48-52 savaitės (2012) kinoteatras

Singin’ in the Rain (1951) – šią akimirką ausinėse girdėdamas 2012 metų electroclash stiliaus albumą vis reflektuoju apie šią 60 metų senumo muzikinę komediją. Ir reflektuoju labai teigiamai. Ilgą laiką nežiūrėjau klasikinių senų filmų dėl to, jog jie visuomet mane nervino dirbtina savo vaidyba, kvailokais siužetais.

Todėl labai atsargiai žiūrėjau tą patį The Artist (2011) – kuris visgi patiko. Pamenu, kaip vaikystėje per TV rodydavo įvairius senus filmus. Nelaikiau jų vertais dėmesio, nes ta perspausta vaidyba ir per daug švariai atrodančios scenos gadindavo įspūdį. Toks stilius, tuometine mano nuomone, tikdavo tik visokiems humoro serialams, kaip, pavyzdžiui, „Mano svajonių Džinė“ ir pan.

Kadangi apsimetu, jog apie kiną kažką išmanau, kartais priverčiu save pažiūrėti ir tai, kas manęs visiškai netraukia. Jau kelis variantus išbandžiau, bet geriausias pasirinkimas iki šiol buvo šis. American Film Institute visų laikų geriausių miuziklų šimtuke pirmą vietą užimanti romantinė komedija apie nebylųjį kiną. Jau pirmomis minutėmis pamiršau apie tą dirbtiną vaidybą ar kvailokas scenas – svarbu buvo nusiteikti tokiam stiliui. O vėliau humoristiškai ir, sakyčiau, subtiliai dėstoma istorija įtraukė ir teliko mėgautis puikiu filmu. Nors vaidyba nepatinka iki šiol, bet tenka nusiteikti, kad šiam filmo stiliui kitaip neįmanoma. Tada visai gerai. Galima keikti tą dirbtiną vaidybą, bet be jos tokie filmai netektų savo šarmo. Ypač scenų, kur jaučiama personažų frustracija, tyras pyktis, skėryčiojimasis trūkus kantrybei. Tokios scenos suteikia daug smagaus juoko.

Choreografija – puiki. Viena geresnių iš matytų tokiuose filmuose.  Cosmo, pagrindinio personažo draugo, šokis Make ‘Em Laugh yra kažkas neįtikėtino. Nepakartojamo. Pažadu, vien dėl jo verta pažiūrėti šį filmą. Choreografiškai gražių scenų ten ir daugiau. Geriausia yra tai, kad šiame filme suderinta viskas – yra ir paprastos komedijos, ir nuobodžios dramos (kuri tikrai atrodo dirbtina ir kvaila), ir puikių šokių bei ne ką prastesnių dainų. Visko saikingai.

Vienu žodžiu, nemuilinant čia nesąmonių, eikite ir žiūrėkite šį filmą. Jei labai neapkenčiat senų klasikinių filmų, stipriai nusiteikite dirbtinam kino kūriniui – ir viskas bus gerai. Tikrai vertas pažiūrėjimo. Vienas iš tų, kur privaloma gyvenime. Bent kartą, o gal ir du.

The Hobbit: An Unexpected Journey (2012) – dar prieš pusmetį įvairiuose visuomenės sluoksniuose tapęs vienu laukiamiausių 2012 m. filmu, ši Žiedų valdovo priešistorė kartelę iškėlė labai aukštai. Lūkesčių buvo daug. Dalis jų nepasiteisino visiškai, dalis buvo pateisinti pilnai, tai apie tai čia ir pamėginsiu papasakoti.

Pradėsiu nuo to, jog filmas visiškai puikiai įsilieja į Žiedų valdovo epą. Ir nors šią vieną iš visų laikų puikiausių trilogijų žiūrėjau gan seniai, jaučiu, kad žiūrint visus 6 filmus kartu, net nepamatytum skirtumo, jog filmai pastatyti ne tuo pačiu laikotarpiu. Šiame dalyke Peter Jackson laimėjo daug pliusų, nes dėl vieno esu tikras: daugybė žiūrovų, tame tarpe ir aš, išėjus visoms trims Hobito dalims, būtinai organizuosis kino vakarus su visomis 6 šio epo dalimis. Todėl tęstinumas šiuose filmuose – labai svarbu. Turime puikų pavyzdį, kaip galima sugadinti epą nesilaikant tęstinumo – Žvaigdžių karus. Nors visi trys naujausi filmai man tikrai patiko, tačiau sujungti juos į  vieną istoriją su trim senaisiais – labai sunku, jie neįtikėtinai skirtingi. Dėl tokios priežasties dingsta dalis žiūrėjimo malonumo.

Vienas ginčytinas minusas (kiti sako, kad pliusas) – sąlyginai plonos Hobito knygos išplėtimas į tris filmus. Skamba pasipinigavimu. Ir išties, žiūrint šį filmą atrodė, jog vietomis jis gan stipriai ištęstas. Nujaučiu, kad pažiūrėjęs kitas dvi dalis liksiu prie nuomonės, kad pasakojimą buvo galima sutalpinti į dvi, o ne tris dalis. Bet kol kas nesiimu spėlioti. Smagu bent dėl to, kad dar du kartus bus galima pasimėgauti tikrai geru filmu (nes manyti, kad jie bus prasti – naivu).

Hobito siužeto seka ir vizualinis išpildymas neįtikėtinai panašus į pirmąją Žiedų valdovo dalį. Kiek leidžia atmintis, mėginau lyginti šias dvi dalis ir radau daugybę panašumų – veiksmas kaimelyje, pajudėjimas į nuotykį, slapstymasis, vėl pajudėjimas, užpuolimas, ir būtinai elfai. Ir t.t. Tai puikus filmo komandos ėjimas – pasirinkti jau patikrintą ir žiūrovams patinkantį formatą bei taip susieti abi istorijas dar stipriau. Ateityje žiūrėdamas visas 6 dalis turėsiu progą palyginti, ar buvau teisus. Bet esu įsitikinęs, jog istorija pasakojama būtent Žiedų valdovo filmų formatu. Nenustebsiu, jei abu kiti filmai atitiks 2 ir 3 Žiedų valdovo dalis.

Silpnųjų pusių irgi pakanka. Be kelių tikrai išskirtinų vietų, daugybės filmo scenų metu buvo galima tiesiog užmigti. Neįtikėtinai banaliai atpasakojama nykštukų vado istorija – nors praeities vaizdai apie drakoną pateikti labai puikiai, tačiau visas istorijos apipavidalinimas ir jos papasakojimo intonacija, vaidyba ir apskritai  viskas – liūdnai banalu. Apskritai kietakiaušių nykštukų pirmasis pristatymas Bilbo namuose – tikrai puikus ir prajuokinantis. O daina – visiškai užbūrė, nuostabi filmo vieta. Bet viskas, kas sekė vėliau – buvo nuobodu ir neišraiškinga. Iš ryškių, charakteringų ir įsimylėtinų personažų palaipsniui šie nykštukai virto pilkomis filmo detalėmis, kurios tik daužo į šalis orkus ar mąsliai, liūdnu veidu ką nors diskutuoja.

