Prieš savaitę VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto organizuojamo renginių ciklo „Diplomatai atvirai“ svečias buvo Darius Degutis, Lietuvos ambasadorius Izraelyje 2009-2014 metais. Degutis kalbėjo apie savo diplomatinę patirtį tiek Izraelyje, tiek bendrai: apie Izraelio ir Lietuvos santykių raidą, apie Holokausto žymę Lietuvoje, ir kaip tai atsiliepia santykiuose su Izraeliu, ir pan. Nepaisant to, monologo „vinis” buvo kitur. Sekusios ankstesnius Degučio tekstus ar pasisakymus įvairiuose renginiuose tikrai nebūtų nustebintos – viskas tas pats. Izraelis yra nuostabus. Yra šiek tiek problemyčių, bet Izraelis yra nuostabus. Nuostabiausias visgi yra vienas aspektas – pasiruošimas karui ir pasiryžimas kovai su (taip vadinamais) teroristais.
Izraelis, primena Degutis, per 67 egzistencijos metus išgyvena nuolatines grėsmes. Devyni karai, dvi intifados; žuvo virš 20 tūkst. Izraelio karių, nuo teroristų išpuolių žuvo apie trys tūkstančiai izraeliečių. Pamiršdamas paminėti gausybę kitų kontekstų, aiškinančių, kodėl Izraelis yra puolamas, diplomatas pradeda nesąmonių tiradą. Eidami miegoti visi izraeliečiai susideda tapkes, batus ir žaislus taip, kad naktį bėgdami į slėptuves nuo oro pavojaus, neužkliūtų. Tai yra, neva, vienintelis jų rūpestis tuo metu. Nerasite nė vieno izraeliečio, turbūt ir nė vieno žydo, kuris nepasitikėtų savo jėgomis. Visi, kartoja Degutis bent kelis kartus ir ilgais sakiniais, visi izraeliečiai noriai eina į privalomą karo tarnybą. Niekam, kartoja kelis kartus jis, niekam nekyla mintis vengti tarnybos. Merginos nežiūri į vaikinus, kurie nėra atlikę privalomos karo tarnybos! Visi, visiškai visi atitarnavę sako, kad kariuomenė yra geriausia gyvenimiškos mokyklos vieta… Izraelis, taigi, yra saugus, nes bet koks priešas žino, kad kiekvienas izraelietis pakils su ginklu į švenčiausią kovą, t.y. kovą už tėvynę.
Kaip sektiną pavyzdį jis pateikia ir tai, kad 70 procentų karių Izraelyje nori eiti į kovinius dalinius, t.y. jie yra pasiruošę žūti ir žudyti. Romantišką vaizdelį papildo ir su maudymosi kostiumais paplūdimyje sedintis jaunimas, šalia sudėjęs savo ginklus. Degutis pripažįsta, kad skirtumai tarp Lietuvos ir Izraelio egzistuoja, tačiau „suprasti, suvokti ir lygiuotis turime“. Ačiū, ne.
Klausydamas visų šitų nesąmonių, mąsčiau, ar tai yra absoliuti nepagarba auditorijai, ar fanatizmas, ar kvailumas. Turbūt visko po truputį. Tai yra krūva melo, o kas nepameluota, tas pasišlykštėtinai nušviesta kaip siekiamybė, grožis, gėris, šokoladas. Ačiū, ne.
Rašau apie tai, nes čia susideda dvi man jautrios temos. Iš vienos pusės militarizacija apskritai, iš kitos, Izraelis.
Tikrai graži ir daugeliu prasmių įspūdinga šalis. Be kita ko, Izraelis yra įspūdingas žydų tautos projektas, pavyzdys, ką įmanoma pasiekti tiek iš idėjinių paskatų, tiek sėkmingai dirbant kartu (šioje vietoje leidžiu sau ignoruoti visokias fiziškai pykinančias lyderystes ir smegenų plovimą, kurių reikėjo Izraelio, ar bet kokios valstybės kūrime). Man valstybė, kaip prievartos aparatas, jokių gerų emocijų nekelia. Nekelia ir Izraelis, bet reikia pripažinti – dykumą apsodinti miškais reikia daug ryžto. BET! Aš tai leidžiu sau sakyti tik todėl, kad žinau kitą šio grožio pusę. Žinau apie milijonus pabėgėliais tapusių arabų, žinau apie Šuhados gatvę, žinau apie kasdienį palestiniečių engimą įvairiausiais būdais, jų orumo trypimą, fizinį ir psichologinį smurtą, masines baudžiamąsias akcijas, Izraelio visuomenę pavojingai plačiai persmelkusį rasizmą ir t.t.
Tai, ką kalba Degutis, yra pasišlykštėtina, nes vardan Lietuvos militarizacijos jis skleidžia propagandą, kuri neatlaiko jokio kritiško žvilgsnio. Netikiu, kad jis toks kvailas ir nežino kas yra Amnesty International, Human Rights Watch, B’tselem, Ta’ayush ir, svarbiausia, kalbant apie nuostabiąją Izraelio kariuomenę, Breaking The Silence. Pastaroji organizacija kelias dienas prieš Degučio benefisą paskelbė ataskaitą apie tai, kaip Izraelis kariavo Gazoje prieš nepilnus metus. Tai yra ataskaita, kuri tiesiog į miltus sutrypia visą IDF (Izraelio gynybos pajegų) propagandą ir Degučio romantiškus išvedžiojimus.
Nereikia mums IDF pavyzdžio. Tai nėra „etiškiausia kariuomenė”, kaip ji pati visada mėgsta pabrėžti. Tai yra organizacija, palaikanti okupaciją ir dažnai nusikalstantį režimą jau 48 metus.
Atsisakau būti Jūsų google ir aiškinti, ir dėti nuorodas, patvirtinančias mano žodžius. Informacijos apie visa tai yra tiesiog nesuvaldomi kiekiai. Norinčios žinoti, gali tai padaryti itin paprastai, tiesiog skaityti, klausyti, matyti.
Izraelio nepriklausomybės dieną džiaugiuosi, kad žydai turi vietą žemėje, kur jie nėra persekiojami. BET primenu Nakba ir atsisakau švęsti. Izraelio nepriklausomybės dieną kviečiu pasidomėti, ką rašo žmogaus teisių gynimo organizacijos ir ypatingai Breaking The Silence.
Nepritariu šauktinių kariuomenei Lietuvoje, o juo labiau jos advokacijai siūlant Izraelį kaip pavyzdį.
