos, bet visai ne dėl jų buvo pradėta ši kruvina bakchanalija. Tiesiog banalus apiplėšimas būtų paprasčiausias nusikaltimo pateisinimas. Beje, jei tai būtų banalus apiplėšimas, nusikaltėlis tikriausiai spruktų kuo toliau. Tačiau ir to Elvudas neskuba daryti: atvirkščiai, jis pratęsia savo viešnagę vietiniame motelyje dar kelioms paroms.

Paaiškėja, kad motelio savininkas Semas (Jonas Bernthalas) yra buvusi rodeo žvaigždė, kurio ankstesniais pasiekimais Elvudas kažkada labai žavėjosi.

Nors filmas vadinasi „Mieloji Virdžinija“, jo veiksmas plėtojasi atšiaurioje Aliaskoje. Pagrindiniai juostos personažai kilę iš Virdžinijos, tačiau abu dėl skirtingų priežasčių pabėgo į Aliaską.

Mieloji Virdžinija“ tikrai nepriklauso kriminaliniams filmams, kurių painius siužetus reikia atidžiai sekti iki pabaigos ir stengtis nepamesti pagrindinės intrigos siūlo. Pagrindinius kozirius autoriai atskleidžia gana anksti. Jie stengiasi pagrindinį dėmesį nuo išorinės fabulos elementų perkelti į dvasinių būsenų sritį. O ji, sprendžiant iš dominuojančio tamsaus kolorito, yra ganėtinai juoda.

Kontrastai filme išnaudojami ir charakterizuojant personažus, ir kuriant bendrą dominuojančią atmosferą (operatorė Jessica Gagné), ir pabrėžiant morališkai dviprasmiškas situacijas, ir įvairiais pavidalais žaidžiant antrininko motyvais. (G.J.)

3. „BET KOKIA KAINA“ (Hell or High Water, 2016)

Šį režisieriaus Davido Mackenzie filmą pirmą kartą pamatėme „Kino pavasaryje“, kurio kataloge jis buvo pristatytas taip: Vakarų Teksase riba tarp dorų žmonių ir įstatymų laužytojų jau seniai yra išnykusi. Du broliai: Tobis – išsiskyręs tėvas, besistengiantis dėl savo sūnų ateities, ir Taneris – ūmaus charakterio buvęs kalinys, kuriam vieni niekai nuspausti šautuvo gaiduką, susivienija, kad apvogtų vieną Vakarų banką, kuris dėl įsiskolinimo nori atimti brolių šeimos žemes. Kai akivaizdu, jog gyvenimas pagal įstatymus nežada šviesios ateities, broliai savo kelią į ateitį skinasi kitaip. Tačiau preciziškas keršto scenarijus sklandžiai pildosi tol, kol bylos imasi neskrupulingas Teksaso reindžeris, prieš išeidamas į pensiją siekiantis įvykdyti paskutinį teisingumą“.

O programų sudarytoja A. Račaitytė filmą palydėjo dar tokiu komentaru: „Tai be galo stilingas filmas, kuriame dera kairuoliškos idėjos su niekada nepavedančiais žanrinio kino tropais. Nicko Cave’o kurtas garso takelis idealiai „susigroja“ su vaizdinga Mackenzie režisūra ir, nepaisant ilogiškumo, kuria labai įtaigų filmo pasaulį, į kurį be galo gera pasinerti.“

Originalus filmo pavadinimas „Hell or High Water“ yra idioma, paprastai vartojama, kai norima pasakyti „Kas beatsitiktų“ arba „Nepaisant nieko“. „Bet kokia kaina“ – irgi tinkamas variantas filme pasakojamai istorijai, kuri prasideda gana tradiciškai – banko apiplėšimu. Nors pats nusikaltimas iš pirmo žvilgsnio atrodo įvykdytas labai mėgėjiškai, bet kai kurios apiplėšimo detalės liudija apie tai, kad vyrukai turi iki detalių apgalvotą planą. Pavyzdžiui neima stambių banknotų, kurias realizuojant labai lengva įkliūti.