Golumas irgi buvo nedidelis įvartis sau į vartus. Kai net pats Golumas nesugeba įtikinti, jog žiedą jis iš tiesų beprotiškai myli… reiškia kažkas blogai. Taip, jis daug kartų pakartojo, kad jo trokšta, verkdamas vaikėsi jo „vagį“, bet iš tiesų nei vienoje scenoje neįtikino, kad be jo negalėtų išgyventi. To nebuvo Žiedų valdove.

Na ir paskutinis, bei didžiausias, fiasko, koks tik galėjo nutikti tokiam filmui ir tokiam epui. HFR 3D. Jau visiems nuo seno aišku, kad 3D labai nemėgstu, o ypač jo nemėgstu Lietuvoje, kur naudojamos pigios technologijos, o kino teatrai taupo net valymo skysčiui, todėl akiniai dažnai būna nuseilėti ar pasidengę vandens nuosėdomis. HFR – tai naujoviška technologija, kuri turėjo kardinaliai pakeisti 3D rinką. Trumpai kalbant, filmuojant šia technologija, nufilmuojami ne įprasti 24 kadrai per sekundę, o visi 48. Todėl vaizdas būna ryškesnis, 3D efektas aiškesnis, o spalvos nedingsta. Kadangi 3D nemėgstu būtent dėl spalvų dingimo ir viso filmo nupilkėjimo, šiuo klausimu HFR technologija man patiko – spalvos tikrai buvo daug ryškesnės. Bet tik tuo ir patiko… visa kita buvo ypatingai bloga kino patirtis, kurios daugiau niekada nekartosiu – nebent su animaciniais filmais.

Kadangi vienas iš technologijos tikslų – ryškesnis 3D efektas, dėl to paryškėja ir absoliučiai visos detalės filme. Kiekvienos smulkmenos kontūrai tampa aiškūs ir dingsta bet koks vaizdo natūralumas. Vaizdas atrodo lyg iš skaitmenizuotai apdoroto, pigia technika filmuoto televizijos serialo. Be to, vaizdas atrodo lyg pagreitintas, nes akis fiksuoja absoliučiai kiekvieną judesio akimirką, kiekvieną milimetrą, lyg būtų ne filmuojama, o nupiešta aštriu pieštuku. Aiškiausias šio įspūdžio apibūdinimas gimė filmo metu: toks jausmas, kad žiūrėčiau kompiuterinį žaidimą. Kodėl tai yra neįtikėtinai blogai šiam filmui? Žiedų valdovo epas yra pasaka. O pasaka turi būti graži ir jauki. Naudojant skaitmenizuotą vaizdą, dingsta visas vaizdo „šiltumas“ ir natūralumas. Žiedų valdovo filmai turi atrodyti kaip spalvota pasaka, o ne kaip kompiuterinis žaidimas.

Elfų pasaulis atrodė kaip įžanginė scena iš pornografinio filmo – rodės, kad fleitomis grojančios mūzos tuoj pradės jas čiulpti ir gašliai save čiupinėti. Jei pamenate, elfų pasaulis Žiedų valdove būdavo atvaizduojamas toks lyg padengtas rūku, švytintis iš vidaus, neryškių kontūrų. Visos elfo pasaulio scenos atrodė bjauriai dirbtinos, nes atvaizduojant tuos pačius neryškius kontūrus, tuo pat metu jie pjovėsi su naująja ryškumo technologija. Gavosi skaitmeninis balaganas.

Bet užteks apie tą naujovišką technologiją. Gerai nors tiek, kad režisierius nesielgia kvailai ir išleidžia ir 2D versiją (į ją, deja, nespėjome nueiti, nes kino teatras nutraukė rodymą dėl nepopuliarumo). Tai į kitus filmus privalomąja tvarka eisime tik į 2D. Nes nemanau, kad bus išspręsta per daug skaitmenizuoto vaizdo problema, o visgi norisi natūraliai atrodančios pasakos.

Nors filmas nesužiba kaip kažkoks standartus laužantis kūrinys, nesukelia tokio ažiotažo kaip Žiedų valdovo pirma dalis savo laiku, tačiau tai – tikrai stiprus ir įtemptas kūrinys. Nuotykių jame – daugiau negu reikia. Kai jau galvoji, jog filmas baigsis, tau vėl iš naujo pristatoma kokia nors kova ar titanų dvikova. Ir tai yra įspūdinga. Jei jau pirmame filme buvo toks kiekis įdomių vaizdų ir gerų pasilakstymų, aš net bijau pagalvoti, ko dar sulauksime vėliau. Tai tikrai vienas geresnių nuotykių filmų šiais metais. Ne veltui buvo tiek laukiama. Tikrai lauksim ir kitų, kurie, tikėkimės, bus charakteringesni ir vizualiai labiau panašūs į pasaką.

••

Get the Gringo (2012) – jau kokių 15 metų nenusifilmavęs nei viename net pusėtiname filme, Mel Gibson grįžta neaiškaus žanro kūrinyje. Tai lyg veiksmo, dramos ir komedijos mišinys apie Meksikos kalėjimą, kuris realybėje sunkiai egzistuotų ir pilnai funkcionuoja tik rašytojų fantazijose. Oh wait… šitas kalėjimas iš tiesų atvaizduotas labai tikroviškai, nes jo aitikmuo, vadinęsis El Pueblito, egzistavo iki 2002 metų. Kalėjimas tikrai savotiškas – jis lyg mažas uždaras miestelis, kurį nuo paprastų miestelių skiria vienintelis dalykas – iš jo negalima išeiti kaliniams (o pašalinių ten ir taip pilna). Todėl šį filmą įdomu žiūrėti vien dėl to, jog režisierius mėgino labai tikroviškai atvaizduoti to tikrojo kalėjimo kasdienybę – ir tai jam pavyko. Galbūt ne tiksliai, bet tikrai įdomiai.

Dabar galvoju, jog Mel Gibson niekada nepasižymėjo kažkuo ypatinga vaidyba – jis visuomet buvo toks pats „vienodo veido“ aktorius, kurio personažų vertybės skirtinguose filmuose labai dažnai kartodavosi. Kartodavosi netgi siužetai – kova su blogiu, tačiau tam sutrukdo koks nors meilės/prisirišimo/tiesiog silpnesnio apsaugojimo veiksnys, neleidžiantis jam šaltakraujiškai įvykdyti savo tikslą. Panašiai ir šiame filme, o tai siužetą šiek tiek susilpnina. Jausmingoji filmo dalis atrodo labai keistai, jei palygini su filmo pradžia – kur personažas buvo mėginamas atvaizduoti kaip šaltakraujiškas vagis, kuriam nerūpi niekas, išskyrus jį patį. Tačiau galima į tai nekreipti dėmesio. Niekas iš Mel Gibson nesitiki kažkokio stogą nurausiančio šedevro. Tikėdamasis vidutinio veiksmo filmo čia gauni pilną dozę džiaugsmo. Šiuo filmu išties galima mėgautis, jei nusispjauni ant kelių nelogiškų siužeto detalių. Tikrai galima žiūrėti – vienas geresnių paskutinių 15 ar net 20 metų Mel Gibson filmų. Įdomus bajavykas apie neįtikėtiną kalėjimą. Kuris iš tiesų egzistavo.

••

Gran Torino (2008) – didvyris Clint Eastwood vėl grįžta į mano ekraną. Užgarsintas lietuviškai – tai vienas iš pliusų, nes nereikia klausyti, kaip savo prikimusiu balsu įvaidina personažą, o vėliau dar ir pusę filmo muzikos įdainuoja :) Jeigu rimtai, tai pamenu, jog vėlyvoj paauglystėj nežiūrėjau jo filmų ir juokiausi, jog jis juos pats režisuoja ir pats sau pasiskiria pagrindinį vaidmenį. Augant supratimui apie kiną, tai pradėjau vertinti šiek tiek kitaip – nors kartais ir būna šiek tiek juokinga.

Dar vienas didvyriškas Clint Eastwood personažas šįkart yra gan pilkas. Gal dėl to, jog beveik nesiskiria nuo visų savo kitų personažų, o tai jau pradeda pabosti. Perrūgęs senis, kurio neapykanta atrodo visiškai nenatūraliai netgi su tokiomis vaidybos pastangomis. Galbūt tai specialus režisieriaus sumanymas – pavaizduoti, kaip šmaikštus senis stengiasi būti piktas, o tas piktumas galų gale gaunasi mielai komiškas. Nežinau. Bet kuriuo atveju gavosi nenatūraliai. Personažo transformacija keičiantis siužetui – visiškai neįtikina. Neapykantos kupinas tyras rasistas tik per kelis nutikimus ir kelis susidūrimus su savo neapykantos šaltiniu pasikeičia taip, jog ima atrodyti, kad savo asmenines vertybes jis keičia nuolat. Ir tiesiog susimąstai, kam filme reikėjo atvaizduoti personažą taip grubiai, taip piktai, jeigu iš tiesų jis tik švelnus ir geraširdis senelis.

Istorija taip pat švelniai neįdomi. Tipinis filmas apie nuošalų miesto gyvenamųjų namų rajoną, kuriame susiduriama su gaujų problema. Filmą gelbsti tik pagrindinė filmo mintis – neturintis ką veikti senukas karo veteranas sugalvoja atlikti savo paskutinį ilgo gyvenimo karą. Ir kariauja visai gražiai – taip, kaip norėtum, kad kariautų visi tavo kaimynai, jei tik reikėtų. Clint Eastwood filmuose yra kažkokia sudėtinė dalis, kuri visus jo banalius ir netgi šleikščiai jausmingus filmus paverčia visai neblogais kūriniais. Tiesiog nekyla ranka parašyti ką pikto, dėl nepaaiškinamų priežasčių. Tada recenzijose ir skamba tokios frazės kaip „graži istorija apie draugystę, pasiaukojimą ir atsidavimą“, „jausmingas pasakojimas apie pakantumą kitam“ ir pan. Tai su tokia mintimi čia ir baigsiu. Nes šį filmą laisvai galima pavadinti vaivorykštėmis vemiančio vienaragio pasaka, o tuo pat metu – įdomia istorija apie tai, kad seni žmonės gali būti labai vertingi savo bendruomenei. Kaip pavadinsite, spręskite jūs. Žiūrėti tikrai galima.

••

Brave (2012) – 2012 metai animaciniams pilnametražiams filmams – nesėkmingi. Ne finansine prasme – finansiškai sėkmingi šie filmai bus dar ilgą laiką, nes šiuo metu gali pastatyti bet kokį kvailą n-tąjį animacinį filmą ta pačia tema – ir jį mielai žiūrės milijonai vaikų su savo tėvais. Nesėkmingi šie metai kūrybine prasme. Taip ir nepasirodė nei vienas išskirtinis animacinis filmas, kokiu savo laiku buvo Up (2009), Wall-E (2008), Rango (2011) ar Monsters Inc. (2001). Šiais metais animacinių filmų kūrėjai užsiėmę totaliu bullšitu – kūrė neįdomius, necharakteringus filmus, statė trečius ar ketvirtus jau tik iš įpročio žiūrimų pasakojimų tęsinius arba, blogiausias iš  blogiausių variantų, statė senesnių garsių animacinių filmų 3D versijas.

Viso šito neįdomaus šlamšto krūvoje šiek tiek aukščiau nosį iškelia Brave – pasakojimas apie škotų princesę, kuriai daug maloniau šaudyti iš lanko negu lakuotis nagus ar siuvinėti raštus. Bešaudydama iš lanko ir būdama tiesiog maištinga paauglė, Merida susilaukia įvairiausių nuotykių, kuriuose, kaip dera pasakose, atsiranda magija. O magija padaro filmą daug juokingesnį ir žymiai nuotaikingesnį. Animacija tai vienareikšmiškai puiki, labai mėgstu šį jau gerą dešimtmetį gyvuojantį piešimo stilių. Jis šių laikų animacijos veidas. Kiek teko skaityti, vienas šio filmo elementas Pixar studijai sukėlė daug galvos skausmo – Meridos plaukai. Dėl šių plaukų filmas buvo kuriamas daug ilgiau, nes būtent tūkstančių sruogų animacijai atvaizduoti buvo sukurta atskira programinė įranga.

Nepamirštas ir svarbiausias tokių filmų elementas – charakteriai. Be charakterių tokie filmai išnyksta. Ir, aišku, pagrindinis sėkmingo animacinio filmo akcentas – humoristiškas, žavus, absoliučiai įsimylėtinas antraeilis personažas, kuris pasirodo tik tarp kitko, ne per dažnai, bet jį visuomet naudoja tiek plakatuose, tiek anonsuose ar kitur. Apskritai mėgiamumu jis kartais pralenkia net pagrindinį personažą: šiame filme šią rolę atliko trys maži broliukai.

Iš tiesų šitam filmui daug pagyrų neduočiau – geras, bet vidutinis animacinis filmas. Tiesiog nesužavėjo pati istorija – viskas juokinga, veiksmo yra, puiku, bet bendras vaizdas – per daug paprastas. Lyg pasaka būtų daugybę kartų jau atkartota, pasakota, perdaryta ir išnarstyta. Tačiau kaip ir sakiau – šiųmetinio mėšlo jūroje, šis filmas iškyla daug aukščiau už visus kitus. Ne veltui Pixar – net nesėkmingais metais sugeba išspausti kažką neblogo. Telieka tikėtis, kad ateinantys metai bus labiau kūrybingi.

••

Sling Blade (1996) – Karlas, toks pagyvenęs vyriškis, paleidžiamas iš psichiatrinės ligoninės, kurioje praleido beveik visą savo gyvenimą. Už tai, kad vaikystėje nužudė žmogų. Nuo pat pirmų filmo minučių aišku, kad problemų jam bus ne tik dėl to, jog jis praktiškai nematęs pasaulio, bet ir dėl to, jog turi kažikokį fizinį ir šiek tiek psichologinį sutrikimą. Filmas nagrinėja visiems žinomą, tačiau retai prisimenamą temą – psichiškai nesveikų arba sutrikusių žmonių adaptacija visuomenėje. Kas geriausia – po šio filmo leidžiama kiekvienam susidaryti savo nuomonę ir nors parodomi įvairiai vertintini įvykiai, tačiau abiejų diskusijos pusių atstovai surastų sau argumentų.

Išskirtinis dalykas šiame filme – pagrindinio personažo vaidmuo. Jis tiesiog geras. Krūva apdovanojimų tą labai aiškiai patvirtina. Tik po filmo sužinojau, kas jį vaidino – tai mane nustebino dar labiau. Visiškas persikūnijimas į kitokį žmogų. Ir tai ne tik įvairių triukų dėka. Pavyzdžiui, aktorius į savo batą prisidėdavo stiklo šukių – kad eisena būtų kuo išraiškingesnė, nedirbtina. Tačiau ne dėl to vaidmuo geras. Iš esmės aktorius taip įsijautęs į vaidmenį, jog filme nė karto nesuabejoji personažu ar jo išskirtinai keistu bendravimo ir kalbėjimo būdu. Visiškai kitoks pasaulio suvokimas – ir tuo žiūrovas patiki nuo pat pradžių.

Filmo moralas nėra netikėtas, be to – šiek tiek komiškas. Yra ten tokia situacija, kur fotelyje sėdintis vyriškis elgiasi neadekvačiai – beveik nereaguoja į oponentą. Žiūrėję supras, ką turiu omenyje. Ta „nereakcija“ yra bene kvailiausias dalykas filme, todėl visą tą sceną šiek tiek pagadina. O juk ji turėtų būti įtempta, prikaustanti. Bet tai tik viena smulkmena. O visas kitas filmas – tiesiog puikus. Daug kam gali nepatikti, nes nestandartas – visų aktorių vaidyba savotiška, veiksmas lėtas, pasakojime daug galbūt nereikalingų smulkmenų. Bet tikiu, kad gerbėjų atsiras. Prie tokių, matyt, ir mane galima priskirti.

••

Hobo with a Shotgun (2011) – Robert Rodriguez verkia, nes nebe jis geriausias grindhouse filmų kūrėjas – į mėsų, kraujo ir išmatų sceną įžengė gan šviežas Jason Eisener. Abu šiuos režisierius kartu paminėjau ne šiaip sau. Jason Eisener režisavo „netikrą“ anonsinį filmuką puikiam dvigubam filmui Grindhouse (2007), kurį sudarė autoriniai Robert Rodriguez ir Quentin Tarantino filmai. Pasirodo, „netikro“ anonso kūrimas šiam rinkiniui buvo pranašingas: Rodriguez kurtas trumpametražis jau pavirtęs tobulu filmu Machete (2010), o iš trumpametražio Hobo with a Shotgun po 4 metų gimė pilnametražis, puikiai išdirbtas ir labai prajuokinantis filmas.

Iš tokio absurdo gimė geras filmas

Iškart reikia įspėti silpnesnių nervų ar šiaip absurdo nemėgstančius žiūrovus. Šiame filme nėra nieko logiško – tai žudynių, kaulų traiškymų, galvų šaudymo, absurdiško žiaurumo ir kvailų situacijų šou. Toks jau tas grindhouse stilius, kuris pasižymi vien tik agresyvumu, žiaurumu ir kuo nors, susijusiu su seksu. Šiame filme rankos lūžta kaip pagaliukai, pėdos išsitaško lyg būtų molinės, o kraujo tiek, kad baseiną pripildytum. Jeigu pjūklu įpjauna pusę gerklės – užsivyniok izoliacine juosta ir gali toliau bėgioti. Ir, aišku, nuo kūno atskirtos galvos, kaip gi be jų.

Nesuklydote – šis filmas, komedija. Ir tai puiki grindhouse komedija, nors ir nedaug teko tokių matyti. Tvirtai stoja šalia visų išvardintų, o kai kurias net pralenkia. Dauguma grindhouse filmų būna banalūs, mėgėjiški arba jau gana per stipriai absurdiški – kai scenos daromos ne dėl to, kad žiūrovas žvengtų prisižiūrėjęs absurdo, o dėl to, kad režisieriui pasirodė juokinga. Čia kitaip. Čia viskas pagal gražų, standartinį siužetą – nematomas pilietis nusprendžia kovoti su blogiu ir tai daryti savotišku būdu. O kadangi visą filmą blogiukų įvaizdis pateikiamas labai išraiškingai, geriečiui pradėjus sprogdinti jų galvas teišeina šaukti hell yeah ir pasinaudoti ta reta sau leidžiama proga pasimėgauti totalia kraujaška ir estetiška beskonybe. Labai gerai pasakiau – estetiška beskonybė. Tai estetika, kai smegenys tykšta tobulai, o galūnės traiškomos taip gražiai, kad net gera.

Reta galimybė. Pasinaudokite ja. Grindhouse‘as jau seniai mirė, tik kartkartėmis kas nors išleidžia kažką panašaus. Jei nepažįstate šio žanro ir dar nematėte minėto Grindhouse rinkinio – pradėkite nuo jo, ten šiek tiek švelnesni filmai. Tada pereikite prie Machete ir galų gale junkitės šitą. Nes visiškai LOL.

••

The Secret World of Arrietty (Kari-gurashi no Arietti) (2010) – vienas iš tų anime filmų, kuriuos verta įsitraukti į repertuarą. Gražus, vaizdingas, emocionalus. Istorija apie mums nematomus Žemės gyventojus – mažus žmogeliukus, gyvenančius labai panašų gyvenimą kaip mūsų – tik paslapčia. Gražus pasakojimas apie skirtingos padermės žmonių draugystę ir apie vaikystės fantazijas bei nenugalimą smalsumą. Visuomet galvodavau, jog ir smulkiausiose erdvėse gali slėptis įdomiausi dalykai. Todėl atstumti kokią nors seną seną lovą savo senelių namuose ir pamatyti kas susikaupę už jos – buvo vienas įdomiausių užsiėmimų ne lauke. O ten ir tušinukai, ir knygos, kamštukai, saldainių popieriukai… Jeigu šis filmas būtų į lietuvių kalbą išversta rašytinė pasaka, tai būtų buvusi viena mėgstamiausių mano pasakų vaikystėje. Šis filmas pastatytas pagal knygą, tačiau lietuviškai jos išverstos nepamenu – arba neteko laimė gauti į rankas. O dabar tiesiog rekomenduoju. Graži pasakos ekranizacija.

The Best Exotic Marigold Hotel (2011) – romantinė komedija ir truputį drama apie krūvelę pagyvenusių žmonių, išvykusių savo pagyvenusias dienas praleisti vos bestovinčiame viešbutyje Indijoje. Nors, tiesą sakant, tai buvo panašiau ne į viešbutį, o į senelių prieglaudą su lengvai išprotėjusiais patarnautojais. Filmas iškart pradedamas nuo kurioziškų situacijų, duodančių suprasti, kad tai bus lengvabūdiškas ir paprastas 2 valandų trukmės kūrinys. Ir tai visiška tiesa. Šiuo metu negaliu sugalvoti lengviau susižiūrinčio filmo, kuris, būdamas labai paprastas, savyje turėtų ir gan rimtų minčių. Senatvės nelaukia nei vienas, o šis filmas yra puikus pavyzdys kaip nereikia praleisti senatvės ir, tuo pačiu, kaip ją reikia praleisti.

Vaidyba. Nors aktorių komanda tikrai nebloga, bet kažko stebuklingo nesitikėkite. Netgi galima šiek tiek nusivilti. Tačiau yra labai gerų cinkelių. Visų Džeimsų Bondų motinėlė Judi Dench šiame filme vaidina… visiškai palaužiamą, nesavarankišką moterį. Kuri negali pati atlikti net paprasčiausių dalykų. Tuo tarpu Maggie Smith, geriau šiuo metu žinoma kaip beveik geriausias personažas iš Hario Poterio, o anksčiau žinota kaip viena geriausių ir draugiškiausių moterų kino filmuose, šiame filme vaidina elementarią nupezusią rasistę. :) Tai pamatyti verta.

Didžiausia filmo silpnybė yra siužeto jausmingumas. Filmo pabaigoje susijungiančios personažų istorijos ir iš to sekantis finalas yra toks iki banalumo vimdantis, jog stipriai pagadina visą iki tol parodytą filmą. Stipriai. Vėliau, virškinant bendrą filmo vaizdą, viskas susidėlioja į savo vietas ir galima pripažinti, kad filmas geras ir jausmais stipriai nepagadinamas. Tiesiog prieš žiūrint privaloma žinoti, jog banalių jausmingų scenų filme tikrai nemažai.

Ir taip, visas filmas nufilmuotas Indijoje. Savotiškas žavesys. Galiu pasakyti, kad filmą be abejo galima ir įdomu pažiūrėti. Gražus, jausmingas filmas apie senatvę ir šiaip apie įvairiausius gyvenimo kuriozus.

••

Safe (2012) – prisipažinsiu: šį filmą žiūrėjau tik dėl Jason Statham – senos savo meilės, kurį įsimylėjau dėl jo muštynių scenų. Man nesvarbu, kaip jis vaidina (o ir vaidina ne visiškai blogai) – kai pamačiau jį pirmą kartą pirmajame jo filme Lock, Stock and Two Smoking Barrels (1998), tai buvo meilė nuo pirmo žvilgsnio. Galėjau žiūrėt ir žiūrėt kaip jis daužosi ar daužo ką nors. Pusę filmų su juo žiūrėjau tik dėl to. Kaip ir šį.

O šis labai nuliūdino. Lauki tų muštynių, o jis tik kieno nors galvą trenkia į sieną ir nueina. Ir jokių triukų. Kai pusę filmo taip ir nesulaukiau to, dėl ko verta žiūrėti Jason Statham filmus, kažkaip pradėjau nuobodžiauti. Ir nuobodžiavau iki galo. Stathamas, nugalintis blogiukus savo sumanumu… kažkaip neveža. Nebent taip bedarydamas dar ir gerai suktukų pavarytų ar pasitaškytų visokiais neįmanomais triukais. Tai paprastas veiksmo filmas apie nusikaltėlių gaujas, kurios medžioja vieną grobį. Tą grobį sugalvoja pasaugoti gerietis Stathamas. Na ir prasideda ten visokia painiava, įsivelia ir policija, galų gale visi vieni su kitais persimala ir supranti, kad ta makalynė turėtų kažkokį potencialą, jeigu ne skubus siužeto vystymas, kad tik tilptum į tą pusantros valandos. Siužetas iš esmės įdomus, bet sukaltas du-kart-du ir suštampuotas į labai mažą laiko tarpą. Todėl mintį pagauni, bet viskas atrodo labai paviršutiniškai. Pridėkime dar tai, kad Stathamas neparodo viso savo potencialo, kiti aktoriai irgi nenuneša stogo… Galutinis verdiktas: vidutinis veiksmo filmas. Galite žiūrėti, pykšt, triokšt, bam ir viskas. Susižiūri greitai. Bet nieko ypatingo.

••

A Christmas Carol (2009) – kadangi buvo kalėdinis laikotarpis – privalėjom pažiūrėti ką nors iš tos serijos. Pasirinkom šį, nes nenorėjom žiūrėti nieko tragiškai televizinio, apie visokius Grinčus ar visokius Kalėdų (Amerikoje) gelbėjimus. Filmą pastatė visiems gerai žinomas Robert Zemeckis – daug gerų, ir daug vidutinių filmų pastatęs režisierius. Viršūnė, be abejo, būtų Forrest Gump, kuris savo nuostabumu pralenkė netgi Back to the Future sukeliamą nostalgiją. Labiausiai gaila dėl vieno fakto: kuo toliau, tuo režisieriui sekasi prasčiau. Forrest Gump atnešta šlovė ir masė apdovanojimų padarė taip, jog filmų kokybė, įdomumas ir išskirtinumas pradėjo vis po truputį mažėti, kol pasiekė kažkokį pilką, nuobodžią ir statišką būseną.

Būtent tokioje būsenoje yra šis animacinis Robert Zemeckis filmas. Pastatytas pagal Čarlzo Dikenso pasaką, šis filmas yra tikrai nuostabiai nupieštas. Tam tikros scenos sukelia didžiulį pasimėgavimą vizualiniu grožiu. Tačiau viskas tuo ir užsibaigia. Nes visa kita – pilka ir niūru, kaip pradžioje atvaizduotas miestas ir Skrudžo būstas. Pasaka atvaizduota neblogai – aiškiai, su mintimi, tinka tiek vaikams, tiek suaugusiems. Nors, tiesą sakant, mažesnius vaikus tokia pasaka gali ir išgąsdinti – labai jau kraupiai atvaizduojami tam tikri personažai, o tas animacijos panašumas į realybę jausmą dar labiau pakraupina.

R. Zemeckis ne pirmą kartą eksperimentuoja suanimuodamas realistiškus vaizdus ir aktorių suvaidintus personažus. Tiksliau sakant – tai darė jau tiek kartų, jog to nebegalima vadinti eksperimentais. Kai kurioms scenoms tai suteikia ypatingo grožio – to, ko kartais neįmanoma padaryti realybėje. Tačiau stambūs personažų planai arba išraiškingos scenos dažnai atrodo makabriškai ir labai nenatūraliai. Man tai buvo silpniausia filmo dalis – makabriškos išraiškos ar nenatūralios emocijos keldavo pasidygėjimą.

Jim Carrey, kaip pagrindinis balsas, irgi buvo nekoks pasirinkimas. Nors aktorius tikrai puikiai moka valdyti balsą, tačiau jo airiška kalbėsena atrodė perdėm dirbtina. Ir vėl minusas. Suprantu, kad įvardiju tik minusus, nors filmas iš esmės nėra blogas. Bet jau kurį laiką galvoju, kokius filmo pliusus išvardinti… ir nesugalvoju. Tie pliusai arba nėra kažkuo išskirtiniai iš daugybės animacinių ar kalėdinių filmų, arba filmas tiesiog filmo siužetas ir pastatymas per paprastas, kad būtų išskirtas. Paprasčiausiai nėra ką išskirti, ką pagirti, parodyti, kas tikrai buvo gražu. Todėl nebepeikdamas filmo pasakysiu: žiūrėti galima (kalėdiniu laikotarpiu), visai pakenčiamas kūrinys. Bet nusiteikite, kad nuobodoka ir ištempta. Perspėjau. Nusiteikus blogai, šis filmas visai pateisins lūkesčius ir netgi galbūt pasirodys neblogas. :)

••

Kita svajonių komanda (The Other Dream Team) (2012) – šiek tiek uždelsiau su šiuo aprašymu, nes labai nebuvo laiko įsigilinti ir paaiškinti, kodėl šis filmas yra fiasko ir kodėl jis yra eilinis lietuvių žiūrovų pervertintas kūrinys. O norėjosi parašyti rimtai, nes turėjau daugybę daugybę minčių, ką šiame filme galima be galo sukritikuoti. Ir kiaulystės teorija suveikia taip, jog pusę minčių jau pamiršau. Bet pamėginsiu atgaminti.

Visų pirma, reikia pabrėžti, kad tai – ne visiškai lietuvių filmas. Tai JAV gimusio ir gyvenusio lietuvių kilmės Mariaus A. Markeviciaus darbas. Su Lietuva gamyba susijusi tik tiek, kad prodiusuoti padėjo Linas Ryškus, kuris tikriausiai atliko lietuvių krepšininkų ir federacijos darbuotojų gaudymą ir interviu derinimą. Daugiau – tai grynai amerikietiškas darbas apie Lietuvą.

Galima pasidžiaugti, jog tai vienas iš dokumentinių filmų apie Lietuvą, kuris ėjo šiek tiek plačiau nei Lietuvos kino teatrai ir televizijos bei lietuvių bendruomenių susibūrimai įvairiose šalyse. Šio filmo dėka daugiau pasaulio sužinojo apie sovietinę okupaciją ir eilinių bei neeilinių žmonių bandymus išgyventi tokiame režime. Visa tai yra gerai. Bet blogai yra tai, kokiu formatu visa tai pateikiama pasauliui.

Perspėjimas iš anksto: aš nemenkinu Sausio 13-osios kaip istorinio įvykio. Nemenkinu tos nakties aukų. Nė per plauką, nedrįskite man to pripaišyti. Aš menkinu lietuviško (ir apie Lietuvą) kino nesugebėjimą išlipti iš vystyklų, nesugebėjimą pažvelgti plačiau, kitomis akimis.

Didžiausia bėda su lietuviškais dokumentiniais filmais – lietuviai nesugeba pastatyti dokumentinio filmo, nesuvesdami visko su Sausio 13-ąja. Taip ir įsivaizduoji: filmas apie fizikos studijas Lietuvoje? Būtinai interviu su senu fiziku apie tai, kaip jis buvo prie Televizijos bokšto. Filmas apie Smetoną? Būtinai kokio istorinio įvykio sulyginimas su Sausio 13-ąja. Filmas apie kulinariją? Be abejo bus paminėta, kaip prie Seimo buvo nešama arbata, sumuštiniai ir sriuba. Tai yra įsišaknijęs mūsų kino kultūros kenkėjas. Pasirodo, kad nuo to negali apsisaugoti net užsieniečiai, statantys filmą apie Lietuvą. Kadangi visais laikais buvo lietuviškas kinas=sovietinis kinas, iki šiol ką nors bestatydami, nesugebame atsikratyti sovietų paliktų kompleksų ir būtinai turime nuolat minėti datą, kuri yra viena iš reikšmingiausių Lietuvos ir Sovietų sąjungos bendroje istorijoje.

Kitaip sakant – lietuviai negali nustoti verkšlenti. Kinas, tuo labiau dokumentinis, nėra nuolatinė verkšlenimo erdvė. Pastatėte vieną filmą apie Nepriklausomybę – gerai. Pastatėte antrą, apie Sausio 13-ąją – gerai. Bet gal ir užteks? O dabar visam pasauliui apskelbiama, kad bus statomas filmas apie krepšinio dream teamą, bet atėjęs į kino teatrą per pirmas dešimt minučių supranti, kad filmas visiškai ne apie krepšinio komandą. Statydami filmą apie istorinį krepšinį (kas būtų visai įdomu), pastato filmą apie Nepriklausomybę. Visas pasaulis turi daugybę įvairiausių įvykių, kurie buvo tragiški. Jei kiekviena tauta pradėtų statyti filmus apie savo tragiškus įvykius – pavargtume nuo niekam neįdomaus nesustabdomo dokumentinių filmų srauto. Stipriai abejoju, ar daugumai lietuvių būtų įdomu žiūrėti filmą apie Kroatijos Vukovaro miestelio žudynes, kurias kroatai mini dar ypatingiau negu mes Sausio 13-ąją. Papasakoti istoriją visada reikia, bet kai tai kartojama nuolat, visur, visada, kiekvienai progai pasitaikius – to jau per daug. Originalumo filme nerasta, atkartojama daugybė jau išleistų dokumentinių laidų ir filmų.

Kaip ne pats didžiausias krepšinio mėgėjas, tiksliau visai ne mėgėjas, visiškai nežinantis Lietuvos krepšinio istorijos, raidos, pergalių ir pan., labai norėjau pamatyti filmą apie mūsų rinktinę. Norėjau sužinoti daug įdomių dalykų. Bet visiškai to nepamačiau. Pamačiau filmą apie Nepriklausomybės kovas ir apie vienas reikšmingas varžybas, kurios taipogi yra labiau ne krepšinio varžybos, o Nepriklausomybės varžybos.

Filmo techninė pusė – tragiškai bloga. Visą filmą jaučiausi lyg žiūrėčiau greitai sukaltą laidą, maždaug tokio stiliaus, kokias rodo įvairūs JAV kanalai, pavyzdžiui, History Channel, kai pasakoja apie kokį nors diktatorių ir ima interviu iš įvairių istorikų ir šiaip paprastų žmonių. Aišku, pusės milijono dolerių biudžetas apriboja galimybes, tačiau yra visiškai neatleistina, kai filmuojant nenaudojama net bent kiek padori audio technika. Kas matėte, atsiminkite Marčiuliono sceną savo vaikystės aikštelėje. Man buvo neįtikima, kaip taip prastai įgarsintą filmą apskritai galima išleisti į kino ekranus. Trumpai sakant: garsino kreivarankiai, filmavo kreivarankiai, istorinę medžiagą irgi atrinko kreivarankiai. Vieninteliai ne kreivarankiai filme buvo patys apklausinėjami krepšininkai ir kiti žmonės, kurie papasakodavo įdomių ir netradicinių istorijų. Bet net ir čia jie buvo apklausiami netinkamai: nepavykus atsakymui net nebuvo pasistengiama perfilmuoti atsakymo ir kartais nesuprasdavai, ką ten Marčiulionis po nosimi burba. Montažas apskritai toks prastas, pilnas blogų nukirpimų, netikslių suklijavimų ir nereikalingų archyvinių scenų, jog telieka susiėmus už galvos pusę filmo prasikeikti.

Reziumė – ne kokia. Nors džiugu, kad filmas pristato pasauliui mūsų istoriją, bet iš esmės šis filmas yra vidutinės televizinės laidos lygio. Ir tikrai neatlieka savo dokumentinio filmo tikslo, nes taip ir negali suprasti, ar filmas apie krepšinį, ar filmas apie Nepriklausomybę. Jei norite gero filmo apie Nepriklausomybę, žiūrėkite mano jau išgirtą „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ (ir dar DVD nusipirkit, kuris turi kažkada pasirodyti). Štai čia tai filmas – taikliai ir aiškiai atliekantis savo tikslą. O „Kitai svajonių komandai“ dar toli iki svajonės, kad filmą būtų galima vadinti kokybišku ir geru, Lietuvą atstovaujančiu dokumentiniu filmu. Tai bus dar vienas filmas, kuris tikrai nebus rodomas per istorijos pamokas ir nebus organizuojami kino vakarai jam žiūrėti. O juk galėjo taip būti, potencialo buvo.

••

Waking Life (2001) – yra toks mano labai nemėgstamas režisierius Richard Linklater, kuris didžiausią mano nemeilę užsitarnavo pastatęs filmą Before Sunset (2004), kuriame susitinka du seniai nesimatę draugai ir 1 valandą 20 minučių yra rodoma, kaip jie eina per miestą ir kalbasi. Apie bile ką. Apie tą filmą rašiau: „Su G. nusprendėm, kad šis filmas taip gerai įvertintas tik dėl to, kad tūlas amerikietis tikrai yra tuščiagalvis ir jam šios temos pasirodė labai įdomios ir nagrinėjančios opias problemas. Tuo tarpu normaliam europiečiui… Toks filmas turėtų būti nuobodybės viršūnė.“ Buvo juokinga, nes tas filmas kritikų įvertintas labai teigiamai.

Tas pats ir su šiuo filmu. Kritikai leipsta, žiūrovai leipsta. Puiku, gražu. Aš taip nepasakyčiau. Gal būsite ką nors girdėję apie šį filmą, nes jis netradicinis – tai filmas, kuriame filmuotas vaizdas perpieštas grubiu interaktyviu stiliumi, kuriame viskas visada juda, o veidai dažnai turi tik abstrakčius bruožus. IMDB.com pateikia tokia šio filmo santrauka: Žmogus keliauja per sapnus ir susitinka įvairius žmones, su kuriais diskutuoja apie visatos prasmę ir tikslą. Fuuuuuck yeaaaah. Prieš žiūrėdamas filmą šio aprašymo nebuvau perskaitęs. O gaila, gal būčiau iškart nežiūrėjęs.

Jeigu esate hipsteris (ar bent tokį vaizduojate) – pulkite žiūrėti šį filmą. Jis gvildena tokias opias temas! Jeigu esate filosofas, gal geriau nežiūrėkite – jums bus juokinga, kaip juokingai filosofuoja šie gatviniai filosofai, besijaučiantys rimčiausiais mąstytojais. Jeigu esate šiaip paprastas žmogus, žiūrėkite atsargiai: jus gali nužudyti nuobodumu. Aišku, visko gali atsitikti ir filmas jums patiks. Juk čia tik mano asmeninė nuomonė – na bet aš turiu teisę taip galvoti. Filmą mėginome pažiūrėti vieną kartą. Ištvėrėme 30 minučių. Po kelių dienų mėginome tęsti. Ištvėrėme 20 minučių. Toliau nebemėginome. Nebesuradom jėgų, kadangi seniai taip nesam nuobodžiavę kažką žiūrėdami. Daug įdomiau žiūrėti Bėdų turgų, negu šį filmą.

Filme aptarinėjamos gan įdomios temos ir filosofinės kryptys. Yra tikrai įdomių požiūrio taškų. Kai kurios mintys daug kam gali pasirodyti vertos užsirašymo. Bėda ta, kad per visas tas 50 ištvertų minučių aš neišgirdau nieko naujo asmeniškai man. O kai bandoma kūrinio rimtumą parodyti gudriomis frazėmis, sudėtingais žodžiais ir įspūdingais žodyniniais išsireiškimais… aš tokių kūrinių negaliu pakęsti. Visose srityse pasitaiko kūrėjų, ypač rašytojų, kurie į savo veikalą įterpia kokį mandrą tarptautinį žodį – pažiūrėkite, kaip aš kietai moku. Juokingiausia būna tada, kai net suklysta su žodžio reikšme :) Šiame filme tokių klaidų nepastebėjau, tačiau tas perdėtas filosofinių-mokslinių gudrių išsireiškimų naudojimas apie kvantinę visatos būseną žmogaus savastyje – vemt verčia. Telieka jie skambių frazių mėgėjams.

