Atrodo, kad kavinukių recenzavimo lankos vis sunkiau randa sau pritinkamus standartus ar „gero tono“ normas.
Taigi šį kartą pietaujame ne kur kitur, o pačiame „Atskalūne“, atskalūniškai įsitaisiusiame Draugystės gatvės paribiuose. Šią vietą ne kartą esu praėjęs, nomadiškai bevaikštinėdamas Pramonės prospekto skverais, vis dėlto užeiti vidun, įsidrąsinu tik po keleto metų, per darbo pertraukėlę; anksčiau nesinorėjo griauti mistikos, sutepti „larioko“ percepcija anksčiau laiko.
Lyginant su „Pas Zitą“ (netolima „Atskalūno“ konkurente), dera pastebėti, kad čia jau gali sutikti savo šefą, pažįstamus iš matymo šalimais besidarbuojančius vadybininkus ir kitus nebūtinai alkoholikus. Matai, kertelė pakelta aukščiau, ar bent jau taip kai kas norėtų manyti.
Iš pirmo žvilgsnio, baro dizainas pakankamai spalvingas, čia nestokojama hipsteriškų detalyčių, o patiekalus nešioja senyvas vyriškas, galgi pats savininkas (ale „Alėja“). vis dėlto aukštų pažymių už mielą aplinką skirti tikrai negalima (apie tai kiek vėliau).
Iš keturių pakankamai nebrangių dieno pietų (8–9 litai) išsirinkę grybų troškinį su vištiena įsitaisome minkštuose kampuose ir žvalgomės. Sutinkame ir valgančiųjų minas, kurias derėtų apibūdinti: „che, ir mes čia kartais užsukame“, ir abuojus bei pažįstamus armatūros stumdytojų žvilgsnius.
© Mariaus Plečkaičio nuotr. / KaunoZinios.lt
Baro meniu sėkmę (neskaitant dienos pietų) panašiose „skylaitėse“ vertinu pagal tris dalykus: alų, keptą duoną ir čili sriubą. Užsisakius aštriosios čili, o iš tikrųjų – kažkokios myžtsriubytės, mintyse nusikeiki ir nukeliauji kažkur toli, į išsiilgtus sūrio ir tirštumo kraštus. Alaus ir keptos duonos dvasios čia taip pat lengvai nepajusti: nėra to cinko, skatinančio išmesti burnelę ne vien pagatviniams.
Dienos pietūs atrodo gražiau ir mieliau, kol jų neįdedi į burną. Iš mandagumo ir alkio, aišku, suvalgysi, tačiau didesnių gomurio bakchanalijų nepatirsi. pataupoma tiek mėsos, tiek garnyro.
Kiek „užknisa“ baro „mergina“: savimyla barmenė žarsto toli gražu ne aukščiausios prabos juokelius, ir vogčiomis susimąstai, kad gal taip jai ir reikia. kad ji niekad nepakils gulbe ir netaps kad ir „Metropolio“ patrona.
„Atskalūnui“ išsiristi trukdo neišaugtas šaltos kavinės kirpimas. Visgi jei toje „potencialiai knaipėje“ daugiau pilstytų alaus, o mažiau būtų rūpinimasi kotletų kimšimu duona, šaltis išgaruotų. Čia toli gražu ne a. a. „Persikas“ (apie kurį derėtų atskirai pakalbėti) ir savo minusų pliusais jis taip lengvai nepaverčia.
Kad ir kaip ten, „Atskalūnas“ – tai vieta, kur turėtų apsilankyti dažnas save gerbiantis nomadas. tačiau dėl neskoningos ir neįsisavintos, vis dar kuriamos heraldikos, vieta tiks toli gražu ne kiekvienam perėjūnui. ypač jei, kaip tikras atskalūnas, pavalgęs, kilsi eiti kitur, nesisaistydamas sentimentais ar dvasinėmis virkštelėmis.
© Mariaus Plečkaičio nuotr. / KaunoZinios.lt
Maistas: 2 Maistas nuvilia, yra pernelyg „supensinintas“ (jokio „eidžizmo“), pasigendi mėsos ir patiekalų „pastovėjimo už save“. Tuo tarpu jo gynyba neskoningai užsiima barmenė.
Aplinka: 2 „Iš pirmo žvilgsnio gražūs žmonės“, kaip eiliuoja draugas Donatas Paulauskas. Deja ar ne deja, po pirmų dešimties minučių čia jau darosi ankšta, jautiesi tartum praeitus aštuonis gyvenimus čia būtum viręs kepenėles. Be to, susirenkančioji fauna neturi katarsiškojo brolybės dažnio, kurį gali pajusti kad ir „načnykuose“.
Aptarnavimas: 3 Neskaitant įkyrokos barmenės, pietus maloniai atneš malonus senyvas džentelmenas. Eilės skirstosi palygintai greitai.
Verta apsilankyti: 3 Nors „Atskalūnas“ neišpildo susikurtos auros įvaizdžio, neturi pakankamos argumentuotės, kodėl apsilankyti jame, o ne „Pas Zitą“ , vis dėlto tokie bariokai yra, kaip anglakalbiai sako „in danger of extintion“, todėl bent morališkai ar dešimtine juos palaikyti karts nuo karto derėtų.
Galutinis įvertinimas:
