ĮSPĖJIMAS! Šis straipsnis neskirtas jaunesniems kaip 18 metų skaitytojams.
Vienas garsiausių pasaulio skulptorių ir tapytojų kolumbietis Fernandas Botero (Fernando Botero), geriausiai žinomas kaip išdidintų ir putlių figūrų: žmonių, gyvūnų, gamtos tapytojas.
Fernandas Botero gimė Kolumbijoje1932 m., mažame miestelyje Medeljine. Jo tėvas paliko motiną ir nuo to laiko tapo keliaujančiu prekeiviu, kuris mirė 1936 m. Dėl šios priežasties motinai su trimis vaikais buvo labai sunku išgyventi, jie visi gyveno visiškame skurde. Pasak, menininko, kuris matė tieks skurdo, tiek prabangaus gyvenimo, skurdas jį labiausiai išmokė vertinti tai, ką jis turi.
1947 m. prasidėjo menininko kūrybos etapas, F. Botero metė mokslus ir pradėjo dailininko karjerą. Pirmieji jo piešiniai buvo susiję su gimtojo miestelio kultūrinių gyvenimu bei bulių kautynėmis. 1948 m. pirmą kartą buvo eksponuojami jo kūriniai Medeljine kūrybos centro parodoje, kurioje jis buvo pastebėtas miesto laikraščio „El Colombiano“ redakcininkų. Šie jam pasiūlė bendradarbiauti, iliustruojant pagrindiniuose laikraščio puslapiuose. Kiek vėliau menininkas persikėlė į Bogotą, kurioje surengė personalinę parodą Leo Matiz galerijoje. Neturėdamas net 20 menininkas pelnė daug apdovanojimų, o apie jo kūrybą buvo parašyta monografija. 1952 m. laimėjo piniginį prizą Kolumbijos dailininkų parodoje. Iš karto po to persikėlė į Europą ir pradėjo studijuoti San Fernando dailės akademijoje, kurioje ėmė žavėtis garsaus Ispanų dailininkų Gojos ir Velaskeso paveikslais, kuriuos vėliau bandė kopijuoti ir pardavinėti turistams.
Iš tiesų, menininkas daug keliavo ir dar daugiau domėjosi senųjų dailininkų kūrybą, ją tyrinėjo, bandė suprasti ir atrasti savo meninį išskirtinumą, kurį atrado Niujorke. Nors šiame mieste dominavo meninė srovė abstraktusis ekspresionizmas, kuriam būdinga buvo vaizduoti daugiau emocijas negu realius objektus, tačiau pats F. Botero pareiškia, kad tikrojo meno reikia ieškoti realizme, todėl įkvėpimo ten ir ieškojo, nepaisant populiarių to laikmečio meno srovių. Kiekvienais metais dailininkas vis labiau ir labiau tobulėdavo, o jo padrikus potėpius pakeitė glotnūs teptuko prisilietimai.
Savo kūryboje F. Botero naudojo Europos modernizmo ir ikikolumbinės Amerikos kultūros motyvus. Jo darbai tapomi realistiniu motyvu, tačiau tam tikros detalės yra išryškinamos menininko darbuose: žmonių galvos, akys, gyvūnų kūnai ir kitos detalės. Kritikai F. Botero kūrybą vadino komiška, absurdiška ir gana kvaila. Tačiau dailininkas niekada nekreipė dėmesio į kritikus ir toliau realizavo save mene, kuris vėliau atnešė F. Botero meninį pripažinimą.
1973 m. Paryžiuje dailininkas nusprendė pamėginti kitą meninę sritį. Jis pradėjo kurti skulptūras, kurios buvo eksponuojamos Paryžiaus Eliziejaus laukuose, Karalienės Sofijos muziejuje Madride, Sinjoros aikštėje prie Uficių galerijo ir daugybė kitose įžymiuose vietose. Šiandiena menininko skulptūras bei paveikslus galima pamatyti jo gimtajame miestelyje Medeljine, F. Botero vardu pavadintoje aikštėje, Botero muziejuje, kuriame menininkas eksponuoja 123 savo kūrybinius darbus bei, žinoma, įvairiausiuose pasaulio miestų muziejuose bei skulptūrų parkuose.
Taip pat skaitykite: Intelektualus pasaulis drobėje – Rene Magrito
