Žengiant gyvenimo keliais ir klystkeliais tenka pagyventi kitų šalių didesniuose miestuose. Kitoje aplinkoje, nori nenori tenka susipažinti ir su vietiniais gyventojais. O jei pasiseka, dar geriau – susidraugauji. Kai kurie tų naujų draugų ypatingi tuo, kad net draugystės ryšiams nutrūkus nėra pamirštami. Vienas tokių žmonių yra Can Avedis, Vakarų kontigento draugų, neįvaldžiusiu turkiškojo liežuvio valdymo subtilybių vadinamas John (Džonu).
Can Avedis 24 metų vyras, kaip daugelis turkų Stambule, jis puikiai atspindi skirtingų kultūrų maišymosi įtaką globalizacijos procese. Pats būdamas musulmonas turi krikščionę merginą iš JAV. Su juo susipažinome dėl jo pomėgio leisti laiką su europiečiais. Can Avedis, nemokamai organizuoja kultūrinius ir laisvalaikio renginius. Per vieną tokių renginių sau akomponuodamas gitara uždainavęs, nustebino. Šiais laikais daugelis jaunų žmonių yra muzikalūs. Dažnas ne tik groja, bet yra ir muzikinės grupės narys. Tačiau jo dainos kiek kitokios, dėmesį patraukė jo meilė Džordanai Butkutei.
– Tavo grupė, mano lietuvio akimis žiūrint, gana išsiskiria…Gal galėtum papasakoti apie savo grupę, pirmą susidūrimą su Lietuvos kultūra, kodėl grojate senos estrados dainos?
– Aš pradėjau groti gitara ganėtinai vėlai – pirmaisiais savo metais gimnazijoje. Aš ir mano du vaikystės draugai jautėme, kad negana vien klausyti muzikos, todėl nusprendėme kartu suformuoti grupę. Pirmoji užsienio tautą, su kuria turėjau kontaktą, tai yra pirmą kartą pašnekėjau, yra lietuviai. Tokia proga pasitaikė, kai nusprendžiau išnuomoti savo buto keletą kambarių užsienio studentams. Su jais puikiai susibičiuliavome. Tačiau ir dabar, jau daug vėliau sutikdamas kitus lietuvius, pastebiu kokie draugiški jie yra apskritai. Aš norėjau groti lietuviškas dainas, kad galėčiau čia Stambule esantiems surengti šaunų pasirodymą bei susilaukčiau iš jų džiugių šūksnių (šypsosi). Senos popso dainos gerai žinomos jauniems lietuviams ir jos labai linksmai grojasi. Tai tiek, turbūt. Greitai planuojame įrašyti dar vieną Lietuvišką dainą.
– O kokia vietinių žmonių reakcija į šią 8, 9 – to dešimtmečio muziką? Girdėjau tave grojant Džordanos Butkutės dainas, ar turite ir kitų Lietuvos atlikėjų savo repertuare?
– Mano šalyje daug žmonių mėgsta 90 – tųjų muziką dėl nostalgiško skambesio. Mūsų grupė savo stilių pasiėmė iš 80 – tųjų, klasikinio ir melodinio roko. Dauguma dainų yra Džordanus, tačiau taip pat norėčiau pridėti dainų iš Biplan, Mamontovo, Mikutavičiaus kūrybos.
Asmeninio archyvo nuotr.
– Labai geras pasirinkimas. O kaip dėl kitų šalių atlikėjų dainų? Jei jau prakalbome apie dainas, ar turite savo autorinių dainų?
-Bandėme groti ir lenkiškų, čekiškų dainų, tačiau likome prie lietuviškų. Širdžiai mielesnės. Savo autorinių dainų turime apie 20 ir toliau dirbame prie jų.
– Tai gana įspūdingas kiekis. Ką reiškia jūsų grupės pavadinimas, kokia Simsis diena?
– „Simsis“ reiškia ūkanotas oras. Tokiu dideliu rūku, kad negali matyti nieko, kol neprieini arčiau.
– Žinojai, kad prieš keletą metų viena mergina, iš Kinijpos, tam tikra prasme išgarsėjo uždainavusi lietuviškai „Lietuva“? Kokie Simsis ateities planai? Gal jau turite naują Lietuviškos dainos įrašą?
– Negirdėjau, norėčiau, kad būtų kaip jai (juokiasi). Deja, dar neįrašėme. Kiti grupės nariai taip pat dirba, todėl sunku rasti laiko kada galime nueiti į studiją. Dabar stengiamės suorganizuoti naują koncertą Lapkričio gale.
– Linkiu atrasti laiko ir pabūti grupe. Kas tau yra muzika?
– Muzika man – gyvenimas. Tai variklis ir reabilitacija. Mano galvoje nuolat skamba melodijos, kai turiu laiko padedamas gitaros stengiuosi joms suteikti pavidalą, perkelti iš minties pasaulio.