Taigi, žiūrėkite šį filmą, jei mėgstate iššūkius. Gal jus užkabins tie filosofavimai. Juk būna atvejų, kai susėdi prie stalo su kuo nors ir nusifilosofuoji į lankas. Ir tai labai smagu, praturtina. Bet kurti apie tai filmą? Ačiū, ne. Telieka tai pašnekesiais prie virtuvės stalo, su Jack’o buteliu rankoje. O aš į privalomų dalykų sąrašą įsirašysiu: „Daugiau niekada nebežiūrėti R. Linklater filmų“.

••

21 Jump Street (2012) – labai tinkamas filmas smegenų pravalymui po sunkios darbo dienos ar savaitės. Tokio tipo filmai visuomet yra geri tik vienam tikslui – išjungti galvą, kad visiškai apie nieką negalvotum. Aš net spėju, jog yra kažkokia formulė tokių filmų kūrimui. Sukuri visiškai bevertį, bet mases žmonių traukiantį filmą. Rodos, du nesuderinami dalykai, bet taip vyksta iš tikrųjų. Žmonės žiūri tokius filmus, per juos atsijungia, vėl eina į tokius pačius filmas, atsijungia – ir visada tai vadina pramoga.

Na be tikrai, man neįtikėtina, kad tokie filmai – visiški blockbuster‘iai, uždirbantys šimtus milijonų dolerių ir viršyjantys savo biudžetą po kelis ar keliolika kartų. Tuo tarpu kokie nors ilgus metus kurti rimti, dažnai meniški, gilūs filmai nesugeba surinkti netgi savo biudžeto (pavyzdžiui, naujasis Cloud Atlas – kol kas sėdintis minuse, nes nesurinko anei 100 milijonų). Bet, kad ir kaip norėčiau, į tokius lyginimus pasistengsiu nesivelti. Tokios jau tos visuomenės taisyklės :)

Manau, kad jau bet kas galėjo suprasti, jog šio filmo nerekomenduoju. Tikrai ne. Nors jis nėra keliantis nervą ar šiaip koks tragiškas, tačiau jo žiūrėti tikrai neverta. Jis pilnas akimirkų ir ištisų scenų, kurios tikrai turėtų būti juokingos. Pagal visas taisykles. Pilnos žmonių kino salės plyšavo po kiekvieno juokelio. Tačiau būnant tokiu baisiu snobu telieka sėdėti ir ramiu veidu žiūrėti visus tuos tūkstančius kartų per pigias komedijas matytus bajerius. Skiriasi tik aktoriai. Nė vieno karto per visą filmą nesusijuokiau. Pavadinčiau šį filmą labiau nuotykių drama, nei komedija. Nes visa tai, kas sukurta masėms pražvyginti, dar nebūtinai gali būti vadinama komedija.

Taigi, nežiūrėkite. Geriau kokią prancūzišką komediją griebkit – gal lygiai taip pat akmeniniu veidu sėdėsite, bet nors bus kažkas subtilesnio.

••

Apollo 18 (2011) – dar vienas iš tos serijos, kur sukuria visokiausių sąmokslo teorijų, padaro iš to siaubiaką ir numeta pigaus siaubo išsiilgusiems žiūrovams. Čia tokio stiliaus filmas, kur žiūrovams dirbtinai keliama įtampa, o tada bum! ir kažkas išdygsta ekrane, kas priverčia krūptelėti visus iki vieno dėl netikėtumo, bet praktiškai nei vieno neišgąsdina rimtai. Filmas apie Apolo misiją į Mėnulį, kuri sėkmingai nusileido, bet ne taip sėkmingai išgyveno. Tai filmas apie tai, kaip pasaulio vyriausybės viską slepia – netgi tai, kad Rusija buvo Mėnulyje :) Filmas pastatytas gan paprastai, nors jo 5 mln. dolerių biudžetas visgi atrodo didelis – gi visas filmas nufilmuotas arba mažytėje kameroje, arba gargare su krūva smėlio ir akmenų. Vienu žodžiu, kam čia gaišti savo ir jūsų laiką – filmas prastas. Labai prastas. Mirštantys astronautai sukelia juoką, o dar juokingesnė pabaiga, kuri ne tik nepalieka jokio kabliuko (tokio maždaug „aaa, kas dabar bus??“), bet dar ir viską vainikuoja absurdišku elgesiu (kurio pakanka visame filme). Aišku, būtų buvę naivu iš tokio filmo tikėtis kažko rimtesnio.

Coldblooded (1995) – visiškai neįtikino. Lyg ir žiūrėtinas filmas, bet kažkoks nenatūralus. Istorija apie paprastą žmogelį, atsitiktinai tapusį samdomu žudiku. Taip šiaip ėmė ir tapo. Na taip, filmo pavadinimą tai tikrai atspindi – personažas dirba šaltakraujiškai ir tikrai sukelia kažkokį nejaukumo įspūdį. Bet kai vaidmeniui parenkamas Jason Priestley, tu gero nesitikėk. Jam geriau į Beverly Hills grįžt. Jis tiesiog vaidinti nemoka, ir viskas. Keistos, dirbtinos situacijos. Vaidybos lygis – lyg mokykliniame filme. Tikrai neįspūdinga. Ir siužetas nuobodokas, neįtraukia.

Švenčių maratonas per TV (tai reiškia, kad žiūrėjau tik dėl to, kad žiūrėčiau, be pasirinkimo):

The Naked Gun: From the Files of Police Squad! (1988) – visiška klasika. Vieni mėgstamiausių vaikystės filmų. Nežinau, jau kiek kartų esu juos matęs, bet, regis, niekada neatsibos. Tikriausiai dauguma žino šį filmą, pasakoti apie jį nereikia. Tobula absurdo komedija.

Eraser (1996) – Švarcas yra Švarcas. Ir nėra ko daugiau iš jo tikėtis. Dar miglotai pamenu tuos laikus, kai šis filmas buvo kažkas įspūdingo. Kaip šiais laikais koks Borno filmas. Jeigu kas dar nesatę matę šio filmo, tai žiūrėkite tik tuo atveju, jei esate tikri, kad sukels nostalgiją. Kitu atveju tikrai neverta. Tai apyprastis bajavykas apie didvyrį Švarcą ir nuo žudikų saugomas aukas. Aj, ir dar šiuolaikiniai ginklai, vos ne Railgun iš Quake :)

Superman Returns (2006) – kai pagalvoji, kad šis filmas buvo vadinamas geriausiu filmu apie Supermeną, suima juokas :) Drąsus tas režisierius, kuris pasirenka riziką ir perdarinėja visiems iki pašaknų žinomą istoriją. Bet labai keista, kad perdarydamas realiai nieko nepakeičia, nenustebina žiūrovo, o tik „atnaujina efektus“ ir pritaiko patį filmą šiuolaikiniam skoniui. Juk šiame filme niekas nepasikeitė – išliko toks pats, kokios buvo originalios dalys.

Originalus įrašas tinklaraštyje Buržujaus rašinėliai