Kita vertus – dėl paties apiplėšimo motyvo nesinori brolius vadinti nusikaltėliais: jiems 43 tūkstančiai dolerių reikalingi tam, kad jie galėtų išpirkti šeimai priklausančią žemę, praskolintą bankui (banko atstovai su brolių motina buvo sudarę išties grobikišką sandorį, atvedusį šeimos rančą prie bankroto).

Ne mažiau spalvinga yra ir kita filmo porelė – bankų apiplėšimo istoriją rutuliuojantys Teksaso reindžeriai. Vienam jų – Markusui Hamiltonui (Jeffas Bridgesas) – tai paskutinė byla prieš išeinant į pensiją, todėl vyras savo darbą atlieka ypač kruopščiai. Iš pat pradžių tampa aišku, kad tokį patyrusį pėdsekį suklaidinti labai sunku.

Markuso porininkas Albertas Parkeris (Gilas Birminghamas) yra pusiau indėnas ir pusiau meksikietis, dėl ko dažnai susilaukia aštrialiežuvio boso pašaipų, kurias dabartinių moralinių tendencijų perkainavimo metu galima būtų pavadinti nekorektiškomis. Bet nereikia pamiršti, kad Tayloro Sheridano scenarijus buvo realizuotas tik po šešerių metų.

Beje, filmo režisierius Davidas Mackenzie yra britas, bet, atrodo, kad „Bet kokia kaina“ sukurta Jungtinėse valstijose gimusio ir šalies specifiką gerai žinančio amerikiečio.

Pagyrų verti visi keturi pagrindiniai aktoriai. Jeffas Bridgesas čia, žinoma, dominuoja, bet reikėtų pagirti ir Tanerį suvaidinusį Beną Fosterį, kurio amplua ligi šiol retai išeidavo už sodriai vaidinamų piktadarių bei psichopatų vaidmenų rato.

Tačiau tie, kurie matė filmus „360 laipsnių: Meilės ir nuodėmės ratu“ (360, 2011), „Nužudyk savo mylimuosius“ (Kill Your Darlings, 2013) ar „Nepalik pėdsakų“ (Leave No Trace, 2018), tikrai suprato, kad Benas Fosteris jau įrodė, kad tikrai nusipelnė, jog scenarijai būtų rašomi specialiai jam. (G.J.)

2. „PLĖŠIKAI” (The Highwaymen, 2019)

The Highwaymen netflix
Ko gero, joks kitas žanras Amerikoje nepatyrė tokių transformacijų, kaip kinas apie gangsterius. Liaudies palaikymą turėjusi garsi trečiojo dešimtmečio plėšikų porelė Boni Parker ir Klaidas Berou, daug kartų atgiję kino ir TV filmuose. Šiemet jų galeriją papildė dar vienas kompanijos „Netflix” kriminalinis trileris „Plėšikai“. Nuo ankstesnių filmų apie garsią kriminalinę porelę šis skiriasi tuo, kad pagrindinis dėmesys čia skiriamas ne romantine aureole kino dėka papuoštiems plėšikams, o juos medžiojantiems Teksaso reindžeriams Frankui Hameriui ir Maniui Gaultui. Kitaip ir negalėjo būti, juk juos suvaidino Kevinas Costneris ir Woody Harrelsonas, patys ne kartą vaidinę ir gangsterius, ir policininkus.

1967-aisiais metais JAV kino ekranuose pasirodė režisieriaus Arthuro Penno filmas „Boni ir Klaidas“, ženklinęs „naujojo Holivudo“ pradžią ir atsiliepęs į anuometinius raginimus amerikiečių kinui komerciškai ir estetiškai atsinaujinti. Iš pradžių kai kurie Amerikos kritikai atmetė „Boni ir Klaidą“ kaip įžūlų kriminalinį filmą dėl pernelyg detalaus smurto scenų vaizdavimo.  Filmas „Boni ir Klaidas“ tąsyk išprovokavo naują retro filmų bangą, o pagrindinių vaidmenų atlikėjai Faye Dunaway bei Warrenas Beatty stulbinamai išpopuliarėjo ir jų nuotraukos ėmė puošti ne tik kino žurnalus, bet ir madų katalogus. Žmogžudžiai buvo pavaizduoti kaip simpatijos ir užuojautos verti bedvasės kapitalistinės visuomenės aukos.

Visai kitokie akcentus regime naujajame filme „Plėšikai“. Kad nebus jokio nusikaltėlių romantizavimo, aišku nuo pirmųjų kadrų. Po dar vieno Boni ir Klaido įvykdyto brutalaus nusikaltimo, gubernatorė (Kathy Bates) kaip mat nutildo reporterį, prilyginusi banditus Robinui Hudui: „Argi Robinas Hudas galėtų nušauti paprastą degalinės darbuotoją dėl keturių dolerių?“.

Teisingumo dėlei reikėtų pasakyti, kad ir nusikaltėlių medžiotojai visai nepanašūs į tradicinius teisingumo karius. Svarbiai misijai pasikviesti buvę Teksaso reindžeriai Frankas Hameris ir Manis Gaultas jau seniai nebeprimena tų šaunuolių, apie kurių žygius legendas girdėjo net maži vaikai. Frenkas jau daug metų dirba naftos bendrovėje apsauginiu, o Manis dykaduoniauja savo nuošalioje rančoje ir kaip įmanydamas kratosi pagundoms išgerti. Kadangi Teksaso reindžerių organizacija oficialiai panaikinta (dėl valdžią ėmusio gąsdinti pernelyg didelio ginkluotų būrių savarankiškumo), Frenkas ir Manis kartu su ypatingais įgaliojimais gauna ir naujas specialaus kelių patrulio pareigūnų pareigas.

Nors abu sekliai seniai atprato šaudyti ir nebegali lakstyti taip greitai, kaip anksčiau, tačiau praeityje įgyti pėdsekių įgūdžiai niekur nedingo. Nors „reindžerius“ nuolat pašiepia iš paskos sekantys FTB agentai, nesunku numatyti, kad visai ne šie savimi besididžiuojantys „profesionalai“, o pavargusių didvyrių porelė atliks svarbiausius darbus, likviduojant pavojingus banditus. (G.J.)

1. „VIRŠ ĮSTATYMO“ (Lawless, 2012)

Virš įstatymo“ mus nukelia į sunkiai įsivaizduojamus ir nepavydėtinus laikus, kuomet už žmogų kalbėjo ne jis ar jo darbai, o ginklai. Filmo siužetas gana paprastas – prohibicijos metu trys broliai pasiryžta nepaklusti įstatymui ir nusprendžia užsiimti nelegaliu verslu – viskio gaminimu ir prekyba.

Turbūt nieko keisto, kad verslas klostosi sėkmingai – alkoholio ištroškusios Amerikos liaudies gerklės tuoj pat leidžia verslui suklestėti ir įsitvirtinti. Tačiau nelegalus šeimos versliukas patiria sunkumų, kuomet prasideda krizė ir, lyg to būtų maža, į apygardą atvyksta iš Čikagos atsiųstas reketininkas pareigūnas Charlie Rakesas (akt. Guy Pearce), kuris negavęs savo dalies paskelbia broliams Bondurantams karą. Neįmanoma įsivaizduoti gangsteriško filmo be „šaudo – gaudo“ scenų. „Virš įstatymo“ jų tikrai netrūksta, visi susišaudymai, kautynės nufilmuoti  profesionaliai ir realistiškai ir tokių filmų mėgėjams tikrai padarys gerą įspūdį (brutalių scenų nemėgstantiems įspūdis taip pat išliks, tik neaišku, ar geras).

Filme yra ir šiek tiek romantikos, nors meilės linija atskleidžiama labiau paviršutiniškai, koncentruojamasi į kitus dalykus. Tačiau žiūrint filmą man asmeniškai patiko truputį atitraukti akis nuo visų kovos scenų ir pasimėgauti meilės istorija. Tai šiurkštus, žiaurus, tačiau trupučiu meilės prieskonio paskanintas filmas apie pasipriešinimą įstatymams, brolystę, šeimos svarbą prohibicijos metais Amerikoje, išsiskiriantis garso takeliu bei stebėtinai puikia aktorių vaidyba.

Gediminas Jankauskas, Raminta Česnaitė, Evelina Pabricaitė

Taip pat skaitykite: 10 nepakankamai įvertintų XXI a. kino šedevrų

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 

Taip pat skaitykite: